Viktoras Suvorovas: „Vladimiras Putinas – kvailys, jo laukia neišvengiamas galas“


Print

„Karas be pergalės – tai pralaimėjimas. Bet būtent tokius karinius veiksmus Vladimiras Putinas pradėjo Sirijoje. Taigi V.Putinas – kvailys. Jam – galas“.

Tai – Vakaruose gyvenančio buvusio SSRS žvalgo Viktoro Suvorovo žodžiai, pasakyti ukrainiečių portalui www.gordonua.com.

Buvęs rusų žvalgybininkas Viktoras Suvorovas – Rezunas teigia, jog neįmanoma numatyti, ką po Sirijos „tas pasiutęs šuo“ (omenyje turimas Rusijos prezidentas) badys užpulti. Aišku tik tai, kad Ukraina privalo būti pasiruošusi atremti rimtą Rusijos kariaunos agresiją.

Beje, buvęs sovietų žvalgas Viktoras Suvorovas neseniai baigė rašyti naują knygą. Ji pavadinta „Šnipinėjimo pagrindai“. V.Suvorovas mano, jog „Šnipinėjimo pagrindai“ taps vertinga pagalbininkė ne tik specialistams, bet ir žvalgybų istorija, verbavimu ir informacijos rinkimu besidomintiems „eiliniams piliečiams“.

– Kada Jūs pradėjote rašyti „Šnipinėjimo pagrindus“?

– 1978-ųjų metų birželio 13-ąją, vos po trijų parų, kai iš slaptosios GRU būstinės Ženevoje pabėgau į Didžiąją Britaniją. Mano pirmoji idėja buvo parašyti veikalą apie sovietų karinės žvalgybos darbą.

Tačiau labiausiai knietėjo kuo greičiau parašyti knygą apie 1941-uosius. Iš pradžių aš ją pavadinau „Ar nori rusai karo“. Vėliau šis pavadinimas pasirodė ne itin tikslus, ir parinkau pavadinimą „Ledlaužis“. Tai buvo neišsemiama tema. „Ledlaužis“ paskatino parašyti dar keletą knygų gvildenant Antrojo pasaulinio karo temą. Taigi prie savo pirmųjų sumanymu sugrįžtu tik po 30-ies metų.

– Jums neatrodo, kad per tris dešimtmečius Jūsų žvalgybinės žinios bei patirtis išseko arba paseno?

– Pirmiausia paskelbkite bent keletą ištraukų iš manosios knygos, ir suprasite, kodėl mano žinios – nei išsekusios, nei pasenusios. Žinoma, 21-ame amžiuje iš Kosmoso, pasitelkus palydovus, galima pamatyti kiekvieną smulkmeną ant Žemės paviršiaus. Todėl įmanoma klausti: kam, esant tokioms techninėms galimybėms, reikalingi agentai? Galima ir taip gūžčioti pečiais: ar tik neišnyks žvalgų – agentų profesija?

Aš sakau: neišnyks. Kosmose skrendantis palydovas mato, kas dedasi šiuo konkrečiu metu, o šnipas mato tai, kas gali nutikti rytoj, po savaitės ar dešimties metų. Palydove įtaisytos kameros mato Prezidento rūmų stogą, bet nemato paslėpto seifo ir neturi galimybių pažvelgti į seifo vidų. O slaptasis agentas turi galimybę pamatyti seife saugomus dokumentus. 

Šnipinėjimo principai nepasikeitė nuo Romos imperijos laikų. Jie – amžini. Technika nepajėgi pastebėti to, ką gali pamatyti žmogaus akis. Slaptosios informacijos rinkimo metodai buvo tobulinami šimtmečiais. Taigi vargu ar mano kaip GRU karininko žinios bei patirtis subliuško.

Savo knygoje aiškinu, kaip sudaryta Rusijos karinė žvalgyba, kokias paslaptis ji medžioja, kaip derėtų teisingai vertinti ir tikrinti gautas žinias, kaip verbuoti potencialius šnipus.

– Pateikite pačios sėkmingiausios žvalgybinės operacijos pavyzdį.

– Pati sėkmingiausia žvalgybinė operacija žmonijos istorijoje – tai amerikiečių atominių paslapčių pagrobimas tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Tai – puikus pavyzdys, kaip iš tikrųjų turėtų dirbti profesionali žvalgyba.

Sovietų žvalgyba ėmė verbuoti žmones, susijusius su atominiais tyrinėjimais, dar pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Dar gerokai iki tol, kai JAV prezidentas ėmė suvokti šių mokslinių darbų svarbą.

Sovietų žvalgyba tuomet atliko milžinišką darbą. GRU sekė visas publikacijas, pasirodančias užsienio moksliniuose žurnaluose apie atradimus bei tyrinėjimus branduolinėje sferoje. Net sudarydavo specialius lenteles, kur žymėdavo, kada pasirodydavo mokslinės publikacijos atomine tematika.

Po kelerių metų buvo aišku, kada moksliniuose žurnaluose publikacijos šia tema išnyko. Jei anksčiau mokslininkai skelbė daug straipsnių net ir labai siauromis techinėmis temomis, tai išaušo diena, po kurios žurnaluose nebuvo įanoma rasti nė vieno teksto, kurio autorius gilintųsi į atominės energetikos paslaptis. Tarsi kirviu nukirto: susidomėjimas augte augo, o paskui staiga tema prapuolė iš visų mokslinių leidinių puslapių.

GRU analitikai suprato: Vakarai šią temą įslaptino. O jei įslaptino, tai ne šiaip sau. Vadinasi, GRU verkiant reikia žinoti, kodėl tema – įslaptinta ir kas slypi po antspaudais „visiškai slaptai“. Žodžiu, šią temą gvildeno jau ne tik analitikai, bet ir informaciją medžiojantys ekspertai. Sovietų žvalgyba suprato, kaip svarbu turėti kuo daugiau žinių apie kuriamą atominę bombą. Tai suprato ir Stalinas, šiai temai negailėjęs pinigų.

– O kokia pati sėkmingiausia Kremliaus žvalgybinė operacija po SSRS žlugimo?

– Pergalių nežinau. Po SSRS žlugimo degradavo visos Rusijos slaptosios tarnybos, įskaitant ir GRU. Galiu pateikti tik dešimtis degradacijos pavyzdžių. Vokiečiai turi puikią patarlę: „Geriau keturiomis valandomis sužinoti anksčiau, nei viena minute – pavėluoti“. Taigi vienas Rusijos valstybės veikėjas, išėjęs iš KGB struktūrų, nuolat vėluoja. Pamiršau jo pavardę…

– Jo pavardę lengva prisiminti: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Paskutinį sykį jis pavėlavo susitikti su Popiežiumi. Pavėlavo ištisą valandą. Anksčiau jis trimis valandomis vėlavo į susitikimą su JAV valstybės sekretoriumi Džonu Keriu. Taip pat keturias valandas pavėlavo į susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel.

– Kaip tokį „veikėją“ išvis buvo galima laikyti KGB ar FSB struktūrose? Mano laikais būdavo taip: jei sykį bent keliomis minutėmis pavėlavai, tai tavo kaip žvalgybos karininko karjera ims nenumaldomai leistis žemyn. Mane mokė, jog net mokomosios žvalgybinės operacijos atveju į susitikimo vietą privalu atvykti bent šiek tiek anksčiau, kad būtų galimybė apsižvalgyti, patikrinti, ar tavęs niekas neseka, ar aplink nėra įtartino sujudimo.

– V.Putinas jau 15 metų, kai nėra žvalgas. Jo nuolatiniai vėlavimai – tai tarsi noras dar sykį pademonstruoti, kas tikrasis „padėties šeimininkas“.

– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad buvusių šnipų nebūna. Antra, punktualumas – būtinas karališkojo elgesio atributas. V.Putino vėlavimai – paprasčiausias chamiškumas.

– Bet Vakarų lyderiai dar nė sykio neatšaukė susitikimo V.Putinui vėluojant. Vadinasi, jie taikstosi su V.Putino išsišokimais.

– Kenčia V.Putino įžulumą laikinai, kol kam nors pritrūks kantrybės. Muamaras Kadafis ir Sadamas Huseinas taip pat ilgokai erzino Vakarus, o kur atsidūrė, kai Vakarams nusibodo jų išsišokimai?

Ką šis pasiutęs šuo užpuls dar – suku progozuoti. Aišku tik tai, kad Ukraina privalo būti pasiruošusi patiems didžiausiems susirėmimams.

– Lapkričio 9 dieną rusų dailininkas Piotras Pavlenskis padegė centrinės FSB būstinės Maskvoje duris. Kaip derėtų vertinti šią protesto akciją Lubiankos aikštėje?

– Vertinu kaip heroizmą. Drąsuolis vertas pagarbos ir susižavėjimo. Aš asmeniškai lenkiuosi prieš jo drąsą. Vyras sąmoningai renkasi kalėjimą, kur jį gali kankinti, tyčiotis arba tiesiog nužudyti. Jeigu Rusijoje atsirastų bent 100 tokių drąsių vyrų, šalyje seniai būtų žymiai daugiau padorumo. P.Pavlenskis savo elgesiu parodė: už tų ąžuolinių FSB durų sėdi nusikaltėliai, bet jis jų nebijo.

Jo elgesys – priekaištas tiems, kurie iki šio tyliai sėdi tarsi pelytės po šluota. Viršuje visi vagia. Vagia milijardais. Vagia tik todėl, kad apačioje visi tyli – bijo ištarti aštresnį žodį. Su rusų tauta elgiasi kaip su avinais, bet rusų tauta tyli ir mano, jog avinai – ne jie, P.Pavlenskis. Mažų mažiausiai – psichinis ligonis.

Kai V.Putino režimas žlugs, aš būtinai nuvažiuosiu pas P.Pavlenskį ir asmeniškai paspausiu jam ranką.

– Spalio 31-ąją Egipte avariją patyrė Rusijos avialinijų lėktuvas Airbus A321, skridęs iš Šarm el Šeicho į Sankt Peterburgą. Žuvo 224 žmonės. Vakarų versija – teroro aktas. Islamo valstybės teroristai jau prisiėmė atsakomybę. Jie teigė, jog tokiu būdu keršija V.Putinui už atakas Sirijoje. Bet oficiali Rusijos valdžia ilgai neigė teroro akto galimybę.

– Man atrodo dar per anksti daryti kategoriškas išvadas. Neatmetu teroro akto versijos. Bet ir neatmetu rusiškojo aplaidumo, kai skrydžiui palaiminami per daug seni ar prastai suremontuoti lėktuvai.

Neseniai perskaičiau pranešimą, jog būtent šis lėktuvas 2001-aisiais patyrė avariją: uodega trenkėsi į žemę. Kalti buvo ne lakūnai, o prasta lėktuvo konstrukcija. Siekiant kuo daugiau pervežti keleivių šio tipo lėktuvai buvo nuolat ilginami. Ilginti iki pavojingos ribos, kada leidžiantis uodega negali neužkabinti pakilimo tako betono.

Beje, po to incidento dėl į betoną atsitrenkusios uodegos lėktuvas buvo remontuojamas, bet ne taip kapitališkai, kaip reikėjo. Taupumo sumetimais pakeistos ne visos konstrukcijos. Tad šalia teroro akto esama ir labai panašių į tiesą kitų versijų.

– Bet kodėl Kremlius bijo įvardinti teroristinio akto versiją? Nenori, kad rusai pareikalautų išvesti karines pajėgas iš Sirijos?

– Esama tikimybės, jog Vakarų ir net teroristinių organizacijų lyderiai pradėjo sėkmingą propagandinę kampaniją, esą aktyvumo Sirijoje niekas nesiruošia Rusijai dovanoti.

– Jums neatrodo, kad ši propagandinė kampanija pasmerkta, mat net 89,9 proc. rusų mano, jog V.Putinas gina Rusiją nuo pasaulinio blogio?

– Nepervertinkite reitingų. Karas turi prasmę tik tuo ateju, jei tauta žino, kur – pergalė. Antrojo pasaulinio karo metais rusai žinojo, ko reikia siekti ir kas yra pergalė. Bet dabartinių karų tikslas jiems nėra aiškus, nėra akivaizdus.

Taip, bandymai Donbase sukurti naująją Rusiją dar daugeliui rusų suprantami. Daugelis rusų nori, kad Ukraina asiklauptų ant kelių ir vėl taptų Kremliaus vasale.

Bet jie nesupranta, kam jiems kariauti Sirijoje. Rusai nesupranta, kokią pergalę galima laimėti Sirijoje. Bet V.Putinas įsivėlė būtent į tokį karą. Jis kvailai pasielgė lįsdamas į Siriją. Įsiveldamas į Sirijos mėsmalę jis pralaimėjo. Neabejotinai pralaimėjo.

– Jei Rusija išves savo kariauną iš Sirijos, vadinasi, dar aršiau puls Ukrainą?

– Nežinau, nenoriu spėlioti. Atspėti, ką po Sirijos puls tas pasiutęs šuo, – velniškai sunku. Turėti viltį, jog viskas bus gerai, – galima. Bet žmonijos išmintis sako: „nori taikos – ruoškis karui“. Ukraina visada turi būti pasiruošusi dideliam karui.

– Esama kalbų, kad Viktoras Suvorovas – britų žvalgybos agentas. Jūs tikrai tarnaujate MI6 ?

– Tegul kalba, nematau prasmės neigti. Tie, kurie šituo tiki, tų nepavyks perkalbėti priešingai. Jei kažkam norisi manyti, jog dirbu MI6, – prašau, pirmyn.

– Kokia stipriausia šiandien pasaulyje žvalgyba?

– Britų vaikinai stiprūs, nepaneigsi. Bet jie turi rimtą konkurentą – Izaelio žvalgybą. Būtent žydai yra išsiugdę gebėjimą išgyventi net pačiomis sudėtingiausiomis ir žiauriausiomis sąlygomis.

– „Šnipinėjimo pagrindai“ skirti profesionalams ar diletantams?

– Patiems plačiausiems sluoksniams. Mano pasakojimas, kaip verbuojami agentai, turėtų sudominti ir diletantus. Verbuojant svarbiausia demonstruoti gerumą, palankumą, draugiškumą.

Agentą verbuojantis žvalgas pirmiausia privalo būti geras žmogus. Blogas žmogus nieko neužverbuos. Rusijoje tikriausiai iki šiol viršininkai mėgsta į pavaldinius žvelgti „tarsi iš aukšto“. Tokia laikysena neteisinga. Taip neužverbuosi nei šnipinėjimui, nei politikai, nei šeimyniniam gyvenimui.

– O kam žvalgui šeimyninis gyvenimas…

– „Šnipinėjimo pagrinduose“ esama skyriaus „Ieškokite moters“. Ten pasakojama, kaip žvalgybininkams vyrams padeda moterys. Be moterų strateginė agentūrinė žvalgyba nepajėgi profesionaliai darbuotis. Žvalgybininkai dažnai dirba poromis: vyras ir žmona. Žvalgybininkų žmonos praeina taip pat rimtus apmokymus. Mano Tatjana padėdavo man aptikti seklius, pridengdavo operacijų metu, pati eidavo pasiimti slaptos iformacijos į slaptavietes.

Tik kine Džeimsas Bondas pats vienas įsiverždavo į slaptuosius kambarius, išlauždavo seifus. Tikrasis gyvenimas – žymiai sudėtingesnis. Jei sykį atidarysi seifą, kitą sykį jau teks atidaryti dar sumaniau užkoduotą seifą. Taigi logiškiausia ne seifus laužyti, o užverbuoti tą, kuris turi galimybę atidaryti seifą legaliai. Patogiausia užverbuoti asmenį, kuris turi raktą nuo seifo.

Kartą Karo akademijoje paskaitą mums skaitė pats admirolas Bekrenevas Leonidas Konstantinovičius. Puikus diplomatas, žvalgas.Karibų krizės metu jis buvo SSRS ambasados Vašingtone karo atašė. O iš tikrųjų vadovavo Vašingtone veikiančiai GRU agentūrai. Taigi jis pasakojo: „Jūsų užduotis – pagrobti priešo paslaptis.Kad būtų įmanoma vogti svetimas paslaptis, jums reikia užverbuoti žmonių, kurie padėtų atlikti šias užduotis. Ar jūs turite patirties verbuojant?“

Visi atsakė, jog tokios patirties neturi. Tada Leonidas Bekrenevas paprašė dar sykį pagalvoti. Jis akcentavo: „jūs visi vedę, mes senbernių į tarybą nepriimame, taigi, žvelgiant akylai, jūs jau esate užverbavę … savo žmonas. Jūs, o ne jos jus užverbavo bendram gyvenimui. Jei būtų priešingai, mes jūsų nebūtume priėmę į tarnybą. Taigi turite patirties verbuojant“.

– Paskutinis klausimas: kodėl jūs nenešiojate su savimi mobilaus telefono?

– Aš žvalgas, todėl puikiai žinau: kol mobilusis telefonas su manimi, tol aš visiems – tarsi ant delno. Nešiotis su savimi mobilųjį telefoną žvalgui – pavojinga. Iš bet kokio palydovo galima nustatyti, kur aš esu ir ką veikiu, ką kalbu ir su kuo kalbu.

Čečėnų nepriklausomybininkų lyderis Džocharas Dudajevas buvo nužudytas tuo metu, kai kalbėjo mobiliuoju telefonu.

Aš naudojuosi tik tomis ryšio priemonėmis, kurias pats galiu kontroliuoti.

– Ar jūs nesureikšminate pavojų? Juk iš Sovietų Sąjungos pabėgote prieš 40 metų.

– Keletą metų prieš tai man iš ligoninės paskambino mano bičiulis ir pasakė liūdną žinią: jį nunuodijo. Nunuodijo Kremliaus įsakymu. Aš iš pradžių nepatikėjau pareikšdamas: „Tu juokauji, Aleksandrai?“ Bet netrukus paaiškėjo, jog tikrai nunuodijo. Radioaktyviuoju poloniu.

– Jūs kalbate apie Aleksandrą Litvinenką, kuris mirė nuo radiacijos 2006-aisiais metais lapkričio 23-iąją?

Taip. Po šios nelaimės vienas Maskvoje leidžiamo „liberalaus“ leidinio žurnalistas man parašė: „Štai Litvinenką nužudė, o kodėl jūsų nenužudo?“

Taigi tokius klausimus keliantieji apsimeta esą kovotojais už demokratijos ateitį Rusijoje. O juk tai tipiškas NKVD klausimas. Kada Antrojo pasaulinio karo metais sovietų kariai pabėgdavo iš vokiečių nelaisvės, nutukę NKVD tardytojai visuomet klausdavo: „Kodėl tau leido pasprukti?“

Šio klausimo niekšybė slypi štai čia: likęs gyvas žmogus neturi įtikinamo atsakymo. Jis nuoširdžiai nežino – kodėl. Bet „kovotojai už demokratiją ir laisvę Rusijoje“ man dažnai šį klausimą pateikia. Žodžiu, aš nesutirštinu pavojų, kurie gresia tokiems kaip aš – pabėgusiems į Vakarus.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com

Felikso Rozenšteino (Gordonua.com) nuotraukoje: į Vakarus pabėgęs sovietų žvalgas Viktoras Suvorovas.

2015.12.27; 09:18


Prisijunkite prie diskusijos