Perskaičiau Valstybės Saugumo Departamento visuomenei skirtą nacionaliniam saugumui iškilusių grėsmių vertinimą („VSD vertina nacionaliniam saugumui iškilusias grėsmes“).
Turbūt pirmas toks išsamus ir gyvybiškai svarbus dokumentas. Kas atidžiai jį perskaitė, jau gali įsivaizduoti, kokie pavojai iškilę mūsų valstybei, kaip atkakliai siekiama mus vėl susigrąžinti. Aiškiai pasakyta, kas ta kryptimi veikia Rusijoje ir Lietuvoje, kokiais metodais siekiama mus pavergti… Mažiau išprusęs skaitytojas iš šio dokumento gali sužinoti, kas yra GRU, FSB, SVR, kaip reikėtų vertinti tarptautinį žiniasklaidos klubą „Format A3“, ką rašo ir kas išlaiko periodinius leidinius „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, televiziją „Pervij Baltijskij kanal“…
Dokumente minimi konkretūs asmenys: „dioplomatai“, „žurnalistai“…
Žinoma, visada norėtųsi žinoti daugiau konkrečių faktų, bet valstybės paslaptys yra valstybės paslaptys. Svarbu, kad išsamesnė informacija būtų patikimose rankose. Tikėkimės, taip ir yra.
Tą dieną, kai buvo paskelbtas šis dokumentas, vakare buvo parodytas dokumentinis filmas apie Vladimiro Vladimirovičiaus Putino pergalingą žygį nuo mažai kam žinomo KGB karininko iki Rusijos prezidento, diktatoriaus, Stalino įpėdinio, ryškiausios šių laikų politinės figūros… Įvairiausių epitetų esame prisiklausę apie šį Rusijos imperijos gaivintoją, Rusijos liaudies numylėtinį, Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų galvos skausmą…
Sėkmės džentelmenas tas Kremliaus koridoriais išdidžiai krypuojantis Vladimiras Vladimirovičius, kuriam šypsosi, ranką spaudžia, per petį ploja, ordinus prie krūtinės sega Europos ir Amerikos šalių prezidentai.
Jie net neįtaria, kad šis mažas žmogeliukas 2014-aisiais nusiims kaukę ir parodys tikrąjį savo veidą. Jie jau buvo matę sprogdinamus gyvenamuosius namus, išvietėse skandinamus čečėnus, prievartaujamus ir į kalėjimus sodinamus arba užsienin bėgančius oligarchus, bet tokios „smulkmenos“ jiems tada nedarė įspūdžio. Volodia vis dar buvo savas vaikinas…
Tas filmas nebaigtas. Ten dar nėra Gruzijos ir Ukrainos, nėra Baltijos valstybių, nėra ir atpildo už šiose šalyse (ir ne tik) padarytus ir daromus nusikaltimus. Tikėkimės, kad Vladimiras Vladimirovičius bus tinkamai įvertintas ir nubaustas, kad jam nepavyks pakartoti Josifo Visarionovičiaus ir abiejų Iljičių nusikaltimų.
Apie Putino Rusijos veiklą Lietuvoje, apie nekonvencinį karą praėjusiais metais ir tebesitęsiantį šiandien mus informuoja Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) minėtoje pažymoje.
Dabar žinome, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo Rusija nesusitaikė su Baltijos šalių praradimu, bet ypač siunta pirmiausia dėl Prezidentės tiesos sakymo apie įvykius Ukrainoje. Ne paslaptis, jos principingumas nepatinka ir kai kuriems Lietuvos politikams, politologams, žurnalistams. Ji – ne baikšti pelytė po šluota, todėl ir „laužomas“ LGGRTC portalas, rašomos beviltiškos knygos. Beviltiškos pirmiausia todėl, kad bejėgiškai kimbama tik į tolimą Prezidentės praeitį, kuri, žinoma, ne pati įspūdingiausia. Dėl tos praeities aš pirmą kartą ir nebalsavau už ją.
Bet juk svarbiausia – kaip politikas elgiasi šiandien, o ne atvirkščiai, ne žalioje jaunystėje. Jos oponentai norėtų, kad Prezidentė būtų tyli kaip Latvijos, Estijos vadovai, kurių tarptautinėje erdvėje beveik negirdėti…
Putinas buvo labai nelaimingas, kai paaiškėjo, kad ši moteris dar vieną kadenciją jam trumpins politinę karjerą. Apie savanaudiškas Rusijos pastangas Prezidento rinkimų kampanijos metu rašoma ir VSD pažymoje. Tikiuosi, Lietuvai pasisekė, kad užsienio politikai vadovauja stuburą turinti Prezidentė.
Žinoma, drąsūs ne visada laimi, bet pralaimėjus bent jau nepatiria gėdos dėl „nepralieto kraujo lašo“.
Kai Rusija Lietuvoje visus ir viską, kas jai neparanku, juodina, iškyla klausimas, kiek patys galime ir turime būti kritiški savo valdžios atžvilgiu. Puikiai suprantame, kad toli gražu ne viskas mūsuose daroma gerai, ne visi politikai ir valdininkai sąžiningi, kompetentingi, nesavanaudžiai.
Tačiau, man regis, pavojaus iš Rusijos akivaizdoje ką nors kritikuodami, smerkdami turėtumėm pagalvoti, ant kieno malūno pilame vandenį. Vertinant VSD dokumentą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, radijo klausytojai ne vieną kartą skambino ir piktinosi televizijos laidomis „Nuoga tiesa“ ir „Sąmokslo teorija“. Kiek galima lieti purvą ant Prezidentės? Kodėl tokios neobjektyvios laidos įmanomos? Kam tarnauja tų laidų vedėjai?
Iš tiesų, tokie klausimai kyla. Štai balandžio 1 d. „Sąmokslo teorijos“ vedėjas išsijuosęs bandė įrodyti, jog absoliučiai visi politikai – įžūlūs melagiai. Gerai kad laidoje dalyvavo išmintingas politologas Vytautas Dumbliauskas, kuris šiek tiek pristabdė laidos vedėjo įkarštį viską vaizduoti tik labai juodomis spalvomis.
Aišku, neapsieita be Suskystintų dujų terminalo kritikos, be ironiškų užuominų Prezidentės atžvilgiu. Minėtos laidos visiškai atitinka Rusijos siekius skleisti nuomonę, kad visi mūsų politikai melagiai ir vagys.
Ką daryti? Reikėtų juos demaskuoti kitomis, objektyviomis laidomis, parodyti šių laidų vedėjų įtartiną tendencingumą, o VSD gal rastų ir didesnių nuodėmių. Seimo narys Arvydas Anušauskas turbūt patartų tokų laikų nežiūrėti, tačiau tai neįmanoma, nes ir „Nuoga tiesa“, ir „Sąmokslo teorija“ pasako ir karčios tiesos, kuri pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – vienintelė paguoda.
———
Kai atsigręžėme į Vakarus, įstojome į Europos Sąjungą, gana greitai pajutome naujus pavojus lietuvių tautai. Į Lietuvą plūstelėjo ne tos vertybės, kurių tikėjomės, o iš Lietuvos išvyko šimtai tūkstančių tautiečių. Globalizacija, kosmopolitizmas kelia grėsmę lietuviškai tapatybei. Valdžios iki šiol nekreipė į tai reikiamo dėmesio, o apie tautos ateitį galvojanti šviesuomenė (nedidelė jos dalis) pagal savo kuklias galimybes bandė ir bando priešintis pavojingiems procesams, parodydama Vakarų Europos nuovargį, popkultūros nepatrauklumą ir t.t.
Apie tai neseniai išleistoje knygoje „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ rašo literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė („Tautiškumas: kultūros lygmuo“), kompozitorius Giedrius Kuprevičius („Nerimo lietus“).
Kol Putino Rusija nebuvo parodžiusi tikrojo savo veido, Europos Sąjunga atrodė vienaip, dabar, kai ji pradeda atsikvošėti ir yra šioks toks, kad ir nelabai patikimas, mūsų gynėjas, vaizdas iš esmės pasikeitė.
Dabar Europos Sąjungoje reikia elgtis kaip namuose, iš kurių neketiname išeiti. Jeigu kas kenkia tautos ir valstybės interesams, turime šalinti tas priežastis perdaug nesižvalgydami į Briuselį, nešūkaudami apie išėjimą iš šių namų. Nes kitų neturime – Europos Sąjunga, Europa – mūsų namai.
Pasak VSD pažymos, Rusija bando pavaizduoti, kad kiekvienas, kuris mato Vakarų gyvenimo ydas, savaime jau yra jos šalininkas. Vienas kitas primityvas iš tiesų kompromituoja tuos, kurie Europos Sąjungoje bando rasti vietą mūsų tautai. Marginalai beatodairiškai koneveikia Rusijai neparankias organizacijas, siekia supykdyti mus su JAV. Labai negražiai atrodė kai kurie referendumų, nukreiptų prieš ES, organizatoriai. Laimei, viskas baigėsi ne taip, kaip norėjo Rusija.
Galima apgailestauti, kad milžiniškomis Rusijos pastangomis nepavyko pradėti naujos atominės elektrinės statybos, ir dėl to kaltas ne tik referendumas, bet ir kai kurie valdžios, mokslo žmonės, suklaidinę apie atomą, sudėtingas technologijas nieko neišmanančius piliečius ir taip padėję pamatus Baltarusijos ir Rusijos atominėms elektrinėms Lietuvos pašonėje.
VSD galėtų juos aiškiai įvardinti ir pareikalauti atsakomybės. Deja, atsako tik eiliniai šnipeliai, jeigu įkliūva, o stambūs įtakos agentai (ar kaip jie ten vadinami) toliau kaišioja pagalius į valstybės vežimo ratus. Jis, tas vežimas, žinoma, rieda, bet žymiai lėčiau negu galėtų. O toks ir yra Rusijos interesas.
Daug metų vyksta trintis tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte. Blogiausia, kad šiuo klausimu (lenkiškų pavardžių pasuose rašymas, gatvių ir gyvenviečių pavadinimai lenkų kalba) patys lietuviai yra labai nevieningi.
Beveik visi mano, kad lenkų tautinės mažumos lyderiai ir juos remiantys kai kurie Lenkijos politikai yra neteisūs, bet vieni dėl šventos ramybės, dėl geresnių tarpvalstybinių santykių, Rusijai žvanginant ginklais, nusileistų, kiti tokias nuolaidas laikytų lietuvių tautos ir lietuvių kalbos išdavyste, ėjimu į Vilniaus krašo autonomiją.
Jeigu nenusileisime, Lenkija mūsų negins, – sako valdžioje esantieji. Iš tiesų tai Lenkija nei gins, nei negins. Jeigu gins – tai tik JAV, taip pat ir iš Lenkijos teritorijos. Lenkija gyvybiškai suinteresuota, kad Rusija mūsų neokupuotų – kirkilai tą turėtų suprasti.
Ir raidės W vežimas stovi vietoje. Prezidentės tvirtumas (priešingai nei prezidento Valdo Adamkaus gal pataikūniškumas, gal neišmanymas; dabar jau ir jis kalba kitaip) lietuviškos abėcėlės papildymo iniciatorius verčia lūkuriuoti patogesnės progos.
O žiniasklaidoje tuo metu argumentuotus straipsnius šia tema rašo jaunasis Vytautas Sinica: geresnius negu prolenkišką poziciją ginantis signataras Rimvydas Valatka.
Jeigu nusileisime – išleisime džiną iš butelio. Rusija to tik ir laukia. Išduosime brolius latvius, kaip įspėja filosofas Arvydas Juozaitis. Seniai pasakytais jo žodžiais tariant – nedarykime istorinės klaidos.
XXX
Kai kurios ištraukos iš Valstybės Saugumo Departamento pažymos „VSD vertina nacionaliniam saugumui iškilusias grėsmes“:
„…mūsų šalies principinė reakcija į karinius veiksmus ir tiesioginį kišimąsi į suverenios šalies vidaus politikios procesus išprovokavo dar aktyvesnes Rusijos informacines, žvalgybines operacijas, „minkštosios galios“ įrankių stiprinimą… „
„…draugais“ gali būti įvairūs komunistai, socialistai, nacionalistai, antiglobalistai, homofobai, antifašistai, antisemitai, euroskeptikai.“
„2014 m. Lietuvoje aktyviau veikė ir Rusijos įtakos sklaidai palankioms idėjoms bei sąmokslo teorijoms simpatizuojantys asmenys, tikintys „dvasingos“ Rusijos civilizacijos pergale prieš „supuvusią“ Vakarų kultūrą. Šie Lietuvos piliečiai save tapatina ne su „profesionaliais“ Rusijos tėvynainiais, o dažniau su lietuviais euroskeptikais, nacionalistais ar net žemaičių atstovais. Dauguma jų aktyviai kovojo ir protestavo prieš skalūnų dujų žvalgybą ir žemės pardavimą užsieniečiams…“
„Tėvynainių politikos tikslus atitinka ir kai kurių Vilniaus krašto lenkų bendruomenės atstovų veikla bei reikalavimai suteikti išskirtines teises šio krašto gyventojams. Keletą metų partija „Rusų aljansas“ bendradarbiauja su Lietuvos lenkų rinkimų akcija.“
„Atkreiptinas dėmesys, kad įtakos grupių kūrimas ir koordinavimas, Lietuvai priešiškos informacijos skleidimas, vertintini kaip „minkštosios galios“ demonstravimo apraiškos, susiklosčius tinkamai situacijai būtų išnaudojami ir "kietajai galiai“ įgyvendinti – kelti socialinius neramumus, sumaištį valstybėje, išprovokuoti ir paremti Lietuvai priešiškų pajėgų veiksmus…“
„Rusijos žvalgybos tarnybų „taikiniai“ yra ir perspektyvūs studentai, jaunieji politikai, žurnalistai ir mokslininkai, kurie galėtų vykdyti šių tarnybų užduotis ateityje.“
„…skleisti dezinformaciją apie Lietuvos vykdomą užsienio ir vidaus politiką, diskredituoti Lietuvos narystę ES ir NATO, kurti Lietuvos kaip nebrandžios demokratijos šalies įvaizdį…“
„…eskaluoti tariamas tautinių mažumų ir tėvynainių problemas Lietuvoje… akcentuoti tariamus žmogaus teisių pažeidimus…“
„…rusakalbiai… skatinami nepasitikėti Lietuvos valstybe ir jos institucijomis…“
„…jie siekė surasti Kremliui lojalių žurnalistų ar visuomenės veikėjų, parengti reportažų, ideologiniu aspektu tinkamų Rusijos visuomenei … publikuojami Kremliui palankūs pseudoanalitiniai straipsniai, o autorių įžvalgos tendencingai skleidė dezinformaciją ir prieš Lietuvą nukreiptą propagandą…“
„…Lietuvos rusakalbiai savaitraščiai yra finansiškai priklausomi nuo Rusijos valstybės institucijų bei fondų…“
„…pagrindiniai tokios informacijos skleidėjų tikslai: Lietuvos suvereniteto menkinimas, konstitucinės tvarkos kvestionavimas, teritorijos neliečiamybės ir vientisumo neigimas; Rusijos propagandos skleidimas bei Rusijos vykdomos užsienio politikos pateisinimas; socialinės ir etninės nesantaikos Lietuvos visuomenėje kurstymas; antikonstitucinių protesto grupių konsolidavimas; įvairių provokacijų ir informacinių akcijų organizavimas…“
„…Aiškios ideologijos neturėjimas yra Rusijos politiką remiančių „lietuviškame“ interneto segmente veikiančių asmenų ir grupių stiprybė. Tai jiems sudaro galimybes į vieną Rusijos politiką remiančią grupę telkti skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančius įvairių tautybių ir politinių pažiūrų asmenis…“
„Tėvynainių politikos tikslus atitinka ir kai kurių Vilniaus krašto lenkų bendruomenės atstovų veikla bei reikalavimai suteikti išskirtines teises šio krašto gyventojams. Keletą metų partija „Rusų aljansas“ bendradarbiauja su Lietuvos lenkų rinkimų akcija“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.04.03; 12:20
