Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyrius organizavo žurnalistų išvyką į Šalčininkų rajoną: susipažinti ir pamatyti rajono kultūrines ir kitas įžymybes, pabendrauti su rajono meru ir kitais gyventojais. Važiuosiu ir aš.
Numatytas apsilankymas Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykloje, Tabariškėse: Tabariškių bažnyčia, A. Krepštul muziejus, Turgelių bažnyčioje, Pavlovo Respublikoje, Vilkiškėse, Jašiūnų M. Balinskio vidurinėje mokykloje (lenkų dėstoma kalba) ir Jašiūnų pagrindinėje mokykloje (rusų dėstoma kalba), Jašiūnų „Aušros“ vidurinėje mokykloje (lietuvių dėstoma kalba), Jašiūnų Balinskių dvaro rūmuose, kapinėse.
Pasakysiu atvirai, kad senokai jau nebuvau šiame rajone. Paskutinį kartą lankiausi vasaros pradžioje. Per tą laiką nedaug ką teko skaityti nacionalinėje spaudoje ar kitoje žiniasklaidoje apie šį rajoną – nei apie kultūrą, nei apie kitus įdomius ir svarbius dalykus. Tiesa, viena kita kritiška publikacija pasitaikė. Ypač rugsėjį, kai rajoną aplankė premjeras.
Bet kol kas ne apie problemas norėjau rašyti. Štai spalio 1 dieną Konstitucijos egzaminas vyko ir Šalčininkuose. Pasak rajono savivaldybės administracijos, pasitikrinti savo Konstitucijos žinias panoro 23 gyventojai, iš jų 4 – turintys teisinį išsilavinimą, jie sprendė sunkesnes užduotis. Beje, maksimalų balų kiekį – po 30 balų – surinko Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos darbuotojos – Irina Smykovskaja (Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja) ir Renata Siliuk (Juridinio ir personalo skyriaus vyr. specialistė), jos laikė teisininkams skirtą testą. Net 6 teisingai atsakiusieji į daugiau kaip į 25 klausimus pateko į antrąjį egzamino etapą, kuris vyks spalio 15 d. Beje, nuolat savo tautiškumu ir pilietiškumu pasižyminčiame Kaune miesto savivaldybės didžiojoje salėje vykusiame egzamine dalyvavo 27 kauniečiai, tarp jų 7 – turintys teisinį išsilavinimą.
Tačiau ši sausa informacija nieko daug nepasakytų apie šių savivaldybių ypatumus, jei nebūčiau radęs ir labai gražios vietinės Šalčininkų valdžios padėkos Konstitucijos egzamino dalyviams:
“Dėkojame visiems dalyvavusiems ir palaikiusiems šią gražią akciją.”
Ir vistiek mane stebina Lietuva – Kaunas ir Šalčininkai turi beveik tiek pat pilietiškai nusiteikusių ir Konstitucijos egzamine panorusių dalyvauti piliečių! Ką tai reiškia? Kol kas nenoriu daryti rimtų išvadų, bet…
Štai populiari viešoji Vikipedija taip apibūdina Šalčininkų rajoną:
“Šalčininkai – miestas Lietuvos pietryčiuose, Vilniaus apskrityje, 45 km į pietus nuo Vilniaus. Šalčininkų rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, 11 seniūnaitijų (Bažnyčios, Centro, J. Sniadeckio, Naujakurių, Pamūrinės, Parko, Sodo, Šalčios, T. Kostiuškos, Užupio, Vilniaus). Vakarine miesto riba eina geležinkelis Vilnius – Lyda (stotis Tartoke). Miestas yra lenkų kultūros centras – 72 proc. gyventojų – lenkai. “
Dar kartą matydamas akcentus, jog Šalčininkuose daugumą gyventojų sudaro lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, vėl prisiminiau ir rugsėjo mėnesį vykusį premjero Andriaus Kubiliaus vizitą Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Tuomet Vilnijos lenkai visai neprašė jų integruoti į lietuvių bendruomenę, o pasistengti iš užsienio susigrąžinti bent dalį emigrantų lietuvių.
Man labai svarbūs pasirodė Šalčininkų rajono mero Zdislavo Palevičiaus žodžiai, pasakyti Vyriausybės vadovui:
„Mes visi čia bendrai ir taikiai gyvename – lenkai, lietuviai, rusai, baltarusiai. Pas mus rajone yra 17 tautybių. Visi turi galimybę mokyti savo vaikus gimtąja kalba, dirba savo darbus.“
Kita vertus, šiuos žodžius gali kiek kitaip traktuoti tie, kas atidžiai seka bent jau rajono savivaldybės interneto svetainę ir joje pasirodančią informaciją apie savivaldybės veiklą. Štai, kad ir praėjusiųjų metų sausį vykęs renginys, kuris labai gražiai pavadintas “Apie Adomą Mickevičių romantiškai”:
“ sausio 9 d. Šalčininkų kultūros centre gausiai susirinkusi publika turėjo progą pamatyti spektaklį apie Adomo Mickevičiaus kūrybą. Spektaklio režisierė – Šalčininkų J. Sniadeckio gimnazijos lenkų kalbos mokytoja Lilija Kutyš. Jai talkino rajono mokyklų ir gimnazijų lenkų kalbos mokytojai ir jaunimas, iš viso dalyvavo 74 asmenys. Nelengva paruošti renginį, kuriame dalyvauja tiek daug žmonių iš įvairių rajono kampelių. Tačiau rajono mokyklų lenkų kalbos mokytojai negalėjo praleisti progos paminėti Adomo Mickevičiaus metus. Spektaklio paruošimo darbai truko du mėnesius – nuo rugsėjo iki spalio, po to aptariamas scenarijus, vyko repeticijos mokyklose, bendra repeticija Šalčininkuose”.
Man šioje žinutėje (tiksliau, renginyje) trūko to, apie ką taip gražiai kalbėjo meras. Turiu omenyje, galimybę tokį renginį paversti puikia skirtingų tautų rajono gyventojų susibūrimo ir šventimo vieta. Juk taip gražu, kai tokiuose renginiuose dalyvauja ne vien lenkai ar lietuviai, o kviečiami būtų visi rajono mokyklų atstovai. Ypač žinant, kiek svarbi A. Mickevičiuas asmenybė ir Lietuvai, ir Lenkijai, ir netgi žymiai platesniam pasauliui.
Galima atkreipti dėmesį ir į kitas miestui svarbias šventes. Pavyzdžiui, šiemet šalčininkuose, kaip ir Varėnoje, rugsėjį vyko rudeninės šventės – vienur ji vadinasi Deliaus šventė, kitur Grybų. Bet esmė labai panaši. Tačiau pažiūrėkime, kaip apie pačią šventę kalba abi savivaldybės ir kokie akcentai sudedami jų pačių (ne)oficialiuose tekstuose, kalbose, organizaciniuose reikaluose. Štai informacija apie Šalčininkų Derliaus šventę:
“Susitikimas su Šalčininkų rajono partneriais
Šalčininkų rajone vykusi Derliaus šventė tapo puikia proga susitikti su visomis Šalčininkų rajono savivaldybe bendradarbiaujančiomis užsienio savivaldos institucijomis. Šiais metais mūsų rajone svečiavosi keliolikos Lenkijos savivaldybių delegacijos bei dviejų Baltarusijos savivaldybių atstovai.”
Nenoriu cituoti viso pranešimo, bet jame nėra net užsiminta nei apie kitų Lietuvos rajonų savivaldybes ar merus, nei apie centrinės valdžios atstovus. Kodėl? Gal juos kvietė, bet jie ignoravo rajoną? Tuomet gėda Vilniaus ponams. O jei nekvietė, tai kodėl? Juk taip smagu turėtų būti Lenkijos ir Baltarusijos svečiams vienoje vietoje pamatyti draugišką Lietuvos rajonų bendravimą ir bendradarbiavimą? Net ir pašventimą.
O štai Varėnos rajono savivaldybė, kuri rengia Grybų šventę, visuomet mielai laukia ne tik dzūkų, bet šiemet pas juos svečiavosi ir alytiškiai, ir kelmiškiai, ir vilkaviškiečiai, ir Vilniaus svečiai. Žodžiu, visi laukiame.
Žinoma, keista lyginti du skirtingus rajonus ir reikalauti ko nors iš jų. Savivalda pati sprendžia savo reikalus ir dėsto prioritetus. Todėl Šalčininkų atvejis man sukelia kol kas tik vieną naują idėją – gal Vilniuje sėdinčiam Premjerui ir ministrams reikia susirūpinti Šalčininkais ne mažiau, nei jais rūpinasi Lenkijoje esančios organizacijos? Tik paskaitykite, kaip gražiai bendrauja su jomis Šalčininkų rajono valdžia ir prisimininkime, kokių karčių žodžių jie negailėjo premjerui A. Kubiliui. O štai kaip gražiai rašoma apie lenkų paramą:
“Kontaktų su Lenkijos Respublikos savivaldos institucijomis, draugija „Wspólnota Polska” ir fondu „Pomoc Polakom na Wschodzie” dėka, kasmet atostogauti ir pakeliauti po Lenkiją išvažiuoja apie 1000 vaikų, meno kolektyvai dalyvauja pasirodymuose įvairiuose Lenkijos miestuose, įgyvendinama savivaldybės darbuotojų mainų programa. Lenkiškas mokyklas pasiekia elektroninė ir kompiuterinė įranga, metodinės medžiagos ir kitos dovanos, atkeliavusios iš Lenkijoje gyvenančių tautiečių. Susitikimo metu Šalčininkų rajono meras dėkojo Radomo apskrities seniūno pavaduotojui Kšištofui Gurakui (Krzysztof Gurak) už nepaliaujamą rūpestį Dieveniškių seniūnija, Tarnovo Podgurne seniūnijos delegacijos atstovams – už mikroautobusą, kuriuo vaikai galės saugiai pasiekti mokyklą, Volštyno apskrities seniūnui Rišardui Kurpui (Ryszard Kurp) už pagalbą užmezgant ryšius su Vokietijos Dahme-Spreewald apskritimi, šių kontaktų dėka kiekvienais metais vyksta trijų šalių jaunimo susitikimai. Šalčininkų rajono meras taip pat padėkojo Chelmno aukštosios tarptautinių ryšių ir visuomenės ryšių mokyklos rektoriui Michalui Golosiui ir Lomžos aukštosios ūkio mokyklos rektoriaus įgaliotinei Malgožatai Fraščak, kurių aukštosiose mokyklose mūsų rajono vaikai gali mokytis nemokamai. Padėkos žodžiai pasiekė kiekvieną esantį salėje, taip pat ir tuos, kurie negaili jėgų plėtojant bendradarbiavimą su Šalčininkų rajonu.”
Panašu, kad atotrūkis tarp Lietuvos centrinės valdžios ir kai kurių rajonų yra žymiai didesnis, nei tų rajonų santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Galime tai vadinti tiesiog atskirtimi. Tad belieka palinkėti atskiriems ministrams (kultūros, švietimo, socialinių reikalų) ir visai Vyriausybei nepamiršti rajonų reikalų. Ir ne kartą per kadenciją ar metus užsukti į “atitrūkusius” rajonus. Nes rajonų savivalda gali Vilniaus ponus pamiršti lygiai taip pat lengvai, kaip ir jie – rajonus.
2010.10.09
