Vladas Pupšys
[…] Mokyklą baigiau 1956 m. liepos mėn. 1957 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Tai jau nauji keliai, nauji horizontai. Šioje pasakojimo dalyje nesidairysiu nuo kalno į atsiveriančius nuostabius jaunystės dienų vaizdus. Ši dalis skirta tik vienai problemai, pačiai opiausiai. Tai problema – kaip gyventi toliau? Neturėjau iliuzijų, kad mane paliks ramybėje. Toji jėga, grėsminga ir pripažįstanti tik savus įstatymus, savo voratinkliu apnarpliojo daugelį. Stropiai sekta, kad žmogus gyventų baimėje ir nežinomybėje. Reikia „kompromato”, ir jis randamas. Paskui prasideda šantažas. („Jeigu tu ne…, tai mes…”) Vieni išlaiko, kiti – pasiduoda. Dar kiti darosi sau galą. Kai kam dar ir padeda. […]
1957 m. kartu su Rimu (Žymantu) išlaikėme stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą ir buvome priimti. Niekas nesukliudė. Pradėjome studijas. Kurį laiką buvo ramu. Suprantama, negalima sakyti, kad universitete buvo stabili padėtis. Taip tada atrodė tik mums, naivokiems laimingiesiems, iš už spygliuotų GULAG’o vielų per stebuklą patekusiems į vieną seniausių Rytų Europos mokslo šventovių…
Universitete buvo neramu. 1956 m. rudenį po demonstracijų per Vėlines kai kurie studentai buvo suimti ir nuteisti. Dauguma buvusių zekų, dabar tapusių studentais, buvo žinomi.
Dabar iš atsiminimų ryškėja, kad 1957 m. tokių buvo priimta per 120. Tarp jų ir aš. Niekas nesirengė tų 120-ies palikti ramybėje.
Mūsų, lituanistų, kurse tokių buvo du: Česys Cemnolonskis ir aš. Gal ir dar kas nors, dabar sunku pasakyti. Nelabai skelbėmės. Jautėme draugų pagarbą, bet jie daug ko nežinojo.
Apie mus enkavėdistai šį bei tą žinojo, tačiau studijų netrukdė. Česys, regis, buvo labiau prižiūrimas (tam buvo įgaliotas Vytautas Stanaitis). Gyvenau Žvėryne, susirašinėjau su Vincu, lankiausi pas jo žmoną Olę, kuri jau augino dukrą (parsivežtą iš Ozerlago ar Mordovijos), siuntinėdavau laiškus bei knygas Matulioniui, Irutei Samytei, Aldonai Polekevičiūtei… Grįždamas iš lagerių, mane aplankė bičiulis iš 230-ojo lagerio punkto Pranas Milius. Jis pabuvo kelias dienas. 1958 m. pabaigoje padėjau apsigyventi tame pačiame bute, kuriame gyvenau, iš Sibiro grįžusiam dailininkui Jomantui.
Viso to negalėjo nematyti enkavėdistai, bet jie, matyt, dar toleravo tokias smulkmenas (tenkinosi gaunama informacija). 1958 m. pradžioje baigėsi mano laikinojo paso terminas. Mat prieš išvykdamas studijuoti 1957 m. Taišete „pamečiau” savo gautą pasą. Žinojau, kad su juo nepereisiu mandatų komisijos. Dabar reikėjo gauti naują. Ir čia Vilniaus pasininkai nelauktai išsiaiškino, kad mano „pamestasis” pasas buvo ozerlaginis. Pamenu, kaip MVD majoras mane „graudino” ir baisiai norėjo sužinoti, kaip aš „ten” pamečiau išduotą pasą, juk tyčia tai padariau, ar ne? Mano „versija” buvo tokia: 1957 m. tą pasą man ištraukė Šilutės turguje, kai ten vykdydamas savo pareigas pirkau kiaušinių (tuo metu dirbau Šilutės vaikų kaulų ir sąnarių tuberkuliozės sanatorijoje užpirkėju). Žodžiu, pavogė! Šilutės pasų skyrius išrašė man naują pasą, remdamasis metrikais. Na, o seną ozerlaginį pasą įkišau į liepsnojančią krosnį… Kitos išeities tada nebuvo…
Žinoma, aš laikiausi savo versijos, ir man išdavė nuolatinį pasą, bet su kažkokiomis ypatingomis žymomis, tad dar turėjau kas mėnesį registruotis milicijoje. Tai buvo nemalonu, nes jaučiau, kad „kasamasi po pamatais”. Tačiau 1959 m. rudenį nelauktai man buvo pranešta, kad, remiantis tam tikrais dokumentais, yra panaikintas mano teistumas ir aš turįs gauti naują švarų pasą.
Taigi 1959 m. rudenį aš jau turėjau naują gerą asmens dokumentą ir, svarbiausia, nebereikėjo vaikščioti į miliciją. Gyvenimas ėjo savo vaga, lankiau paskaitas, rašiau kursinius darbus, laikiau sesijų egzaminus. Studijos sekėsi, persiritau mediumą.
Tuo metu universitete vyko „raganų medžioklė” jau ir tarp studentų. Iš universiteto išmetė religingą studentą Narkų. Dar kažką. Pamąstydavau: o kada gi mano eilė?..Toji eilė atėjo 1960 m. pradžioje. Vasario mėnesį grįžau po atostogų. Prasidėjo šeštasis semestras. Paskaitos, seminarai…
1960 m. vasario 18 d., man einant Istorijos-filologijos fakulteto koridoriumi, užkalbino neišvaizdus ir nelabai jaunas vyriškis aiškiai nelietuvišku akcentu. „Aš norėčiau su jumis pasikalbėti.” Išėjome į kiemelį. Čia jis man parodė KGB pažymėjimą, kuriame buvo parašyta, jog kapitonas V.Kapustinas yra operatyvinis darbuotojas. Pasirašyta lyg Liaudžio, lyg Martavičiaus.Ką gi – vsio (viskas). Buvau apsirengęs ir su knygomis bei užrašais. Kiek atokiau nuo universiteto, tuometinėje Kutūzovo aikštėje, stovėjo „Volga”, mane įleido į vidų, pats Kapustinas sėdo greta ir nuvažiavome neskubėdami Lenino prospektu tiesiai į man gerai pažįstamą rūmą. Deja, pravažiavome pro jį. Greta vairuotojo sėdėjo dar vienas enkavėdistas, bet jis visą laiką tylėjo. Nedaug kalbėjo ir Kapustinas. „Kur gyvenate?” – paklausė, lyg nežinotų. Pasakiau. Vairuotojui nereikėjo aiškinti, matyt, gerai žinojo maršrutą.
D.Poškos g. 26-3. Suėjome į butą. Senoji bobutė Eleonora Gustienė iš karto suprato, kas čia darosi. Ją tuoj pasodino į kampą. Paklausė, kur mano daiktai. Parodžiau rašomąjį stalą. Tas kitas, jaunesnis enkavėdistas, trumpam išėjo ir grįžo gana greitai su dviem žmonėmis – liudininkais Jonu Laumakiu ir Genovefa Judel. Laumakys, atrodo, buvo kiemsargis ir šluodavo gatvę, o pani Judel dirbo šeimininke pas „Komunisto” redaktorių Joną Karosą, kuris gyveno mediniame namelyje, kitoje gatvės pusėje.
Dabar kapitonas Kapustinas pakišo man panosėn kažkokį popierėlį, kur buvo įrašyta mano pavardė. Tai neva nutarimas ir prokuroro sankcija, duota tik šiandien, t.y. 1960 m. vasario 18 d. Nebuvo nei parašo, nei antspaudo. Tik prokuroro Novikovo pavardė. Mėginau atkreipti dėmesį į visa tai. Civiliškai apsirengęs kapitonas šyptelėjo: „Nu i čto?! Zavtra budet podpisj. Utrom neuspeli…” (Na ir kas? Rytoj bus pasirašyta. Ryte nesuspėjom…) Formaliai reikėjo parodyti duris. Tačiau baimės jausmas dar buvo didelis. Prasidėjo krata, sankcionuota orderio be parašo…
Išvertė visas mano knygas. Knisosi po stalčius. Kas kagėbistams atrodė reikalinga, Kapustinas dėjo į šalį. Krūva augo. Čia pateko mano dienoraščiai – penki stori sąsiuviniai. Antrasis kagėbistas, taip pat civiliškai apsirengęs ir dar labai jaunas – gal leitenantas ar stažuotojas, – ėmėsi knygų ir gana kvalifikuotai jas kratė.Buvo atrinktos kai kurios užrašų knygutės, keletas rankraščių, tarp kurių buvo „Lietuvos socializmo etiudai”, „Vaiduokliai nebegrįš” ir „Diena dar nebaigta” (apie Antaną Vienuolį).Krata truko bent penkias valandas. Liudininkai Laumakys ir pani Judel žiovavo ir nelabai maloniai žiūrėjo į tuos mano popierius. Jie gal manė, kad čia bus rasta mažiausiai automatas PPŠ, šaudmenų, granatų… Dabar gi – kažkokie popiergaliai, kelios knygos… Kelios aktų nuotraukos… Nieko įdomesnio.
Trumpa vasario pabaigos diena. Kapitonas Kapustinas pasižiūrėjo į savo laimikį ir mostelėjo ranka. Jo kolega B.Talaika išsitraukė iš savo aplanko popierių, kalkę ir ėmė rašyti kratos protokolą. Vyrukas rašė ilgokai. Rašysena jo buvo gana prasta, moksleiviška.Na ir surašė kiekvieną popiergalį: kokiais žodžiais prasideda ir kokiais baigiasi, kiek puslapių. Įdomu tai, kad tuos lietuviškus žodžius jis rašė rusiškom raidėm, o skliaustuose lietuviškai.Šiaip ar taip, saugumo vyrai neturėjo ne tik reikiamai apiforminto dokumento kratai daryti, bet ir paprasčiausių protokolo blankų. Surašė 22 pozicijas.
Trijų lapų protokolas baigtas. Pasivadinęs tardymo dalies tardytoju Talaika ištraukia kalkę, tvarkingai deda į savo aplanką. Kapitonas Kapustinas, protokole įvardytas vyr. operatyviniu įgaliotiniu, imasi protokolinės dalies vedėjo pareigų. Visi prieina ir rašosi. Aišku, pirmieji – Talaika ir Kapustinas. Dedu autografą ir aš. Toliau iš eilės pasirašo Laumakys ir Judel, galiausiai – bobcė Eleonora Gustienė.
Ir viskas. Kapustinas ieško kokio popieriaus, kad supakuotų tą visą turtą – dar iki pietų buvusį mano, o dabar tapusį valstybės nuosavybe. Negana to, ši popierių krūvelė – gražus įkaltis. 58 – 10. Tiek tik, kad šį sykį gal be 11-to punkto…Kėlė nuostabą, kad abu kagėbistai itin susidomėjo iš Šilutės vakarinės mokyklos gautu kvietimu į susitikimą.Taigi abu bendradarbiai supakavo mano kelerių metų kūrybą ir sužiuro į mane. Liudininkus paleido. Beje, net nepadėkoję už laiko gaišinimą.
– Tai ką – rengtis? – paklausiau aš.
– O kaip gi! – pabrėžtinai išdidžiai atsakė Kapustinas ir trumpai drūtai paaiškino, kur ateiti rytoj, į ką kreiptis, ką sakyti…
Žodžiu, paskyrė man pasimatymą tame pačiame garsiajame pastate, kuriame pagyvenau prieš beveik aštuonerius metus. Visa tai, matyt, buvo apgalvota. Kad rafinuočiau paveiktų psichiką. Žmogus pasirengęs stoti prie sienos, o čia – kilniaširdiškas poelgis: „Tiek to. Ateisi ryt pats, tik prie kitos sienos… „Abu jo kolegos, nešini paku su mano kūryba, atsisveikino ir išėjo.Viską, kas buvo išmėtyta, automatiškai sukroviau be tvarkos į stalčius, sudėjau ant stalo knygas ir pamažu atsitokėjau.Žinoma, toji metodika jau nepanaši į stalininę, nes joje yra žaidybinių elementų.
Kitą dieną prasidėjo mano kryžiaus keliai tame liūdname pastate. Užeini į priimamąjį, ten yra kabinos su telefonais, skambini duotu numeriu, atsiliepia tavasis „kuratorius”, – perskambina budinčiam kagėbistui, šis išrašo leidimą. Su tuo leidimu vėl eini į Lenino prospektą ir keliauji vidun pro paradines duris… Čia vėl budėtojas. Jis žiūri į leidimą, užrašo valandą, minutes ir nurodo, kur eiti. Man teko kilti į antrą aukštą. Žodžiu, keistas įspūdis. Stengtasi pakeisti aplinką, kad viskas labiau primintų carinę Rusiją, jos vidaus kalėjimus, bet tai ir viskas. Tie patys koridoriaui, tie patys kilimai, tik nesigirdi prižiūrėtojų signalų. Ko gero, kaliniai dabar patys iš kamerų eina į viršų, iškviesti tardytojų? (Vakarais buvau pastebėjęs, kad tardymo dalyje langai tamsūs. Gal dabar tardo kituose kabinetuose, kurių langai yra į vidinę kiemo pusę?) Taigi radau nurodytą kabinetą, radau savo naująjį Pozdorovkiną – kapitoną Kapustiną. Jis buvo labai žvalus, mandagus, pistoleto ant stalo nedėjo, nesikeikė ir „į lempą” nesiūlė.Klausinėjo lyg tarp kitko: kaip sekasi studijos, kaip gyvenimas… Apie mano raštus kol kas nė žodžio. Ir staiga: „Kas tas Matulionis?. .”Taip netrukus man paaiškėjo, kad jie turi visus mano laiškus, kuriuos 1956-1959 m. rašiau Edvardo Matulionio sūnui Stasiui, su kuriuo asmeniškai nebuvau pažįstamas. Tų laiškų buvo nemažai: keliolika. Ir visi su pretenzija į plačius politinių įvykių apibendrinimus. Čia ir 1956 m. Lenkijos bei Vengrijos įvykiai, Lietuvos padėtis. Tezės apie socializmą „žmogišku veidu”, nacionalkomunizmo ereziją ir dar daug visokių dalykų, kurių kiekvienas vertas atitinkamo jų Baudžiamojo kodekso punkto.
Didelių ginčų nebuvo. Kapitonas Kapustinas ėmėsi oponuoti man ir „triuškino” vieną poziciją po kitos. Kiek sunkiau buvo dėl nacionalkomunizmo. Teko kiek pasukti galvą, kol galiausiai ponas Dievas jam „apšvietė” protą, kad tai beveik fašizmas, o gal dar blogiau. Žodžiu, buvau idėjiškai sudaužytas ir turėjau iškelti baltą vėliavą.
– Pasižiūrėk, kokios vyksta statybos! – patetiškai mojavo ranka Lenino aikštės link. – O kas čia buvo iki karo, a?
Nepamiršo pajuodinti ir mūsų ikikarinio gyvenimo:
– Na, gerai, sakysim, tau motina po darbo atnešdavo bubliką… Bet kiek vaikų to negaudavo?!
Ar įmanoma atsispirti prieš tokią „kietą” argumentaciją?!
Taip „dirbome” kelias dienas. Laikiausi vieno, rodos, anglų žvalgybininko vertingo patarimo (KGB vyrai, matyt, patingėjo jį perskaityti…) – „pasakok priešui tai, ką jis žino. Pasakok taip, kad jis patikėtų, jog tu jam atsiveri, esi nuoširdus”. Pirmą dieną mane laikė iki vakaro. Apie 18 val. Kapustinas pasirašė ant leidimo ir pasakė: „Eik.” Ir pridūrė: „Ateisi rytoj. Turime klausimų.” Pasakė valandą (berods 10 val.) Procedūra ta pati. Vėl tais pačiais koridoriais, laiptais žemym… Prie durų budėtojui į ištiestą ranką padaviau lapelį. Jis tik linktelėjo galvą: atseit keliauk sau sveikas.
Toks „savanoriškas” mano lankymasis truko porą, gal ir tris savaites… Kapustinas surengė savotišką akistatą su senaisiais MGB darbuotojais. Nuvedė mane į kabinetą, kur susirinko bent dešimt tų majorų ir papulkininkių. Atpažinau Akuratovą, Bogatovą, dar kelis… Pozdorovkino nebuvo. Ir Kaplano nesimatė. Visi kadriniai kagėbistai susidomėję žvelgė į mane ir kalbino: „O mane prisimeni?” Žodžiu, „prisiminimų vakaromė”. Iš karto nusprendžiau teisingai – nesakyti tiesos. Todėl Bogatovui paklausus, ar jį pažįstu, atsakiau, kad taip – esate Manovas. Oi, kaip jiems patiko, kad aš nebeatpažįstu jų veidų! Paklausinėję, pasiteiravę ir įsitikinę, kad jų nebeatpažįstu, mane paleido.
Dar tą pačią dieną kapitonas Kapustinas paskelbė vadovybės nutarimą: manęs baudžiamojon atsakomybėn netraukti, pasitenkinti griežtu perspėjimu, na, žodžiu, kol kas. Dabar turėsiu parašyti plačią „išpažintį” – pasiaiškinimą dėl visų savo veiksmų. Žinoma, man gali labai greitai iškelti baudžiamąją bylą ir būtų garantuoti septyneri metai lagerio. Tačiau jie patys to nenori. Tad duoda galimybę išpirkti savo kaltę…
Taigi po to kasdien sėdėdavau kokiame nors laisvame kabinete ir „dirbau”. Davė popieriaus, o parkerį atsinešdavau savo. Rašiau rusiškai, norėdamas ateities tyrinėtojams lyg ir pabrėžti, kad tas mano rašymas – priverstinis, ne savanoriškas. Rašydamas laikiausi minėtos anglų žvalgybininko taisyklės. Kiekvieną dieną parašydavau po kelis lapus, kuriuos turėdavau palikti Kapustinui analizuoti. Kitą dieną jis mano darbą kritikuodavo, liepdavo kai kuriuos samprotavimus taisyti, o kai ką ir išbraukti, ypač tai, kas jam atrodė nenaudinga… Taip susidarė keliasdešimt lapų rankraščio. Advokato neturėjau, nebuvo su kuo pasitarti. Neabejoju, kad kai kur prašoviau pro šalį. Pasiguosti galėjau tik tiek, kad dėl mano rašymo niekas nenukentėjo.
Rašinio pabaigoje Kapustinas liepė parašyti, kad gailiuosi dėl ryšių su tremtiniais, konkrečiai su Stasiu Matulioniu, ir prašyti KGB duoti progą likti laisvėje. Taip ir padariau.
Paskui kapitonas pranešė, kad šį mano raštą analizuos ir galutinai nuspręs, ką su manimi daryti. Greičiausiai mano medžiaga bus perduota universitetui, ir ten kolektyvas bei visuomeninės organizacijos spręs, kaip su manim pasielgti… O kol kas turiu lankyti paskaitas, lyg nieko nebūtų įvykę…
Ką gi. Grįžau į kursą, tačiau čia jau viskas buvo žinoma. Vieni mane labai užjautė ir to neslėpė: Aleksas Girdenis, Kęstutis Nastopka, Aldonas Pupkis, Albertas Rosinas… Buvo aišku, kieno jie pusėje… Buvo ir neutralių. Faktiškai visa tai, kas buvo KGB svarstymo objektas, nebuvo susiję su mano kursu, nes viskas sukosi apie susirašinėjimą su S.Matulioniu. Na, o dienoraštis buvo itin asmeniškas, beveik nesusijęs su visuomeniniais dalykais, taigi ir su kurso reikalais. Tačiau kartą buvau klausinėjamas apie Rosiną, Norbertą Vėlių, Romualdą Ozolą… Laimei, galėjau pasakyti, kad tai buvo jaunesni vyrai, su kuriais beveik nebendravau. Kiek tuo patikėjo?.. Reikia pažymėti, kad pokalbiai nebuvo protokoluojami. Nebent kur nors paslėptas magnetofonas įrašinėjo.
Labai susijaudino Norbertas Vėlius. Jis Katedros aikštėje nuoširdžiai teiravosi manęs, kuo kurso draugai galėtų padėti. Aš jam padėkojau ir iš širdies patariau nesivelti į šį reikalą. Mano likimas jau nuspręstas, o jiems reikia saugotis. Patariau būti atsargiems, nepasiduoti provokacijoms… Vėliau teko girdėti, kad daug ką iš kurso kvietė į tą įstaigą ir klausinėjo, verbavo… Česio Cemnolonskio nelietė, atrodo, jam padėjo Vytas Stanaitis.
Universitetą lankiau, dalyvavau seminaruose, klausiau docento Adolfo Sprindžio paskaitų, bet literatūros istorijos būrelio veikla sustojo. Jaučiausi tartum raupsuotasis ir žinojau, kad bet kuriuo atveju universitetą teks palikti.
Mane iškvietė universiteto partijos sekretorius Jonas Bielinis. Aprėkė, visaip išvadino, grasino. Tylėjau. Ką tokiam išaiškinsi?! Paskui kvietėsi dar prorektorius Stasys Lazutka. Šis nerėkė ir nekeikė, tačiau jo šypsena nieko gero nežadėjo. Taip šypsodavosi kapitonas Pozdorovkinas, panašiai ir kapitonas Kapustinas… Visų jų šypsenos vienodos. Kai mane pasikvietė Bielinis, iš jo nieko ir nesitikėjau. Mudu buvome svetimi. Jis sugebėjo iškeikti ir tiesiog išvijo. Kas aš jam, sovietų kunigaikščiui? Bet ir jis man – kas? Kas kita – prorektoriaus Lazutkos iškvietimas. Jis, kaip ir aš, buvo ragavęs tremties, gimęs Novosibirsko srityje 1923 m. Iš ten išsiveržė įstojęs į Raudonąją armiją. Paskui kilo karjeros laiptais – LKP CK narys, CK skyriaus vedėjas, VVU profesorius, prorektorius… Bet jo akyse švietė ta pati Vasiljevo šypsena. Tai buvo ne 1863 m. tremtinių palikuonis, o žmogus, pertvarkantis universitetą pagal sovietinę tvarką. Man pasakė, kad norėjęs pasižiūrėti, kaip atrodo užsimaskavęs buržuazinis nacionalistas. „Ir ką gi?” – paklausiau. Pranašaus žmogaus šypsena nučiuožė jo veidu. „Nieko”, – sakė šypsodamasis. Jis nežinojo, kad ateis 1990-ieji… Gaila.
1988-1989 m. spaudoje buvo šiek tiek rašyta apie prorektorių S.Lazutką ir J.Bielinį. Daug nemalonumų padarė J.Bielinis, tuomet VVU studentas, komjaunimo veikėjas. Pavyzdžiui, dar prieš rektoriaus Juozo Bulavo „erą” jis parašė savo kurso 11 diplomantų tokias charakteristikas, kurios tolygios „vilko bilietui”, teigė Meilė Lukšienė. Įdomus ir Ipolito Ledo liudijimas: „Kartą universitete prof. S.Lazutka man ir sako: „Turi būti dėkingas man, kad išgelbėjau nuo saugumo!..” Tai buvo toks netikėtas smūgis į kaktą, kad man beliko tik pasakyti: „Ką gi, ačiū, ačiū…”
Kurse vyko įprastinis darbas. Senoje užrašų knygelėje radau 1960 m. vasario 29 d. įrašą, kad seminare bus svarstomas Gražinos Šmulkštytės (mano prisiminimuose – buvusios tremtinės) kursinis darbas (o gal tik seminarinis?) „Satyra ir humoras K.Sajos kūryboje”. Yra įrašų, susijusių su darbu profsąjungos komitete (buvau kurso proforgas, fakulteto profbiuro narys). Kartu buvau tvirtai pririštas prie Kapustino „vežimo”. Kas savaitę turėjau jam skambinti, teirautis, koks man numatytas likimas. Tokią padėtį galima palyginti su lėtu gyvo kūno pjovimu atbukusiu pjūklu. Tačiau laikiausi. Įsikaliau, kad reikia viską iškęsti. Pamažu sau mėginau įteigti mintį, kad universitetą teks apleisti.
Galiausiai kažkurią dieną kovo pabaigoje kapitonas Kapustinas man pranešė, kad „vadovybė nutarė manęs netraukti baudžiamojon atsakomybėn, o viską perduoti universitetui. Kaip jie nuspręs – taip ir bus”. Šalia uniformuoto Kapustino (galėjau tikrai įsitikinti, kad ant jo antpečių – keturios žvaigždutės) sėdėjo man nepažįstamas rusiškai kalbantis vyriškis. Vėliau sužinojau, kad tai F.Archipovas, vienas iš LSSR prokurorų pavaduotojų. Taigi mechanizmas ėmė suktis…
Po kelių dienų mane truputį į šalį pakvietė kurso partorgė Marytė Bieliauskienė. Su ja iki vasario 18 d. buvo neblogi santykiai. Ji pareiškė, jog vyksiąs kurso susirinkimas, kuriame bus svarstoma mano „byla”. Bieliauskienė man pasakė, kad ji susipažino su mano dienoraščiais ir jai esą pavesta skaityti pranešimą. Žinoma, ir išdėti į šuns dienas…
Tai buvo baisus įsikišimas į mano asmeninius reikalus. Įsivaizdavau, kaip Marytė su pasigėrėjimu skaitė ir gal dar savo vyrui rašytojui davė susipažinti su „klasinio priešo” vidaus pasauliu… Tačiau suėmiau save į rankas ir stengiausi atrodyti gana abejingas. „Ką gi, svarstyt – tai svarstyt… O ką tai duos?” Bieliauskienė ėmė kažką paistyti apie nacionalizmą, būtinybę jį įveikti ir panašiai. „Bet juk vis tiek neleisite toliau studijuoti!..” Ir vėl migloti samprotavimai, kad viskas priklausys nuo manęs paties, nuo kolektyvo… Numojau ranka. „Ar greitai bus?” Bieliauskienė paminėjo balandžio pradžią.
Jaučiausi sutryptas. Buvo gaila didelių pastangų veržiantis į universitetą. Ir baisiausia, kad jaučiausi vienišas ir bejėgis ką nors padaryti prieš tą geležinę dantračių sistemą, į kurią buvau įsuktas. Žinoma, negalėjau nieko apkaltinti, jų akyse kaltas buvau pats. Užmiršau, kad pasikeitė tik vadai, bet sistema liko ta pati. Nereikėjo tos korespondencijos su Matulionio sūnumi. Nereikėjo ir tų dienoraščių rašyti. Tiesa, dienoraščiuose, numatydamas, kad jie gali patekti į MGB letenas, dariau atitinkamus įrašus, kreipinius. Šiuo atveju visuomenė – tai MGB, o kolektyvas – Bieliauskienė, Stanaitis, dar kas nors, kad ir Bielinis ar prorektorius Lazutka… Praktiškai, kiek teko patirti, visuomenė labai mane užjautė. Ir dėstytojai bei studentai užjautė. Bet sustabdyti tų dantračių niekas nepajėgė.
Įdomu prisiminti žydų Leibovičių šeimą. 1959-1960 m. mokiau lietuvių kalbos jų vienintelę atžalą – Ženią (Eugenijų). Abu Leibovičiai buvo nuo karo nukentėję – vieno sušaudyta žmona, kitos – vyras, o abiejų žuvę tėvai. Abu – Kauno žydai. Susituokė po karo, susilaukė vienintelio sūnaus Ženios. Na, o Ženiai prastai sekėsi mokytis lietuvių kalbos. Per docentą A.Sprindį buvau pristatytas kaip mokytojas. Sugebėjau prieiti prie guvaus žyduko, ir po pusmečio jis pradėjo nešti ketvertus. Tėvai buvo patenkinti tokiu mokytoju. Pridėdavo man premijinių. Leibovičienė dirbo vaistinėje (tuometinėje Gorkio gatvėje). Pasakiau Leibovičiams apie savo padėtį – galbūt jie nebenorėsią antisovietiškai nusiteikusio žmogaus paslaugų? Mano nuostabai, tėvas Leibovičius atvirai pasakė, kad jie labai sielojasi dėl tokios mano nelaimės, bet kad atsisakytų mano paslaugų – tai ne! „Oi, prašom padėti Ženiai ir toliau…” Tai buvo mano vienintelis pajamų šaltinis netekus stipendijos. Tokių gerų jausmų patyriau ir iš kitų žmonių, iš dėstytojų.
Galiausiai atėjo balandžio 2-oji ar 3-ioji. Fakultete buvo iškabintas skelbimas, kad atvirame komjaunimo susirinkime bus svarstoma tokio tai komjaunuolio byla. Svarstymas vyks 34-ojoje auditorijoje… Tai nuo Pilies gatvės pusės. Man buvo kapitono Kapustino griežtai prigrasinta ateiti, kitaip… Davė suprasti, kad turėsiu didelių nemalonumų. Lyg jau pats svarstymas – tai malonus atsiminimų vakaras?!
Susirinkimas buvo paskirtas po pietų, bene 15 val. Į Vilnių buvo atvažiavęs brolis Vytas, Šilutės vakarinės mokyklos abiturientas. Jis liko koridoriuje, bet sakė šį tą girdėjęs. Į 34-ąją auditoriją susirinko beveik visas kursas. Atėjo dekanas Jonas Palionis, partijos sekretorius Irmija Zaksas, keli dėstytojai ir šiaip nepažįstamų studentų, o gal ir ne studentų. Matomoje vietoje atsisėdo šio spektaklio režisierius kapitonas Kapustinas (šįkart vėl apsivilkęs civiliškai) ir Archipovas (dėl prokuroro pavardės nesu įsitikinęs. Pamenu tik tiek, kad jis titulavosi Lietuvos SSR prokuroro pavaduotoju).
Na, ir prasidėjo. Susirinkimą pradėjo kurso komjaunimo sekretorius Kęstutis Nastopka (labai nekaip jautęsis šiame vaidmenyje), žodį suteikdamas partorgei Marytei Bieliauskienei. Ji kalbėjo gal apie pusvalandį. Citavo dienoraščius ir gana gražiai nuvedė mane į „slaptų, užsimaskavusių priešų” gretas.
Su Bieliauskiene mano keliai daugiau nebesusikryžiavo. Gal porą kartų Antakalnyje, lankydamasis pas draugus 1965-1970 m., susidūriau su ja gatvėje. Atrodo, ji ėjo iš spec.ligoninės. Atrodė nekaip. Pasisveikinau prasilenkdamas, ji tik linktelėjo. Kolegai paaiškinau, kas tokia. „Dar sveikiniesi?..” – nusistebėjo mano bičiulis. „Esmi krikščionis…” – atsakiau.
Kalbėjau neilgai, gal 10 minučių. Gavau kelis nereikšmingus klausimus – daugiausia iš kurso moteriškosios giminės. Neatsimenu, ką atsakiau. reikalas tas, kad iš Leibovičienės buvau gavęs stiprių vaistų, kurie kažkaip keistai veikė, jaučiausi kone sapnuojantis. Ateizmo dėstytojas ir Istorijos-filologijos fakulteto partinio biuro sekretorius I.Zaksas labai atsargiai užstojo mane, bet išsigelbėjimo jau nebuvo. Kapitonas Kapustinas ir prokuroras atidžiai sekė spektaklio eigą ir nesirengė paleisti vadžių. Dar kažkas kalbėjo iš kurso (gal Stanaitis?) . Ir galiausiai keliamas klausimas dėl mano narystės komjaunime. „Kas už? Prieš? Susilaikė? Vienbalsiai?” Viskas.
Man jau „nebesišviečia” nieko esant dabartinei tvarkai. Ir dienos universitete suskaičiuotos. Dabar nutarimas (beje, nutarime buvo „humaniškas” punktas, skambėjęs maždaug taip: „Padėti Pupšiui įsidarbinti ir domėtis jo gyvenimu bei veikla…” Deja, šis punktas liko neįgyvendintas) eis į biurą, čia bus patvirtintas. Paskui popieriai keliaus į komjaunimo CK, kur irgi viską vienbalsiai patvirtins. Ir galiausiai grįš į universitetą, kur bus padėti ant rektoriaus Jono Kubiliaus stalo. Įtraukti į įsakymą išmesti. Akademikas J.Kubilius pasirašė. Viskas 100 proc. pasitvirtino.
Na, o tada susirinkimas užtruko apie tris valandas. Viskas buvo protokoluojama. Studentai tylūs, susimąstę skirstėsi namo. Bieliauskienė norėjo dar polemizuoti, bet mano brolis Vytas, kaip tas jaunas gaidžiukas, gana nedraugiškai atsikirto, ir mes atsisveikinome. Kapitonas Kapustinas nukeliavo su prokuroru Archipovu. Jiems šia proga (tų laikų frazeologija) „priklausė…”, nes susirinkimas praėjo sklandžiai. Toliau mašina vyko greičiau.
1960 m. balandžio 11 d. dar skaičiau darbą docento A.Sprindžio seminare apie demokratinę-revoliucinę lietuvių poeziją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Svarstyme kalbėjo V.Stanaitis (po visų įvykių jo kaip veikėjo „svoris” kurse padidėjo, nors ir su minuso ženklu). Jis kalbėjo, kad mano darbas ne visai atitinka temos reikalavimus. Kalbėjo Algis Patašius, Nijolė Masteikaitė. Žodį tarė ir Romualdas Ozolas: „Darbas patraukia apimtimi ir užmoju.” Docentas A.Sprindis pabrėžė, kad darbe yra „tvirtas” marksistinis požiūris… Tiesiog nuostabu! Ir tai buvo viskas. Po kelių dienų dekanate gavau popierių, kurį pateikiu netrumpindamas:
„Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universiteto Rektoriaus įsakymas Nr. 361-st.
Vilnius, 1960 m. balandžio mėn. 18 d.
1.
Išbraukti iš studentų skaičiaus Istorijos-filologijos fak. lietuvių kalbos ir literatūros spec. III k. studentą P u p š į Vladą, Kosto, kaip netinkantį būti tarybiniu studentu.
REKTORIUS
Nuorašas tikras: B. J…”
Velionio docento A.Sprindžio garbei reikia pasakyti, kad jis dar prieš šį įsakymą į mano studijų knygelę pasirašė už kursinį darbą ir egzaminą. Jam pasakiau: „Kam to reikia?..” O jis: „Tylėk! Ateity reikės!..” Iš tikrųjų 1963 m. to labai reikėjo pereinant į neakivaizdinį skyrių.
Įsakymo nuorašą, aišku, gavo ir kapitonas Kapustinas. Dabar jis jau dėjosi kone mano užtarėju… „Na, žinai, mes tave užtarėme, bet kolektyvas, jo žodis… Nieko nepadarysi!.. – skėstelėjo rankomis ir pridūrė: – Bet tu nenusimink. Dabar tau reikia įsidarbinti!..”
Prasidėjo mano kelionės per įmones ir įstaigas. Paaiškėjo, kad reikia charakteristikos. Fakulteto partinės organizacijos sekretorius I.Zaksas, Kauno žydelis, neblogas žmogus, sugebėjo (Leibovičiams užtarus) kiek sušvelninti KGB smūgį per tą „svarstymo kolektyve” spektaklį. Mano prašomas jis parašė šiokią tokią charakteristiką (žinoma, konsultuodamasis su J.Bieliniu ir kitais). Pasitenkinsiu ištraukomis: „…Pupšys mokėsi gerai, pastaraisiais metais įsitraukė į visuomeninę veiklą, buvo išrinktas iš pradžių kurso proforgu, vėliau fakulteto profbiuro nariu, vadovavo lietratūros istorijos būreliui. Pupšys turėjo kurso draugų pasitikėjimą. Tačiau 1960 m. pradžioje pasidarė žinomi tie Pupšio gyvenimo faktai, kuriuos jis buvo anksčiau nuslėpęs. Pasirodė, kad jis, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, buvo sudaręs antitarybinę organizaciją, už tai buvo nuteistas […]. Nuslėpus savo teistumą jam pavyko įstoti į universitetą.[…]
Kurso komjaunimo organizacija, apsvarsčiusi Pupšio elgesį, nutarė už praeities nuslėpimą, už nacionalistines pažiūras pašalinti jį iš VLKJS eilių ir prašyti rektorių pašalinti iš universiteto. Kartu, turėdama galvoje tam tikrus poslinkius jo pasaulėžiūroje, ji tikisi, kad darbininkų kolektyve Pupšys įsitikins savo pažiūrų klaidingumu, galės būti naudingas tarybinei visuomenei. Kursas nutarė tarpininkauti įdarbinant Pupšį ir toliau domėtis jo gyvenimu.”[…] (Iš Vlado Pupšio atsiminimų knygos „Atsimainymo kalnas”, Vilnius, LGGRTC).
