Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys tvirtina, kad šiuo metu turtingesnės šalys tiesiog pervilioja Lietuvos darbo jėgą, palikdamos Lietuvai pačiai spręsti savo problemas.
Norėčiau pono R. J. Dagio paklausti. Dėl kieno kaltės Lietuva per krizę nukentėjo bene labiausiai visoje Europos Sąjungoje? Ar tai – ne Valdytojų naktinių darbų vaisius? Kas ir kaip privertė darbingus žmones bėgti iš savo šalies, ar ne konservatorių ir jų rėmėjų politika, kuri galutinai sužlugdė smulkųjį ir vidutinį verslą, o tai nusmukdė šalį taip, kad žmonės, nebeįstengdami išgyventi masiškai emigruoja?
Kas atsakingas už valstybės nustekenimą ? Kas sukūrė tokią įstatyminę aplinką, kuri leidžia darbdaviams pasipelnyti iš darbo jėgos, kai savo produkciją jie parduoda europiniais įkainiais, o darbininkams praktiškai gali nieko nemokėti, nes mano, kad jiems pakanka minimumo. Motyvo tokiam paaiškinimui esama: “bankrutuos“ jei mokės daugiau nei minimumas. Jie puikiai supranta, kad nei įstatymas, nei šiurkšti jėga neverčia darbininko dirbti ar nedirbti, kad jo laisvės vertė yra maža, nes jis gali arba dirbti, arba badauti. Bedarbių todėl ir yra daug Lietuvoje, kad darbininkai verslui dirba kaip vergai už minimumą, o bijodami prarasti darbą – dirba viršvalandžius, už kuriuos niekas nemoka, o verslas, taip nebaudžiamai išnaudodamas žmones, gauna pasakiškus pelnus.
Kas kaltas, kad šiuo metu bedarbiai sudaro 14,2 proc. darbingų šalies gyventojų?
Kas kaltas, kad nuo 2008 m. ketvirtojo ketvirčio iki 2010 m. ketvirtojo ketvirčio socialinės paramos gavėjų Lietuvoje padaugėjo dar tris kartus, t.y. nuo 60 tūkst. iki 160 tūkst.? Gal ir čia kaltos turtingesnės ES šalys?
Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros “Eurostat“ duomenimis, šių metų pradžioje minimalus atlyginimas Lietuvoje buvo vienas mažiausių tarp ES šalių.
Šių metų sausį minimalus darbo užmokestis Lietuvoje sudarė 232 eurus. Latvijoje jis siekė 254 eurus. Didžiausias tarp Baltijos šalių minimalus atlyginimas buvo Estijoje – 278 eurai. Tarp naujųjų ES valstybių narių didelis minimalus atlyginimas buvo Maltoje ir Slovėnijoje – atitinkamai 655 ir 597 eurai. Didžiausias minimalus darbo užmokestis ES buvo Liuksemburge (1683 eurai), Airijoje (1462 eurai) ir Nyderlanduose (1408 eurai). Palyginimui, Jungtinėse Valstijose minimalus užmokestis sudarė 872 eurų.
Mūsų Valdytojai dažnai kalba, kad, norint sukurti daugiau darbo vietų, reikia skatinti investicijas, gerinti verslo aplinką, o tam reikalingas ekonominių priemonių kompleksas pritraukiant investicijas ir sukuriant palankesnę aplinką tiek vietos, tiek užsienio verslui. Puikiai pasakyta, tik kalbam vieną, o darom kitą, nes per pirmą šių metų pusmetį likviduotos 2 668 individualiosios įmonės, o įregistruota – tik 250! Šiuo metu apie 7 tūkst. individualiųjų įmonių yra sustabdžiusios veiklą – čia palankių verslui sudaromų priemonių pasekmės, kurios ir toliau smukdo Lietuvą, ir žmonės, kurie nebeįstengia oriai išgyventi, emigruoja.
Manau, mūsų Valdytojams – “politiniam elitui“, būtų žymiai paprasčiau atsiprašyti tautos už valstybės nustekenimą ir garbingai pasitraukti, nes jiems šios misijos – atgaivinti smulkųjį verslą, dirbančiuosius verslui išlaisvinti iš vergų pozicijos, taip sukuriant naujas darbo vietas – įvykdyti neįmanoma, kadangi vien tik kalbomis valstybė netaps konkurencinga ir sugebanti privilioti investicijas, tam reikia įdėti daug darbo.
Abejotina ir tai, kad investicijos aplamai atsiras, nes investuotojai į tokią nemokios ir mažos rinkos šalį kaip Lietuva tikrai neinvestuos, tuo labiau, kad darbo jėga emigruoja.
Manau, ponui R. J. Dagiui yra žymiai lengviau uždaryti sienas ir uždrausti lietuvaičiams išvykti dirbti kitur, nei sukurti reikalingą ekonominių priemonių kompleksą, kuris sukurtų palankią aplinką smulkiajam verslui. O kaip gali būti kitaip, jei mūsų Valdytojai temoka viską vien sugriauti, bet priversti darbdavius mokėti už darbą vertą atlygį, nedarant iš tautiečių beteisių vergų ir taip sukuriant naujas darbo vietas ir mažinant bedarbystę, jie per 20-imt metų taip ir neišmoko. Kai toks projektas tampa neįmanoma misija, ieškoma kaltųjų ir randama, pasirodo kaltos turtingos ES šalys, perimančios mūsų darbo jėgą, o problemas spręsti palieka mums, t.y. mūsų Valdytojams – “politikos ir proto elitui“. Gal Valdytojai nežino, kad ES vidaus pagrindas ir yra konkurencingumo skatinimas, negi pagal R.J Dagį ES šalys ims keisti savo vidaus politiką ir užsiims savo valstybės skurdinimu, kad padėtų mūsų besmegenei valdžiai. Manau, jie nėra tokie bukapročiai ir supranta, kuo jiems tai gali baigtis, nes ES gyventojai nėra tokie kantrūs ir ištvermingi kaip Lietuvos…
Kaip bebūtų gaila, bet per paskutiniuosius metus mūsų Valdytojai nieko nepadarė, kad sukurtų naujas darbo vietas ar bent išsaugotų esamas. Jie net nesupranta, kad, norint sustabdyti emigraciją, reikia ne tik sulyginti mokesčių naštą, produktų ir paslaugų kainas su europinėmis, bet ir mokėti normalias europines algas, tik tada niekas niekur nevažiuos ir bus kam dirbti. Jie nesupranta ir to, kad turtingos šalys šiai dienai lietuviams yra vienintelis išsigelbėjimo ratas, kuris skaudžia kaina padeda Lietuvos žmonėms išgyventi, kad nenumirtų iš bado ir gyventų orų gyvenimą. Kad pakeistume situaciją, tam reikia paprasto dalyko: socialinė nelygybė privalo būti reguliuojama taip, jog tie, kurie turi mažiausiai materialių gėrybių (pajamų, turto ir kitų savigarbos šaltinių), vis dėlto gautų kuo didesnę jų dalį, o ne atvirkščiai, tai yra ne taip, kaip pas mus šiandien yra.
Štai tokios pasekmės ir būna, kai į atsakingus postus sukišami politiškai patikimi ir savi, bet neturintys net mažiausio supratimo, kas yra darbo rinka, kurią išbalansuoti galima per labai trumpą laiką, net per vieną naktį, o sureguliuoti reikia daug noro, žinių, ryžto ir ne vienerių metų. Todėl, manau, kad toks R. J. Dagio pasisakymas tėra paprasčiausias pasityčiojimas iš savęs ir “partijų elito“ – dėl savo ir jų politinio silpnumo ir bejėgiškumo bei nesugebėjimo efektyviai spręsti šalies problemas ir atlikti tą funkciją, kurią jiems patikėjo šalies žmonės, balsuodami už juos rinkimuose. Ir labai gaila, kad Lietuvoje po rinkimų visi paprasti žmonės mūsų “politinio elito“ akimis tampa runkeliais, kurie nebeturi jokių teisių prisidėti sprendžiant jų likimus. Ir dar labiau gaila, kad Demokratijos, kaip liaudies valdžios (žr. Tarptautinių žodžių žodynas, 2003, psl. 154), samprata Lietuvoje valdančiųjų suprantama kaip nebaudžiama ir neatskaitinga liaudžiai – Vergvaldystė.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Rimas Armaitis.
2010.11.29
