Tikriausiai visi esame skaitę užsienio kalbomis parašytų publikacijų, kurios žeidė mūsų lietuviškąjį orumą ir savigarbą. Neabejoju, jog tendencingų antilietuviškų rašinių esame matę tiek rusiškuose, tiek lenkiškuose, tiek vokiškuose ar kokia nors kita užsienio kalba leidžiamuose leidiniuose.
Tačiau daugelis iš mūsų tik skėsteldavome rankomis liūdnai atsidusdami: “negalime nieko pakeisti”. Nejaugi priversime, pavyzdžiui, “Pravdą” ar “Izvestijas” rašyti palankiau, pateikiant ir lietuviškuosius argumentus? O juk būdų, kaip priešintis antilietuviškoms dezinformacijoms, esama. Užtektinai. Ir veiksmingų. Tiesiog nereikia sėdėt nuolankiai sukryžiavus rankų.
Būtina priešintis. Būtina šalin vyti prisitaikėliškas, kapituliantiškas nuotaikas, girdi, “nuo manęs niekas nepriklauso”. Šiandien noriu papasakoti apie nutikimą, kuris turėtų mus paskatinti drąsiau ginti savo pozicijas viešojoje erdvėje. Esant reikalui, kreiptis net į teisėsaugos atstovus – ieškoti teisybės teismuose.
Gruodžio 12 dieną dalyvavau Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje. Tąsyk baigtas iš esmės nagrinėti E.Maksimovič skundas dėl nepalankaus Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo. Daugiau svarstymų dėl E.Maksimovič skundo šiame teisme nebebus. Gruodžio 22 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas skelbs nuosprendį, ar palieka galioti nepalankųjį Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą.
Gruodžio 22-osios verdiktas, man regis, taps labai svarbiu ne vien tiems, kurie nusprendė priešintis Lenkų rinkimų akcijos žiniasklaidos skleidžiamai propagandai. Verdiktas bus svarbus visai Lietuvai. Akivazdu, jog čia galimi greičiausiai tik du variantai: arba mes priversime Lenkų rinkimų akcijai priklausančius leidinius rašyti objektyviau, arba šiai politinei organizacijai priklausantys leidiniai ir toliau visur ir visada įrodinės, esą lietuviai engia Vilniaus krašto lenkus. Beje, ir toliau įrodinės ne vien lietuvių, bet ir lenkų bei anglų kalbomis, tokiu būdu pasauliui apie Lietuvą skleisdami tik vienpusišką informaciją.
Būtent gruodžio 12-ąją Vilniaus apygardos administracinio teismo salėje susipažinau su Artūro Andriušaičio skundu “Dėl Lenkų rinkimų akcijos žiniasklaidos dezinformacijos”. Skundas adresuotas laikraščiui “Kurjer Wilenski” vyr. redaktoriui R.Mickevičiui, asociacijos “Informacijos rūmai” Vil Media Group pirmininkui E.Maksimovič, Žurnalistų etikos inspektoriui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo autorius prašo paneigti ir įvertinti su Lenkų rinkimų akcija susijusios žiniasklaidos – laikraščio “Kurier Wilenski”, Vilnotekos ir Šalčininkų rajono savivaldybės tinklapio – dezinformaciją. Skundo autorius tvirtina niekad ir niekur nesakęs, nerašęs teiginių, kuriuos jam priskyrė su Lenkų rinkimų akcija susijusi žiniasklaida.
Pačius įspūdingiausius teiginius verta pacituoti. Sakykim, ponas A.Andriušaitis tvirtina nevadinęs lenkų mokyklų “antivalstybinio gaivalo peryklomis ir penktosios kolonos veisyklomis”. Jis tik kalbėjęs apie ydingą tautinių mažumų švietimo sistemą, beje, neminėdamas jokių konkretybių. Jis taip pat tvirtina niekad nesakęs, kad lenkai kilę iš “lachudrų”, kad pavaizduota kiaulė – “lenkų tauta”, kad tik girti tėvai gali leisti vaikus į lenkų mokyklas.
Pasak skundo autoriaus, visi šie melai “ne kartą LRA buvo publikuoti įvairiose vietose”. Jie pakartoti ir trijų LRA Seimo narių pareiškime. Tai daugybę kartų kartota ir Lenkijos internetiniuose portaluose.
Pasak skundo autoriaus A.Andriušaičio, “tą patį melą LRA Seimo nariai skleidė per Seimo etikos ir procedūrų komisijos posėdį”. Tas pats melas kartotas Šalčininkų rajono savivaldybės tinklalapyje salcininkai.lt ir asociacijos “Informacijos rūmai” Vil Media Group tinklalapyje wilnoteka.lt. Čia dar skelbiamas melagingas auklėtojos Kutiš klasės mokinių interviu. Vilnotekoje paskelbus straipsnį “Ginant Lietuvos lenkiškas mokyklas” pažeisti įstatymai, nepagrįstai nukentėjo mokytojai, mokiniai.
Skundo autorius tvirtina, jog melo ir antivalstybinio veikimo viršūnė buvo pasiekta Seimo narių Michalo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmonto pareiškime, kuriame rašoma: “Norime atkreipti dėmesį, kad būtent Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje, kur A.Andriušaitis dėsto istoriją, rengiami istorijos konkursai apie Vilniaus krašto lenkų okupacijos pasekmes. Jų metu šios mokyklos mokiniams (taip pat ir lenkų tautybės) pateikiama iškreipta ir itin vienpusiška istorijos versija. Mokiniai yra indokrinuojami, auklėjami priešiškumo šio krašto lenkų palikimui bei jo gyventojų dvasia”.
Skundo autorius pabrėžia, kad iš šio pasisakymo aiškiai atsiskleidžia, kokios ideologijos gniaužtuose LRA laiko savo valdomų rajonų gyventojus. Atvirai kvestionuojamas Lietuvos valstybės teritorinis vientisumas, Lietuvos piliečiai selekcionuojami pagal tautybes, LRA nuomone, lenkų tautybės piliečiams – mokiniams – neturi būti dėstoma apie Lenkijos 1919 m., 1920 – 1939 m. vykdytą Lietuvos sostinės ir didelės teritorijos dalies okupaciją. Iš šio pareiškimo neaišku, ar apie šią okupaciją galima dėstyti kitų tautybių Lietuvos moksleiviams. Toks Lietuvos piliečių selekcionavimas, siekiant apriboti jų teisę gauti teisingą informaciją, prieštarauja, anot A.Andriušaičio, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra atvirai rasistinis ir nusikalstamas.
Tai štai tokios tokelės. Pasirodo, Vilniaus krašto moksleiviams negalima žinoti, jog Lenkija buvo klastingai akupavusi Lietuvos sostinę ir čia vykdžiusi brutalią lenkinimo politiką. O tie mokytojai, kurie nenutyli šios Varšuvai labai nemalonios tiesos, sulaukia spaudimo. Vaizdžiai tariant, tampa lenkiškoje spaudoje pasirodančių kritinių straipsnių “herojais”.
Gruodžio 12-osios dienos teismo posėdyje dalyvavo “Vilnijos” draugijos pirmininkas, Hab. Dr. Kazimieras Garšva. “Vilnijos” draugijos vadovas šioje byloje buvo įvardintas kaip “tretysis suinteresuotas asmuo”. Vilniaus apygardos administraciniam teismui jis yra pateikęs atsiliepimą į E.Maksimovič skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011-07-11 dienos sprendimo Nr. SPR – 76 (“Dėl publikacijoje “W obronie polskich szkol na Litwie” paskelbtos informacijos).
Hab. Dr. K.Garšvos įsitikinimu, minėtas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas visiškai atitinka LR ir tarptautinius įstatymus, deklaracijas, nutarimus. Pirmiausiai ponas K.Garšva pastebėjo, kad “pareiškėjos skundo kiekviename puslapyje yra daug rašybos, skyrybos, stiliaus, logikos klaidų, kai kurių sakinių prasmės neįmanoma suprasti, ir teisėjo valia, ar tokį skundą priimti, ar jį prašyti parengti pagal Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus”.
Tačiau pagrindinis “Vilnijos” vadovo priekaištas tiems, kurie nesutinka su kritiška Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada, šis: “siekiant pateisinti neteisėtus veiksmus, skunde yra daug neteisingų, nepagrįstų teiginių”.
Mokslininko K.Garšvos tvirtinimu, internetiniame tinklalapyje wilnoteka.lt atsispindėjo ne “Lietuvoje gyvenančių lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių visuomenei didelis susirūpinimas ir nerimas”, o Lenkų rinkimų akcijos rūpestis, kad mokyklose būtų išlaikytas tos partijos lopšys, motina maitintoja bei rinkimų štabas.
Mokslininko K.Garšvos rašte, adresuotame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, rašoma: “Matyti didelis troškimas rinkimų tikslu kurstyti piliečius lenkus prieš savo Tėvynę. Tikslas pateisino priemones: tautiečiams meluota, jie apgaudinėti, sėta nerimas, bauginta, skelbta dezinformacija ir slėpta teisinga informacija, kurstyta tautinė nesantaika. O siekiant išsisukti nuo atsakomybės, pareiškėjos tendencinga informacija pavadinta “nuomone”, kuri prirašyta 60 tūkst. pasaulio gyventojų, kurie dėl apgaulės, bauginimų ir seniūnų, mokytojų, žurnalistų, kitų 3000 Lenkų rinkimų akcijos aktyvistų spaudimo turėjo pasirašyti tą raštą ir neturėjo teisės pareikšti savo nuomonės. Rašte neatsispindi “visuomenės dalyje vyraujančios nuomonės”.
Savo pareiškime Hab. dr. K.Garšva cituoja Lietuvos lenko Ryšardo Maceikianeco portale Slaptai.lt neseniai ištartus žodžius. “Kaip rašo Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės atstovas R.Maceikianecas, “Lietuvos valstybė pirmiausia turi apsaugoti Vilniaus krašto lenkus nuo politinio tomaševskininkų terorizavimo (…). Vilniaus lenkai mokomi tapti ne Lietuvos, o Lenkijos patriotais (…). Lenkijos visuomenė žino tik tiek, kiek jai žinoti leidžia korumpuoti ir priklausomi nuo valdžios vyrų žurnalistai”.
Mokslininkas K.Garšva taip pat pabrėžė, kad Wilnotekos raštai nėra ir “pažiūrų, komentarų, supratimų, išvadų ir pastabų, žinių skelbimas apie Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Švietimo įstatymo pataisas, kartu ir politinės diskusijos forma”. Diskusija vyko tik Seime, spaudoje, posėdžiuose. O aptariamų publikacijų autoriai neapklausė 250 tūkst. ir net 60 tūkst Lietuvos lenkų ir neapibendrino jų pažiūrų, komentarų, supratimų, išvadų, pastabų, žinių.
Atidžiai susipažinęs su “trečio suinteresuoto asmens K.Garšvos argumentais”, negaliu nepritarti mokslininko įžvalgoms. “Vilnijos” draugijos pirmininkas labai taikliai pastebėjo, jog tomaševskininkai nėra “visa lenkų visuomenė”, o Lenkijos revanšistai, kresų organizacijos, A.Gurskis, Sikorskis ir panašūs neatstovauja 50 mln. Lenkijos piliečių ir visos Lenkijos valstybės.
Vertos dėmesio ir šios K.Garšvos pastabos: “neteisingai skelbta ir gąsdinta, kad priėmus Švietimo įstatymą “lenkybė Lietuvoje prapuls”, “lenkų mokytojus pakeis mokytojai lietuviai”, mokyklose bus pateikiama tik lietuviška istorinių faktų versija”, “Lietuvos lenkai, norėdami išlaikyti egzaminą, turės tapti lietuviais ir pradėti galvoti lietuviškai”, “lenkiškose mokyklose bus prievarta įsakyta dalį pamokų dėstyti lietuviškai”, “bus lenkų švietimui šiame krašte galas”, “tai gali būti paskutinė galimybė išgelbėti lenkiškas mokyklas, išgelbėti Lietuvoje lenkybę”.
K.Garšvos žodžiais remiantis, bent jau veikiant šiam įstatymui nė viena lenkiška mokykla neuždaryta, daug kur joms sąlygos geresnės negu lietuviškoms mokykloms, jokio “galo” niekas nemato ir nieko nereikia gelbėti, nes Lietuvos švietimas artinamas prie Europos Sąjungos standartų, lenkų kultūrai čia sudarytos geriausios sąlygos pasaulyje.
Žinoma, nepalankias Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadas teismui apskundusios pusės advokatas įrodinėjo, jog publikacijose, kurias kritikuoja tiek A.Andriušaitis, tiek K.Garšva, tiek neigiamai vertina Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, tėra išreikšta nuomonė, o už nuomonės reiškimą demokratinėse valstybėse esą niekas nieko nebaudžia. Advokatas taip pat įrodinėjo, esą tose ginčytinose publikacijose viso labo pateikta kritika, o už kritiką demokratinėse valstybėse taip pat niekas nieko nebaudžia. Lietuvos Konstitucija draudžia persekioti už išguldytą kritiką bei nuomonę. Tačiau argi tuos teiginius, apie kuriuos sužinojau Vilniaus apygardos administraciniame teisme, galima vertinti kaip nuomonę?
Nenoriu spėlioti, koks bus Vilniaus apygardos administracinio teismo gruodžio 22-osios sprendimas. Ir nereikia spėlioti – netrukus sužinosime. Tačiau neatmestina galimybė, jog ši byla gali atsidurti ir Vilniaus apygardos vyriausiajame administraciniame teisme. Mat akivaizdu, kad abi besiginčijančios pusės nelinkusios nusileisti. Beje, ir ginčo tema – užtektinai subtili. Kartais išties nelengva atskirti, kur “vis dar nuomonė”, o kur jau – “dezinformacija”, kur “reiškiama kritika”, o kur jau – “tendencingas faktų iškraipymas”. Tai mums, lietuviams, akivaizdu, jog bent jau šiuo konkrečiu atveju kelios lenkiškos informavimo priemonės “perlenkė lazdą”. Tačiau Temidės sprendimai dažnusyk nenuspėjami. Šis pasaulis taip surėdytas, kad laimi nebūtinai tas, kuris – teisus.
Taigi, užuot spėliojus, kokį sprendimą išgirsime gruodžio 22-ąją, verčiau svarstykime, kodėl ši, mano giliu įsitikinimu, visai Lietuvai svarbi byla nesulaukė visuomenės susidomėjimo. Tiek ir gruodžio 12-osios, tiek ir ankstesniame teismo posėdyje nemačiau tų, kurie save garsiai ir pompastiškai vadina tautininkais, jaunaisiais tautininkais arba tiesiog patriotais. Šį klausimą keliu ne kaip priekaištą, kadangi apie šią bylą ir pats sužinojau atsitiktinai. Labai nedaug trūko, jog ir pats būčiau pražiopsojęs.
Beje, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme sukryžiuotos ietys, išgirdau tikrai ne iš patriotiškais, tautiškais besivadinančių leidinių. Todėl ir sakau, jog man keistas toks abejingumas. Jei šią bylą bandytų nutylėti, nepastebėti ar ignoruoti LRA kontroliuojami lenkiški leidiniai ir žurnalistai, – nesistebėčiau. Tokia jų pozicija. Tokia jų nuostata. Bet kodėl gruodžio 12-ąją teismo posėdžių salėje neišvydau nė vieno Lietuvos tautininkų sąjungą atkuriančiųjų jėgų atstovo? Kur, sakykim, buvo tie tautininkai, kurie šių metų vasarą rengė jaunimo stovyklą Dieveniškėse, arba kurie Seimo konferencijų salėje ne sykį išdidžiai skelbė apie tautiškumu ir lietuvybe besirūpinančių jėgų pastangas vienytis, jungtis? Kur tie jaunuoliai ir jaunuolės, pareiškę norą ir vėl Kovo 11-ąją Vilniaus mieste rengti savo eitynes? Kodėl mes visą dėmesį sukoncentravę tik į progines, deklaratyvias akcijas ir nematome giluminių, ateityje milžinišką įtaką galinčių turėti reiškinių?
Prisipažinsiu, skubdėdamas į gruodžio 12-osios posėdį bijojau, jog pavėluosiu – nerasiu vietos, kur atsisėsti. Juk posėdžių salė – nedidukė. O pasirodė, jog nedidukė teismo salė – tuštutėlė. Kur nori, ten – sėskis. Tad pradedu nebesuprasti: nejaugi ši tema įdomi tik “Vilnijos” pirmininkui K.Garšvai? Nejaugi nepajėgiame suvokti, jog po gruodžio 22-osios dienos gali arba padaugėti, arba sumažėti lietuviškąjį orumą ir savigarbą žeminančių rašinių? Nejaugi nesuvokiame ir akivaizdžios tiesos, kuo skiriasi bylos, nagrinėjamos stebint visuomenės atstovams, nuo bylų, kurios nepritraukia nė menkiausio visuomenės dėmesio?
Vargu ar esama dalykų, kurie nūnai būtų svarbesni už viešąją erdvę. Kas viešojoje erdvėje šeimininkauja, to – ir tiesa. Deja, lietuviškosios tiesos ne visuomet karaliauja net pačioje Lietuvoje, net Lietuvos sostinėje. O mes tik apgailėtinai verkšlename, girdi, esame nepagrįstai kritikuojami, šmeižiami, ignoruojami. Tačiau dėl tokios padėties juk patys ir kalti. Mat kai ateina metas parodyti principingumą, nepajudiname nė piršto, susirasdami neva svarbesnių užsiėmimų.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.12.14
