Prastai finansuojama kariuomenė, nesurenkami mokesčiai, auganti skola, milžiniška socialinė nelygybė ir priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių, tarpstanti korupcija ir oligarchija. Šie teiginiai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie Ukrainą, todėl akivaizdu, kad tik visiškai aklas galėtų manyti, jog tai atsitiktinumas, o ne tikslingos veiklos rezultatas.
Taip, kaip Europos Sąjungai (ES) ir NATO reikia ekonomiškai stiprių, savo teritoriją ginti pasiruošusių Lietuvos ir Ukrainos, taip Rusijai reikia visiškai kitokių – silpnų, susiskaldžiusių, nuo jos rinkos ir energetikos priklausomų, išvogtų – valstybėlių, kad galėtų jas valdyti per sau palankius oligarchus. Todėl tuo metu, kai NATO skatino finansuoti krašto apsaugą, o ES – investuoti į aukštą pridėtinę vertę, Lietuvoje garsiausiai skambėjo balsai, primenantys, kad mūsų šalis per amžius buvo agrarinė, o investuoti į savo kariuomenę yra kvaila, nes patys nuo Rusijos vis tiek neapsiginsime, tegul mus gina NATO.
Deja, visi šie dalykai nėra atsitiktinumai. Kaip ir tai, jog šiandien tie, kam Rusijos kuriama sistema buvo paranki, nenori permainų, todėl tiek daug dėmesio skiriama tam, kad visuomenė kalbėtų apie ką nors kita: karą, grožį, intelekto ir mokslo laimėjimus, tik ne apie tai, kaip turime keisti sistemas, kad pagaliau nebūtume išmirštanti, skurdi ir beginklė tauta. Taip pat būtina suvokti, kad net tada, kai Loreta Graužinienė piktinasi Vladimiru Putinu, tai nereiškia, kad silpnėja politinės ir verslo struktūros, suinteresuotos silpna mūsų šalimi.
Kaip valdant carui, taip ir valdant V. Putinui…
Ne kartą jau rašėme apie tai, kad Lietuvos istorijos šaltiniuose ne vienoje vietoje minima, jog carinė Rusija papirkinėjo Lietuvos ir Lenkijos didikus, kad bendra valstybė nepriimtų sprendimų, kurie galėtų sustiprinti jos ekonomiką ir kariuomenę. Tą patį ilgą laiką darė ir V. Putino Rusija – stengėsi per sau palankias struktūras palaikyti visas iniciatyvas, dėl kurių Lietuvos ekonomika tapdavo pažeidžiamesnė ir labiau priklausoma nuo Rytų kaimynės.
Tai daryti tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje buvo gana lengva, nes didelė dalis verslo atstovų iki šiol, bent jau Lietuvoje, demonstruoja atvirą cinizmą nacionalinių interesų atžvilgiu ir per sau palankias žiniasklaidos priemones formuoja valstybės, kaip mokesčių švaistytojos, ir savęs pačių, kaip darbo vietų kūrėjų, įvaizdį. Esant tokiam dvasiškai skurdžiam verslo elitui, Rusijai, siekiančiai susilpninti Lietuvą ar Ukrainą, net nebuvo būtina verbuoti visų iš eilės, užteko paremti tuos, kurie stengėsi veikti savo, o ne valstybės naudai.
Todėl susiformavo visas tinklas veikėjų, kurie sėkmingai įtvirtino savo verslą, nes ryžtingai veikė siekdami valstybės potencialą išnaudoti savo naudai, ir taip padėjo Rusijai. Žinoma, už tai sulaukė akivaizdžios ar ne tokios matomos jos paramos. Būtent tai ir lėmė, kad atvirai prokremliški politikai sulaukdavo ypač palankaus verslininkų dėmesio, pasireiškiančio tiek parama pinigais, tiek skiriamu žiniasklaidos eteriu. Nes principas toks: nori ant ES ir biudžeto lėšų pavažinėti – turi atidirbti. Tai buvo pagrindinis proceso variklis. Taigi, susidarė paradoksali situacija, kai Lietuva, šeriama ES milijardais, vis dar važiuoja Vakarų link, o didelė dalis sistemų kaip funkcionavo nomenklatūrai ir oligarchams naudingu būdu, labai tenkinančiu ir Rusiją, taip ir tebefunkcionuoja.
Pinigai niekada neteka atsitiktinai
Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Briuselis daug sykių Lietuvai sakė, kad reikia daryti tai, apie ką mes rašome dar ilgiau, tai yra keisti mokesčių sistemą, nes šiandien ji netenkina valstybės interesų, tik padeda siauram visuomenės sluoksniui kaupti kapitalą. Tačiau mes to nesugebame padaryti, nes Lietuva su egzistuojančiu nomenklatūrinio verslo elitu tiesiog neįgali priimti tokių sprendimų, nes jų įgyvendinimas sumažintų stambiojo kapitalo galimybes telkti gerovę savo rankose ir didintų visuomenės susiskaldymą, o tai trukdytų ateityje rinkimus laimėti populistinėms jėgoms. Todėl visos šios jėgos vieningai sabotuoja tokių reformų įgyvendinimą.
Panašų neįgalumą Lietuva demonstravo, kai reikėjo priešintis su Rusija siejamų politikų ir verslininkų pastangoms kuo daugiau lėšų nukreipti į žemės ūkį – tąkart argumentuota, kad tai vos ne istorinė pareiga, nes mes visada buvome agrarinė šalis.
Sąmoningai pamiršta, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą tokia šalis buvome todėl, kad mūsų produkcija buvo konkurencinga Vakarų rinkose, o šiandien dalis investicijų tik didina Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos malonės. Todėl raginome ir vis dar raginame kuo aktyviau siekti pritraukti tarptautinių bendrovių, nes jų padaliniai Lietuvoje gali padėti atsiriekti bent dalį pasaulinės rinkos, užtikrinti atlyginimų augimą ir kompetencijos tam tikrose srityse didinimą.
Dėl to ilgainiui susiformuotų tam tikrų sektorių, kurie Lietuvos darbo rinkoje išsiskirtų kompetencija ir patrauklumu – apie tai šiame „Valstybės“ numeryje kalbamės ir su vienu žinomiausių Izraelio investicijų pritraukimo ekspertų. Tačiau tik Andriaus Kubiliaus Vyriausybei pavyko pasiekti proveržį šioje srityje, bet tikriausiai visi prisimename, kokia propagandinė kampanija prasidėjo prieš „Barclays“ investicijas. Beveik tokia pati kaip ir kova su skalūnų dujomis ir branduoline jėgaine. Ir vėl – tai lengvai paaiškinama: jei pinigų skirsi įvairiems tarptautinių koncernų padaliniams, tai mažės ne tik pinigų, kuriuos galėtų išsidalyti vargšai milijonieriai ūkininkai ir pramonininkai, bet ir Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos bei augs priklausomybė nuo pasaulinės rinkos. O tai ir vėl neatitinka tų pačių jėgų interesų.
Kaip ir permainos energetikos sektoriuje. Juk jau prieš 12 metų buvo akivaizdu, kad Lietuvai reikia atsisakyti dujų naudojimo šilumos ūkyje, tačiau užuot tai padariusi mūsų šalis privatizavo „Lietuvos dujas“, pasirašė ilgalaikę sutartį su koncernu „Gazprom“ ir nukreipė keletą milijardų į vandenvalos įrenginius (ir vėl akivaizdžiai perinvestuota, todėl daugeliui gyventojų vanduo brangs). Jeigu tuo metu šilumos ūkyje būtų buvę pereita prie biokuro, tai būtų padėję Lietuvai sumažinti importą, padidinti vietinę gamybą, sukurti tūkstančius naujų darbo vietų ir sumažinti sąskaitas už šildymą.
Vartotojams per šį laikotarpį tai būtų leidę sutaupyti apie 5 mlrd. litų. Tačiau kaip ir Ukrainoje, ilgą laiką Lietuvoje priklausomybė nuo „Gazprom“ dujų tik augo. Todėl vienas didžiausių iššūkių šiandien Ukrainai yra ne tik Rusijos kariuomenė, bet ir artėjanti žiema, kai Rusija gali tiesiogine to žodžio prasme sušaldyti didelę dalį Ukrainos.
Būtų idealu, jei Lietuvoje imtų ir atsirastų dvasinių jėgų atmesti tuos verslininkus ir nuo jų priklausančius intelektualus, burzgiančius apie aukštas materijas, tačiau nuolat bandančius įteigti, kad viskas aplinkui tėra atsitiktinumų seka. Nes pinigai tik labai retai ir labai trumpai gali tekėti atsitiktinai – juk tai ne vanduo ar lava. Tad jei jie teka pro valstybės ir piliečių kišenes į verslo grupių sąskaitas, tai yra ne atsitiktinumas, o valstybės interesų užvaldymo rezultatas.
Sritis, kurioje D. Grybauskaitė ir net B. Obama yra bejėgiai
Dažnai stebimasi, kad JAV sugeba nuversti kokį nors režimą, tačiau po kiek laiko toje šalyje vis tiek išsikeroja korupcija ir netvarka, o visuomenėje susikuria terpė kontrrevoliucijai. Taip, kaip atsitiko Ukrainoje po Oranžinės revoliucijos. Rinkimus laimėjusiam vakarietiškam prezidentui Viktorui Juščenkai nepavyko pakeisti Ukrainoje egzistuojančios korumpuotos ir oligarchizuotos aplinkos, nes ją, be jokios abejonės, visaip skatino Rusija.
Panašūs procesai vyksta ir kituose pasaulio regionuose. Todėl tai susiję ne tiek su išorės įtaka, kiek su vietos elito mentalitetu, kurį pakeisti gali būti labai sunku, nes jo vertybės formavosi jiems kraunantis kapitalą. Pasikeisti jiems tolygu atsisakyti įprastos aplinkos ir siekti naujos, kurioje tektų konkuruoti nebe darant įtaką politikai, teisėtvarkai ar žiniasklaidai, o tiesiog didinant konkurencinį pranašumą. Bet juk kam atsisakyti, jei visuomenė tavęs nespaudžia? Juk dėl egzistuojančios aplinkos žiniasklaidoje gali trolinti Lietuvos ekonomiką, gali iškelti savo bendroves į užsienį ir mokėti ten mokesčius, gali daryti, ką tik nori – vis tiek žurnalistams būsi didžiausias autoritetas, nes turi daug milijonų. Ir tuo stebėtis nėra prasmės, nes jei šiandien žurnalistai yra sistemos, kurioje dominuoja stambusis kapitalas, įkaitai, tai kaip jie gali kritikuoti jo atstovus ar raginti priimti sprendimus, kurie mažintų jų kapitalo kaupimo galimybes ar įtaką?
Anksčiau maniau, kad didžiausia Lietuvos problema – energetika, mat iš jos Rusija maitina visą tinklą savo šalininkų, kurie daro įtaką žiniasklaidai tiek per investicijas, tiek ir per turinį. Šiandien turiu pripažinti, kad būtent žiniasklaidoje egzistuojanti rytietiška verslo kultūra yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva negali spręsti ilgalaikių problemų. Būtent dėl šios priežasties šiame numeryje tiek daug dėmesio skiriame šiandien egzistuojančiai žiniasklaidos sistemai. Tai leidžia suvokti, kaip būtent ji deformuoja ne tik mūsų ekonomiką, bet ir vertybes.
Verslo grupėms užvaldant vis didesnę dalį žiniasklaidos, tiriamoji žurnalistika pasmerkta užleisti vietą pseudointelektinei sofistikai. Todėl Lietuvos žiniasklaida tiesiog lūžta nuo tuščių patriotinių straipsnių, kritikuojančių Rusiją ar Vakarų reakciją į jos veiksmus, tačiau nėra straipsnių, kurie siūlytų, kokie sprendimai leistų Lietuvai kuo greičiau sustiprinti savo gynybinę galią. Galime kritikuoti Vokietiją, kiek norime, tačiau būtent mes Lietuvoje finansuojame kariuomenę bene mažiausiai visoje NATO. Jeigu NATO Lietuvoje dislokuos bent 1 tūkst. savo karių, tai neatsako į klausimą, kodėl tai turėtų trukdyti Lietuvos profesionalų kariuomenei būti 5, 6, ar 7 tūkst. didesnei.
Kai informacinė aplinka orientuota į valdžios kritiką ir atstovavimą verslo grupių interesams (todėl netelkia visuomenės, o greičiau ją priešina su bent kiek atsakingiau veikiančia valdžia), net jei Lietuvos prezidentu ar ministru pirmininku taptų Barackas Obama, priimti sisteminius sprendimus, kurie neatitinka įtakingiausių verslo grupių interesų, būtų neįmanoma. Tad tikriausiai neverta stebėtis, kad net padorūs Lietuvos politiniai lyderiai prie esamos situacijos prisitaiko, kad galėtų įgyvendinti bent jau pavienius būtinus sprendimus, ir stengiasi ignoruoti daugybės sistemų neigiamą įtaką Lietuvos ekonomikai bei visuomenei.
Kad valstybė išliktų, reikia permainų
Yra labai daug sričių, kuriose šiandien tam tikros grupės koncentruoja savo naudą, gaunamą iš valstybės ir visuomenės. Tačiau visų jų išvardyti neįmanoma, nes žurnalas „Valstybė“ nėra guminis. Tuo labiau kad apie dalį šių sričių mes jau esame rašę. Todėl šiandien norėčiau atkreipti tik į keletą esminių.
Visų pirma privalome užtikrinti, kad Lietuva būtų pasiruošusi gynybai. Turi būti parengtas planas, kaip kuo greičiau padidinti krašto apsaugos finansavimą, kad mūsų kariuomenė būtų pasirengusi atremti pirmą smūgį. Būtina suvokti, kad mums reikia ne tik modernios ginkluotės, bet ir didesnės profesionalų kariuomenės. Nes finansuoti savo kariuomenę apsimoka ne tik todėl, kad mažėja tikimybė finansuoti okupanto kariuomenę – didelė dalis pinigų, sumokamų kariams, vėliau išleidžiami vartojimui ir ne mažiau nei pusė jų grįžta į biudžetą per mokesčius.
Kad kariuomenės finansavimas kuo greičiau pasiektų tuos bendrojo vidaus produkto (BVP) 2 proc. (Lietuvos sąlygomis tai pati mažiausia suma), negalima laukti, kol biudžeto pajamos išaugs, augant ekonomikai, nes, atsižvelgiant į dabartinę Seimo sudėtį ir populistų bei prokremliškų partijų gausą, didesnė tikimybė, kad jie tuos pinigus bandys išdalyti prieš artėjančius Seimo rinkimus siekdami nusipirkti momentinį kurios nors rinkėjų grupės palankumą. Todėl įgyvendinant mokesčių reformą reikėtų iš karto numatyti, kad dalis iš mokesčių surenkamų pajamų būtų skirta kariuomenei stiprinti.
Kitas uždavinys, kurį jau seniai būtina įgyvendinti, yra sisteminė mokesčių reforma. Jos tikslas – sumažinti Lietuvoje egzistuojančią milžinišką disproporciją tarp darbo užmokesčio ir kapitalo apmokestinimo, siekiant, kad ilgainiui mokesčių sistema būtų palankesnė ne kapitalui kaupti, bet žmonėms, dirbantiems ir auginantiems vaikus. Taip pat įgyvendinant šią reformą galima ir būtina siekti stiprinti pensijų sistemą. Kad šiandien gilyn į skolas brendanti mokesčių sistema būtų paremta ne tik nuo dirbančių žmonių algų sumokamais mokesčiais, bet ir kitomis į biudžetą patenkančiomis pajamomis.
Augant ekonomikai ir surenkant daugiau mokesčių tai leistų mažinti mokesčių naštą mažiau uždirbantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, taip pat didinti pensijas, kurios šiandien ir vėl yra vienos mažiausių Europoje. Be jokios abejonės, priimant šiuos spendimus būtina didinti mokesčius ir įvesti naujų, tačiau tik tam, kad galop būtų užtikrinta, jog valdantieji didelį kapitalą sumokėtų daugiau, kaip ir valdantieji brangesnį turtą, o vidutinė šeima, turinti du vaikus ir gaunanti vidutines pajamas, sumokėtų mažiau. Taip pas siekti, kad augančios pajamos užtikrintų pensijų sistemos transformaciją ir liktų lėšų savo kariuomenei finansuoti.
Kadangi ne kartą analizavome, kokia mokesčių sistema būtų naudingiausia Lietuvai, šį sykį tik dar kartą pakartosime, kad svarbiausia tai, ką ji iškelia ir ką engia. Šiandien ji engia žmones, dirbančius ir auginančius vaikus, o iškelia tuos, kurie valdo kapitalą. Todėl tai yra ne tik didesnio skurdo ir socialinės nelygybės, bei ir didesnio visuomenės nepasitenkinimo priežastis. O tai padeda populistams laimėti rinkimus.
Deja, be žiniasklaidos pagalbos ir be kompetentingai ir atsakingai pateikiamos informacijos įgyvendinti mokesčių reformos neįmanoma. Nes tuo metu, kai žiniasklaida suteikia eterį populistams ir stambiojo kapitalo finansuojamoms struktūroms, kurios nuolat gąsdina žmones žodžiu mokestis, tikėtis, jog visuomenė supras, kad kompleksinė reforma jai labai naudinga ir gyvybiškai svarbi valstybei, beviltiška. O jei mokesčių reformos įgyvendinti neįmanoma, nes progresyvūs politikai, bandydami tai padaryti, būtų tiesiog sumalti į miltus, tada neįmanoma ir išspręsti visų su tuo susijusių problemų, tokių kaip socialinė nelygybė, pensininkų skurdas, darbo žmonių apvaginėjimas (kai moka „Sodrai“ mokesčius nuo tų pajamų, nuo kurių neskaičiuojama pensija) ir t. t.
Sėkmingas ES lėšų panaudojimas, atsižvelgiant į tai, kad tokio dydžio paramą Lietuva gauna paskutinį kartą, yra labai svarbus uždavinys. Tik tokiu atveju būtų didinamas verslo konkurencingumas, mažinamas importas ir didinamas eksportas, auginamas gerai mokamų darbo vietų skaičius ir biudžeto pajamos. Tai būtų vienas šaltinių, kuris leistų spręsti sistemines problemas nelaukiant sisteminės mokesčių reformos, kurios dar ilgai nebus, pradžios.
Sėkmingai panaudojus šias lėšas būtų galima galutinai išspręsti Lietuvos šilumos ūkio priklausomybės nuo brangių dujų problemą, mažinti šilumos kainą vartotojams ir atsilaisvinusias lėšas nukreipti į kitas sritis, kurios dažniausiai turės teigiamą įtaką vartojimui šalies viduje. Taip pat būtų galima pritraukti naujų tarptautinių bendrovių arba paskatinti esamas plėsti savo veiklą. Tai ne tik didintų biudžeto pajamas (nes tarptautinių įmonių mokami atlyginimai gerokai viršija Lietuvos vidurkį), bet ir dar labiau mažintų Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos rinkos. Vyriausybei reikėtų labai rimtai atsakyti į klausimą, kur investuoti pinigai šiandien mūsų ekonomikai gali suteikti daugiausia naudos. Kad neatsitiktų taip, kaip su žemės ūkiu, kai perinvestuojama į sritį, kurios perspektyvos miglotos.
Dar vienas uždavinys, kuris Lietuvai padėtų išspręsti ilgalaikes problemas ir didintų ekonomikos potencialą, susijęs su tuo, kad šiandien Lietuva importuoja didžiausią procentą elektros energijos visoje Europoje. Vadinasi, mūsų vartotojai sumoka už produkciją, kurią beveik visos valstybės stengiasi pasigaminti pačios, be to, taip sukuria stabilių ir gerai mokamų darbo vietų, surenka daugiau mokesčių ir užsitikrina didesnį saugumą. O Lietuvoje to paties plataus aljanso kremlinių ir populistinių partijų bei verslo cinikų savos branduolinės jėgainės statyba buvo užblokuota, taip ir nepasiūlius jokio kito varianto, kaip Lietuvai nedidinant elektros kainų ar minimaliai jas didinant būtų galima užtikrinti stabilią gamybą ir sukurti kelis tūkstančius naujų darbo vietų.
Užtat sekamos pasakos, kad geriau elektrą importuoti. Kai tokias pasakas seka ne šiaip populistai, bet ir Lietuvos energetikos institutas, belieka klausti, kodėl Europoje visi tokie kvailiai, kad stengiasi pasigaminti 90 proc. ir daugiau elektros energijos – juk importuoti taip gerai… Nors mūsų redakcija įsitikinusi, kad pastačius naują branduolinę jėgainę galutinis vartotojas už elektrą, įskaitant visus mokesčius, mokėtų gerokai mažiau nei tuo atveju, jei būtų ir toliau importuojama 50 proc. elektros energijos, o kita elektra būtų pagaminama deginant dujas ar naudojant atsinaujinančius išteklius.
Tačiau ne tai didžiausia problema, tuo labiau kad niekas negali patikrinti, kas būtų, jeigu būtų. Jei atominės elektrinės nebus, tai net ir išaugus vartotojo kainoms vis tiek bus teigiama, kad esant atominei elektrinei jos išaugtų labiau. Todėl svarbiausia tai, kad po „Gazprom“ interesų Lietuvoje ekspansijos, kurią šiuo metu jau sugebėjome kiek pažaboti, kita pagal galią yra Rusijos elektros koncernų „Inter RAO“ ir „Rosatom“ invazija, nes dėl jų abiejų įtakos dar labiau sustiprėjo Lietuvos politiką ir žiniasklaidą veikiančių struktūrų pozicijos. Todėl elektros importo, visų pirma iš Rusijos pasienyje su Lietuva statomų atominių elektrinių, pažabojimas yra ne tik importo mažinimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas, nes įsileisti tuos, kurie stengiasi užvaldyti politiką ir žiniasklaidą, gali tik nelabai protingi arba ciniški žmonės, paisantys ne ilgalaikių valstybės, o savo kišenės interesų.
Paskutinis, tačiau šiandien taip pat labai svarbus klausimas, kurį būtina spręsti, tai sisteminis žiniasklaidos skaidrumas. Labai tikėtina, kad jei žiniasklaida turėtų stipresnį ekonominį pagrindą, tai sukurtų prielaidas bent daliai jos orientuotis ne tiek į kapitalo, kiek į visuomenės interesus. Jei ši sritis bus palikta likimo valiai, emocinės žurnalistikos ir toliau daugės, o visuomenę telkiančioms jėgoms bus labai sunku ją įveikti.
Vietoj epilogo
Be jokios abejonės, problemų Lietuvoje yra gerokai daugiau. Čia paminėjome tik tas, kurių neigiama įtaka Lietuvai pati didžiausia. Tai, kaip funkcionuoja šios sritys, demonstruoja ir demonstruos tai, ar mes stipriname Lietuvos nepriklausomybę, ar tik naudojame ES lėšas, kurioms einant į pabaigą ir augant demografinėms problemoms susidursime su daug didesne krize nei žemės ūkio produkcijos eksporto į Rusiją ribojimas. Nes nesprendžiamos ilgalaikės problemos smogs stipriausiai, ir jei nebūsime pasiruošę, jomis galės pasinaudoti mūsų priešai, o nuo jų mes nelabai galėsime apsiginti, nes neišsprendę sisteminių problemų neturėsime stiprios gerai finansuojamos kariuomenės.
Todėl net šiandien, kai dar turime laiko viską pakeisti, vis tiek sugebėsime susinaikinti, tai yra įgyvendinti tą ekonomikoje užkoduotą susinaikinimo mechanizmą, kurį Rusija su partneriais diegė tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Bet, žinoma, galime ir nieko nedaryti – juk B. Obama sakė, kad NATO gins amžinai, todėl tereikia užsitikrinti, kad Angela Merkel dar ir pamaitintų…
Nuotraukoje: žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šio straipsnio autorius.
2014.10.15; 05:36
