13. Grįžimas į Tėvynę: realybė ir mistika
Įžvalgesni rašytojai bei filosofai regi kitokius Tėvynės pavidalus. Štai čia mes ir pasiekiame aukščiausiąją Protėvių žemės idėjos pakopą.
Nei išvykimas iš Tėvynės, nei sugrįžimas į Tėvynę nėra tik geografinis horizontalus judesys lėktuvu, traukiniu ar laivu. Tai reikšmingas dvasinis vyksmas, kuriam didieji įvairių tautų išminčiai įvairiais laikais skyrė nemaža tekstų, paremtų tūkstantamžiais skirtingų tautų mitais.
Turbūt garsiausias tarp jų – Odisėjo mitas. Senovėje dar prieš Kristų įspūdingiausiai jį perkūrė legendinis graikų dainius Homeras (IX a. pr. Kr. pabaiga – VIII a. pr. Kr. pradžia) poemoje „Odisėja“, o mūsų laikais – turbūt garsiausias ir įdomiausias (bent jau man) praeito šimtmečio rašytojas airis Džeimsas Džoisas (James Joyce, 1882–1941) romane „Ulisas“ (Ulysses)[1], 1922).
Kodėl gi Odisėjo vardas, jaudinęs antikinio pasaulio žmones prieš 3000 metų, tebejaudina naujųjų laikų modernistus? Kas užkoduota šiuo nemirtingu vardu?
Keista, bet atsakymas labai paprastas – Odisėjo vardu ir mitu tiek antikos, tiek naujaisiais laikais užkoduojama žmogaus grįžimo į savo pradžią būtinybė. Maksimaliai apibendrinant galima teigti, jog Homeras pasakoja apie išmintingojo Odisėjo grįžimą po Trojos karo namo, o Dž. Džoisas, sekdamas Homero siužetu, pasakoja apie žmogaus grįžimą po gyvenimo kasdienybės išbandymų į simbolines įsčias. Ir abiem atvejais svarbiausia, kad grįžimas yra suvokiamas kaip neišvengiama harmoningo žmogaus viltis, būtinybė ir pareiga. Puiki antikinės literatūros žinovė Dalia Dilytė pastebėjo:
pagrindinis Homero poemos veikėjas Odisėjas yra tarsi visų graikų grįžimo simbolis, sukoncentravęs savyje achajų troškimą grįžti į dešimtį metų nematytą tėvynę. Nostalgijos kamuojamam Odisėjai tenka nugalėti dvejopas kliūtis. Pirmoji kliūčių rūšis – įvairūs pavojai. Audros ir vėtros blaško jo laivyną po visas pasaulio jūras, žmogėdros laistrigonai ir kiklopai, pabaisos Skila ir Charibdė ryja jo bendražygius. Tik nepaprastas sumanumas ir išradingumas, sugebėjimas racionaliai protauti išgelbsti Odisėją nuo pražūties.[2]
Ne mažiau pavojinga ir antroji kliūčių rūšis – svetimų kraštų žadamas turtingas ir laimingas gyvenimas. Daugumos išeivių iš Tėvynės likimas užkoduotas lotofagų (lotoso valgytojų) vardu, nes duoną kasdienę ten atstoja gardusis lotosas:
Kas paragauja bentsyk to vaisiaus, saldesnio už medų,
Grįžt nebenori atgal ir žinios neduoda saviesiems,
Lieka visas dienas ir gyvena čia su lotofagais,
Raško lotosą gardų ir savo šalį pamiršta.[3]
Beveik prieš 3000 metų pasakyti žodžiai galėtų būti ir šiandien užrašyti ant daugelio emigrantų durų bet kurioje pasaulio šalyje. Įsidėmėtinas ir išmintingojo Odisėjo visiškai „nedemokratiškas“ elgesys, gelbstint savo bendražygius karius, paragavusius saldaus ir taip stebuklingai veikiančio lotofagų maisto:
Verkiančius juos todėl jėga parvaryti turėjau
Ir prie suolų pririšau laivuos gaubtašoniuos parvaręs.
Tuotarp kitiems mylimiesiems draugams aš, nieko nelaukęs,
Sėsti liepiau į greituosius laivus, bijojau, kad gali
Lotoso vėl kas nors paragaut ir grįžimą pamiršti.
Greitai sušoko visi ir, savo suoluos atsisėdę,
Vandenis jūros puikiosios irklais kapoti pagavo (ibidem).
Ko taip skuba ir ko bijo išmintingasis Odisėjas, tapęs sveiko proto simboliu Vakarų civilizacijoje? Grįžkim prie D. Dilytės komentaro:
Tėvynę pamiršusį žmogų gali ištikti didelių nelaimių. Gražiakasė burtininkė Kirkė, vaišindama Odisėjo draugus, įmaišė į gėrimą kerimųjų žolių. „Kad savo šalį užmirštų“ (X, 236). Pamiršę tėvynę, jie tapo tarsi nebe žmonės ar pusiau žmonės, ir Kirkė lengvai atėmė iš jų žmonių veidus ir pavidalus, paversdama paršais. Taigi tėvynės meilė Homero epe yra kartu ir priklausymo žmonių giminei rodiklis. Odisėjas nepavirto gyvuliu, nes galingajai burtininkei nepavyko jo apgirdyti, nepavyko priversti užmiršti savo šalį (op. cit., p. 46).
Paties Odisėjo atsakymas į visus kvietimus pasilikti svetimoje šalyje, į visas pagundas naudotis svetimų kraštų gėrybėmis, prabanga, turtais, gražuolių meile ir nuostabiais malonumais visados labai paprastas ir aiškus:
Betgi jos mano širdies krūtinėj palenkt nevaliojo.
Nieko mat nėr už tėvus ir gimtąjį kraštą mielesnio,
Nors tu puošniausius namus ir perteklių visko turėtum
Sau svetimoj šaly, toli nuo brolių savųjų (ibidem).
Čia nėra vietos nė reikalo detaliau aptarti naujųjų laikų novatoriškos literatūros klasiko Dž. Džoiso idėjos sukurti XX a. „Odisėją“, nes genialaus airių rašytojo veikalas, dar praėjusio šimtmečio viduryje uždraustas amerikiečių ir anglų cenzūros, jau tapo moderniosios literatūros chrestomatija ir susilaukė begalės studijų. Tačiau vertėtų, mano nuomone, priminti idėjos genezę ir veikalo temą paties Dž. Džoiso žodžiais, pasakytais dar 1917 m. pokalbyje su Dž. Borachu, kad „Odisėja“:
tai pati gražiausia ir visaapimanti tema. Ji didingesnė ir labiau žmogiška už „Hamleto“, „Don Kichoto“, „Dieviškosios komedijos“ ar „Fausto“ temą… Man buvo dvylika metų, kai mokykloje aptarinėjome Trojos karą, tačiau iš visko man atmintyje išliko tiktai Odisėja. Tiesą pasakius, man patiko jos misticizmas.
Be abejo, nūdienei mūsų savimonei arba kosmopolitinės retorikos atbukintai racionalistinei sąmonei Tėvynės semantika, juo labiau „mistinė“, gali atrodyti tuščia, kvailai prasimanyta ir atgyvenusi, kaip niekam nūnai nereikalinga praeities romantizmo liekana arba beprasmė patriotinės mistifikacijos apraiška. Tačiau mistika ir yra toji sritis, kurios niekad nenorėjo iš esmės suvokti vakarietiškas racionalizmas ir apskritai Vakarų pragmatinė civilizacija.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.03.04
[1] Iš lotyniško Odisėjo vardo Ulixes, savo ruožtu kilusio iš graikų dialektų formų Olysseus, Ulixeus ir Ulixes.
[2] Dalia Dilytė. Antikinė literatūra, 1999, p. 46.
[3] Homeras. Odisėja. Iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. 1997, p. 116.
