Širdies lėkimas iš baimės, naktį staiga atsibudus… Suplyšusios šlepetės, padėtos prie lovos… Tyli telefonas, tyli durų skambutis.. Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, eiti, eiti, bėgti! Kur? Nuo ko? Kodėl?
Visos upės teka į jūras. Prie upių nuo žilos senovės natūraliai traukė ir statė gyvenvietes žmonės. Anot A. Šeliongovskio, jūra – istorinė stichija, istorijos gaivalas, kuris visada veikė pajūrių ir paupių gyventojų psichiką, budino energiją, skatino kuo geriau išnaudoti "savojo kranto" galimybes.
Žemė – pirmiausia sausuma, valstybių geografinė (sienų) politika. Sausumoj daug kas, tarkim, kalnai, miškai savaime būdavo ir gynybiniai bastionai. Nors ir sausumos sienos nelygiavertės, tačiau pajūrio – ypatingai nelygiavertės. Jeigu valstybės krantus skalaujanti jūra su sausuma "nesuderinta" (nėra pusiasalių, sąsmaukų, salų, o svarbiausia – į jūrą neįteka upių), tokios valstybės pajūris mažai ko vertas. Upės labai prailgina jūros krantus, teikiančius gėrybes prekybai.
Baltijos prekybos raida iš esmės yra dvietapė. Ekonominis naudingumas Baltijos prekyboj svarbesnis už politinį buvo tol, kad ta prekyba buvo žemyninė – jūrinė (upės iš žemyno surenka prekes ir plukdo į jūros uostus, taigi į kitas Baltijos valstybes). O tokios prekybos centras Europoje buvo ne Baltijos – Viduržemio jūra.
XV a. antroj pusėj – XVI a. pradžioj turkų įsiveržimas į Europą, sužlugdęs Konstantinopolį, ir Amerikos atradimas inspiravo negrįžtamą perversmą jūrų prekyboje: žemyninė – jūrinė prekyba tapo jūrinė – okeaninė. Perversmo svarbiausia pasekmė: Europos prekybos centras nuo Viduržemio jūros (Venecija, Genuja) persikėlė prie Atlanto; iš paatlantės valstybių – Portugalijos, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Anglijos – atsivėrė tiesiausias kelias į "auksinę" Ameriką. Todėl neregėtai pakilo ir Baltijos jūros prestižas. Prekybos kelias Baltija – sąsiauriai – Atlantas – Amerika prilygo prekybos keliui Viduržemio jūra – sąsiauriai – Indija.
Tarpvalstybinis politinių jėgų santykis visur, taigi ir Baltijos jūros regione, visada egzistavo. Visų pirma elementariu pagrindu: didelė, stipri – maža, silpna valstybė; okupacinė, vasalinė priklausomybė, kitokie jos variantai. Be to, minėtas santykis egzistavo stipriųjų valstybių, nepajėgiančių viena kitos nurungti, sutarčių su trečiomis valstybėmis pagrindu.
Tačiau tik tada, kai Baltija tapo vartais į okeaną, į Ameriką, kai Baltijos prekyba prilygo Viduržemio jūros prekybai, kai Baltijos politinė reikšmė tapo svarbesnė už ekonominę, politinių jėgų santykis regione paaštrėjo taip, kad kilo visuotinis konfliktas. Dabar jau ne tik Baltijos baseino valstybės – Švedija, Danija, Lenkija, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kai kuriais laikotarpiais (pvz., Livonijos karo metais) ir Lietuva – savo valios perspektyvas su prekyba Baltijos jūra siejo. Dabar su Baltijos prekyba savo galią ir ateities gerovę ėmė sieti kone visos Europos valstybės.
Prekyboje sausuma nuo senovės veikė pakankamai žmogiški dėsniai: galiojo naudojimosi keliais, prekių mainų, muitų ir t.t. taisyklės, kurios buvo beveik visiems privalomos ir lygiateisiškos. O į jūrų prekybą humaniškos taisyklės skverbėsi ir neprasiskverbė ilgus šimtmečius. Čia galiojo lyg ir džiunglių įstatymas: jūrą valdo vienas valdovas, kitiems ji uždara – mare clausum. XVI a. dėsnį mare clausum pakeitė dominium maris dėsnis, kuris reikalavo, kad vienos šalies laivynas būtų pranašesnis už kitų šalių laivynus. Dominantas diktavo prekybos jūra sąlygas, plėšė partnerius.
Atsižvelgiant į geografinę padėtį, į sienų politiką, dominuoti Baltijos jūroje realiausiai galėjo Danija (prižiūrėjo sąsiaurį – vienintelę landą iš Baltijos į Atlantą), Švedija (jos krantas buvo ilgiausias, turėjo daug uostų), vokiečių imperija (jos galimybes mažino tai, kad imperija buvo susiskaldžiusi į mažas kunigaikštystes, kurios nuolat vaidijosi), Lenkija po to, kai žlugo Kryžiuočių ordinas ir jos vasalu tapo Gdansko (Dancigo) uostas. Maskvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. vidury paėmusi Narvą, taip pat įgijo šiokių tokių vilčių kovoje dėl viešpatavimo Baltijos jūroje.
Tačiau objektyvios galimybės daugiau ar mažiau sėkmingai galėjo būti realizuotos tik tais laikais, kai dėl viešpatavimo jūroje kovojo tik Baltijos baseino valstybės. Tarptautiniam politinių jėgų santykiui pasidarius visuotiniu konfliktu, minėtas "regioninis objektyvumas" tapo reliatyvus, sunkiai realizuojamas, tikriau, – patikimai nerealizuojamas.
Pavyzdžiui, XVI a. vidury ir antroj pusėj Habsburgai valdė Siciliją, Neapolį, Čekiją, Vengriją. Ant Habsburgų galvų žibėjo Ispanijos karaliaus ir Romos šventosios vokiečių imperijos imperatoriaus karūnos. Po Araso unijos (1579. I. 6) Habsburgams priklausė (pavaldumo Ispanijai dingstimi) Pietų Nyderlandai su Antverpeno uostu. Tačiau Šiaurės Nyderlandai, nors nepaskelbė nepripažįstą Ispanijos karaliaus valdžios, po Utrechto unijos (1979. I. 23) pasivadinę Jungtinių Provincijų Respublika (vėliau – Olandija), faktiškai pasidarė nuo niekieno nepriklausomi. O jūros uostas Amsterdamas, įsikūręs Amstelio upės deltoj prie Šiaurės jūros, nukonkuravo Pietų Nyderlandų, pavaldžių Habsburgų Ispanijai, uostą Antverpeną, dominavusį jūrinėj- okeaninėj prekyboj daugiau kaip 80 metų.
Visuotinio konflikto aplinkybėmis galėdavo susidaryti paradoksalios "objektyvių pretenzijų" atžvilgiu situacijos, ką įrodo ir aukščiau aprašytas pavyzdys: politinį klimatą Europoje formuoja, politinių jėgų santykių stygas styguoja katalikai Habsburgai, o jūroj, jūrinėj – okeaninėj prekyboj dominuoja Amsterdamo kalvinistai (per jų rankas ėjo ir visi Baltijos tiekimai okeaninei prekybai).
Baltijai įgijus europinę politinę reikšmę, kova dėl viešpatavimo Baltijoj savaime tapdavo visuotinio konflikto ašimi, centru, viršūne, nes tik toji valstybė, kuri įsiviešpataudavo jūroj, kontroliuodavo jūrinę, – okeaninę prekybą ir gaudavo iš to didžiulius pelnus, būdavo stipri, galinga, įgydavo neliečiamos valstybės statusą. Tik tokios valstybės gyventojų namai būdavo saugūs.
Vadinasi, juo labiau kilo Baltijos jūros politinis prestižas Europoje, juo dramatiškesnė darėsi NAMŲ, įsikūrusių ant jos krantų, situacija. Kodėl? Todėl, kad vienos valstybės valdovas savo valdiniams nebepajėgė garantuoti namų saugumo. Visuotinio konflikto aplinkybėmis vienos valstybės valdovas ir jo politika tapo priklausoma nuo kitų valstybių valdovų ir jų politikos. Vienos valstybės politikų sprendimus dažnai nulemdavo kitų valstybių politikų sprendimai. Tuo būdu vienos šalies gyventojų NAMŲ SAUGUMAS pasidarė priklausomas nuo kitų šalių valdovų, ir toji priklausomybė namų saugumą silpnino, kėlė jam pavojų. Atskirų šalių valdovai tapo politinių jėgų santykio marionetėmis. Savo valdiniams jie nebegalėjo garantuot ne tik namų saugumo, bet dažnai ir valstybės suverenumo.
Taigi jau XVI amžiuje daugely Europos valstybių – ypatingai Baltijos regiono valstybėse – namų likimą, jų gerovę ar sunykimą ėmė sąlygoti demoniškas politinių jėgų santykis Europoje. Jis niekada nebuvo vienodai palankus ar nepalankus visų tautų namams. Palankumas ar nepalankumas priklausė nuo visuotinio konflikto vyksmo, kuriame humaniškieji principai visada buvo gniuždomi kovų dėl valdžios karštinės.
Šitaip jau XVI amžiuje problemą valstybė ir žmogus papildė problema tarptautinis politinių jėgų santykis ir valstybė. Jei valstybės ir žmogaus santykiai galėjo pražudyti žmogų, tai tarptautinis politinių jėgų santykis galėjo ir šiandien gali pražudyti valstybę, tautą. Todėl kai tik pradedama šnekėti apie "savų namų" situaciją, jų saugumą, likimą – gerovę ar sunykimą, įvairių tautų žmonių požiūriai į šią problemą veikiai išsiskiria, tampa sunkiai derinami (prisiminkim: "Lietuviai perdaug mąsto apie Lietuvą").
Nuo tada, kai savo galios perspektyvas su Baltijos jūra ėmė sieti kone visos Europos valstybės, Baltija skirtingais laikotarpiais skirtingai grupuodavo Europos valstybes – padarydavo čia sąjungininkėmis, čia priešėmis. Priklausomai nuo to, kaip valstybės susigrupuodavo, hegemonija jūroje eidavo iš rankų į rankas – iš olandų į danų, iš danų į švedų, iš švedų į rusų ir t.t. Fortūna, ta Renesanso laikų nepastovioji deivė, nuolatos klaidžiojo iš vienos valstybės į kitą. Ji niekada labai ilgai nesišypsojo tik vienai kuriai nors Europos tautai. Taigi nebuvo ir tautos, kurios namai visąlaik būtų buvę saugūs.
Penkis šimtmečius keitėsi visuotinio konflikto pobūdis ir objektai, dėl kurių vis iš naujo ir su nauja jėga konfliktas įsiliepsnodavo.
Demono maršo melodijoj tragiškai skamba Lietuvos motyvas.
1795 metų spalio 24 dieną Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasirašius Peterburgo III konvenciją, buvo įvykdytas Lenkijos ir Lietuvos Respublikos trečias – paskutinis – padalijimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etnografinis centras (be Užnemunės) atiteko Rusijai, Užnemunė – Prūsijai. Valstybės teisėjos pasidalijo ir Lenkijos paskutines sritis. Po dviejų dienų – 1795.X.26 – Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė ir IV Peterburgo konvenciją, panaikinusią buvusios didelės valstybės valstybingumo likučius – gyventojų pilietybę, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimus tituluose.
XIX a. pabaigoj – XX a. pradžioj susiformavo dvi kapitalistinių valstybių koalicijos: Antantės blokas (D.Britanija, Prancūzija, Rusija, jų sąjungininkės Belgija, Serbija, Juodkalnija) ir Centrinių valstybių sąjunga, kitaip dar vadinama Trilypė sąjunga (Vokietija, Austrija – Vengrija, Italija). Senosios didžiosios valstybės jau anksčiau buvo pasidalinusios beveik visą pasaulį.
Tačiau valstybės, kuriose kapitalistinė santvarka susiklostė vėliau (Japonija, JAV, Vokietija) pradėjo stumti iš pasaulinės rinkos senųjų valstybių kapitalą ir prekes. Iškilo konfliktai dėl Afrikos, Rytų Azijos, Artimųjų Rytų, Elzaso ir Lotaringijos kolonijų, dėl Balkanų. Sveiku protu konfliktai pasirodė neišsprendžiami. Prireikė iš naujo perdalyti pasaulį ir atsiradus šiokiam tokiam pretekstui Austrija-Vengrija, Vokietijos spaudžiama, 1914. VII. 28 paskelbė karą Serbijai. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Karo nelaimėjo nei Vokietija, nei Rusija. Karą laimėjo trečios šalys – D.Britanija, JAV, Prancūzija ir kitos.
Subyrėjus carinei Rusijos imperijai, Lietuva atsidūrė politiniame vakuume. Susidarė reali galimybė Lietuvos suverenumą atkurti, t.y. užpildyti politinį vakuumą sava Konstitucija, sava politine santvarka, atgimė viltis savomis jėgomis ir savarankiškai savame krašte tvarkytis. Tačiau galimybę, kad ji taptų tikrove, būtina realizuoti. O kaip realizuoti? Juk jo didenybė Demonas – tarptautinis politinių ir karinių jėgų santykis, visuotinis konfliktas – gerai junta, kada ir kur susidarė politinis vakuumas, ir pats stengiasi jį užpildyti.
Revoliucija, laimėjusi Rusijoje, tarėsi laimėjusi visoje buvusioje carinėje imperijoje. Kiek pavergtų tautų buvo carinėje imperijoje, tiek pat, tik dabar jau laisvų, tautų turėjo likti RTFSR – tokia buvo pirmosios revoliucinės vyriausybės nuostata.
Pastaroji turi gilias istorines šaknis. Kaip darniai ji susišaukia su senovės karalių, kunigaikščių nuostata: ką sykį užkariavai, tas amžiams tavo, tavo vaikų, tavo vaikaičių!.. Taigi sąvokos "revoliucijos eksportas, importas" – anuomet dar naujos, neturinčios istorinių šaknų ir tradicijų – akivaizdžiai nublanko prieš aukščiau minėtą monumentalią, iš istorijos gelmių atplaukusią nuostatą, kurią Rusijos tautų teisių deklaracijoje įteisino talpūs žodžiai "buvusios Rusijos imperijos tautų savanoriška sąjunga".
Klasinis šūkis "Visų šalių proletarai, vienykitės!" išeliminavo iš politinės apyvartos tokias sąvokas kaip tautinė sąmonė, tautinė savimonė ir t.t.
Mokslinis komunizmas teigia: nors internacionalizmas susikūrė dėl objektyvių priežasčių, tačiau žmonių sąmonėse jis neįsitvirtina stichiškai, savaime; internacionaliniam darbo žmonių auklėjimui reikia vadovauti. Tad, suprantama, porevoliuciniais metais internacionalizmo puoselėjimu rūpinosi ir RKP (b) CK, RTFSR LKT. Be to, konkrečiomis to laikotarpio aplinkybėmis V.Leninas internacionalizmui suteikė naujų teorinių atspalvių, ir buvusios Rusijos imperijos tautų vienijimasis (tikriau, vienijimas) Tarybų šalyje imtas suprasti kaip apskritai pasaulinio revoliucinio proceso plėtotė. Internacionalizmas RTFSR tapo ne tik kovos prieš kontrevoliuciją, ne tik revoliucijos iškovojimų apgynimo ir įtvirtinimo teoriniu pagrindu, tačiau ir naujų socializmo pergalių ateityje garantija.
Imperatorius, karalius, caras, diktatorius ar kieno nors diktatūra – tai vis tas pats valdžios centralizmas, kuris turi gilias istorines šaknis, taigi ir daug istoriškai susiklosčiusių tradicijų nuolatos jį lydi. Ir porevoliuciniu laikotarpiu Tarybų Rusijoje tos tradicijos negalėjo būti užmirštos. Jeigu tauta nori įkurti valstybę, sustiprinti ją, pelnyti jai tarptautinį pripažinimą, pirmiausia ji turi centralizuoti savo genčių, bendruomenių, mažų kunigaikštysčių ir t.t. žemes.
Revoliucija, laimėjusi Rusijoje, suvokė, kad įsitvirtinusi tik rusų etnorgafiniame plote, tuojau paklius į tarptautinių politinių ir karinių jėgų voratinklį – visuotiniame konflikte neapgins savo iškovojimų, neišvengiamai pralaimės. Todėl bolševikų partija tuojau po revoliucijos ėmė vėl centralizuoti tautas, priklausiusias carinei Rusijai, tai yra ėmė kurti naujo tipo – socialistinę – koaliciją pasaulyje, kuri pajėgtų atsispirti karą laimėjusios Antantės šalių koalicijai. Šiandienos terminais šnekant, Tarybų Rusija jau tuomet pradėjo kurti pasaulinę socializmo sistemą, konfrontuojančią su kapitalistiniu pasauliu.
Šitaip porevoliuciniais metais visuotinio konflikto pobūdis vėl pasikeitė: kapitalistinių šalių blokų konfrontacija tapo dviejų skirtingų sistemų – socializmo ir kapitalizmo – konfrontacija, kuri metams bėgant apėmė vis daugiau valstybių ir šiandien ją vadiname globalia Rytų ir Vakarų konfrontacija.
Lietuva, 1918-1919 metais vakuume atsidūrusi, pajėgė atkurti nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką. Tačiau visuotinio konflikto sąlygomis ji išsilaikė tik dvidešimt metų.
Kaip pavadinti tai, ką Maskva įvykdė Lietuvoje 1939-1940 metais?
Yra tokia sąvoka: suverenumo krizė. Į tokią krizę negali įpulti tauta – tautinę valstybę į ją įstumti gali tik kitos, stipresnės, valstybės. Nepriklausomą Lietuvą į suverenumo krizę stūmė kone visos didžiosios Europos valstybės nuo 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 metais.
Kaip, kokiais būdais stūmė?
Lenkų politikai, nepajėgę diplomatija Taikos konferencijoj internacionalizuoti Nemuno, pasidaryti Klaipėdos uosto dalininkais, okupavo (1919. IV. 21) Vilnių. Lenkijos karinės jėgos argumentas Taikos konferencijai pasirodė svarus. Versalio sutartis (1919. IV. 28), kuria Antantės valstybės oficialiai pabaigė Pirmąjį pasaulinį karą, 87 straipsniu atidėjo Lenkijos rytų sienų nustatumą vėliasniam laikui, 99 straipsniu paskelbė Klaipėdos kraštą Antantės valstybių kondominiumu, 331 straipsniu internacionalizavo Nemuną nuo Gardino iki žiočių, o 433 straipsniu pripažino Lietuvą de facto. Lietuva de facto – Lietuva be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, be sostinės ir be Nemuno žiočių!..
Tarptautinėj politikoj pradėjo ūžti politinių svertų Vilnius – Klaipėda mechanizmas.
1919 metais RTFSR paruoštai revoliucijai Lietuvoje pralaimėjus, Tarybų Rusija neišsižadėjo siekio įjungti Lietuvą į savosios federacijos sudėtį. Kai tik Raudonoji Armija pasitraukė iš Lietuvos, RTFSR (G.Čičerinas) tuojau – 1919. IX. 11 – pasiūlė Lietuvos laikinajai vyriausybei pradėti taikos derybas. Lietuvos ir RTFSR derybos prasidėjo 1920. V. 7 dieną, kaip tik tą dieną, kai RTFSR patyrė skaudų pralaimėjimą – lenkai užėmė Kijevą.
1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje Lietuvos Respublikos įgaliotiniai Tomas Naruševičius, Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis ir Vytautas Račkauskas bei RTFSR įgaliotiniai Adolfas Jofė, Julijanas Marchlevskis ir Leonidas Obolenskis pasirašė Taikos sutartį. Sutarties pasirašymo ceremonijoje dalyvavo LKT pirmininkas V.Leninas.
Sutartis stulbinamai dosni Lietuvai. RTFSR pripažįsta (automatiškai) LIetuvą de jure, pripažįsta LIetuvos nepriklausomybę, amžiams atsisako teisių į jos suverenitetą, pripažįsta Vilnių ir jo kraštą Lietuvai, grąžina Lietuvai bibliotekas, archyvus, jos akcinių bendrovių, piliečių turtą, maldos namų varpus, žodžiu, viską, ką išvežė iš Lietuvos į Rusiją prieš Pasaulinį karą ir karo metais. To maža – pasižada išmokėti Lietuvai 3 milijonus aukso rublių per pusantro mėnesio nuo sutarties ratifikavimo dienos. Skaitydamas sutartį, gali net pamanyti, jog Lietuvos kariuomenė okupavo RTFSR ir, pasirašydama taikos sutartį, padiktavo jai neregėtai plėšikiškas sąlygas.
RTFSR klasta prasišviečia vieninteliame – penktajame – sutarties straipsnyje: "Valstybėms pripažinus nuolatinį Lietuvos neitralitetą, Rusija iš savo šalies apsiima tą neitralitetą saugoti ir dalyvauti garantijose tam neitralitetui išlaikyti (…)".
Už teisę saugoti Lietuvos neutralitetą, už teisę Lietuvą globoti – štai už ką ir kodėl Tarybų Rusija lietuviams nieko negaili: nei nepriklausomybės, nei Vilniaus, nei turto, nei pinigų…
Tačiau ar tik už teisę globoti?
Praėjus dviem dienom po sutarties Maskvoje pasirašymo, į Vilnių įžengė karvedys G.Gajus, vedinas kavalerijos korpusu – okupantai lenkai buvo ką tik pasitraukę iš miesto. Liepos 15 dieną Lietuvos kariuomenė atžygiavo prie Vilniaus, tačiau G.Gajus į miestą jos neįleido. Užtat Lietbelo KP CK nariai (V.Kapsukas, Z.Angarietis, K.CIchovskis ir kt.) mieste jau kūrė revkomą – vykdė RKP (b) ir LKT direktyvas, pagal kurias jie turėjo suorganizuoti ietuvoje ginkluotą sukilimą, nuversti Lietuvos, kurios tik prieš kelias dienas Tarybų Rusija išsižadėjo amžiams, laikinąją vyriausybę.
Ir būtų suorganizavę. Ir būtų nuvertę. Ir tuos varpus, ir tuos milijonus aukso rublių patys būtų davę, patys būtų pasiėmę. Deja, Raudonajai armijai nepasisekė "Varšuvos operacija", nepasisekė karas su Lenkija, nepasisekė pergalingas "revoliucijos žygis iki pat Atlanto", po kurio visa Europa turėjo "tapti raudona". Kai kurios raudonarmiečių dalys buvo atblokštos nuo Varšuvos net prie Bresto, kai kurios – internuotos Rytų Prūsijoje. Į V.Kapsuko užklausimą (1920. VIII.19 dienos telegrama), ar pradėti ginkluotą sukilimą Lietuvoje, V.Leninas (VIII.20 dienos telegrama) atsakė: "Momentas dabar visiškai netinkamas (…)". Ginkluotas "sukilimas" Lietuvoje buvo atidėtas.
Įvykiai greitai keitėsi.
Ambasadorių konferencija Paryžiuje perdavė (1923. II . 17, pagal vėlesnį susitarimą – 16 d.) Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą, o po mėnesio – III.15 – keturių didžiųjų valstybių (Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Japonijos) vardu įteisino Vilniaus okupaciją – sankcionavo Lenkijos suverenias teises į Vilnių ir į Vilniaus kraštą. Ambasadorių konferencija neslėpė, kad Klaipėdos kraštas, atitekęs Lietuvai, yra kompensacija jai už Vilniaus kraštą, atiduotą Lenkijai.
Lietuvos ir RTFSR 1920 metų liepos 12 dienos sutartis, "nekalta ir tyra Tarybų Rusijos kilnaus draugiškumo Lietuvai apraiška", tapo gera priedanga Tarybų Sąjungai ir Vokietijai įtakos zonom Pabaltijy paslapčiukais dalintis. Vokietija, pasirašiusi gražias sutartis su TSRS (1926. IV. 24 ir 1934. IV. 4), nebepaisė nė Versalio sutarties sankcijų jai – A.Hitleris, ilgai nedelsdamas paskelbė (1935. III. 16) visuotinę karinę prievolę. Tapo aišku, kad Vokietija siekia pasaulio naujo perdalijimo. A.Hitleriui užgrobus (1938. III) Austriją, pradeda ryžtingai veikti Lenkijos politikai: per Lietuvos pasiuntinį Taline Lietuvos vyriausybei jie įteikia (1939. III.17) ultimatyvią notą – pareikalauja tuojau užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija be parengiamųjų derybų, duoda 48 valandas šiam reikalavimui aptarti. O ką čia aptarinėti – argi su daug stipresne Lenkija kariausi? Tačiau užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, vadinasi, ir Vilnių Lenkijai pripažįsti…
Vilnius – Lenkijai? Berlyne pasigirsta juokas. Vokiečiai besijuokdami Lietuvos pasiuntiniui Berlyne įteikia (1938. III.25) Vokietijos vyriausybės memorandumą, kuriame pirmąkart atvirai išsako savo pretenzijas į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą.
Politinių svertų Vilnius – Klaipėda mechanizmas, baisiai ūždamas, iškauksnoja Lietuvai gedulingą maršą: 1938.III.31 Lietuva užmezga su Lenkija diplomatinius santykius; 1939.III.23 Vokietija atplėšia nuo Lietuvos Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą – Lietuva vėl nebeturi nei sostinės, nei Nemuno žiočių; šampanu aplaistytą Ribentropo-Molotovo paktą (1939.VIII.23) pasičiupęs, A.Hitleris užpuola Lenkiją – prasideda Antrasis pasaulinis karas; J.Stalinas grąžina (1939.X.10) Vilnių Lietuvai, netrukus (XI.15) įveda į Lietuvą Raudonąją Armiją. Dabar jau "momentas visiškai tinkamas" – agresijai diplomatiškai puikiai pasiruošta.
Lietuvos Respublikos suverenumo krizė.
Okupacija (1940. VI.15).
Aneksija (1940.VII – VIII).
Tokia įvykių seka Lietuvos suverenumo krizės sąlygomis TSRS, saugiai jausdamasi, okupavo, tuojau ir aneksavo Lietuvą.
"Mano namai nesaugūs", – štai to nerimo, kuris dažną žmogų naktį pažadina, esmė. Tas nerimas būdingas visų Europos (ir viso pasaulio) tautų žmonėms, nes visų jų arba jų tėvų, senelių, protėvių namai visuotinio konflikto kuriais nors laikotarpiais juoda ranka paliesti buvo.
"Mano namai nesaugūs", – tai ir kiekvieno žmogaus iki šiol nenutrūkusio ryšio su visuotiniu konfliktu apibūdinimas ir esmė. Daugelio tautų daugeliui žmonių dar ir šiandien sunku įtikėti, kad jie gyvena NAMIE.
"Mano namai nesaugūs, netikri", – tai žmonių, gyvenančių visuotinio konflikto, to visagalio Demono, nelaisvėje, dvasinės savijautos konstanta.
Iš visagalio Demono nelaisvės niekas niekur pasitraukti ar emigruoti negali. Net ir tie lietuviai ar rusai, ar latviai, kurie prieš kelis ar daugiau dešimtmečių emigravo iš "antžmogių" pavergtų savo gimtinių, tarkim, į Ameriką ar Australiją, emigravo tik iš pavergto krašto, o ne iš visuotinio konflikto. Nuo visuotinio konflikto vyksmo priklauso žmonių namų, kad ir kur jie būtų – gimtinėj ar svetimoj šaly – likimas, gerovė ar sunykimas.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio teksto autorius.
2013.09.18
