Neseniai vienoje LRT laidų Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų instituto vadovė sakė, jog reikia nuolat kalbėti apie tai, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. Pasirodo, šioje reitingų rungtynių trasoje lenkiame visas kitas Europos Sąjungos (ES) šalis.
Taigi tą ir darau – prisidedu atkreipdama dėmesį į esminę problemą, kurios nesprendžiant Lietuvos paprasčiausiai neliks. Yra dalykų, kurių svarbos išpūsti neįmanoma, ir šis – vienas tokių.
Nykstančią Lietuvą galima apibrėžti dviem tokią jos būklę lemiančiais veiksniais – emigracija ir gimstamumo mažėjimu. Per du tarpukario dešimtmečius emigravo 7-8 kartus mažiau piliečių, nei atkūrus valstybę. Pirmosios Respublikos metais išvyko apie 80 tūkst., Antrosios – daugiau nei 615 tūkst. žmonių. Net ir fiksuojant pastaruoju metu didėjantį grįžtančiųjų skaičių, emigracija lieka problema, o ne „neišvengiamu reiškiniu“, kaip neretai mėgstama sakyti.
Neišvengiamas – žinoma, tačiau toks proceso mastas kelia nerimą. Dar teigiama, kad emigracija – praėjusio dešimtmečio sunkumas, o šiandien galime konstatuoti, kad „nieko baisaus neįvyko“. Apsidairau ir teigiu, kad įvyko: nei pusbrolis su šeima grįžo iš Danijos, nei pusseserė iš Norvegijos. Tarpukariu Lietuvą palikusiųjų nuostolį kompensuodavo didelis gimstamumas. Pavyzdžiui, emigracijai prislopus tuomečiai mąstytojai ėmė nerimauti, ar pavyks išmaitinti vis didėjantį burnų skaičių.
1929 metais Kazys Pakštas rašė, jog išsilaikant tokiems emigracijos ir gimstamumo rodikliams 2010 metais Lietuvoje gyvens 5 mln., o 2020 metais – 8 mln. gyventojų. Dabartiniais skaičiavimais, iki amžiaus vidurio Lietuvoje liks vos 2 mln. gyventojų.
Emigracijos pažabojimas – viena nykstančio Lietuvos medalio pusė. Kita – gimstamumo skatinimas. Eurostato duomenimis, 1970-aisiais Lietuvos šeimose gimdavo vidutiniškai po 2,4 vaiko. Atkūrus nepriklausomybę gimstamumas ėmė dramatiškai mažėti ir šiuo metu vidutiniškai šeimoje auga 1,6 vaiko, Europos Sąjungos rodiklis labai panašus, pasaulio vidurkis – 2,5. Bent sykį galime pasidžiaugti esą tikri europiečiai – žengiame koja kojon su vyraujančiomis ES tendencijomis, net jei jos veda į susinaikinimą. Daugiau nei du vaikus šeimoje ES augina tik prancūzai ir airiai.
Lapkričio pabaigoje popiežius Pranciškus į susirinkusiuosius Europos Parlamente Strasbūre kreipėsi sakydamas, jog Europa pavargusi, pesimistinė, praradusi „dvasios jaunatviškumą, kuris padarė ją vaisingą ir didžią“. Konkrečiau Šventasis Tėvas užsiminė apie pagarbos žmogaus gyvybei stoką. Beveik prieš 10 metų, 2005-aisiais, jo pirmtakas Benediktas XVI viename tekstų labai aiškiai apibūdino žemyno situaciją: „Europoje esama keisto ateities nenoro. Aiškiausiai tai rodo faktas, kad vaikai laikomi grėsme dabarčiai; jie dažnai išgyvenami ne kaip viltis, bet kaip dabarties apribojimas.“
Mokslininkai skaičiuoja, kad per artimiausius kelis dešimtmečius gyventojų skaičius Afrikoje padvigubės, o Azijoje išaugs mažiausiai milijardu. Tuo metu Europa, taip pat kaip ir Lietuva, trauksis. Lietuvos politikams derėtų gerai išanalizuoti, kokią šeimos politiką taiko Prancūzija ar Airija. Kartu ištirti, ko labiausiai reikia lietuviams – didesnių išmokų, lankstesnių darbo sąlygų auginantiesiems vaikus, daugiau ir geresnių darželių, būsto jaunoms šeimoms programos ar ko kita.
Tačiau net ir sutelkta politinė valia vienu mostu visuomenės požiūrio nepakeis. Menkas gimstamumas – moralinė problema. Atžalos jaunam žmogui atrodo kaip savęs suvaržymas. Tai įrodo faktas, kad Lietuvoje viena iš šešių užsimezgusių gyvybių neišvysta dienos šviesos dėl legalaus aborto. Gyvename sau, o vaikai – jei liks laiko. Vėlyvos šeimos kūrimo tendencijos, Vakarų Europoje vyraujančios jau ne vieną dešimtmetį, pasiekė ir Lietuvą. „The Future of Lithuania“ tyrimo duomenimis, apie trečdalis (37 proc.) jaunų žmonių nuo 20 iki 29 metų ne tik neturi antros pusės, bet jos ir neieško, nevaikšto į pasimatymus.
Didžiojoje Britanijoje situacija labai panaši, tačiau tai, priešingai nei Lietuvoje, traktuojama kaip spręstinas dalykas. Internetiniuose dienraščiuose daugybė straipsnių apie pražūtį nešančią vienišių epidemiją, nemenka dalis portalų – nuo „The Guardian“ iki „The Telegraph“ – turi savo pažinčių svetaines. Nemanau, kad tai geriausia priemonė susirasti būsimą vyrą ar žmoną, tačiau akivaizdu, kad visuomenėje garsiai skamba pavojaus signalas apie plintantį vienišumo marą ir ieškoma būdų jį pristabdyti.
„Europa, atrodo, pasukusi atsisveikinimo keliu“, – rašė popiežius emeritas. Dar vienas to simptomų – didelių šeimų baimė. Nieko stebėtina, kad ateities nenorinčioje visuomenėje daugiavaikės šeimos vertinamos ypatingai – arba su patoso nestokojančia pagarba („oho, koks tėvų pasiaukojimas, didvyriškumas“), arba su neslepiama panieka („gal jie asocialūs arba nežino, kas yra kontracepcija“).
Ir vienu, ir kitu atveju tėvas ar motina su keturiais vaikais viešoje vietoje neabejotinai bus smalsiai nužiūrėti. Tokį požiūrį galima apibūdinti kaip fekundofobiją, nuo lotyniško žodžio fecundus, reiškiančio vaisingą.
2014-uosius liturginius metus Lietuvos vyskupai buvo paskelbę „Šeimos metais“. Jie jau baigiasi, tačiau dėl skelbtos žinios apie šeimą, kaip „žmogaus gerovės, tikėjimo ir jo brandos lopšį“, dar reikės pakovoti. Kad galėtume pasakyti: „Ne, Lietuva nenyksta.“
Nuotraukoje: Rosita Garškaitė, publikacijos autorė.
Informacijos šaltinis: http://www.lzinios.lt/
2014.12.15; 03:30
