Vienam po kito anapilin iškeliaujant Nepriklausomybės Akto signatarams, viešojoje erdvėje pasirodo įvairiausių interpretacijų apie daugiau nei ketvirčio amžiaus senumo įvykius.
Pasidalyti savo prisiminimais "Lietuvos žinios" paprašė Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio.
– Gerbiamas profesoriau, esate mūsų autorius, dažniausiai rašantis politikas, kartais istorijos temomis. Bet atsitinka taip, kad pats tampate tema, straipsnių objektu.
Neišvengiama kontroversijų apie jūsų būtus ar nebūtus darbus. Pastaruoju metu, mirus vienam Sąjūdžio iniciatorių ir vadovų Romualdui Ozolui, pasirodė išvedžiojimų apie Sąjūdžio pradžią ir jo vadovaujančių struktūrų formavimą. Kai kurie autoriai jums priskiria negarbingą elgesį.
– Man tai nenauja, tik įdomu, kodėl tebesu aktualus. Per 25 metus prišmeižta gana daug, jau galėtų palikti ramybėje. Nepalieka. Naudojasi net mirusiaisiais.
Ekranuose anksčiau aiškino, pavyzdžiui, kaip aš neva ketinęs ar troškęs nužudyti Algirdą Brazauską. Kas nors pliurpia, pasibaisėjusios moterys LNK-Gaivenio laidoje linguoja galvomis – „kaip jį dar žemė nešioja“, atseit mane, – ir TV visuomenei to užtenka.
Rusiškai tai vadinasi "bezpredielas"; anoje kultūroje tokia praktika leidžiama. Panašiai kaip televizinė legenda apie rusų berniuką, ukrainiečių nukryžiuotą už tai, kad kalbėjo rusiškai.
Buvo patikėjusių ir skubančių atkeršyti „ukropams“, užsirašančių samdiniais. Sąjūdžio istorijoje nuolat voliojama, kodėl pirmininku tapo V. Landsbergis, o ne Vytautas Petkevičius, Arvydas Juozaitis arba R. Ozolas.
– Dabar ypač akcentavo R. Ozolą, ar ne?
– Taip naudojamasi žymaus politiko ir sąjūdininko mirtimi. Bet atsiranda išmanių „ekspertų“, dėstančių, kad V. Landsbergio ten apskritai neturėję būti. Neva planuota siūlyti jo tėvą architektą, o paskui įvykusi klaida.
Po poros mėnesių tas pats ekspertas aiškina, kad jo siūlymu iniciatyvinėje grupėje turėjęs atsirasti mano sūnus literatas, tik štai žmonėms Mokslų akademijoje vykusiame susirinkime patikusi mano kalba (Delfi.lt, 2015-04-08).
Jau 1988 metų gegužę buvau parašęs metmenis programai, kaip jungtiniame kūrybinių organizacijų plenume galėtų gimti koks nors bendras frontas.
– Ar skelbėte kur nors tą programą?
– Rodžiau Regimantui Adomaičiui, Vytautui Laurušui. Iki vasaros buvę jau per mažai laiko ką nors surengti. Vėliau įdėjau į rinkinį „Atgavę viltį“ (Sąjūdis, 1990).
Sąjūdį siekta skaldyti
– Sąjūdis lyg sutardavo su CK…
– Kai Sąjūdis po „medaus mėnesio“ ir Steigiamojo suvažiavimo susikirto su vietine kompartija ir 1988 metų lapkritį pasiskelbė politine opozicija, smūgis atėjo iš pačios Maskvos. Jaunieji Sąjūdžio iniciatoriai išties nerimavo, kad po Steigiamojo suvažiavimo nesą aiškių tolesnės veiklos gairių, o pavienių autoritetų kalbos prieštaraujančios tarpusavyje. Nueina į CK ir pašneka spaudai. Kuri nuomonė yra Sąjūdžio?
O dabar dar tas „Izvestijų“ smūgis, kuriuo siekta skaldyti Sąjūdį į „šviesius protus“, gerai sutariančius su kompartija, ir „ekstremistus“, stumiančius Lietuvą į pražūtingą konfrontaciją su SSRS. Jie, vadovaujami V. Landsbergio, jau reikalavę palaikyti Estiją dėl respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimų viršenybės prieš Maskvos įsakymus.
Laimė, LSSR Aukščiausioji Taryba (AT) „pasipriešino“. Iš tikrųjų jai neleista balsuoti. O „Izvestijų“ korespondento L. Kapeliušno vardu skelbtas broliškas susirūpinimas: „Ką lietuvių tauta gers ir valgys? Ką pils į mašinų bakus?“ Būsimų blokadų anonsas.
Deja, nelemtoji „profesoriaus Landsbergio komanda“ nesulaukianti asmenų, sudariusių Sąjūdžio pasididžiavimą, atkirčio.
Reikia atkurti chronologiją
– Ar yra kokių nežinomų epizodų?
– Pas mane į butą Žvėryne buvo atėjęs būrelis jaunesnių vilniečių (iš Kauno, regis, Algirdas Kaušpėdas), sumąsčiusių, kad Sąjūdžiui, t. y. jo Seimo tarybai, būtina turėti organizuojantį ir oficialiai atstovaujantį vadovą; klausė, ar sutikčiau, tada mane siūlytų.
– Kada tai įvyko, kas dalyvavo?
– Chronologiją (tikriausiai prieš pat lapkričio konfrontaciją) ir dalyvius vertėtų atkurti. Dar yra prisimenančiųjų. Kai kuriuos ir aš atsimenu, kaip ir jų elgesį. Antai A. Juozaitis sėdėjo didesnio kambario kampe lyg ir nedalyvaudamas, kažkoks nepalankus stebėtojas.
Dalyvavo Mečys Laurinkus, Vitas Tomkus, Emanuelis Zingeris. Šį pasikviečiau į koridorių ir perspėjau, kad jei mane kels į vadovus, visas Sąjūdis bus puolamas dėl mano tėvo dalyvavimo 1941 metais Laikinojoje Vyriausybėje. Emanuelis tapsiąs ypatingu taikiniu, turįs tai žinoti. Gal nereikia…
– Ar jie ir ėmėsi?
– AT lapkričio sesija, o prieš tai Estijos AT sprendimai viską pagreitino. Tad ir sprendimą dėl Sąjūdžio tarybos pirmininko. Neatidėlioti ! Svarstyta du kartus – Rašytojų sąjungoje (sakau iš atminties) ir Teatro draugijoje, nuolatinėje mūsų posėdžių salėje.
Šis antras posėdis, kurį vedė Algimantas Čekuolis, ir jo neginčijamas dokumentuotas sprendimas buvo filmuojamas. Laimos Pangonytės juosta išliko ir yra Seime. Profesionalūs istorikai, rašantys iš gandų, galėtų pažiūrėti.
Trumpai procedūra pateikta 2013 metų dokumentiniame filme „Lūžis prie Baltijos“, jis buvo ne kartą transliuojamas.
– Ar ten rodomas ir kandidatų kėlimas?
– Iš dalies. Atsimenu, nors filme to nėra, kad R. Ozolą siūlė filosofas Jokūbas Minkevičius. Nemažai tarybos narių siūlė mus abu – R. Ozolą ir mane. Kai kurie – mane. Arūnas Žebriūnas labai plačiai. A. Čekuolis pabrėžė, kad aš reikalingas kaip šachmatininkas. Prieš balsavimą R. Ozolas tarė: „Savo kandidatūrą "nuimu". Palaikau V. Landsbergį.“
Atsimenu sakęs: matėte, „Izvestijose“ jau išskyrė vieną, kurį siūlo daužyti. Todėl, jei kviečiate tam likimui mane, paremkite visi.
Interpretacijos ir nebūti dalykai
– O ar buvo renkamas pirmininko pavaduotojas?
– To tikrai nebuvo. Neteisinga interpretuoti ir taip, neva R. Ozolas „buvo renkamas“ pirmininku, bet neišrinktas.
– Ar būta susitarimo arba sprendimo dėl rotacijos?
– Tokių sprendimų neatsimenu, nebent kas pakampiais būtų kalbėjęs. Realūs dalykai buvo dokumentuojami ir skelbiami. Juolab 1989 metų viduryje, verdant kovoms SSRS deputatų suvažiavime Maskvoje (rezoliucija dėl Stalino-Hitlerio pakto), organizuojant Baltijos kelią ir siūlant vietinei valdžiai rinkimus jau metų pabaigoje (AT prezidiumas atmetė), idėja keisti arklius perkėloje būtų atrodžiusi visai nesąmoninga. Dabar kas nori plepa.
– Bet Alvydas Medalinskas tvirtina, kad „būta sutarimo po kurio laiko vykdyti rotaciją, rinkti jį pirmininku…“
– A. Medalinskas pasako įvairių nebūtų dalykų. Tai tik Vladimiras Putinas „susitaria“ su Dmitrijumi Medvedevu, kuris po kurio taps Rusijos prezidentu. O kad mane išmušus iš veiksmo galės pavaduoti R. Ozolas, tą esu sakęs.
– Publikacijų šia tema pasirodė ir kitur – „Veide“, portale Delfi.lt. Kaip reagavote į savo, kaip AT pirmininko, buvusio patarėjo Ramūno Bogdano aiškinimus?
– Kažkas jau paklausė, ir atsakiau visai trumpai: Rūta Janutienė su kelnėmis. Chlestakovo kompleksas – meluojanti savigyra – išlenda iškart pasakojime apie sąjūdinės partijos Tėvynės sąjungos steigimą po mūsų koalicijos pralaimėtų Seimo rinkimų: „Buvau prie ištakų…“
Ne, žmogus buvo toli ir žemai. Po pirmojo 1992 metų rinkimų turo, kai paaiškėjo, kad LDDP laimi, ir sužinojau, jog mano patarėjas viešai kalba bjauriai, geria ir bėgioja pas politinius konkurentus siūlydamasis tarnauti būsimam pirmininkui A. Brazauskui, pašalinau jį iš pareigų skirdamas kitą AT pirmininko patarėją Jolantą Jacovskienę.
Nors trumpam aplinka turėjo būti švari. Toks ir visas R. Bogdano paveikslėlis apie primityvų diktatorių V. Landsbergį, kuriantį pirštais iš lubų naują partiją. Jos pagrindus išties kūrė Egidijus Jarašiūnas, Mečys Laurinkus, Antanas Stasiškis, o alternatyvią struktūrą stūmė Gediminas Vagnorius.
Karikatūra, kaip „V. Landsbergis dėlioja kombinacijas iš savo partiečių“, šviečia tartum iš labai senų klišių, kaip kadaise štampuodavo žurnalistai kagėbistai.
Pavieniai jų tęsia ir šiandien. Gauna paspirties. Portalai galėtų žiūrėti, ką spausdina.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Vytautas Landsbergis.
Informacijos šaltinis: http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/tebesu-aktualus/200407
2015.04.18; 12:39
