3. Viduramžiška schizmos siena tarp nūdienos krikščionių
Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.
Juk toje pačioje Niujorko Long Island apygardoje, kur veikia minėtas graikų Šventosios Sinkletikės seserų vienuolynas, yra nemaža ir aktyvi lietuvių bendruomenė, gražiai sauganti lietuvybę.
Bendruomenė taip pat skleidžia įdomią ir svarbią informaciją apie Niujorko regiono lietuviškus renginius per savo internetinį tinklalapį (http://www.lilb.org), tačiau jame vargu ar rastume žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę. O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.
Ir ne todėl, kad lietuviai būtų menki patriotai ar šiaip nesmalsūs žmonės.
Ne, šiandien mus nuo Charitinos Lietuvaitės atskiria ne tik geri 700 šimtai metų negailestingos laiko tėkmės, bet ir sena, dar iš viduramžių paveldėta religinės schizmos (krikščionijos skilimo) siena.
Mes jau turėjome progos šioje knygoje priminti skaudžią ir liūdną viduramžių krikščionijos atsiskyrimo istoriją, kai krikščionija pamažu dalijosi nuo 867 m. iki galutinio skilimo 1054 m., pasidalijusi į Romos katalikybės išpažinėjus Vakaruose ir graikų ortodoksinės krikščionybės šalininkus Rytuose.
Taigi visas krikščioniškasis pasaulis, kaip žinome, Mindaugo laikais, XIII amžiuje, jau sudarė dvi gana priešiškas stovyklas, kurias ir šiandien skiria tarptautinė terminija – Romos katalikai ir Rytų ortodoksai (angl. Roman Catholic ir Eastern Orthodox).
Krikščionijos skilimas į dvi stovyklas ilgainiui gilėjo ir platėjo, Rytų ortodoksai jau po pirmųjų stambesnių Rytų ir Vakarų vyskupijų konfliktų (381 m., 867 m.) dėl pirmenybės krikščionių pasaulyje ėmė nebepripažinti Romos popiežiaus viršenybės.
Maždaug nuo to laiko nebepripažino ir katalikų Bažnyčios susirinkimų (gr. συνοδος – sinodos; lot. concilium) svarbos ir nutarimų. Antai iš 21 (nuo 325 m. iki 1965 m.) Visuotinio bažnyčios susirinkimo pripažįsta tik ankstyvuosius 7, o kai kurios Rytų bažnyčios, pavyzdžiui, Asirijos bažnyčia, dar mažiau – tik 2 anksčiausius.
4. „Pripažintini“ ir „nepripažintini“ šventieji krikščionys
Nenuostabu, kad ir krikščionijos šventųjų kanonizacija (pripažinimas šventaisiais, įrašant į šventųjų sąrašą) įgavo skirtingas formas Vakarų katalikų ir Rytų ortodoksų bažnyčių teologijoje ir praktikoje.
Mums nėra reikalo nė galimybės gilintis į skirtumo subtilybes, reikalaujančias specialaus teologinio pasirengimo ir aibės krikščionių bažnytinės tradicijos bei kanono žinių. Pakanka konstatuoti, kad visos tos skirtybės nulėmė liūdną istorinę patirtį ir iki šiolei išlikusią prieštaringą situaciją, kai Romos katalikų krikščionys turi šventuosius, nepripažįstamus Rytų ortodoksų bažnyčios, ir atvirkščiai – Rytų ortodoksų krikščionys turi nemaža šventųjų, kurių nepripažįsta Romos katalikų bažnyčia.
Kartais pripažinimas sutampa, ypač ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, ir tąsyk šventieji priklauso ir Rytų ortodoksų, ir Vakarų katalikų šventiesiems ir palaimintiesiems. Tarkim, mūsų jau minėtas Rytų ortodoksų bažnyčios graikiškos liturgijos kūrėjas ir graikiškai rašęs teologas, Konstantinopolio vyskupas Jonas Auksaburnis (gr. χρυσόστομος chrysostomos – Auksaburnis; apie 350–407) yra pripažintas šventuoju ir Rytų ortodoksų bažnyčios, ir Romos katalikų bažnyčios.
Lygiai taip vienas didžiausių lotyniškai rašiusių katalikų teologijos kūrėjų Hipo diecezijos (Afrikoje) vyskupas Aurelijus Augustinas (Aurelius Augustinus; 354–430) yra pripažįstamas šventuoju ne tik Romos katalikų bažnyčios, bet ir Rytų ortodoksų bažnyčios.
Tačiau po 1054 m. krikščionijos skilimo vis rečiau galime rasti krikščionių šventųjų ir palaimintųjų, kurie būtų vienodai pripažinti ir liturgiškai pagerbiami Romos katalikų ir Rytų ortodoksų bažnyčiose.
Dar neužmirškime, kad vien po 1054 m. krikščionijos skilimo ir Romos katalikų, ir Rytų ortodoksų šventųjų ir palaimintųjų sąrašai pasipildė šimtais ir tūkstančiais vardų iš įvairiausių Rytų ir Vakarų kraštų, kur buvo ir tebėra išpažįstamas Jėzus Kristus.
Apytikriais krikščionijos istorikų skaičiavimais šiuo metu yra per 10 000 Romos katalikų šventųjų bei palaimintųjų, ir ne mažiau, o greičiausiai dar daugiau krikščionių šventųjų bei palaimintųjų suskaičiuojama Rytų ortodoksų ir graikų apeigų kalendoriniuose sąrašuose.
Galima įsivaizduoti, kaip sunku šiandien eiliniam Jėzaus Kristaus sekėjui suvokti ir logiškai atsakyti į paprasčiausią klausimą: kodėl gi visų laikų ir įvairių kraštų krikščionių šventieji ir palaimintieji, kankiniai už Jėzaus Kristaus išpažinimą ir Jėzaus Kristaus mokymo skleidėjai, tūkstančiai ištikimiausių krikščionybės šviesulių yra pripažįstami vienose krikščionių bažnyčiose, bet nepripažįstami kitose?
Maža to. Religinis Reformacijos (lot. reformatio – pertvarkymas) sąjūdis, nubangavęs per visą Vakarų Europą ir gretimas šalis XV–XVII a., siekęs pertvarkyti Romos katalikybės doktriną, dar labiau padidino krikščionijos skilimą. Tuo pačiu dar aštriau ėmė rėžti akis kiekvienam mąstančiam krikščioniui keista krikščionių šventųjų ir palaimintųjų „nelygybė“ žemiškose krikščionių bažnyčių apeigose ir kanonuose.
Tarkim, akivaizdu, kad ne sakralinis Jėzaus Kristaus mokymas, o žemiški pasaulietiniai reikalai lėmė paradoksalų faktą, jog Romos katalikų šventųjų ir palaimintųjų sąrašuose nerasime vieno didžiausių ir įtakingiausių krikščionybės istorijoje teologų Martyno Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) vardo, kuris pirmauja Liuteronų bažnyčios šventųjų sąraše.
Lygiai taip pat Romos katalikų šventųjų ir palaimintųjų sąrašuose nerasime Anglikonų bažnyčios šventojo Džono Viklifo (John Wycliffe, 1320–384), vieno pirmųjų reformacijos pradininkų Vakarų Europoje vardo, kuris Romos bažnyčios susirinkimo buvo prakeiktas.
Lygiai taip pat Čekijos tikintieji krikščionys šimtmečiais siekė, kad Romos katalikų bažnyčia reabilituotų ir paskelbtų šventuoju garsųjį čekų teologą profesorių Janą Husą (Jan Hus, 1369–1415), kuris buvo gyvas sudegintas ant laužo to paties visuotinio Bažnyčios susirinkimo sprendimu. O juk Janą Husą tuojau pat po mirties visoje Čekijoje krikščionys ėmė garbinti kaip šventąjį krikščionybės kankinį.
Skaudūs pavyzdžiai, bet jie akivaizdžiai apnuogina prieštaringus ir konfliktiškus suskilusios krikščionijos požiūrius į skirtingų kraštų ir tautų tikinčiųjų pripažintus ir gerbiamus krikščionių šventuosius ir palaimintuosius.
Visi šie ir panašūs prieštaringumai, supriešinantys įvairių kraštų krikščionis, mums nuolat primena, kad seniai atėjo metas panaikinti vėlyvaisiais viduramžiais iškilusias sienas tarp įvairių kraštų krikščionių.
Krikščionijos šventųjų visuotinis pripažinimas – viena aktualiausių krikščionių bendrystės ir vienybės užduočių, kuriai itin trukdo neteisingas ir skaudus krikščionių šventųjų ir palaimintųjų „nelygybės“ paveldas. XX a. ir XXI a. žmonės sunkiai gali suvokti ir pateisinti senų religinių konfliktų tarp Jėzaus Kristaus pasekėjų priežastis, o juo labiau – istorinių konfliktų ir neteisingų jų sprendimų tąsą globalinės žmogaus būties laikais.
Ir džiugu, kad sienos tarp pasaulio krikščionių vis ryžtingiau ardomos.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).
(Bus daugiau)
2013.06.08
