Telaimina Dievas tranų pasaulį ( f )


Print

Generalinis sekretorius atsakė: –  And whither I go ye know, and the way ye know.

Demono Štabo teleksas patylėjo. Paskui labai greitai, atgrasiai atitukseno žodžius: Puiku! Einu jums vietos paruošti!

–  Idi, idi, – sumurmėjo Michailas Perestrojevičius.

Naktį Demono radijas visam pasauliui ironiškai pranešė: Tranų Sodo lyderis vakar pasakė, kad neįprasta situacija pasaulyje darosi vis naujoviškesnė; tai, be abejonės, dar labiau padidins Tranų Sodo lyderio populiarumą pasaulyje, tačiau Sode jis jau mažėja ir, atrodo, nebesustabdomai mažės.

Paryčiais generalinį sekretorių pažadino telefono skambutis. Nepažįstamas balsas – ne Patricijų, ne! – kalbėjo:

–  Michailai Perestrojevičiau, visame pasaulyje seniai pripažįstamą tiesą – bendros dvasinės vertybės aukščiau klasinių!  – jūs padauginot iš gražių žodžių ir pateikėt Sodui ir visam pasauliui kaip naują mąstymą. Kodėl jūs manote, kad naujas mąstymas pripažįsta kiekvienai tautai teisę laisvai apsispręsti? Gal jus išgąsdino kraujas, pralietas Karabache, Gruzijoj? Generalini, įsidėmėkite: Tranų Sodas yra viena tauta, ir visos pasaulio tautos gali laisvai apsispręsti. Tranų Sode liejasi ne tautų, o nacionalistų ir ekstremistų kraujas. Manau, jūs dar nesuabejojote internacionalinių principų šventumu?

–  Pasisakykite, kas kalba, – griežtai pareikalavo generalinis sekretorius.

–  Generalini, Tranų Sodas yra viena tauta, ir visos pasaulio tautos gali laisvai apsispręsti.

–  Pasisakykite, kas skambina! – sušuko Michailas Perestrojevičius.

Vietoj atsakymo išgirdo pypsėjimą – pirmasis Naujas Suslovas padėjo ragelį.

Tuo pat metu "karštosios linijos" ryšio kanalu Nomenklatūros Patriciatas derėjosi su Jungtinių Avilių Valstijų Karinio Komplekso Šefu. Pastarasis kalbėjo.

–  Visuotinio Konflikto įtampa mažėja. Pasaulio bičių akyse tai kelia ir Tranų Sodo, ir Jungtinių Avilių politinį prestižą. Tai gerai. Tačiau Konflikto įtampa negali begaliniai mažėti. Kai išnyksta karo pavojus, pasaulyje prasideda chaosas. Prievartos atsisakymas dabartinėmis aplinkybėmis ir jums, ir mums reikštų savižudybę. Mes privalome nusistatyti ribą, žemiau kurios Konflikto įtampa negalėtų nukristi. To reikalauja realybė. Ginklų paklausa krinta. Jungtinių Avilių pelnas mažėja. Tranų Sodui gresia apskritai ekonominė katastrofa. Pasaulio tautos įtikėjo, kad karo pavojus praėjo, kad išmušė valanda ir joms pademonstruoti savigarbą bei orumą, iš naujo apsispręsti, kaip gyventi: savarankiškai ar bendrijose ir sąjungose. Mes privalome stabilizuoti procesus, vykstančius pasaulyje. Priešingu atveju niekada nebepataisytume šlyjančių mūsų reikalų.

–  Tranų Sodas neišbris iš ekonominės krizės, jeigu jūs mums nepadėsite, – pasakė Nomenklatūros Patriciatas. – Jūs privalote mums padėti dabar, būtent dabar, jeigu norite turėti patikimą partnerį ateityje.

–  Mes tai suprantame. Tačiau atvirai sakome: norime ir bijome jums padėti. Norime, nes kitos progos pakeisti Tranų Sodo – Jungtinių Avilių konfrontaciją bendradarbiavimu gali niekada nebepasitaikyti. Dvi imperijos gali pražiopsoti vienintelį šansą susitarti ir užvaldyti visą likusį pasaulį. Bijome, nes nežinome, kiek jums padėti būtų nepavojinga. Stalinas padėjo Vokietijai išsivaduoti iš Versalio sutarties pančių, įsibrauti į Tautų Sąjungą, militarizuotis… Kuo ta pagalba pasibaigė, visi žinome.

Nomenklatūros Patriciatas paklausė:

–  Kokias jūsų sąlygas mes turėtume įvykdyti, kad jūs pasiryžtumėt suteikti mums bent minimalią pagalbą?

–  Pirma sąlyga – garantuojate, kad nacionalinių išsivaduojamųjų judėjimų įaudrintos respublikos neišstotų iš Tranų Sodo; jeigu imperija subyrėtų, jūsų karinis potencialas pasidarytų nebekontroliuojamas ir keltų grėsmę visam pasauliui. Antra sąlyga – įsileidžiate mūsų kapitalą į jūsų žaliavų telkinius; žinoma, pagal abipusiai naudingą susitarimą.

–  Mes sutinkame įvykdyti abi sąlygas. Tačiau pirmąją įvykdyti ir jūs privalote padėti. Jungtiniai Aviliai kelis dešimtmečius tikino kai kurias mūsų Sodo respublikas, kad jos – okupuotos. Ragino išstoti iš Tranų Sodo. Dabar patys įsitikinote, kokį pavojingą žaidimą žaidėte. Tad pasistenkite pakeisti plokštelę.

–  Mes jau keičiame, atsakė Šefas. – "Visiškos nepriklausomybės nėra. Į priklausomą nepriklausomybę nueiti galima tik demokratinant gyvenimą, tik palengva – "step by step". Šios doktrinos mes tvirtai laikysimės. Išsivaduojamųjų judėjimų neremsime.

–  Puiku. Laukiame naujoviškų jūsų radijo tauzalų ir pirmųjų kapitalo įplaukų į mūsų žaliavų paribius, – džiugiai tarė Patriciatas.

Šefas pradėjo mykti:

–  Tauzalai tauzalais – jie nebrangiai kaštuoja. Tačiau kapitalo investavimą prižiūri kongresas, kuris… senatas, kuris… Juk ir jus ištiktų šokas, jei mūsų senatas staiga užgiedotų "Internacionalą", teisybė?

–  Teisybė, pone Šefe.

–  Taigi: tam, kad palaimintume kapitalo investicijas į Tranų Sodą, senatui ir kongresui reikia garantijos, kad Tranų sodas išsaugos imperijos vientisumą be prievartos, be kastuvėlių, be dujų, be baudžiamųjų būrių. Žodžiu, nepažeidžiant žmogaus teisių.

Patriciatas oriai atsakė:

–  Mes tokią garantiją duodame.

–  Ji – konkreti?

–  Konkreti kaip žolė, pone Šefe. Nuo rytojaus dienos mūsų Sode dirbs jau Trejetas Naujų Suslovų, o Septynetas. Jūs, be abejonės, žinote, kokius sunkius išbandymus atlaikė Septynetas praeityje?

–  Žolė nuvysta ir atželia, ir atželia. Tuo niekas negali suabejoti. Sutarta. Derybos baigtos. Telaimina Dievas Tranų pasaulį!

Naujų Suslovų Septynetas laimėjo rinkiminę kampaniją: jo pastangų dėka demokratiškai išrinktų liaudies deputatų daugumą sudarė nematomojo Nomenklatūros Patriciato parinkti tranai.

Suvažiavimo metu Naujų Suslovų Septyneto iniciatyva agresyviųjų deputatų daugumai pasisekė greitai sukurti šaldytuvų sistemą radikaliųjų deputatų idėjoms įšaldyti.

Į šaldytuvus – į Aukščiausiosios Tarybos komitetus, komisijas, pakomisijas – keliaudavo visi radikalių įstatymų projektai. Šaldytuvų tvarkdariai slapta išimdavo projektus iš šaldytuvų ir perduodavo visiškai slaptai dirbančiam Naujų Suslovų Septynetui.

Septynetas dieną ir naktį minkydavo, apvalindavo, glaistydavo įstatymų projektų molį, kol jis įgydavo akiai ir širdžiai malonios – klasikinės traninės – deivės Temidės išvaizdą.

Septyneto darbo atmosfera buvo kūrybiška, pakili, mąsli. Nauji Suslovai dažniausiai mąstydavo teisės ir filosofijos kategorijomis. Retsykiais sugniauždavo kumščius.

Problema: Karabache nepasibaigia neramumai.

Septyneto sprendimai: negalima aukštinti tik dvasinio grožio; ir jėga būtina didžiuotis; jėgos demonstravimas budina nemalonius prisiminimus, šaukia bites ne į darbą – į kovą, skatina ne taikiai gyventi, o nugalėti; darbas tebūnie kova! taika tebūnie pergalė!

Problema: privati nuosavybė – svetima ar sava ji naujoviškam tranizmui?

Septyneto sprendimas: bitę, kuri turi nuosavą ganyklą, lengva pavergti; ji nusilenks bet turiam tranizmo priešui, jei jis žadės palikti ganyklą jos nuosavybe; Tranų Sodui tokių patriočių nereikia.

Problema: Lietuvos, Latvijos, Estijos bitės pareiškė, kad jų respublikos yra Tranų Sodo okupuotos ir aneksuotos; Pabaltijo respublikos dokumentiškai įrodė, kad jos yra įjungtos į Tranų Sodo sudėtį prievarta, taigi neteisėtai, ir nori atgauti teisėtą nepriklausomybę.

Septyneto sprendimas: nė viena pasaulio valstybė nebuvo įkurta pagal teisės principus – frankai nukariavo galus, rusai lietuvius, latvius, estus ir t.t.; dabar, demokratijai gyvenime įsiviešpataujant, metas teisiniais aktais įteisinti tas valstybes, kurios dabar yra, ir tokį jų valstybingumą, kokį dabar jos turi.

Naujų Suslovų Septyneto darbą labai palengvindavo propaganda, skleidžiama iš Demono Štabo: jeigu įlūžtų Tranų Sodo Respublikų Sąjungos rūmų stogas, krisdamas jis sutraiškytų visas Sodo respublikas, visas tautas, visus bitynus, visus avilius.

Perminkytus, suapvalintus, dailiai nuglaistytus, paties Demono kryželiu palaimintus radikalių įstatymų projektus, radikalumu nė nebekvepiančius, Naujų Suslovų Septynetas padėdavo atgal į komitetų, komisijų, pakomisijų šaldytuvus. Jų pirmininkai pataisytus įstatymų projektus pateikdavo svarstyti Aukščiausiajai Tarybai, kuri dabar buvo vadinama Visų Bičių Valdžia.

Taryboje nematomosios Nomenklatūros Patriciato parinktų deputatų agresyvi dauguma aukštai iškeldavo rankas, ir nauji, labai naujoviški įstatymai būdavo priimti – įsigaliodavo nuo paskelbimo dienos.

Kiekvieną naują pergalę slaptasis Naujų Suslovų Septynetas atšvęsdavo slaptoje, ištaigingoje užeigoje. Pirmasis Naujas Suslovas, kartą pakėlęs šampano taurę, iš džiaugsmo taip susijaudino, kad, pats netikėdamas tuo, kas įvyko, pasakė:

–  Kaip elegantiškai mes paėmėm valdžią! Kas galėjo tuo patikėti pernai – aš buvau toks nuliūdęs, viltį visai praradęs…

Kiti šeši Nauji Suslovai atsistojo ir sušuko:

–  Tegyvuoja Nauji Suslovai! Tegyvuoja elegantiška mūsų valdžia! 

Aukščiausioji Taryba dirbo nuolatos. Įstatymų projektai kaip iš gausybės rago byrėjo – šaldytuvai išpampo, ėmė braškėti iš nuovargio Naujų Suslovų galvos. Net ir šimtai parankinių bei patarėjų dažnai susivokdavo, kad nebežino, kur bėga, ko ieško, ką daro.

Problema:  respublikų avangardininkai nori įkurti respublikų Avangardus, nepriklausomus nuo Avangardo Centro; Tranų Sodo Avangardui, kuris kelis dešimtmečius buvo vieningas ir vienmintis kaip vienas tranas, iškilo baisaus susiskaldymo grėsmė.

Septynetas susirinko į skubų posėdį. Visi Nauji Suslovai buvo suniurę. Pirmasis Naujas Suslovas kalbėjo:

–  Nėra valstybės be prievartos mechanizmo. Valstybė – tai prievarta. Tačiau pastaraisiais metais surūdijo daugelis mūsų prievartos instrumentų. Dabar respublikose mes turime tik Avangardą ir kariuomenę. Avangardo elegantiška prievarta slepia kariuomenės brutalią prievartą. Jeigu respublikų Avangardai atsiskirtų nuo Avangardo Centro, jeigu tie savarankiški Avangardukai nebeslėptų mūsų kariuomenės – o viešpatie… Mūsų kariniai daliniai staiga pasimatytų pasauliui svetimuose bitynuose kaip lokiai plėšikai…

–  O ką tai nustebintų? Kas pasauly nežino, kur yra ir ką daro mūsų meškos?

–  Tai ne paguoda. Išsprūstų respublikų Avangardai iš Centro priklausomybės – išsprūstų respublikos iš Tranų Sodo. Mūsų meškų buvimo jų bitynuose niekaip nebepateisintume. Josifo aksioma: "Avangardai respublikose yra tam, kad respublikos nepanorėtų iš Tranų Sodo išstoti" pavirstų grynu anekdotu, beje, nejuokingu…

–  Kodėl anekdotu? Kokiu anekdotu? Šventų dalykų anekdotais nieks nepavers!  Neleisim paversti! – išsprogino akis nutukęs Naujas Suslovas. – Mes įkūrėme respublikose "Jedinstvas", komitetus Tarybų valdžiai ginti, sąjungas tranizmo idealams saugoti, daug pelių ir medšarkių, daug "Adomo galvų" į respublikų bitynus pasiuntėm – argi tuščiai? Tai jau ne! Padirbs "Jedinstvos", "Adomo galvos" savo darbą! Suskaldys respublikų Avangardus į Avangardukus, į Avangardėlius! Atsiras!  Atsiras Avangardėlių, kurie šauksis internacionalinės pagalbos, taip šauksis, kad Kremliaus sienos drebės!.. 

–  Gal ir šauksis, – sutiko pirmasis Naujas Suslovas. – Ir mes gal roposim, žygiuosim jiems į pagalbą. Tačiau kuo jiems padėsim, jei pačių pilvai bus tušti?

–  Liaukitės! Gana! – staiga suspigo vienas iš keturių naujausių Suslovų. – Kodėl mes septyniese – tik septyniese! – turim plušti, iš proto kraustytis? Ką veikia generalinis? Ką dirba Centro šimtai? Aparato tūkstančiai? Tai jau ne!  Tai, ką turi padaryti milijonai, mes septyniese nepadarysime!

–  Milijonai… – sudribo į krėslą pirmasis Naujas Suslovas. – O, kad tie milijonai siektų to paties, ko mes siekiame!…

Posėdžio menėje įsiviešpatavo tyla.

Septyni Nauji Suslovai sėdėjo nukorę galvas, nudūrę akis į vaškines grindis. Visi suprato, kad nebesupranta, ko čia sėdi, ko nori, ką veikia.

Tuo metu į menę įžygiavo du pečiuiti tranai. Jų veidus slėpė juodos kaukės. Ant jų raudonų raginių apsiaustų juodavo išsiuvinėti dvigalviai ereliai: išsižioję, liežuvius išleidę, vienos kojos nagais laikantys skeprtą, kitos – deržavą.

–  Bože, caria chrani, – pasisveikino į budelius panašūs tranai, išdidžiai priropojo prie stalo, atsitūpė tarp Septynių Naujų Suslovų. Pastariesiems paaiškino:

–  Mus atsiuntė Patriciatas. Nuo šiol dirbsim devyniese. Devynetas – magiškas valdžios organas. Nėra naštos, kurios nepaneštų Devynetas.

Pirmasis Naujas Suslovas pakaušiu pajuto, kad į jį kažkas žiūri. Pajutęs atsigręžė: už nugaros stovėjo generalinis sekretorius. "Maski nezamietili chvosta", – išsigandęs pamanė. Michailas Perestrojevičius primerktom akim paeiliui nužvelgė Naujų Suslovų septynis veidus ir dvi kaukes. Septyni Nauji Suslovai pasijuto užklupti nusikaltimo vietoj. Nustėrę palengva atsistojo. Vienas kaukėtųjų jiems įsakė:

–  Sėskitės. Mes dirbame.

Antrasis tarė:

–  Pradėsime. Prieš pradėdami, gerai įsikalkim į galvas: revoliucija po ilgai trukusios taikos metų atėjo patikrinti, kam ir kaip mes juos išnaudojom – ar nepraradom herojiškumo, železnoj chvatki…

Generalinis sekretorius panarino galvą, iš padilbų žvelgdamas į kaukėtuosius Suslovus, niūriai pasakė:

–  Baisiausias mūsų priešas – tai Avangardo tranas, kuris sėdi atsakingame poste, užsidaręs nuo bičių, ir mano dirbąs daugiau už visas bites. Nusiimkite kaukes, o choleros! 

Vienas kaukėtųjų ramiai atsakė:

–  Generalini, ir tu, ir mes tarnaujam vienam ponui – Patriciatui. Tu pono žodžius šneki, mes jo darbus dirbam. Išeik. Netrukdyk. Juk matai, kad kalam.

Niekur nesutiksi tiek daug savo tranišką vertę žinančių tranų, kaip Rusijoje… Rusiškojo užmojo platumas! Jei upė – tai ilga, jei ežeras – tai didelis, jei lyguma – tai bekraštė, jei daina – tai iš visos širdies (1), jei valdžia – tai carinė, smaugianti, kruvina…

O Rusija, greita veržli trikinke, kuri leki, skrieji, į priekį, į priekį, įpriekį – kas lakina tave link bedugnės, link juodos prarajos? Čičikovai!  Važnyčioja trikinkę čičikovai (2), suslovai, tranai traneliai, kuriems Motina Tėvynė – tik užstatas Drakono lombarde, Demono biržoj…

Generalinis sekretorius įskrido į Sekretą. Michailas Perestrojevičius buvo susijaudinęs, piktas. Jis vadovavo pertvarkai, nuo kurios darbų buvo atribotas, atstumtas! Jam buvo leista kalbėti, uždrausta dirbti! Žvelgdamas į raudonus blizgančius Sekreto skliautus, generalinis garsiai tarė:

–  Garbieji Tėvai, jūs apgaudinėjate save. Ne Avangardas liaudį, o liaudis Avangardą aplenkė šimtais metų. Avangardo politika – feodalų epochos politika. Jeigu tikrasis tranizmas gali būti įgyvendintas tik tada, kai tai leis Avangardas, bitės nepamatys jo nė po tūkstančio metų.

Nomenklatūros Patricijai jam neatsakė.

–  Garbieji Tėvai, aš žinau, kodėl mūsų Tėvynė tokia veidmainė. Mes pavergėm ją. Mes užujom ją.

Patriciatas neatsakė. Sekreto blizgančios sienos tylančiu aidu kartojo: užujom, užujom, užujom ją, ją, ją…

Aidą nustelbė pasigirdusi tyli "Katiušos" melodija.

–  Garbieji tėvai, aš žinau, kur einu! – sušuko generalinis.

"Katiušos" melodija skambėjo spindžioje Sekreto erdvėje vis garsiau, atgrasiau, grėsmingiau.

–  Patricijai, pasirodykite – aš noriu pamatyti jūsų veidus!

"Katiušos" melodiją staiga pakeitė greita, tranki "Kalinkos" muzika.

–  Pasirodykite! 

"Kalinkos" siautulingi garsai šėlo Sekreto erdvėje – trinksėjo, sproginėjo, kvatojo, kurtino ausis. Generalinis sekretorius tą siaubingą garsų kakofoniją dar bandė perrėkti:

–  Aš žinau kelią! Žinau!

Ir staiga pasijuto silpnas. Širdies lėkimas iš baimės… Šalčiu spindinčios raudono vaško sienos… Tyli Patricijai, po grindimis šiuša Suslovai… Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, kilti, skristi, skristi! Tačiau kur? ko? kam? Generalinio ausyse griaudėjo, grumėjo, sproginėjo, kvatojo: kalinka, kalinka maja, v sadu jagoda malinka maja, v sadu jagoda malinka maja…

Generaliniui akyse aptemo. Generalinis nebejautė savęs. Tik mintys… tik mintys, kad ir lėtai, lėtai, tačiau dar sruveno galvoj: trikinkė lekia į priekį, į priekį, į priekį; trikinkėj sėdžiu aš; kur aš skubu, jūs žinote kelią…

…vsadujagodamalinamajavsadujagodamalinamajamalinamajamalinamaja…

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė "Tranų pasaulyje" autorius.

(Bus daugiau)

2013.11.04

————————–

1. Rašytojo A.Laurinčiuko pastebėjimai Rusijos siluetų knygoje "Amžini beržai".

2. Rašytojo V.Šukšino pastebėjimas.


Prisijunkite prie diskusijos