Poetas Justinas Marcinkevičius yra apgailestavęs, kad lietuvių kalba šiandien tapusi politikų įkaite, kad lietuvių kalba nūnai begėdiškiausiai prievartaujama, niekinama, o štai svetimvardžiai – išlaisvinami. Lietuvių kalbą ujantiems nesąžiningiems politikams patarnauja ir žymūs kalbininkai, ir turtingi verslininkai, sakykim, viešojoje erdvėje žūtbūt kabinantys ne lietuvišką, o anglišką užrašą. Net Lietuvos Vyriausybė kuria įstatymus, kurie lietuvių kalbą stumia į podukros vietą. Net Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai pagal įstatymo raidę privalu ginti lietuvių kalbos interesus, – net ir ji labiau gina svetimas kalbas nei savąją.
Seimo narys Gintaras Songaila – vienas iš nedaugelio mūsų politikų, kurie nuoširdžiai rūpinasi lietuvių kalbos gynimo reikalais. Su parlamentaru Gintaru Songaila apie padėtį, nūnai susiklosčiusią dėl lietuvių kalbos statuso mūsų valstybėje, kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Susidarė keista padėtis. Lietuvos nepriklausomybei – du dešimtmečiai. Valdžioje – konservatoriai su krikščionimis demokratais. O dėmesio kertiniam mūsų valstybės pagrindui – lietuvių kalbai, – beveik jokio. Dažnusyk tas dėmesys – keistas, nesuprantamas, tarsi ir ne itin patriotiškas. Jau daug metų iš eilės kaunamės dėl dalykų, kurie akivaizdūs: tikrinius vardus lietuviškuose tekstuose privalome rašyti juos sulietuvindami. Maža to, strateginė partnerė mus prievartauja, kad Lietuvoje gyvenantiems lenkų tautinės mažumos atstovams leistume pasuose jų pavardes rašyti ne lietuviškai, bet lenkiškai. Galų gale šias esmines, kertines lietuvių kalbos teises viešai gina retas parlamentaras…
Nenorėčiau sutikti, kad Seime yra mažai jėgų, kurios rūpintųsi lietuvių kalbos statuso reikalais. Gal tik kai kurių Seimo narių aktyvumas mažiau pastebimas. Aš tikrai daug dėmesio skiriu tokioms problemoms. Mes, tautininkai, visada buvome atidesni šiems reikalams. Galiu drąsiai pabrėžti, jog Vyriausybės projektas dėl pavardžių rašymo lietuviškuose dokumentuose, kuris, beje, siūlė rašyti svetimvardžius lietuviškuose dokumentuose bet kaip, kaip tik kas nori, – šiandien įvertintas kaip antikonstitucinis.
Ar Vyriausybė pati atsiėmė tą savo nevykusį projektą, ar Seimo pirmininkė jį padėjo į stalčių, bet šio projekto Seimo darbotvarkėje jau nėra. Mes, tautinių pakraipų parlamentarai, pateikėme alternatyvųjį variantą, įpareigojantį visus svetimvardžius visais be išimties atvejais rašyti tik lietuviška forma. Pagal mūsų projektą, nelietuviškos formos galimos tik kaip pagalbinė, bet ne pagrindinė informacija. Beje, savo alternatyvųjį projektą pateikėme remdamiesi Konstitucinio Teismo išaiškinimu.
Jūsų projektas – kaip du vandens lašai panašus į latviškąjį variantą?
Jei kam nors reikalingi palyginimai, tai mūsų projektas tikrai panašus į latviškąjį. Tuo pačiu noriu pasidžiaugti, jog būtent mūsų variantą bus galima priimti Seime. Užteks balsų. Turėtų užtekti. Visi kiti variantai, keičiantys mūsų abėcėlę, mūsų kalbos gramatikos sandarą, kviečiantys liberalizuotis, keistis, – šiame Seime neturi perspektyvų. Belieka apgailestauti, jog Ministro Pirmininko, Teisingumo ministro ir Prezidentės aplinka daro mums spaudimą, kuris susijęs su kaimyninės Lenkijos interesais. Dalis Lenkijos elito kažkodėl įsivaizduoja, kad pavardžių rašymas lenkiškais rašmenimis Lietuvos pasuose, – pats svarbiausias tarpvalstybinių santykių aspektas.
Sveiku protu sunku suvokti, kaip Lenkija drįsta kištis į tokius Lietuvos vidaus reikalus.
Sutinku, Lenkijos nurodinėjimai, kokia turėtų būti šiandieninė lietuvių kalbos gramatika, – keisti. Galbūt tokiomis priemonėmis oficialioji Varšuva tikisi mus įtraukti į savo kultūrinę įtaką. Tikiuosi, jog apsirinka. Lietuva nesiruošia keisti jau 130 metų gyvuojančias tradicijas, nusistovėjusias dar Jono Jablonskio laikais. Mes niekada nesutiksime su lenkiškąja traktuote, jog turime žaisti pagal lenkų kalbos gramatikos taisykles. Juolab kad šiais sparčiais globalizacijos laikais reikia stiprinti tautiškas nuostatas. Taip elgtis mus skatina ir Europos Sąjungos deklaracijos.
Kaip vertintumėte Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veiklą? Ar čia tinka sąvoka “antilietuviška veikla”, “lietuvių kalbos išdavystė”?
Valstybinė lietuvių kalbos komisija – tik patarnautoja. Vaizdžiai tariant, tik – iešmininkas. Nesutikčiau su nuostata, esą daug kalbininkų palaiko komisijos sprendimą nelietuvinti svetimvardžių, esą dauguma specialistų – už neva didesnę liberalizaciją. Tokios pozicijos iš tikrųjų laikosi tik vienas kitas kalbininkas. O pati Komisija tampriai susijusi su valdžia, nes finansavimą gauna iš valdžios fondų. Taigi sulaukėme atvirkščio rezultato. Užuot gynusi lietuvių kalbos teises, užuot prašiusi visuomenės, intelektualų, rašytojų pagalbos, ši komisija gina lenkų ir anglų kalbų interesus. Susidaro įspūdis, kad Komisijai tarsi rūpi kuo greičiau ir plačiau įgyvendinti kai kurių kaimyninių valstybių užgaidas.
Tad padėtis nėra gera. Ji negali būti gera, jei viena iš svarbiausių institucijų, pašauktų ginti lietuvių kalbą nuo svetimybių, elgiasi priešingai. Maža to – finansuojama iš valstybės biudžeto, t.y. iš visų mūsų kišenių.
Deja, turiu sutikti. Esama trukdžių, nuoširdaus ar specialaus nesusigaudymo, kryptingos dezinformacijos. Valstybinės komisijos veiklos ataskaita Seime neapsvarstyta už praėjusius dvejis metus. Toks dalykas priskirtinas skandalingiems pavyzdžiams. Galiu tik spėlioti, kodėl Seimui iki šiol nepateikiamos Valstybinės lietuvių kalbos ataskaitos. Kažkas baiminasi, kad Seimas Komisijos ataskaitų nepatvirtins. Todėl Seimo pirmininkei sudaroma galimybė tos ataskaitos svarstymą nepastebimai, tyliai išimti iš posėdžių darbotvarkės.
Nejaugi Valstybinė lietuvių kalbos komisija tokia galinga, kad gali diktuoti sąlygas net Seimo pirmininkei?
Komisija nėra nei galinga, nei įtakinga. Tiesiog ji vadovaujasi Vyriausybės nuostatomis. Deja, Seimo darbotvarkę sudaro ne eiliniai parlamentarai. Mes pajėgūs surinkti reikiamą parašų skaičių, būtiną šio klausimo svarstymui. Mes galime Seimą priverst, kad šis apsvarstytų alternatyvųjį tautininkų variantą. Bet tai reikalauja labai didelių pastangų, laiko, diplomatijos.
Kodėl toji komisija nepriėmė pačio logiškiausio, suprantamiausio, bent jau mano supratimu, varianto: visi svetimvardžiai lietuviškuose tekstuose rašomi sulietuvinta forma, o štai skliausteliuose pateikiama originalo forma. Tokiu atveju būtų visiems patogu.
Norėčiau pabrėžti, jog čia įžvelgiu kur kas didesnę problemą. Omenyje turiu valstybinės kalbos įstatymo pataisas dėl asmenvardžių rašymo. Šiandien iš tikrųjų vyksta nuožmi kova dėl asmenvardžių rašymo nuostatų, dėl to, kad viešojoje erdvėje būtų draudžiama kabinti nelietuviškas iškabas. Ne komisijos išvadose, bet pagrindiniame šalies įstatyme turi būti įtvirtinta privilegijuota lietuvių kalbos padėtis visoje Lietuvos teritorijoje. Apmaudu, kad toji komisija mus nuvedė šunkeliais, pastūmėjo neteisinga kryptimi. Apmaudu, kad komisija visąlaik mums piršo kažkokius hibridinius variantus. Štai kad ir mažytis pavyzdys. Kai kurie “išminčiai” siūlė rašyti svetimvardžius be lietuviškųjų galūnių: “Petrov muša Ivanov”. Bet juk tokiais atvejais neaišku, kas ką muša.
Atsisakyti šimtmečiais susigulėjusių lietuviškų tradicijų bei lietuvių kalbos gramatikos kertinių postulatų – didžiausia nesąmonė. Deja, tas džinas paleistas 1999-aisiais metais, ir mes, užuot ėję pirmyn, tūpčiojame vietoje arba net traukiamės atgal. Negalima žinoti visų pasaulio kalbų. Būtina galų gale suvokti, jog mes užrašome žodžius taip, kaip girdime. Bet čia iškyla didelė bėda. Pagal mūsų galiojančius įstatymus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimų niekas negali pakeisti. Tai gali padaryti tik Seimas. Dėl Komisijos užsispyrimo mes ir nejudame į priekį. Dar Vincas Kudirka yra pateikęs išmintingą sprendimą: visi svetimvardžiai rašomi sulietuvinta forma, pagal skambesį, o skliausteliuose pateikiama originalo forma lotyniškais rašmenimis.
Vadinasi, lietuvių kalbos išdavystė – ne tušti žodžiai? Vadinasi, esama jėgų, kurios iš tikrųjų išduoda Lietuvos valstybės interesus?
Tai – akivaizdus lietuvių kalbos tradicijų griovimas. Mes pratinami prie kažkokių svetimų hieroglifų.
Kai kas Lietuvoje nuolat ir labai garsiai šaukia apie pagarbą svetimoms kalboms. O lietuvių kalbos gerbti jau nebereikia?
Šiuo metu paskleistas pats tikriausias blefas, esą Lenkija leido jos teritorijoje gyvenantiems lietuviams savo pavardes rašyti lietuviškais rašmenimis. Gal vienas kitas toks atvejis iš tikrųjų Lenkijoje užfiksuotas. Bet tuo pačiu šio pavyzdžio propaguotojai kažkodėl neužsimena, kokių teisinių bei moralinių sunkumų turės Lenkijoje lietuviai, pasiekę, kad jų pavardės būtų rašomos lietuviškai. Adekvačių žingsnių iš Lietuvos laukianti Varšuva apie tokio sprendimo teisines bei moralines pasekmes nieko nesako. Nutyli.
Ar Jums neatrodo, jog esama jėgų, kurios ir vėl nori dezintegruoti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojus kaip kadaise to seikė autonomininkai?
Be abejo, lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose temos eskalavimas nėra naudingas nei Lenkijai, nei Lietuvai. Šito siekiančios jėgos tuo pačiu trokšta, jog Lietuva turėtų rimtų vidinių problemų dėl lenkų tautinės mažumos. To nesusišnekėjimo mes jau ir taip turime užtektinai. Omenyje turiu kad ir gatvių pavadinimų rašymo Šalčininkuose intrigas. Nors čia esama ir didelės teisinės koalizijos. Taip žemai puolėme, kad net nesugebame įgyvendinti teismo sprendimo su visa antstolių komanda. Ar mus gali kas nors gerbti, jei mes patys nesugebame priverst eilinio tarnautojo vykdyti teismo sprendimą? Pasimokę iš šios koalizijos turėtume priimti įstatymą, jog valstybės tarnautojas, nevykdantis teismo potvarkių, negali dirbti valstybinėse įstaigose. Tokį įstatymą priimti būtina kuo greičiau.
Beje, jėgos, eskaluojančios neva lenkų tautinės mažumos gyvenimo sunkumus Lietuvoje iš esmės siekia sumaniai paslėptos polonizacijos. Bet tos jėgos pamiršta, kad ten, kur du pešasi, laimi trečias. Laimi Kremlius. Laimi ne Varšuva, ne Vilnius, o Rusija. Esama pastebėjimų, kad šie procesai šiandien ypač sustiprėję. Šiandieninė Lenkija labiau linksta Rusijos pusėn ir tuo pačiu tolsta nuo Lietuvos. Tai – akivaizdu.
Dėl tų nelemtų pavardžių rašymo mes Lenkijai nepažadėję nieko konkretaus. Argi oficialiuose dokumentuose esame užfiksavę, jog lenkų tautybės žmonių pavardes ir vardus įsipareigoję rašyti lenkiškais rašmenimis?
Čia – dar vienas neteisingai interpretuojamas blefas. Lenkijai mes nesame niekuo įsipareigoję. Visi mūsų įstatymai įpareigoja svetimvardžius rašyti pagal skambesį, nes visa mūsų kalba yra rašymas pagal skambesį. Ir ši nuostata neprieštarauja nei Konstitucinio teismo išaiškinimui, nei tarptautinėms normoms.
Be kita ko, niekur niekad raštiškai jokiuose valstybiniuose dokumentuose mes nesame įsipareigoję pataikauti lenkiškoms užgaidoms. Galų gale Lenkijai privalome pasakyti atvirai, jog pavardžių lenkiškais rašmenimis pagrindiniuose lietuviško paso puslapiuose nebus. Dabar gi Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuvyksta į Lenkiją ir pažada ieškoti galimybių kompromisui. Kokiam kompromisui? Čia viskas ir taip akivaizdu. Pavardžių rašymas lietuviškuose pasuose – Lietuvos vidaus reikalas. Šiuo atveju Prezidentė nėra principinga, nors visais kitais atvejais ji demonstruoja ir kietumą, ir principingumą. Lietuva galų gale privalo viešai, oficialiai pareikšti, jog pavardžių rašymo klausimai išimami iš visų derybų darbotvarkės. Įsivaizduokite, kad staiga mes imame reikalauti, esą lenkai žodį “Vilnius” rašytų ne “Wilno”, bet lietuviškai. Arba štai pareikalaujame, kad Rusija rašytų ne “Litva”, o lietuvišku stiliumi. Mus greičiausiai įvardintų kaip praradusius sveiką nuovoką.
O ką šiandien Briuselyje veikia ponas Valdemaras Tomaševskis? Vis dar siautėja?
Europos Parlamente jis akivaizdžiausiai perlenkė lazdą, pateikė daug netikslios, tendencingos, dezinformuojančios informacijos. Bet Briuselyje užtektinai daug politikų, kurie žino, jog lenkų tautinė mažuma niekur kitur Pasaulyje neturi tokių išskirtinių, tokių palankių gyvenimo sąlygų kaip Lietuvoje. Todėl manau, kad Briuselyje kaskart daugėja jėgų, kurios rimtai nežiūri į V.Tomaševskio išsišokimus, nevertina V.Tomaševskio pasisakymų. Ir vis dėlto tokie išsišokimai – įžūlumo viršūnė. Lenkai Lietuvoje gyvena šiltnamio sąlygomis ir vis tiek lipa ant sprando. Štai Lietuvos – Lenkijos parlamentinėje asamblėjoje lenkai mus prievartavo, kad jiems nusileistume dėl pavardžių rašymo, kad baigiamojoje deklaracijoje įrašytume jų pretenzijas, o savųjų – ne. Tada asamblėjos nariai iš Lietuvos pusės neapsikentę išvažiavo nutraukę visas derybas. Jei Lenkija nenori konstruktyvių derybų su Lietuva, tada nebus jokių derybų.
Kaip Jūs vertinate Latvijos sprendimą dėl rusiškų pavardžių rašymo latviškuose pasuose? Masinės informacijos priemonėse labai daug pranešimų, esą Ryga pralaimėjo Strasbūro žmogaus teisių gynimo teismui, kai Latviją tarptautinėms institucijoms apskundė rusė, reikalavusi jos pavardę rašyti tik rusiškai.
Štai čia ir esama pačio didžiausio įdomumo. Latvija ne pralaimėjo, o laimėjo. Tarptautiniai žmogaus teisių gynimo teismai nustatė, kad Latvija nenusižengė jokiems įstatymams, atsisakiusi rusės pavardę Latvijos pase rašyti rusiškais rašmenimis. Strasbūras pareiškė, kad valstybė neturi teisės kištis į tos rusės asmeninį gyvenimą, bet latviško paso tvarkymas yra Latvijos valstybės reikalas, ir būtent šioje sferoje Latvija turi teisę kištis į tos rusės asmeninį gyvenimą. Taigi tarptautiniai teismai labai aiškiai pasakė: Latvija turi teisę latviškuose pasuose rašyti pavardes taip, kaip ji mananti reikalinga – latviškai.
Žodžiu, mes, lietuviai, galima būti ramūs: mes nepažeidžiame jokių tarptautinių konvencijų. Be kita ko, mes turėtume palaikyti savo brolius latvius, eidami jų pramintu keliu.
Vytauto Visocko nuotraukoje: Seimo narys Gintaras Songaila.
2010.02.23
