Sykį teko dalyvauti Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos institute surengtoje konferencijoje, kuri buvo skirta išimtinai Turkijos požiūriui į NATO, Europos Sąjungą, Rusiją, žmogaus teisių laikymąsi. Toji diskusija buvo aukšto lygio, kadangi apart Lietuvoje tuomet rezidavusio Turkijos ambasadoriaus Oguz Ozge joje dalyvavo ir Turkijos užsienio reikalų ministras Ali Babakanas (Ali Babacan). Nesiruošiu pasakoti, ką 2009-ųjų vasario 20-ąją Vilniuje tvirtino aukšto rango Turkijos diplomatas, nes apie tai jau ne kartą rašyta.
Dabar noriu prisiminti visai kitus aspektus. Tądien pasirodė, jog Turkijos užsienio reikalų ministras ypač akylai saugomas. Salėje tarp žurnalistų, profesorių, studentų nesunku buvo pastebėti vyrų, kurių laikysena, stotas ir akylas žvilgsnis bylojo: jie – slaptųjų tarnybų agentai. Itin gausi Turkijos diplomato apsauga man tuokart pasirodė keista. Mintyse svarsčiau: kas gi blogo Vilniuje gali nutikti svečiui iš Turkijos?
Šiandien jau žinau, kodėl Turkijos užsienio reikalų ministrą A.Babakaną lydėjo gausi ginkluotų vyrų palyda. Turkų diplomatų atsargumas šiandien jau nebeatrodo keistas, perdėtas. Mums, lietuviams, nuolat buvo peršama nuomonė, esą teroristais gali tapti tik musulmonai, tik islamą, sakykim, išpažįstantys čečėnai, turkai, irakiečiai ar afganistaniečiai. Tokia pozicija viešojoje erdvėje sklando iki šiol. Kad teroristais gali tapti ir krikšionys, – mums, be abejo, sunku įsivaizduoti. Mums taip pat nūnai sunku įsivaizduoti, jog įmanomas absoliučiai priešingas reiškinys: ne musulmonai persekioja krikščionis, o krikščionys skriaudžia musulmonus. Beje, skriaudžia ciniškai, žiauriai, įžūliai, agresyviai. Ir toji skriauda musulmonams daroma ne tik gūdžiais viduramžiais. Krikščionys skriaudžia musulmonus šiandien, visų mūsų akyse. Sakysite, jog taip negali būti?
Atsiverskite 2002-aisiais metais Azerbaidžano sostinėje Baku išleistą knygą “Armėnų teroristinių ir banditiškų formuočių nusikaltimai prieš žmoniškumą” (rusiškai – “Prestuplenija armianskih terorističeskih ir banditskih formirovanij protiv celovecestva”). Bent jau šių eilučių autoriui Azerbaidžano Mokslų akademijos parengtas bei rusų kalba išleistas 400 puslapių storio leidinys paliko sprogusios bombos įspūdį. Knygoje pateikiamas išsamus pasakojimas apie sudėtingus azerbaidžaniečių ir turkų santykius su armėnais. Laikotarpis, kurį apima ši politikos mokslų daktaro Rovšano Mustafajevo, vyriausiojo recenzento akademiko Džalalo Alijevo, vyriausiojo konsultanto Namigo Abasovo bei didelės grupės sudarytojų parengta enciklopedinio pobūdžio knyga, – platus. Nuo 1885-ųjų metų, kai ėmė, kaip manoma, aktyviai burtis pirmoji teroristinė armėnų organizacija “Gnčak”, iki pat 2002-ųjų balandžio 16-osios, kai Maskvoje sulaikomas 53 metų amžiaus etninis armėnas Grigorijus Asrianas, įtariamas teikiąs nelegalius ginklus Kalnų Karabache veikiančios armėnų karinėms grupuotėms.
Skaitydamas šį Azerbaidžano mokslininkų, istorikų, politikų, žurnalistų kolektyvinį veikalą didžiausią dėmesį skyriau ne 19-ojo pabaigos ar 20-ojo amžiaus pradžios įvykiams. Mane labiausiai domino tai, kas dėjosi maždaug prieš kelis dešimtmečius, jau šiais, naujausiais, laikais.
O juk dėjosi labai negražūs dalykai, apie kuriuos kažkodėl Lietuva beveik nieko nežino. Tad pacituosiu labiausiai atmintin įstrigusių faktų, palyginimų, pareiškimų.
1965 metai. Armėnija. Balandžio 24 – 25 dienomis Jerevane surengiamas mitingas, kuriame tūkstančiai armėnų, organizacijos “Dašnakcytiun” kurstomi, reikalauja, jog Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas, Nachičevanė ir didelė Turkijos dalis būtų atiduota Armėnijai. Mitinge skelbiami antiazerbaidžanietiški, antiturkiški lozungai. Skelbiama, kad turkus ir azerbaidžaniečius būtina išvyti iš jų žemių, nenorinčius išsikraustyti – išžudyti, o atkovotose žemėse – įkurti didžiąją Armėniją. Po šio mitingo Armėnijoje gyvenančių etninių azerbaidžaniečių padėtis dar labiau pablogėja. Jie masiškai vejami iš darbų, jie mušami gatvėse, o jų vaikai – mokyklose.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų Mechmeto Baidaro ir Bacharido Demiro gyvybes. Turkai buvo užpulti, kai atvyko į bendrą pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į lasivę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą. Atsakomybę už šį nusikaltimą prisiima armėnų teroristinė organizacija.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo tik sužeistas į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis specialiai paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų prieš turką. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag. Policijai pavyksta sulaikyti agresorius. Tai – Krikor Levonianas ir Rafi Elbekianas.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – užmuštas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei būsimose Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozenu automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1984-ieji, rugsėjo 1-oji. Iranas praneša, kad šalies specialiosioms tarnyboms pavyko išsaugoti Techerane rezidavusio turkų diplomato gyvybę. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėniškos organizacijos, svajojančios įkurti Didžiąją Armėniją.
1984-ųjų rugsėjo 3-ioji. Turkija. Žmonių pamėgtame Stambulo parke Topkapy sprogsta bomba. Bet ji sprogsta per anksti – armėnų teroristo rankose, todėl žūsta tik pats teroristas. Atsakomybę už šį incidentą prisiima teroristinė organizacija ARA.
1984-ieji. Azerbaidžanas. Baku. Armėnų teroristas Vartanovas susprogdina civilius keleivius vežusį autobusą. Žūsta dviejų vaikų motina.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties. Ambasadorius išvežamas į ligoninę gydytis lūžusių kojų.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, vasara. Azerbaidžanas. Gianžos (buvęs Kirovabadas) miesto ligoninėje padaugėjo azerbaidžaniečių tautybės naujagimių mirčių. Tyrimo metu paaiškėjo, jog dauguma naujagimių tiesiog buvo nužudyti. Dėl šių tragedijų įtariama medicinos sesuo armėnė Rozana Kapilian. Tačiau jai pavyksta pabėgti į Armėniją, kur ji netiesiogiai prisipažįsta, kodėl reikiamai neprižiūrėjo naujagimių. Azerbaidžane ji praminama “kruvinąja Rozana”.
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada susilaukė dėl to, kad kalėti nuteisė tris armėnus, kaltinamus terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Čia pateikiau toli gražu ne visus knygoje minimus incidentus. Azerbaidžano mokslininkų ir tyrinėtojų parengtoje knygoje – jų nepalyginamai daugiau. Tiesiog šioje publikacijoje pateikiu pačius ryškiausius, labiausiai įsiminusius, labiausiai sukrėtusius faktus. Taigi nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.
O štai nedidelė ištrauka iš 1985-aisiais metais kovo 4-osios JAV valstybės sekretoriaus Džordžo Šulco Amerikos prezidentui adresuoto laiško: “Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų”.
Tuo pačiu negalima neprisiminti ir 1985-ųjų birželio 22-ąją liūdnai pagarsėjusio narkotikų barono Karloso, pravarde Šakalas, interviu, duoto vienai Ispanijos TV. Narkotikų prekeivis Šakalas viešai pareiškė, jog jo žmonės narkotikų verslo srityje tampriai bendradarbiauja su armėnų teroristais, ir, suprask, toks bendradarbiavimas – labai prasmingas abiem pusėm.
Tačiau išpuoliai prieš musulmonus turkus bei musulmonus azerbaidžaniečius nesiliauja ir po 1987-ųjų. Tiesiog 1988-aisiais metais Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkai pakeičia taktiką. Supratę, jog Vakarų Europa ir JAV neišsigando jų kruvinų išpuolių ir iš Turkijos niekaip nepavyks atplėšti didelės teritorijos, savo agresiją jie nukreipia į tuo metu diplomatiškai ir kariniu požiūriu lengviausiai pažeidžiamą Azerbaidžaną. Dar 1987-aisiais Jerevane įkuriama tarptautinė organizacija “Dašnakcytiun”, kurioje veikia “Karabacho” komitetas. Būtent šis komitetas imasi organizuoti visas karines operacijas, kurių metu iš Kalnų Karabacho kryptingai ir masiškai vejami azerbaidžaniečiai. “Dašnakcytiun” turi dešimtis sekcijų, skyrių, komitetų, flangų, užsiimančių pačiais įvairiausiais reikalais. Tačiau pagrindinis šios organizacijos tikslas – atplėšti nuo Azerbaidžano visą Kalnų Karabachą. Beje, ši organizacija sulaukia didelio tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo palaikymo. Kai Gorbis viešėjo JAV, jo žmona Raisa buvo susitikusi su Amerikoje reziduojančiais “Dašnakcytiun” atstovais ir tarėsi dėl tampresnio bendradarbiavimo. Ne veltui netrukus tarp armėnų tapo populiarus lozungas: “Lenin – partija – Gorbačiov”.
1988-aisiais Maskvoje legaliai įkuriama armėniška organizacija “Sojuz armian”. Tais pačiais metais tuometinėje SSRS teritorijoje pradeda veikti ir armėniška organizacija “Krunk”. Būtent tuo metu Azerbaidžano vadovai bei šios šalies specialiosios tarnybos prognozuoja, jog armėnai, padedami Rusijos ginkluotųjų pajėgų bei KGB, labai rimtai ruošiasi iš Jerevano, Karabacho ir Karso išvyti visus azerbaidžaniečius. Todėl oficialusis Baku turi būti pasiruošęs bet kokiems netikėtumams. Šios prognozės netrukus išsipildo. 1988-ųjų vasario 22 – 24 dienomis iš Armėnijos pradeda masiškai bėgti azerbaidžaniečiai. Armėnijoje gyventi azerbaidžaniečiams tampa tiesiog nebeįmanoma fiziškai. 1988-ųjų kovą Kremlius visais jam įmanomais būdais slepia nuo plačiosios visuomenės informaciją apie armėnų išpuolius prieš jų teritorijoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Vien 1988-ųjų gegužės mėnesį savo gimtuosius namus priversti palikti apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių. Tų pačių metų birželio mėnesį nuo armėnų rengiamų pogromų iš savo namų pabėga 4 tūkst. azerbaidžaniečių.
1988-ųjų birželio 14-ąją Kremlius priima klastingą nutarimą, leidžiantį Kalnų Karabachui prisijungti prie Armėnijos. Kremlius demagogiškai remiasi neva pripažįstama tautų apsisprendimo teise. Sulaukę paramos iš tuometinės SSRS vadovybės armėnai užsibrėžia tikslą bet kokia kaina iš Kalnų Karabacho iki 1988-ųjų pabaigos išvyti visus etninius azerbaidžaniečius. Oficialusis Baku praneša, kad vien 1988-ųjų gruodžio mėnesį apie 100 tūkst. azerbaidžaniečių per kalnus ir sniegą bėga į Azerbaidžaną. Tačiau ginkluotosios armėnų struktūros apšaudo net ir pasitraukiančiųjų vilkstines.
2002-aisiais metais Baku išleistoje knygoje “Prestuplenija” pateikiama taip pat versija, esą kai kurie armėnai, pavyzdžiui, Sumgaityje buvo nužudyti ne azerbaidžaniečių, o pačių armėnų. Nužudyti vien dėl to, kad atsisakė finansiškai remti Didžiosios Armėnijos sukūrimo idėją. Nužudyti dar ir dėl to, jog gailėjosi skriaudžiamų savo kaimynų azerbaidžaniečių ar, juo labiau, gelbėjo juos nuo mirties. Britų žurnalistas Skotland Lidel cituoja 1919-aisiais datuotą vieno armėnų kariškio nuostatą, esą “dašnakui miręs armėnas vertingas tada, kai už jo nužudymą kaltę suversti galima azerbaidžaniečiams”.
Kad 20-ojo amžiaus pabaigoje armėnai nebuvo linkę ginčytinų klausimų su azerbaidžaniečiais spręsti taikiai, derybų keliu, byloja kad ir toks faktas. 1988-ųjų gruodžio pradžioje Armėnijos miestą Spitaką nuo žemės paviršiaus nušluoja galingas žemės drebėjimas. Oficialusis Azerbaidžanas savo kaimynams armėnams į pagalbą nusiunčia lėktuvą. Lėktuve – humanitarinė pagalba, medikai. Tačiau gruodžio 12-ąją tą lėktuvą numuša raketa “Stinger”. Oficialusis Baku įsitikinęs, jog lėktuvą su šiltais drabužiais, vaistais ir maistu supsrogdina tos armėniškos grupuotės, kurios nelinkusios derėtis taikiai.
Įdomu, ką apie 2002-aisiais metais Baku išleistą knygą “Prestuplenija” mano mūsų slaptųjų tarnybų pareigūnai, kuriems privalu rūpintis terorizmo prevencija Lietuvoje? Sprendžiant iš VSD atstovo Arūno Paukštės 2006-aisiais sėkmingo apsigintos mokslinės disertacijos “Terorizmas ir jo prevencija Lietuvoje”, teroristais tampa vien musulmonai. Kad terorizmas gali turėti ir visai kitokių atspalvių, niuansų, VSD darbuotojo A.Paukšės disertacijoje aptikau tik mažyčių užuominų.
„XXI amžiaus” priedas „Slaptieji takai”
Nuotraukose: azerbaidžaniečiai, nukentėję nuo sovietinės armijos bei armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių.
2010.01.25
