Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinys „Varpas“ 2006 m. rugsėjo mėn. pateikė skaitytojams inžinieriaus iš JAV Rimanto Kunčo-Žemaitaičio rašinį, nagrinėjantį Lietuvos krikšto klausimą.
Autorius pamatuotai, istoriniais faktais argumentuotai Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos.
Tačiau ar ir šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data?
Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data ar jo pradžia Lietuvos istorikus, Bažnyčios hierarchus, tūkstantmečio minėjimo komisiją, nes iš tikrųjų anuomet gimė krikščioniška Lietuvos valstybė, dėl to ir buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Deja, rašinys deramo dėmesio nesulaukė; minėta tai, kas buvo krikšto paraštėje (Lietuvos vardo paminėjimas), o krikštas – aktas susijęs su krikščioniškos valstybės gimimu – liko nutylėtas, deramai nepaminėtas.
Aktas, davęs progą paminėti Lietuvos vardą istoriniuose šaltiniuose, buvo prieš tūkstantmetį įvykęs Netimero krikštas (1009 m.). Taigi, Lietuvos vardo paminėjimas yra betarpiškai susijęs su esminiu įvykiu – krikštu, tarsi krikšto pasekmė. Minint pasekmę, juolab privalėjome minėti priežastį – Lietuvos krikšto tūkstantmetį. Netimeras nebuvo eilinis lietuvių tautos žmogus, o jos atstovas, kunigaikštis, kurį istoriniai šaltiniai vadina karaliumi, pasikrikštijęs drauge su 300 karių. Netenka abejoti, kad tie kariai prie valdovo nebuvo eiliniai kareivėliai, o karo vadai.
Čia dera pastebėti, kad anuometinėje Europoje karaliaus titulą ir karūną teikdavo ne tik popiežius. Praėjus 242 metams po Šv. Brunono įvykdyto Netimero krikšto, įvyko Mindaugo krikštas, po kurio, praėjus dar 2 metams, Lietuva antrąkart tapo jau popiežiaus karūnuota karalyste. Tautos virsmą krikščioniška šalimi, žinoma, negalima laikyti vienkartiniu aktu, įvykusiu per valdovų krikštą, o turime vertinti kaip šimtmečius trukusią evangelizacijos raidą. Tačiau tokios raidos pradžią privalėjome vertinti, ją įvardinti, minėti.
1987 metais buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus, nors faktiškai tuomet sukako 978 metai nuo Netimero ir 735 metai nuo Mindaugo krikšto. Koks pagrindas buvo minėti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų?
Labai panašu, kaip teigia savo rašinyje R. Kunčas-Žemaitaitis, kad 1387 metais neva įvykęs Lietuvos lenkiškas krikštas yra lenkų istoriko, vysk. Z. Olesnickio (įsakiusio pagrobti Vytauto karūną) sekretoriaus J. Dlugošo fantazijos bei istorinės klastos ir mūsų laikų lenkų mesianistų sukurpto spektaklio padarinys. J. Dlugošo XII tomų istorinė klastotė „Lenkijos garbei“ „Historia Polonicae“ (Lenkijos istorija), dar vadinama „Kronika“, pasižymi ypatingu šmeižtu visai Gediminaičio karaliaus Jogailos šakai bei ligūsta neapykanta Lietuvos karalystei ir jos savarankiškumui.
O modernizuotoje „Kronikoje“ atsirado pirmas istorijoje teiginys apie karaliaus Mindaugo ir Lietuvos atsimetimą nuo krikščionybės, kurio autorius – lenkų „mokslininkas“ L. Latkovskis. Šį teiginį pradėjo mėgdžioti ir kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai.
J. Dlugošas Vengrijos karaliaus Liudviko I iš Anžu dinastijos dukrai Jadvygai prikabino Lietuvos krikštytojos vardą. Neva, 1387 m. balandžio 6 d. per Didįjį Sekmadienį įvykęs tas krikštas. Dlugošo teigimu, „…atėję krikštytis lietuviai buvo basi, apsivilkę išverstais kailiniais, apžėlę, atrodė kaip laukiniai. Karalienė dalino jiems medvilninius rūbus, batus. Lietuviai, pirmą kartą pamatę šiuos apdarus, ėję į upę du tris kartus, kad juos gautų“. Kad tuo metu Lietuvoje dar buvo užšalusios upės ir ežerai ir kad vengrė Jadvyga Lietuvoje nei karto nebuvo, J. Dlugošo „istorijai“ nesvarbu. (Neveltui Lietuvos Atkuriamasis Seimas 1990 m. uždraudė įsileist į Lietuvą lenkiškus istorinius darbus).
Tačiau, lenkų veikėjams suklaidinus patį popiežių, lenkiško Lietuvos krikšto vaidinimas įvyko, nes 1986 m. moksliniame simpoziume, svarsčiusiame Lietuvos krikšto datos minėjimą, dalyvavo Liublino Katalikų Universiteto ir Varšuvos profesoriai vietoje lietuvių, to laikotarpio žinovų. Simpoziume dalyvavęs vienintelis lietuvis Paulius Rabikauskas SJ laikėsi pasyviai. Čia dera pridurti, kad 1991 m. Popiežiškoji Krokuvos teologijos akademija už bažnyčios istorijos tyrinėjimus suteikė P. Rabikauskui daktaro vardą, o 1992 popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Šventųjų skelbimo kongregacijos konsultantu. Panašiame svarstyme dėl Latvijos krikšto (900 metų jubiliejaus) dalyvavo akademikai latviai ir tik vienas kitatautis.
Kalbant apie Lietuvos krikšto raidą, neturėtume pamiršti, kad Jogaila (iki vainikuojantis Lenkijos karaliumi) buvo Rytų krikščionių (ortodoksų) sektantas. 1386 m. vasario mėn. Jogaila buvo katalikiškai pakrikštytas Vladislovo vardu, vasario 18 d. vedė Jadvygą ir kovo 14 d. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Dera pastebėti, kad, vykstant peršamam „lenkiškam“ Lietuvos krikštui, Vilniuje jau buvo 5 katalikiškos bažnyčios ir vienuolynas ir 12 ortodoksų bažnyčių ir vienuolynas. Po Jadvygos mirties, 1422 m. stačiatikė Sofija Alšėniškė (Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio Andriaus duktė), priėmusi katalikybę, tapo ketvirtąja Jogailos žmona.
Jogaila ir jo žmona Sofija (būsima Šv. Kazimiero močiutė) tvirtino pakrikusią Lenkijos krikščionybę-katalikybę, pastaroji išvertė Šventąjį Raštą į Lenkų kalbą, rėmė bažnyčias ir labdaros įstaigas, įkūrė Krokuvoje bendrabutį Lietuvos studentams, ypatingai jais rūpinosi. Po jos mirties už nuopelnus platinant krikščionybę Lenkijoje jai nebuvo ne tik atsidėkota, bet dėtos pastangos istorinį faktą nustumti į užmarštį, paniekinti, atstatyti „lenko garbingą vardą“.
Tai ir darė lenkai, keldami Jogailos žmonos Jadvygos „šventumą“, nepelnytai prisegę jai Lietuvos krikštytojos vardą. O 1997 m. popiežius Jonas Paulius II šeštąjį kartą oficialiai lankydamasis Lenkijoje, Krokuvoje Lenkijos karalienę Jadvygą paskelbė šventąja… Neturime pamiršti, kad 1387 m. Jogailos rūpesčiu buvo krikštyta tik Aukštaitija, Žemaitiją 1413 m. krikštijo Vytautas drauge su Jogaila.
Lietuvių tauta buvo iki jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, ją buvus liudija išlikusi seniausia turtinga kalba, kultūra, tradicijos. Valstybės buvimą liudija karaliau Netimero krikštas. Lietuvių tauta į krikščionybę atėjo, žinoma, ne iš karto, todėl tautos krikštą apibrėžti tam tikra data gal ir būtų neteisinga.
Tačiau krikščionybės ar evangelizacijos pradžią, kurią randame istoriniuose šaltiniuose, minėti buvo prasminga, reikalinga. Taigi, 2009 metais turėjome minėti ne Lietuvos vardo paminėjimo, o Lietuvos karalystės ir jos krikšto tūkstantmetį. Šiuo klausimu turėjo tarti žodį Lietuvos istorikai. Tačiau per dabartinių istorikų niekinantį, prilygstantį lenkiškajam, požiūrį į Lietuvos praeitį, minėjome pasekmę – vardo paminėjimą, bet ne priežastį, esminį įvykį – karalystės ir jos krikšto tūkstantmetį.
Jurgis Baltrušaitis rašė:
Dievo pasaulis dar nesutvertas,
Dievo šventovė neužbaigta,
Tiktai negyvos uolos pažertos,
Tiktai galybė rankoms duota.
Taip ir lietuvių tauta ir jos valstybė tebekuriama, todėl ir Lietuvos istorija dar rašoma.
Prorusiška J. Žiugždos „Lietuvos TSR istorija“ su nepriklausomybės atgavimu nuėjo į šiukšlyną, prolenkiška A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ laukia panašaus likimo. Neiškraipytą Lietuvos istoriją, kurioje bus minimas prieš tūkstantmetį įvykęs Pirmasis Lietuvos krikštas, turės rašyti istorikai, ruošti pagal naujus, o ne politiškai tendencingus, Lietuvą niekinančius šaltinius, kokių dar tebeieškome. Lieka viltis, kad tokios istorijos sulauksime.
Nuotraukoje: J.Dlugošas. J. Dlugošo XII tomų istorinė klastotė „Lenkijos garbei“ „Historia Polonicae“ (Lenkijos istorija), dar vadinama „Kronika“, pasižymi ypatingu šmeižtu visai Gediminaičio karaliaus Jogailos šakai bei ligūsta neapykanta Lietuvos karalystei ir jos savarankiškumui.
2012.02.06
