Maskvoje, eidamas 88-erius metus, mirė garsus sovietų žvalgas Gevorkas Vartanianas. Gevorkas Vartanianas žymus tuo, kad 1943-aisiais metais sugebėjo sužlugdyti fašistinės Vokietijos žvalgybos rengtą pasikėsinimą prieš anthitlerinės koalicijos lyderius, 1943-aisiais susirinkusius į Irano sostinę Teheraną.
Kaip praneša agentūra “Armėnpress”, G.Vartanianas mirė 2012-ųjų sausio 10 dieną ligoninėje Botkinskaja. Paskutiniuoju metu jį kamavo vėžys. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas užuojautos telegramoje tvirtina, kad G.Vartanianas buvo “tikras savo šalies patriotas, ryški, įsimintina asmenybė”. Rusijos prezidento D.Medvedevo teigimu, žvalgybinės operacijos, kurias teko atlikti G.Vartanianui, į Rusijos žvalgybos istoriją įrašytos “aukso raidėmis”. Šiuos Rusijos prezidento žodžius cituoja ir agentūra “Interfaks”.
Gevorkas Andrėjevičius Vartanianas gimė 1924 metų vasario 17 dieną mieste Rostov na Donu. Jo tėvas buvo Irano pilietis Andrėjus Vartanianas, sviesto fabriko direktorius. 1930-aisiais, kai Gevorkui suėjo vos šešeri metai, šeima išvažiavo gyventi į Iraną. Gevorko tėvas buvo kadrinis SSRS žvalgybos karininkas. Į Iraną jis išvažiavo turėdamas konkrečią žvalgybinę užduotį. Verslas, taip pat ir sviesto gamyba, – tebuvo priedanga. Tėvo įtakotas jaunasis Gevorkas taip pat netrukus pradėjo talkinti sovietų išorės žvalgybai.
Beje, sovietų žvalgu jaunasis Gevorkas tapo teturėdamas šešiolika metų. Tai atsitiko 1940-aisiais metais. Jis tąsyk užmezgė tiesioginius kontaktus su NKVD darbuotojais. Susitikimas su NKVD atstovu surengtas Teherane. Gevorkui pavesta ieškoti Teherane ir kituose Irano miestuose užsikonspiravusių fašistinės Vokietijos agentų. Žvalgybinio darbo patirties Gevorkas neturėjo. Nebuvo baigęs ir jokių žvalgybinių mokyklų.
Tačiau Gevorko vadovaujama sovietų žvalgų grupė per dvejis metus sugebėjo iššifruoti per 400 asmenų, dirbančių Adolfo Hitlerio slaptosioms tarnyboms. Gevorko darbas buvo labai pavojingas. Tačiau jį lydėjo sėkmė. Visur ir visada. Būtent tuo metu jis susipažino su vieno savo grupės atstovo seserimi. Seserį vadino Goar. Gevorkas merginą priėmė į savo būrį. Vėliau toji mergina tapo jo žmona.
1942-aisiais Gevorkui, turinčiam “Amiro” slaptažodį, liepta atlikti specialią užduotį. Tuo metu Didžioji Britanija buvo SSRS sąjungininkė. Tačiau oficialusis Londonas palaikė slaptus ryšius ir su A.Hitlerio tarnybomis. Pavyzdžiui, britai tuometiniame Irane įkūrė slaptą žvalgų mokyklą, į kurią priimdavo jaunus vyrus ir merginas, mokančiais rusiškai. Apmokytus žvalgybininko abėcėlės juos išsiųsdavo į tuometines Sovietų Sąjungos Azijos respublikas bei Kaukazo regioną. Išsiųsdavo tam, kad tarnautų britų žvalgybai.
Maskva liepė “Amirui” stoti į tą žvalgų mokyklą apsimetus, jog nekenčia SSRS. “Amiras” joje mokėsi nuo skambučio iki skambučio. Jo surinkta informacija turėjo milžiniškos vertės. Būtent “Amiro” surinktos informacijos dėka sovietams pavyko neutralizuoti dešimtis britų šnipų, permestų į Vidurinės Azijos respublikas ir Kaukazo regioną. Kai kurie “Amiro” demaskuoti britų šnipai būdavo “neutralizuojami fiziškai”, kiti – perverbuojami. Kitaip tariant, po perverbavimo jau dirbdavo ne britams, o sovietams.
Garsiausia Gevorko žvalgybinė operacija – 1943-aisiais sužlugdytas pasikėsinimas į Teheranan susirinkusių Josifo Stalino, Vinstono Čerčilio ir Franklino Ruzvelto gyvybes. Pasikėsinimą į tuometinius SSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV vadovus rengė Trečiojo Reicho žvalgyba. Beje, tuo metu, kai Gevorko vadovaujama grupė sužlugdė vokiečių operaciją, grupės vadovui “Amirui” tebuvo suėję 19 metų. Vokiečių planai sužlugdyti iki viršūnių susitikimo likus vos kelioms dienoms. Gevorko grupė tiesiog areštavo pasikėsinimą organizavusius vokiečių žvalgus.
Apie šią žvalgybinę operaciją buvo sukurtas meninis kelių serijų filmas “Teheranas – 43”, kuriame įsimintinus vaidmenis sukūrė Igorius Kostolevskis, Armėnas Džigarhanianas ir Alenas Delonas. Tiesa, pats G.Vartanianas to filmo nevertino. Jo žodžiais tariant, “labai daug šaudymo ir niekų”. Tame filme esą tėra vienas tikroviškas epizodas – kaip diversantai į ambasadą stengiasi pakliūti šliauždami kanalizacijos vamzdžiais.
1951-aisiais metais G.Vartanianui teko palikti Iraną ir grįžti į sovietinę Armėniją. Ten jis baigė Jerevano universitetą – studijavo užsienio kalbas. Baigęs užsienio kalbų institutą G.Vartanianas ilgokai dirbo kaip žvalgas – nelegalas įvairiose pasaulio valstybėse. Kaip žvalgas – nelegalas G.Vartanianas dirbo ilgiau nei 30 metų. Bet taip niekad ir nebuvo demaskuotas. Iš paskutinės savo komandiruotės jis grįžo su žmona 1986-aisiais metais. Jo žmona Goar išėjo į pensiją, o Gevorkas liko tarnauti žvalgyboje iki 1992 metų. G.Vartanianas yra apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio ordinu.
Kad G.Vartanianas yra žvalgas, oficialiai buvo paskelbta tik 2000-aisiais metais. Tačiau daugelis jo atliktų operacijų įslaptintos iki šiol.
2010-aisiais duodamas interviu leidiniui “Moskovskij komsomolec” legenda tapęs sovietų žvalgas gynė neseniai Amerikoje demaskuotus Rusijos nelegalus, įskaitant ir seksualiąją Aną Čapman. Pasak G.Vartaniano, anie rusų nelegalai dėl savo nesėkmių nieko dėti, jeigu juos išdavė pervėgėlis. Nuo išdaviko intrigų apsisaugoti, suprask, velniškai sunku. Tiesiog neįmanoma. Gali būti tikras profesionalas, turėti puikią konspiraciją, bet jeigu tavo kelyje pasipainios išdavikas, nieko nepakeisi. Maždaug tokią versiją yra išdėstęs G.Vartanianas.
Beje, G.Vartanianas mėgdavo sakyti, jog “išdavikų gyvenimo pabaiga visuomet negraži”. Retai kas iš jų sulaukia žilų plaukų. Dažnai prasigeria, nes juos vis tik kamuoja sąžinės graužatis. G.Vartaniano teigimu, išdavikų net negerbia tie, kuriems jie talkina. Ypač perbėgėlių nemėgsta amerikiečiai. Iš SSRS ir Rusijos į Vakarus pabėgusius rusų žvalgybininkus amerikiečiai priima, naudojasi jų paslaugomis, tačiau širdies gilumoje – negerbia arba net niekina. Esą tokie ir Ameriką galį parduoti.
Nuotraukoje: legendinis sovietų žvalgas Gevorkas Vartanianas su anūke Čerčilia Silija Sandis.
2012.01.14
