Naujasis Avangardo Centro generalinis sekretorius, Michailas Perestrojevičius, jaunas, tvirtai sudėtas tranas, raginiais šarvais apsivilkęs, chitininiu apsiaustu apsisiautęs, pirmą kartą įžengė į Sekretą. Vaškinė menė buvo erdvi, visai tuščia. Raudonas sienų vaškas akinamai spindėjo. Aidžioje menės erdvėje pasigirdo rūstus balsas:
– Kalba Nomenklatūros Patriciatas. Patricijai sveikina vieni kitus, pirmąsyk išdrįsusius pasodinti į generalinio sostą stipriausią iš stipriųjų politikų.
– Aš taip pat sveikinu save, išdrįsusį sėstis į sostą, kai Sode tokia netvarka, – tarė naujasis generalinis sekretorius. – Mano pirmtakai paklydėliai taip paklaidino bites, jog man gal gyvenimo neužteks, kad visas į tikrąjį mūsų kelią sugrąžinčiau.
Spindžiame menės ore pasigirdo tylus, atlaidus nematomų Patricijų juokas.
Paskui jų balsas pasakė:
– Generalini, tu kalbi taip, lyg būtum radęs netvarką Sode. Klysti. Ne tu radai netvarką, netvarka rado tave. Ne tu radai Nomenklatūrą, Nomenklatūra rado tave. Sodo bitės nebeišlaiko Nomenklatūros, Nomenklatūra nebeišlaiko Patriciato, Patriciatas – Avangardo, Avangardas – pariteto su Vakarų Drakonais. Pastarieji nebeprileidžia mūsų prie fortepijono. Mes – nebe muzikantai, o klausytojai atvėpusiom lūpom. Demono muzika nebėra mūsų muzika. Tai baisu. Mes atsidūrėme prie bedugnės krašto.
– Patricijai, garbieji tėvai, mūsų melodijoj niekada neskambėjo demokratijos motyvas. Tai mūsų dar nepraimtas rezervas. Neabejoju, demokratijos heinalų garsai pelnytų muzikai neregėtą populiarumą, – pasakė generalinis sekretorius.
– Tu kalbi apie heinalų garsus! Mums gana tuščių žodžių! Į mūsų Sodą įsimetė paradoksas. Mūsų Sodo ganyklos didelės. Pievų žieduose – gausybė nektaro, o mums trūksta medaus. Mūsų skraidalai skraido į pasimatymus su Venera, su dangaus spinduoliais, o mes neturim nektaro semtuvių, žiedadulkių brauktuvių. Mūsų Sode nėra bedarbių, tačiau nėra ir dirbančiųjų, – balsas patylėjo, suskambo dar garsiau, dar rūsčiau: – Jeigu tranizmas gali būti įgyvendintas tik tada, kai leis masių protinis išsivystymas, tai mes nepamatysime tranizmo net ir po penkių šimtų metų. Taip kalbėjo Vladimiras Iljičius, mūsų vaikystės didysis Pranašas. Avangardas turi vesti mases į tranizmą, kalbėjo jis. Josifas Visarionovičius vedė, Nikita Sergejevičius vedė, Leonidas Iljičius vedė. Kur nuvedė? Prie bedugnės krašto!
Michailas Perestrojevičius tvirtu balsu pasakė:
– Prisiekiu, Avangardas atsiribos nuo Josifo, nuo Nikitos, nuo Leonido – nuo visų kruvinųjų, nuo visų kaltųjų.
– Atsiribos, neatsiribos… Avangardas privalo taip vesti mases, kad jos įkandin spiečiais lėktų! O ar lekia? Ar protingėja masės? Ne. Atvirkščiai. Masių protinis išsivystymas mažėja. Jeigu taip ir toliau mažės, mes nepamatysim tranizmo nė po tūkstančio, nė po dviejų tūkstančių metų. Patricijai didžiai nepatenkinti Avangardu. Černyševskis – vyžų laikais! – į teisybę, kurią žinojo, galėjo nuvesti septyniasdešimt tūkstančių bukagalvių. Dešimtis tūkstančių – vienui vienas tranelis! O kiek jūsų yra Avangarde? MIlijonai! Jei kiekvienas nuvestumėt į tranizmą bent po dvidešimt bukagalvių, Tranų Sodui nusilenktų visų kitų sodų Drakonai. Tačiau jums lengviau prasimanyti naują bombą, naują privilegiją, naują lengvatą negu apsukti galvas dvidešimčiai kvailių. Gana tokio apsileidimo. Gana neveiklumo. Patriciatas skelbia antrą revoliuciją – šiuokart ir iš viršaus, ir iš apačios. Iš viršaus – žodis, iš apačios – darbas! Iš viršaus – nauja viltis, iš apačios – naujas entuziazmas. Žodį tarti, viltį įžiebti mes, Patricijai, pavedam tau.
Michailas Perestrojevičius Patriciato balsą pertraukė:
– Garbieji tėvai, aš nebūčiau veržęsis į generalinio sostą, jeigu nebūčiau pasiryžęs naują revoliuciją pradėti. Tačiau Avangardo Centre yra daug garbėtroškų. Jie nori, kad sostas atitektų jiems. Kiekvienas jų siekia, kad Avangardo Centro žodis būtų jo žodis.
Patricijai tylėjo. Generalinis sekretorius šaltame, spindžiame Sekrete pasijuto vienišas, bejėgis, niekam nereikalingas.
Aidžioje menės erdvėje pasigirdo tylus, įtaigus – lyg užkeikiantis, lyg užburiantis – šnabždesys:
– Tu jaunas. Tu stiprus. Tu išmintingas. Tačiau visada, kai mes nutilsime, tu pasijusi silpnas. Tu nugalėsi visus varžovus, įveiksi visas kliūtis, jei kalbėsi masėms tik tuos žodžius, kuriuos tau mes pašnibždėsime.
Generalinis sekretorius skubiai tarė:
– Kad tai taptų tikrove, mano varžovai privalo žinoti, jog aš jūsų žodžiais kalbu. Tuščia pasikliauti jų nuovoka ir supratingumu. Jūs privalote garantuoti, kad jie būtų supratingi.
Nematomų Patricijų balsas skiemenimis ištarė:
– Kur aš ei-nu, jūs ži-no-te ke-lią (Šv. Jonas 14, 4), – patylėjęs pridūrė: – Tai – slaptažodis. Tau paklus kiekvienas, kuriam jį pasakysi. Slaptažodį žino viso pasaulio Drakonai. Eik! Tegyvuoja Tranų Sodas! Tegyvuoja tranizmas!
Naujo generalinio sekretoriaus palaiminimo ceremonija pasibaigė. Michailas Perestrojevičius išėjo iš Sekreto. "Kur aš einu, jūs žinote kelią". Generalinis sekretorius buvo patyręs politikas, gerai išmanė, kokie sukti yra deklaracijų, pareiškimų, sutarčių žodžiai, tačiau klastingesnio slaptažodžio jis nebuvo girdėjęs. Kiekvienas, išgirdęs slaptažodį, be abejonės, supras: Michailas Sergejevičius – savas, jis siekia tų pačių tikslų kaip ir aš.
Naujas generalinis sekretorius pirmą kartą įlipo į aukščiausią Sodo tribūną ir pradėjo sakyti pirmą kalbą: bitės darbininkės girdi viena, o gyvenime mato kita; nauja Avangardo nuostata griežta ir neginčijama – mažiau žodžių, daugiau darbų.
Darbų? Michailas Perestrojevičius pajuto, kad nė vienas Tranų Sodo gyventojas nepatikėjo tuo, ką jis pasakė. Visi ankstesnieji generaliniai apgavo bites. Bitės nebetikėjo nei Avangardu, nei jo Centru, nei Centro generaliniu sekretorium. "Mažiau žodžių, daugiau darbų". Kad bitės tuo patikėtų, negalima nutilti. Tylėti negalima! Reikia kalbėti, įrodinėti, įtikinėti – įtikinėti tol, kol bitės patikės nauja viltimi ir su nauju entuziazmu pasiners į darbus.
Pertvarka – tai spartinimas.
Pertvarka – tai posūkis.
Pertvarka – tai neklasinė dorovė.
Pertvarka – tai traninis ūkininkavimas.
Pertvarka – tai tranizmo sujungimas su demokratija.
Pertvarka – tai viešumas, viešumas, viešumas…
Jungtinių Avilių Valstijų egoistinis militarizmas pavojingas visam pasauliui. Viso pasaulio bitės privalo apsispręsti: arba konfrontacija, arba santarvė.
Santarvė? Demono – Visuotinio Konflikto – štabas teleksu tučtuojau užklausė: "Pone generalini sekretoriau, ką jūs laikote santarvės pamatu – Tranų Sodo ir Jungtinių Avilių nusiginklavimą ar tokį ginklavimąsi, kurio dėka du Drakonai draugiškai kontroliuotų visą pasaulį?"
Generalinis sekretorius atsakė: "Kur aš einu, jūs žinote kelią".
Praėjo valanda, ir teleksas pranešė: "Sensacija! Tranų Sodo politinių akcijų vertė Demono biržoje staiga pakilo 200 procentų. Vakarų Drakonus ištiko šokas".
Generalinis sekretorius kalbėjo Tranų Sodui ir visam pasauliui nenutildamas. "Mažiau žodžių, daugiau darbų", – tardavo ir pereidavo iš tribūnos į tribūną. Skraidžiodamas po užsienius, iš bityno į bityną, kartodavo: "Mažiau žodžių, daugiau darbų".
Tranų Sodo bitės atkuto. Sujudo, sukruto. Viešai skaitė anksčiau uždraustas knygas. Viešai kalbėjo apie represijas, apie politinius kalinius, apie psichiatrines. Viešai kritikavo Avangardą. Viešai abejojo tranizmu, viešai svarstė, kas tas tranizmas iš tikrųjų galėtų būti.
Bitės pradėjo atsiminti tautinius papročius. Kilo ginčai, kuri bitė kokia dūzgastim privalo dūzgti. Kazachstanuose susivaidijo. Karabache susipjovė. Sodo sostinės intelektualai spaudoje paskelbė įžūlų pareiškimą: "Avangardas privalo pripažinti savo režimo nusikaltimus ir perduoti valdžią Bičių Taryboms".
Naujasis generalinis sekretorius džiūgavo: atsibudo apačios! iš viršaus pradėta revoliucija prasideda ir iš apačios! Michailas Sergejevičius įkvėptai derėjosi su Jungtinių Avilių prezidentu Ronaldu. Sakė vis naujas kalbas.
Daugiau tranizmo – vadinasi, daugiau tvarkos.
Daugiau tranizmo – vadinasi, daugiau iniciatyvos, daugiau kultūros, daugiau kūrybiškumo, daugiau atsakomybės, daugiau patriotizmo.
Teleksai iš Demono biržos štabo pranešinėjo: "Tranų Sodo politinių akcijų vertė pakilo 500… 1000… 1500 procentų – telaimina Dievas "perestrojką" ir "glasnostj" Tranų Sode!"
Nomenklatūros Patricijai, anoniminiai viešpatys, kreipiamės į jūsų sąžinę!
Mūsų didžiai gerbiamas generalinis sekretorius daug šneka apie patriotizmą. Iš tikrųjų, kad būtum savo Sodo patriotas, reikia tiek nedaug: mylėti tėvą, motiną, neužmiršti kaimynų, vaikystės patyrimų, kasdien, visada galvoti apie savo vaikus. Paprasta. Suprantama. Kasdieniška.
Tačiau tas patriotinis kasdieniškumas reikalauja ir pasiaukojimo. Reikia šiek tiek pasiaukoti savo tėvams, savo vaikams, darbui maitintojui. Reikia šiek tiek pasiaukoti, kad be pėdsako neišnyktų tavo tėviškė ir jos bitelės.
Toks pasiaukojimas ir yra Tėvynės meilė, atsidavimas savo tautai.
Tačiau mūsų Sode vis daugiau užmirštų, likimo valiai paliktų tėvų, vis daugiau pamestų vaikų ir vis mažiau bičių, branginančių darbą.
Nebenorima aukotis, nebematoma tikslo aukotis.
Kodėl taip atsitiko? Kas atsitiko?
Bitės nesuvapsvėjo. Supranta, kad reikia rūpintis ir senais tėvais, ir mažais vaikais. Deja, meilė tėvams, meilė vaikams, net šioks toks pasiaukojimas darbui nebesudaro Tėvynės, tos šventosios visumos, kuri įprasmintų ir mūsų meilę, ir mūsų auką.
Nebėra visumos – Tėvynės, nebėra ir tvirtos šeimos, nebėra santaikos su kaimynais, nebėra dorovės.
Kur dingo mūsų Tėvynė?
Nėra nė pėdos žemės be prasmingos praeities, o mes jos neprisimenam. Ko neatsimeni, to negali mylėti. Todėl gyvename tarytum svetimi savame sodelyje.
Nuo mažens bitelę valdo ideologija. Ji niekada – nė vaikystėj – nebėra laisva, tai yra nebėra ji. Tai sunkiausias traninės ideologijos nusikaltimas Sodo bitėms. Ir tuo nusikaltimu Avangardas didžiuodavosi, nusikaltimą vadino n a u j o s bitės, atskirtos nuo s e n o s bitės, ugdymu.
Šitaip vaikas buvo atskirtas nuo tėvų globos, nuo senelių išminties, nuo prosenelių papročių ir tradicijų – nuo liaudies iškentėtų tiesų apie pasaulį ir gyvenimą jame.
Prarado vertę tėvai – mes, jų vaikai, praradom visa ko pamatą: atramą gamtoje ir visuomenėje. AŠ nesu AŠ, esu daug kitų, svetimų, tikriau, esu NIEKAS.
Mūsų Tėvynė okupuota. Mes – okupuoti. Patricijai, grąžinkite mums Tėvynę! Patricijai, grąžinkite mus mums!
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė "Tranų pasaulyje" autorius.
2013.10.06
