Lietuvių liaudis turi gerą patarlę: įleisk kiaulę į bažnyčią – ant altoriaus užlips. Kaip sakoma nei iš patarlės, nei iš dainos žodžių neišmesi. Turbūt labiausiai tie žodžiai šiuo metu tinka Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Aišku, ši tema jau valkiota ir nuvalkiota, bet kai įvykiai vystosi su tokiu neregėtu pagreičiu, tylėti nebeišeina.
Kad Rytų Lietuvoje klesti nesąžininga konkurencija tarp lenkiškų ir lietuviškų mokyklų, seniai žinomas faktas. Lenkų rinkimų akcija, turėdama absoliučią daugumą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse, savo rankose turi daugybę poveikio svertų. Savivaldybė turi didelę įtaką skiriant valdininkų etatus, ji skiria artimiausią žmogui valdžios atstovą – seniūną, skirsto pašalpas, kompensacijas, kitą socialinę paramą.
Tais svertais nevengiama naudotis, žiniasklaidoje pilna pranešimų, kaip žmonėms atimamos pašalpos, neskiriamos kompensacijos ar vilkinami kiti jiems priklausantys vietinės valdžios patarnavimai vien todėl, kad šeima drįso „išsišokti“, kad savo vaikus leidžia į valstybine kalba ugdančią mokymo įstaigą.
Niekam ne paslaptis, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi geriausias pasaulyje sąlygas mokytis savo gimtąja kalba. Lietuva – vienintelė valstybė pasaulyje (išskyrus pačią Lenkiją), kur vaikas gali visą ugdymo procesą, nuo darželio iki universiteto, gauti lenkų kalba. Tačiau neseniai ta kaimyninė valstybė, ilgą laiką laikyta „strateginiu partneriu“, kuriai Lietuvos valdžia taip pataikavo gerindama iki neįsivaizduojamų kitose šalyse aukštumų lenkų tautinės mažumos padėtį, pasielgė tikrai ciniškai. Neturiu omenyje Lenkijos prezidento alegorijų tarp Lietuvos ir ožkos, ar Lenkijos užsienio reikalų ministro ultimatyvių pareiškimų. Šitą karčią piliulę mes jau nurijome, be didelių protestų, notų ar diplomatinės konfrontacijos.
Šį kartą Lenkija išdrįso oficialiai pirkti mūsų šalies piliečius ir grubiai kištis į mūsų šalies vidaus reikalus. Varšuvos valdžia nusprendė skirti po tūkstantį zlotų (lietuviškai zlot reiškia auksinis) Lietuvos lenkiškų mokyklų pirmokų šeimoms. Į šį dalyką galima pažvelgti iš keleto pusių. Iš vienos pusės tai elementarus papirkimas. Ir nesvarbu, kad dabar Lenkijos užsienio reikalų ministerija skelbia, kad parama bus skirta tik jau lankančių lenkišką mokyklą šeimų moksleiviams, o ne tiems, kurie juos atsiims iš lietuviškų. Tiesiog tai aiškus signalas dabartinių darželinukų tėvams, kurie dar abejoja, į kokią mokyklą atiduoti savo augančią atžalą.
Darželinukų tėveliai dabar galės turėti nedviprasmišką lūkestį, kad kitais metais, jei parinks savo vaikams „teisingą“, lenkišką mokyklą, jiems irgi nubyrės koks tūkstantėlis. Į normalią konkurenciją tarp Lietuvos Respublikos išlaikomų valstybinių mokyklų įsikiša kita valstybė su piniginėmis išmokomis. Vadinasi, sąžininga konkurencija dėl Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos skiriamų krepšelių yra sutrikdoma, jos nebelieka. Gal tuo susidomėti turėtų Konkurencijos tarnyba, o gal Švietimo ir mokslo ministerija?
Iš kitos pusės lenkiškos mokyklos ir taip yra labiau finansuojamos, nei lietuviškos, nes tautinių mažumų mokykloms skiriami priedai. Taigi, lietuviškos mokyklos diskriminuojamos dvigubai. Gal mūsų valdžios vyrams ir moterims reikia atsitokėti ir suprasti, kad rajone, kur daugiau nei 80 proc. gyventojų yra tautinė „mažuma“, tautinių mažumų sąlygas reikia taikyti lietuviams, kurie ten yra tikroji tautinė mažuma? Nes privilegijos mažumoms yra dažniausiai skiriamos tam, kad jos neišnyktų, kad išsaugotų savo tautinį tapatumą, kalbą, papročius.
Bet Šalčininkų rajone ne lenkams gresia išnykimas, kurie šiuo metu yra tikrieji tų rajonų šeimininkai, o lietuviams, kurių teisės ir žodis ten dažnai yra ignoruojami. Tikrai niekam nėra paslaptis, kad Lietuvoje yra stipriai įsigalėjusi korupcija, kad dažnas kelių eismo taisyklių pažeidėjas su jį sustabdžiusiu policijos pareigūnu atsiskaito „grynais“, kad darželiuose, poliklinikose, ligoninėse, savivaldybėse ir ministerijose klesti „pakištukų“ kultūra. Kaip mūsų liaudyje nuo senovės mėgstama sakyti, „netepsi –nevažiuosi“. Tačiau šiuo atveju „tepimas“ yra iš užsienio šalies, siekiant paremti vieną socialinę ar etninę grupę ir tuo pačiu diskriminuojant kitas.
Tuo sukuriamas labai negeras precedentas, kad Lietuvoje užsienio valstybės gali selektyviai dalinti išmokas ir remti tam tikras žmonių grupes, netiesiogiai kiršinant jas su kitomis. Taip nesunku nueiti ir dar toliau, iki politinių partijų rėmimo, tam tikrų pramonės šakų subsidijavimo ir t.t. Tai gal Lietuva jau nebėra suvereni? O gal jei Lenkija tokia turtinga, ji galėtų perimti Lietuvos lenkiškų mokyklų finansavimą? Ar problema yra mūsų valstybės per didelėse nuolaidose ir savigarbos trūkume? Gal tikrai vertėtų pagalvoti apie valstybines mokyklas tik valstybine kalba, paremiant tautinių mažumų šeštadieninių mokyklų tinklo kūrimą?
Jei Lietuvos valstybė paremtų lietuviškų mokyklų pirmokų tėvus Vilnijoje, lenkų šovinistai šauktų apie diskriminaciją, o dabar visi tyli, visiems gerai. O ką mes pasakysime lietuvei motinai iš Šalčininkų rajono, kai savivaldybės iniciatyva ji negauna darbo, jai vėluoja socialinės išmokos, o jos kaimynė atlygį už vaiko lenkiškumą iš užsienio gauna? Tikriausiai nieko negalėsime pasakyti, patylėsime tiesiog eilinį kartą. O nuliūdus motina nubrauks ašarą ir eis supti jauniausio vaiko, lietuviškai dainuodama lopšinę… O gal ne lietuviškai? O gal jau lenkiškai?…
Nuotraukoje: komentaro autorius Julius Panka.
2011.10.11
