Lenkų autonomija: nėra klausimo, ar bus, yra klausimas – kada


Print

Garsi Lenkijos mokslininkė prof. Jadvyga Staniškis (Jadwiga Staniszkis) stojo ginti iš visų Varšuvos tribūnų puolamos Lietuvos.

Komentuodama premjero Donaldo Tusko (Donald Tusk) staigią kelionę į Lietuvą ginti „skriaudžiamų“ lenkų bei atšalusius abiejų valstybių santykius, mokslininkė sakė, kad reikia suprasti lietuvius, įžvelgiančius grėsmę savo valstybės vientisumui. „Lietuviai bijo „Regionų Europos“, nes joje mato pavojų savo valstybės integralumui“, – sakė profesorė, ir nurodė, prie ko veda nežabojama Silezijos autonomijos judėjimo veikla.

Kaip žinia, šis judėjimas siekia Aukštutinės Silezijos autonomijos atkūrimo, kokią šis regionas turėjo tarpukariu. Neatsitiktinai Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste minimas autonomijos klausimas. Atrodė, kad prieš dvi dešimtis metų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo saulėtekyje, lenkų autonomijos steigėjai, kurie Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ateitį siejo ne su Vilniumi, o su Maskva, galutinai susikompromitavo, kaip ir sukompromitavo lenkų autonomijos idėją. Tuomet jų nepalaikė ir Lenkija, vienareikšmiai atsiribojusi nuo tokių siekių ir idėjų.

Tačiau prabėgus dvidešimčiai metų, lenkų autonomijos idėja vėl pradedama gaivinti. Antai socialiniame tinkle Facebook sukurtas įrašas, kur raginama kurti Vilniaus krašto autonomiją, Lietuvoje leidžiamo dienraščio „Kurier Wileński“ interneto svetainėje esąs tinklaraštis „Autonomia dla Wileńszczyzny“ („Autonomija Vilnijai“) ir skelbiamas teritorinės autonomijos žemėlapis su prierašu, kad šiandien jau nebėra klausimo, ar bus autonomija, klausimas likęs tik vienas – kada?

Galbūt viena iš autonomijos idėjos reanimavimo priežasčių yra ir ta, kad nemažai anuometinių autonomininkų ir šiandien yra įtakingi Lietuvos lenkų bendruomenėje. Už Vilniaus krašto autonomiją anuomet pasisakęs Stanislavas Peško yra Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Gabrielius Janas Mincevičius yra Vilniaus rajono mero pavaduotojas. Taip pat daug seniūnų, mokytojų, europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio tėvo pavardė yra sąraše asmenų, kurie prieš du dešimtmečius reikalavo įkurti autonomiją.

Šimtai įrašų tinklaraštyje ir Facebook‘e nepalieka abejonės, kad daugeliui dalyvaujančiųjų diskusijoje ir rašančiųjų komentarus Vilniaus krašto autonomija yra net ne tolima svajonė, o ne tokios jau tolimos ateities klausimas. Autonomijos šalininkai suvokia, kad Lietuvoje galiojančioje Konstitucijoje yra vienareikšmiai įtvirtintas valstybės teritorijos nedalomumo ir vientisumo principas.

Tačiau, anot Facebook‘o ir tinklaraščio „Autonomia dla Wileńszczyzny“ autorių, pasaulyje nieko pastovaus nėra. Svajojančius apie lenkų autonomiją Lietuvoje gali įkvėpti ne tik Silezijos autonomijos judėjimo pavyzdys. Pačioje Europos Sąjungoje konkuruoja „Valstybių Europos“ ir „Regionų Europos“ idėjos, o įvykiai Belgijoje, kuriai gresia skilti į dvi dalis, rodo, kad nėra nekintančių sienų ir valstybių.

Apie tai rašo ir tinklaraščio „Autonomia dla Wileńszczyzny“ autorius: „Šiandieniame postmoderniame pasaulyje visuose kontinentuose yra akcentuojamos žmogaus teisės: tiek individualios, tiek grupinės. Atskiros grupės, taip pat etninės ir regioninės, siekia didesnės nepriklausomybės, emancipacijos ir autonomijos. Taip yra Europoje, pradedant Katalonija ir Baskų kraštu, Škotijoje ir Velse, itališkoje Aukštutinėje Adygoje, Čekijos Moravijoje ir Lenkijos Aukštutinėje Silezijoje. (…). Šis procesas ateis ir į Vilniją. Lietuva pagal Konstituciją yra unitarinė valstybė, bet kiekvieną Konstituciją galima pakeisti arba atitinkamai interpretuoti“, – rašo tinklaraštininkas.

Jis pažymi, kad prieš daugiau kaip dvidešimt metų paskelbta lenkų autonomija buvo neapgalvota ir netinkamai įgyvendinama, todėl reikia padaryti tinkamas išvadas ir kitą kartą geriau pasiruošti. Pripažįstama, kad šis regionas ekonomiškai yra labai skurdus ir sunku kalbėti apie kokį nors būsimo vieneto ūkinį suverenumą. Juolab kad greičiausiai už autonomijos ribų liktų Vilnius – miestas, kuris yra lenkų iš provincijos avanso vieta. Tačiau ir čia yra išeitis. Reikia siekti Suomijos pavyzdžio ir įteisinti lenkų kalbą kaip antrąją ne tik Vilniaus, Šalčininkų (gal ir Trakų) rajonuose, bet ir pačioje Lietuvos sostinėje.

Kita išeitis – laukti, kol pasikeis politinė situacija. „Mažos Vilnijos autonomija yra ydinga. Nebent ji apimtų visą istorinį-kultūrinį regioną, nuo Vilniaus iki Pultusko, Palenkės regioną, dalį Baltarusijos. Manau, kad prie tokios autonomijos ES ribose prisijungtų ir Karaliaučiaus gyventojai“, – svarstoma tinklaraštyje. Ir priduriama, kad ilgainiui lietuvių kalba yra pasmerkta išnykti, tad lenkų kalba taps natūrali šios teritorijos gyventojų kalba.

Lietuvos viešojoje erdvėje lenkų autonomijos klausimas nekeliamas, nebent apie tai prabyla pavieniai politikai ar kokie juokdariai. Tačiau gilesnių politologinių įžvalgų nėra. Bet ar tai reiškia, kad nėra problemos? Ar Vilniaus krašto autonomija yra tik nereali svajonė? Į šį klausimą galima atsakyti kitu klausimu: ar prieš dvidešimt metų daug kas tikėjo, kad Kosovas kada nors taps nepriklausoma valstybe?

Nuotraukoje: komentaro autorė Živilė Makauskienė.

www.ausra.pl

2011.09.28


Prisijunkite prie diskusijos