Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Žmogaus gniuždymo technologija“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų liepos 22-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.
XXX
Petras Dirgėla
Žmogaus gniuždymo technologija
Baimės įvarymas – subtilus menas. Nerimą širdyje pasėja net ir gryni niekai. Žiūri TV, diktorė sako: nepraėjo nė savaitė nuo tos dienos, kai leiboristų premjeras Tonis Bleiras persikėlė gyventi į rūmus, o jo žmonos Šerės katinas jau suėdė karalienės Elžbietos antį. Ir tu nerimastingai pagalvoji: katinas … mūsų valdžios katinas jau prarijo santaupas, indėlius, VRM archyvus – ką dar praris?..
Baimė mumyse – kaip smuikas. Piktas ar šiaip klastingas smuikininkas gali įvaryti mus į siaubą net ir lyrišką melodiją „Sėdėjau aš daržely“ grieždamas.
Pasiklausykim kelių melodijų.
„Prezidentas, premjeras mums pritaria. Ministrai – turi svarbesnių reikalų. Žemesnėse grandyse – visai nesuprantami dalykai prasideda. (…) Neįsileist Vakarų kapitalo – aišku, kam tai naudinga. Atsigręšim į Rytus ir vėl prašysimės“ (Algirdas Matulevičius, LTV, „Krantas“, 1994.03.09).
„1985 metais dar buvo tabore „baronas“, kurio visi klausė. Pasakė – nukirsta. Buvo tvarka. O dabar … Gal tik 6 – 7 šeimos tabore TIKRAI neprekiauja narkotikais. (…) Iš čia gali pasklisti ir ŽIV, ir AIDS. (…). Vyriausybė nepadeda. Policija nepadeda. Tik padaro mane kaimynų akyse išdaviku“ (Stepas Visockis, LTV, „Krantas“, 1997.04.09).
„Centurionio byla – senoviškas variantas. Visi nuteisti, o vadai išleisti į laisvę“ (Antanas Klimavičius, LTV, „Krantas“, 1994.05.18).
„Prisimenu ministro Juozo Urbšio žodžius: pasaulis didelis, mes maži, ir mes negalime kalbėti kaip didelių valstybių vyrai“ (Antanas Stasys Bačkis, LTV, „Krantas“, 1994.02.09).
„Labai sunku ką nors kurti tokioje terpėje, kur dominuoja negatyvi energija. (…). Aš čia pavargau. (…). Džiaugiuos, kad po 24 valandų nusileisiu Niujorke, normaliame pasaulyje“ (Jonas Jurašas, LTV, „Ženklai“, 1997.04.15, įrašas darytas 1997.04.08).
Taigi: prezidentas, premjeras, ministrai nevaldo padėties šalyje; policija žmonėms ne padeda, o tik kenkia; teismai smulkius nusikaltėlius nuteisia, stambius – išteisina; apskritai esame maža tauta, maža valstybė, pasaulis šnekasi su mumis kaip su vaikais; neįmanoma tokioje valstybėje nei kurti, nei gyventi – geriau jau brakt užsienin.
Ne, tai dar ne baimę įvaranti melodija. Ši melodija „įkalba“ dar tik nepasitikėjimą savo valstybe. Nepasitikėjimas gniuždo. Valstybė nepavykusi, ji bejėgė, ji neužtars, neapgins, joje niekada nepasijusi saugus. O štai dabar, kai žmogus jau nebepasitiki nei savo, nei valstybės jėgom, galima pradėti ir baimę įvarantį būgną mušti!..
„Jie veržiasi į valdžią“. „Kas – jie?“ „Tie, kurie turi storas pinigines ir fizinę jėgą, daugiau nieko“ (Egidijus Bičkauskas – Vyt. Matulevičius, LTV, „Krantas“, 1993.10.20).
„Centurionio byla nėra atsitiktinis dalykas. Jeigu negalima nugalėti mafijos, reikia su ja susitarti“ (Rimantas Dagys, LR Seimas, diskusija apie teisėsaugą, 1994.05.26).
„Taip, aš su kupra. Aš buvau toks. Pripažįstu. Bet žiūrėkit, ar aš darau ką bloga dabar“ (Česlovas Juršėnas, LTV, „Krantas“, 1993.12.01).
„Mus terorizuoja mokinių draugai (…) Tas mokinių reketas – baisus. Mokytojai mokykloj nesaugūs“ (V.Kirkilienė, LTV, „Krantas“, 1993.11.17).
O šit rašytoja Jurga Ivanauskaitė pasakoja apie kelionę į Daram Salamą pas Dalai Lamą. Rašytoja nuoširdžiai kalba, kad mes nesigailim pavergtų tautų, žiūrim tik savęs, o laidos autorius tuo metu rodo ištraukas iš filmų: kinai tibetiečius muša, spardo, karia, užveržia kilpas gulintiems. Tibetietė Agi Ama: „Kinai sako: jūs šaukiatės Amerikos pagalbos, o ar padeda? Kas ta jūsų Amerika?“
Iš ekrano sklinda širdį stingdantis patarimas: žiūrėkite savęs, pagailėkite savęs – būkite nuolankūs, nes nukankins (LTV, „Krantas“, 1994.02.09).
Nepasitikėjimo savimi bei savo valstybe įkalbinėjimo ir baimės įvarymo melodijos – susijusios, persipinančios. Nepasitikėjimas valstybe skiepijamas kritikuojant visas vyriausybes, visas politines jėgas, tuo pabrėžiamas objektyvumas, nešališkumas. O šit baimė žmonėms įvaroma gąsdinant, galima tart, vienatine galybe – nusikalstamu pasauliu, mafija. Tai ji jau veržiasi į valdžią…
Šitaip – nepasitikėjimo valstybei įkalbėjimu ir baimės įvarymu – žmogus gniuždomas, subtiliai prievartaujamas būt nuolankiu. Kam? Vis tai pačiai nusikaltėlių pasaulio saugomai „pasislėpusiųjų diktatorių“ kastai. Šioji kasta niekam nepagailės pinigų, kad tik „nukariautų“ žmonelių sąmonę ir diktatūrą kiekvienas „savo plote“ išsaugotų.
Dabar ir klausiu: tai kodėl mes, gniuždymo technologiją permanydami, gniūžtame? Argi jau užmiršome, kad mūsų valstybė – Lietuvos Respublika – stovi ant tvirtų Lietuvos karalystės pamatų, kurių nė per 700 metų jokie ardytojai nesuardė?
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2016.01.30; 08:40
