Tauta visą laiką sprendžia būties klausimą


Print

Žmogus išgyvena įvairiausių laukimų. Motina laukiasi kūdikio, studentas sesijos pabaigos. Visi laukiame geresnių laikų. Tačiau pats prasmingiausias, kuris nušvinta adventine romantika – tai Dievo laukimas. Deja, negalima tik laukti, bet reikia ir pasiruošti įspūdingiausiai šventei. Ar girdi pranašo Jono Krikštyto balsą? Jonas Krikštytojas atkartojo pranašo Izaijo įspėjimus. Izaijas, gyvenęs VIII a. pr. Kristaus gimimą, pramatė, kad žydų tauta dėl neištikimybės Jahvei bus nubausta ir ištremta į Babilono nelaisvę, o Jeruzalė sugriauta. 

Taip ir vyko 586 m. pr. Kr. gimimą. Tačiau pranašas guodžia tautiečius, „kad  jos lažas pasibaigė, skola sumokėta… (Iz. 40.1-2). 539 m. pr. Kr gimimą Persų karalius Kiras, užkariavęs Babiloniją ir sukūręs didžiulę imperiją, į kurią buvo pajungta Palestina bei Egiptas, buvo palankesnis žydams. 538 m pr. Kr. Kiro potvarkiu žydai galėjo sugrįžti į Jeruzalę.

Taigi visos pranašystės apie žydų tautos likimą išsipildė. Kada išrinktoji žydų tauta nutoldavo nuo Jahvės, tikėjimo į vienintelį Dievą, visada jie patys save nubausdavo, patekdami į okupantų vergovę. Todėl yra prasmė pranašus studijuoti, prisiminti, kad tai tinka ir mums, ir visai žmonijai. Už nedorą, neteisingą gyvenimą laukia Dievo bausmė ir  atpildas. Senasis Testamentas padeda geriau suvokti Naująjį Testamentą, o NT išpildo, užbaigia ST.

Adventu mes prisimename, kaip žmonija laukė ateinančio Kristaus. Keturi didieji žydų tautos pranašai Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ir Danielis nusakė tiksliai Kristaus gimimo vietą, laiką, datą ir net biografines detales, kad tai bus kančios žmogus. Žydų tauta, prislėgta okupantų arba ištremta, ypatingai laukė Išgelbėtojo – Mesijo. Dievo duotas pažadas pirmiesiems tėvams buvo perduodamas iš kartos į kartą. Pranašų nuolat primenamas: „Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina sodinius, taip Viešpats Dievas apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje“ (Iz. 61,10-11).

Ir Dievo Sūnus nužengė į žemę amžių viduryje. Šv.  Kalėdos – tai Kristaus gimtadienis, įvykis, kuris pakeitė istoriją. Švęsdami Kalėdas tuo pačiu mes pasiruošiame ir antrajam Kristaus atėjimui. „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“, – įspėjo Kristus, kad nesuabejotume. Nuo Advento pradžios Bažnyčia akcentuoja žmonių pasiruošimą daugiau Kristaus II atėjimui,  o po gruodžio 17 d. liturgija vis daugiau mus skatina nuskaidrinti dvasią, kad suvoktume Kristaus gimimo paslaptį – kilniai pasiruoštume Kalėdų šventei.

Persų išminčiai, skaitydami žydų pranašystes, suprato ir pasirodžiusios žvaigždės prasmę. Ji lydėjo tris karalius tolimoje kelionėje į Betliejų. Šv. Kalėdų pirmą dieną Betliejaus piemenys, atėję į prakartėlę, rado dievišką kūdikėlį Jėzų, šalia jo motiną Mariją. Ji buvo prie Dievo Sūnaus, kai jis dar buvo nežinomas. “Marija dėjosi į širdį ir svarstė viską”, kas tik siejosi su Jos Kūdikiu. Atvykę pagarbinti trys persų išminčiai, aukojo auksą, smilkalą ir myrą. O ketvirtasis karalius Erodas puolė ieškoti Jėzų nužudyti. Taigi Kristus pasiliko istorijos centre kaip prieštaravimo ženklas: vieni už, o kiti prieš. Abejingų nėra.

O Tu, sese, broli, ar ateisi parymoti prie Prakartėlės? Išlieti savo ilgesį, užgydyti gyvenimo žaizdas. Ar siela bus užgožta pirkiniais, buitimi ir tuščiais naujametiniais linkėjimais? Baisiausia liga yra indiferentizmas, pasireiškiantis įvairiomis abejingumo ar užmaršumo nuodėmėmis. Liūdna, kad jau pasitaiko tokių gėdingų faktų. 2008 m. Oksfordo savivaldybės finansuojama labdaros organizacija nusprendė siekti uždrausti, kad Kalėdos būtų laikomos miesto švente. Ilgus metus tiesiog Kalėdomis vadinta miesto gyventojams organizuota šventė buvo pervadinta “žiemos šviesų puota”. Pasak organizacijos darbuotojų bei jiems pritarusių savivaldybės atstovų, tam, kad “nebūtų diskriminuojami kitų religijų išpažinėjai bei nereligingi asmenys“.

Sprendimas buvo pasmerktas visų religijų lyderių. Kuo šis nekaltas Kūdikis gali užkliūti kitų religijų žmonėms? Su tomis skelbiamomis laisvėmis vadovaujantieji iš didelio rašto kartais išeina iš krašto. Tai dabar yra tokia realybė, kad tie, kurie priešinosi Kalėdų šventės šventimui, neturi tolerancijos nei pagarbos ten visų gyvenančių krikščionių dviejų tūkstančių metų kultūriniam religiniam paveldui. O kodėl mūsų  taip vadinami intelektualiniai krikščionys nesugeba įvertinti to, kas priklauso pilnutiniam humanizmui. Netgi netikinčiajam Kristaus asmuo pažadina žavesį, kilnumą, pagarbą.

Mes didžiuojamės mokslo ir technikos laimėjimais, bet negalime pasigirti  aukšta dorove, širdies ir dvasios kultūra. XX a. garsiausias fizikas Albertas Einšteinas pastebėjo: “Žymiųjų žmonių moralinės vertybės… turi didesnę vertę ir reikšmę kartoms ir istorijos eigai, negu grynai moksliniai pasiekimai”. Kodėl šiandien mūsų valstybėje tiek daug problemų ir palyginus, kiek tauta pasiekė per 20 metų nepriklausomos tarpukario Lietuvos ir dabar, tai visiems bus aišku, kad šiandien esame žemame lygyje.

Ogi tada mažiausiai 60 proc lietuvių ateidavo į bažnyčią kas sekmadienį pašvęsti savo gyvenimo aukos. Ir tada Lietuvos gynybinis pajėgumas buvo keliolika kartų galingesnis. Turėjo net savo aviaciją. Ekonomika sparčiai kilo. Žemdirbys mylėjo žemę ir jau žemės produktais maitinome alkaną Rusiją. Politikų korupcija buvo retas atvejis. Mokykla ugdė šviesuolius patriotus… Jaunuoliai, baigę mokslus Vakarų universitete, galvojo, kaip aš būsiu naudingas Lietuvai?

O dabar mes patys atstumiame arba nieko nebegalvojame apie Lietuvos išlikimą, bėgdami svetur. Šią vasarą Vienoje konferencijos metu sutikau filosofijos daktarę “Selenutę”, prieš tris metus dėsčiusią Kaune, Teologijos Fakultete filosofiją. Nustebau, kalba laisvai visomis pagrindinėmis kalbomis, dalyvauja su pranešimais tarptautinėse konferencijose, o Kaune jai vietos nebeliko… Gal per daug buvo rimta katalikė ir mokyta?

Lietuvių maža tauta, apsupta didelių tautų, tegali išlikti aukšta dorove, tarpusavio vienybe, tradicijomis, lietuvių kalbos puoselėjime, istorijos suvokime. Tauta visą laiką sprendžia būties klausimą, nes priešai nesnaudžia. Prie sienos Lietuvos Rytuose tyliai vis telkiama kariuomenė. Kažkodėl taip ramiai miegame, per 20 metų dar nesugebėjome mokyklose įvesti privalomo karinio parengimo? Dar nepasimokėme iš istorijos, o tie, kurie mums primena slenkančią “Gazpromo” grėsmę, likviduojami, apšmeižiami, nutildomi, o gal sąmoningai ir išvaromi iš Lietuvos, apkraunant piliečius per dideliais mokesčiais.

Dieve mano, kaip gali žiūrėti STT, VSD, Lietuvos Banko valdybos nariai ir kiti atsakingi “valstybininkai” į vargšo piliečio akis, kai viduryje dienos leidžia apvogti už vieną milijardą eurų ir pabėgti Banko Snoro aferistams?  Ir tai jau keturioliktą kartą bankrutuoja bankai Lietuvoje. Eikite jūs velniop, kompetentingi niekšai, neberykite vargšų žmonių prakaito. Jeigu nemokate dirbti, mes jus vieną kartą pamokysime. (Už ką Snoro Banko valdytojai pirko prabangiausias užsienyje vilas, automobilius? Taigi ir reikėjo budėti, tikrinti, kur jūs buvote, kokias imate algas ir ką jūs veikiate ir kam tarnaujate? O kiek išleidžiama pinigų, energijos, kad sektumėte laisvės kovotojus, užuot laiku suimdami tikruosius valstybės priešus?).

Štai kur sėdi tautos duobkasiai, pridengdami “antonovus”. Po “Snoro” krikšto, tą sekmadienį, parapijiečiai labai nuoširdžiai atsiliepė į kunigo bendruomeninės maldos šauksmą: “Kristau, tautų karaliau, padėk mums išvalyti valstybines institucijas nuo kenkėjiškų elementų”. Tauta vienbalsiai atsakė: “Išklausyk mus, Viešpatie”. Tą šauksmą aš girdžiu iš amžių glūdumos.

Vydūnui labai rūpėjo Lietuvos, ypač Mažosios, likimas. Jis pabrėžė, kad lietuviams išlikti svarbiausia sąlyga yra aukšta dorovė: “Iš lietuvių tautos aš laukiu, kad ji išlaikytų pavienio žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę – siektų tobulesnio žmogiškumo“. (Tikrasis Vydūnas, Naujas žodis, 1928 m., Nr.1, p. 4).

Vydūnas brendo vis nuožmėjančio Prūsų lietuvių germanizavimo sąlygose, patyrė nacionalinio orumo žeminimą, gimtosios kalbos ir kitų dvasinių mūsų tautos vertybių niekinimą. Stebėjo savo tautiečių bejėgiškumą, ne atsparumą atšiauriems germanizacijos vėjams, matė dvejopą jų reagavimą į šią skaudžią akciją. Silpnesnieji pasidavė – suvokietėjo, kiti, nors nerodydami ryžtingo pasipriešinimo, liko kokie buvę, tylų tautiškumo išsaugojimą laikydami dorovine, o kai kurie net religine pareiga.

Be to, pirmuosiuose mąstytojas pastebėjo ir ryškesnių dorovinio nuosmukio žymių: išduodami gimtąją kalbą ir tėvų papročius, jie išsižada ir pačių tėvų; vienintelis siektinas dalykas tokiems lieka materialinė nauda. Jiems nelieka nieko švento, nesvarbus pasidaro sąžiningumas bei garbingumas. Tai prisimindamas Vydūnas rašė: “Mačiau, kad žmonės, nutraukdami ryšį su kilme, savo tėvais ir protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdo dvasinį savo sielos tarpimą, veltui praleidžia savo amžių” (Ten pat, p. 3). Argi Vydūno neaktualios mintys mums šiandien, globalizacijos bangose, pasaulio platybėse?

Aš dar labiau pamilstu tėviškę, jos beržą ir liepą, ir Smūtkelį pakely. Parimusią motiną prie vartų, laukiančią savo vaiko laiško iš Čikagos ar iš Dublino, Londono, Madrido… Tėvyne, tu kaip mažas vaikas, nuolat reikia tave paglostyti. Suarti žemę ir duoną su ajerais pavalgydinti Tave. Tu kaip mylimoji, tau reikia papuošt kasas. Taip ir žiūriu, važiuodamas pro langą, ar kiemai švarūs, ar ne primėtyta lentgalių, šiaudų, ar skoningai ūkininkas tvarko sodybą? Ar gėlės žydi darželiuose? Tave reikia nuolat apglėbti, sujungtomis rankomis apkabinti. Tavo lūpas sudrėkinti ašara.

O Viešpatie, kiek daug tautos tremtinių, partizanų, kankinių ir motinų, paskendusių sielvarte ašarų, kurios jau ir upeliais nuplautų tavo veidą. Kai susirenkame bažnyčiose ir giedam „Tėve mūsų“, mes esame kryžiaus sujungti lyg viena didžiulė šeima. Tad dabar skubėkime į Betliejų pasveikinti gimusio Kristaus. Ateinančių metų kiekviena diena tebūna skubėjimas prie Dievo ir maldos, pareigų atlikimo, aukos ir susivaldymo. Tautiečių sugrįžimo į gimtą žemę. Tikėsiu, kad mes dar atgimsime, tikėsiu, nors ir nebūtų jokios vilties, kad mane kas nors išgirs ir atsilieps. Aš tikėsiu, kad lietuviai sugrįš į Lietuvą ir čia statys laimės pilis.

Armėnų poetas Advetikas Isakjanas rašė: “Prie židinio sėdi mano motutė sena, mažytį mano vaikelį apglėbus, graudi. Užmigo vaikelis ir šypsos kažkam sapne. Dūsauja sunkiai motutė ir meldžias širdy. Tegu visų pirma Viešpats Dievas padės visiems, kas kely, kas ligoj, kam liūdniau ir sunkiau. Tegu po visų darbų Viešpats Dievas padės ir tau mano mielas, mano vargšas klajūne sūnau”.

Visų tautų motinos ilgesys ir laukimas, kančia  ir meilė yra vienoda kaip dangus Kūčių vakare ar kalėdiniai rytai. Gal jau pašals rytoj? Stovi medžiai lyg žmonės rankomis susikabinę. Nuogos jų šakos ir apnuogintos šerdys, laukiančios šerkšno ir baltų snaigių. Atrodo, kad ir gamta palydi mūsų adventinį laukimą. Pro debesis, per sniegą, šaltas bangas jis vėl ateis į mūsų žemę antrą kartą. Aš vėl maldauju, neteiski, Kūdikėli Kristau, išdraskytos, paklydusios tautos. Norėčiau sugauti Tavo baltą snaigę ir ją sustingusią Tau gintaru atnešti. Adventas ar pakeitė, sukilnino, sudvasino mūsų gyvenimą?

Kristui priklauso erdvė ir laikas lyg ant delno supasi metų laikai. Naujieji Metai ne tik civiliniai nauji metai, bet ir Marijos šventė, Jėzaus vardo diena. Visus sveikindamas su Šv. Kalėdomis ir Naujais Metais linkiu prasmingų, Dievo malonėmis turtingų 2012 Metų.

Nuotraukoje: kunigas Robertas Pukenis, šio pamokslo autorius.

2011.12.27


Prisijunkite prie diskusijos