Įtakingiausių ir pavojingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas


Print

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad dažniausiai, kai Lietuvai nesiseka, kaltinami politikai, tačiau ne bet kurie, o būtent tie, kurie stengiasi priimti Lietuvai būtinus sprendimus.

O ar kas nors atsimena, kad dėl valstybės problemų būtų kaltinami tokie politikai kaip Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas?

Arba įtakingi verslininkai, valdantys žiniasklaidą ir akivaizdžiai darantys įtaką politiniams procesams?

Tikriausiai ne. Kažkodėl jie visada lieka šešėlyje.

Nei politikų, kurie su savo partijomis nuolat trinasi valdžioje, nei įtakingų verslo grupių, kurių interesai driekiasi nuo žiniasklaidos iki energetikos, niekas niekada dėl problemų Lietuvoje nekaltina.

Todėl jei ateityje susidursime su dideliais ekonominiais iššūkiais, nes nebūsime įvykdę reformų, visa kaltė bus verčiama prezidentei Daliai Grybauskaitei, premjerui Algirdui Butkevičiui ir visada dėl visko kaltiems Andriui Kubiliui bei Vytautui Landsbergiui, bet ne populistams ir stambiojo kapitalo atstovams, kurių įtaka, bent jau man, nekelia abejonių.

Žinoma, gal tai tik mano nuomonė, bet šiandien informacijos ir diskusijų apie šių ponų atsakomybę iš esmės nėra, tačiau ar tai, kad niekas apie jų atsakomybę nekalba, yra objektyvi realybė? O gal atvirkščiai – gal jie yra tokie įtakingi ir pavojingi, kad niekas nedrįsta apie jų atsakomybę net užsiminti? Tad gal jau metas nebebijoti, nes jei bijome diskutuoti apie tai, kas, kodėl ir kaip daro įtaką Lietuvos politikai, teisėtvarkai ir žiniasklaidai net Rusijos agresijos Ukrainoje metu, ar mūsų gyvenime bus akimirka, kada nebijosime?

Įtakingiausias ir pavojingiausias oligarchas – V. Uspaskichas

Šio iš Rusijos atvykusio suvirintojo, kuris tapo verslininku, greitai praturtėjo ir pasuko į politiką, didžiausias pavojus yra tas, kad jis nuolat finansuoja ir telkia politines jėgas bei pats joms vadovauja. Pasiekusios valdžios aukštumas, jos daro didelę įtaką Seimo ir Vyriausybės sprendimams. Jau ne kartą atkreipėme dėmesį į tai, kad jis atidirba kaip rinkimų organizatorius, o vėliau iki kitų rinkimų pasitraukia į užtarnautą poilsį. Nes jam nereikia siekti paprastam politikui svarbių tikslų ar vadovaujant tam tikrai sričiai įrodyti, kad galima pasiekti Lietuvai ilguoju laikotarpiu naudingų rezultatų.

Manau, kad jo svarbiausias tikslas – atskiesti politinę sistemą atsitiktiniais, valdomais ar asmeninius interesus realizuojančiais asmenimis, kad bent kiek atsakingesnės politinės jėgos neturėtų galimybių priimti nepopuliarių, tačiau Lietuvos ateičiai būtinų sprendimų, kuriems reikia sutelktos politinės valios. Ir nors tokia veikla užsiimančių asmenų Lietuvos versle ir politikoje yra ne vienas, būtent V. Uspaskichas šioje srityje pasiekė įspūdingiausius rezultatus.

Jis yra tarsi Lietuvos politinės sistemos separatistų (politinis separatizmas Lietuvoje – tai mūsų redakcijos sukurtas terminas reiškiniams, skirtiems trukdyti priimti sprendimus, kurie negrįžtamai įtvirtintų mūsų šalies nepriklausomybę Vakarų demokratinių valstybių erdvėje, apibūdinti) vėliavnešys, jo sėkmė įkvepia ir mažesnius lyderius, mažina sisteminių partijų, bet didina verslo grupių įtaką. Sistemą atskiedžiantys žmonės, kurie eina į politiką spręsti asmeninių problemų, greitai randa bendrą kalbą su egoistinių interesų turinčiomis verslo grupėmis.

V. Uspaskicho politinio separatistinio veikimo Lietuvos politinėje sistemoje modelis, kai užgrobiama jos dalis ir paralyžiuojamos valstybės galimybės evoliucionuoti, yra labai paprastas. Visų pirma būtina neskaidri žiniasklaidos aplinka, kuri leidžia pinigais arba dėl draugiškų verslininkų, valdančių žiniasklaidą, inicijuoti žiniasklaidoje nuolatinį tam tikrų temų eskalavimą. Dėl to nesunku ne tik sukelti visuomenės nepasitenkinimą, bet ir jį nukreipti į tam tikrus sprendimus ar partijas.

Pavyzdžiui, įteigti daliai visuomenės, kad tradicinės partijos statant suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą pavogė mažiausiai milijardą. Sukėlus pavydo ir pykčio bangą, belieka sukurti politinių darinių, kurie susirinktų šiuos balsus. Šiame procese ir vėl puikiai veikia turimi finansiniai ištekliai, žiniasklaidos parama ir gausus būrys sąjungininkų, kurie šiame procese siekia asmeninių tikslų. Tad tikriausiai nereikia stebėtis, kad tokioms partijoms laimėjus rinkimus nei mokesčiai turtuoliams auga, nei mokesčiai skurstantiesiems mažėja, o su korupcija nesiseka tvarkytis. Ir kodėl turėtų?

Tikriausiai ne tik aš manau, kad V. Uspaskichas iki pastarųjų metų buvo stipriausias Rusijos veiksnys Lietuvos politikoje, dėl jo mūsų valstybės ištekliai ir sprendimai buvo arba sabotuojami, arba kreipiami didžiosios kaimynės naudai. Tarsi akivaizdu, kad tokios politinės jėgos valstybės sustiprinti ir išvaduoti iš korupcijos negali, tačiau tai netrukdo sutelkti gausų ir margą būrį sąjungininkų. Juos reikia išvardyti, nes juk niekur daugiau apie tai nepaskaitysite.

Visų pirma tai paprasti piliečiai, kurių dalis nuoširdžiai įtiki, kad daugiausia pavagia tradicinės partijos, ir nori joms atkeršyti už tai, kad nesustodamos vagia milijardus ir jais nesidalija. O populistinės partijos net per rinkimus tarsi iš gausybės rato dalija įvairias gėrybes. Noras keršyti ir pavydas – tai jausmai, kuriems nereikia daug logikos, ypač jei dar žadamas kalnas gėrybių, tad tai garantuoja rėmėjų masiškumą.

O galingų struktūrų palaikymą, manau, garantuoja Rusijos užnugaris. Šios šalies įtaka Lietuvos stambiajam verslui pastaraisiais metais tik augo. Tačiau būtų klaidinga teigti, jog Lietuvos stambusis verslas padeda politinių separatistų partijoms tik todėl, kad bijo Rusijos struktūrų keršto. Dalis jų tai daro dėl gerokai pragmatiškesnių sumetimų. Ir šiandien didelė dalis stambių verslo grupių savo pelną generuoja dėl neskaidriai veikiančių sistemų, o jas išsaugoti padeda politinės partijos, kurių nariai į rinkimus eina keršyti ir valdyti, o ne realizuoti nacionalinių interesų ir skaidrinti ekonomikos.

Be jokios abejonės, šių verslo grupių dauguma daro įtaką ir tradicinėms Lietuvos partijoms, tačiau tradicinėms partijoms stiprėjant egzistuoja galimybė, kad stambiojo kapitalo įtaka jų sprendimams mažės. Tai ir skatina remti politinius separatistus.

Dar viena jėga, didinanti V. Uspaskicho komandos gyvybingumą, yra politikai, buvusios nomenklatūros ir verslo struktūros, suinteresuotos neleisti dešiniesiems laimėti rinkimų (nebūtinai tai turi būti tik Rusijos noras). Kai rinkimus laimi politiniai separatistai, tai garantuoja, kad valdyti gali tik kairieji, nes dešinieji su V. Uspaskicho partija bent iki šiol koalicijas sudarydavo tik prieš rinkimus skleidžiamose propagandinėse fantazijose ar tada, kai populistai derėdamiesi dėl valdžios postų bandydavo spausti socialdemokratus.

Politinis Viktoro gyvybingumas paremtas ne tik pinigais ir galingu užnugariu, bet ir gana didelės dalies Lietuvos visuomenės palaikymu. Jį garantuoja ne nuolatinis darbas vidaus politikoje ir žiniasklaidoje, palaikant savo, kaip kankinio, ir dešiniųjų, kaip nuolat kenkiančių ir vagiančių, ypač kai stato nacionalinius strateginius objektus, įvaizdį. Didžiausią įtaką telkiant visuomenę turi tai, kad didelė dalis visuomenės tiesiog nori tikėti tuo, kas jai naudingiau. Tai paaiškina, kodėl visos populistinės partijos, kurios gauna finansavimą, iškart surenka kelis tūkstančius narių. Taigi, kai V. Uspaskichas pasiūlo visuomenei gerai finansuojamą ir gausiai reklamuojamą traukinuką į valdžią, prilipa pilni vagonai.

Gąsdinimas tuo, kad kiti vagia, bei vilties, kad jiems patekus į valdžią atsigausime, palaikymas paaiškina, kodėl Darbo partija net ir šiandien Lietuvoje turi daugiausia narių. Žinoma, negalima teigti, kad visi, kurie dėl šios partijos siekė karjeros, pritars bet kokiems V. Uspaskicho veiksmams ir yra visiški blogiukai, tačiau, manau, akivaizdu, kad ši partija niekada nesikovė su Lietuvai pavojingais reiškiniais, atvirkščiai – nuolat stengėsi pati arba padedama kitų Viktoro sąjungininkų trukdyti progresui.

Jau kitais metais vyks Seimo rinkimai, todėl nekeista, kad į didžiąją sceną ir vėl ropščiasi prieš demokratinę politinę sistemą veikiančio oligarchinio separatizmo simbolis. Tik dar kartą galime nusistebėti, kokie įtakingi Lietuvoje yra pinigai, nes jo partija ir vėl yra valdžioje, ir vėl trukdo priimti sisteminius sprendimus, o jis pats jau užvertė internetą reklamomis, kuriose save pristato kaip kokį revoliucionierių Che Guevarą, kurio visas gyvenimas skirtas kovai su korumpuota valdžia.

Ir nors tai panašu į šizofreniją, masinė reklama ir vėl suveiks. V. Uspaskichui ir vėl pavyks su panašiais veikėjais kokybiškai atskiesti daugelio miestų tarybas. Nes žiniasklaidai pinigų reikia, ir kitiems oligarchams reikia, kad kas nors padėtų suformuoti tokią miestų valdžią, kuri kalbėtų ne politinių ideologijų ir rinkėjų interesų, o suprantamesne – skaičių – kalba.

Šiandien atsakyti, kaip V. Uspaskichas eis į kitus Seimo rinkimus, nėra lengva. Tai priklausys ir nuo jo partijos populiarumo. Vis dėlto daugiau nei penkių kolonų neturėtų būti. Pavyzdžiui, galima būtų koncentruotis į Darbo partiją, kaip visada šiek tiek padėti Rolandui Paksui, tada gal palaikyti dešiniuosius radikalus, gal dar Valdemarą Tomaševskį, o kraštutiniu atveju paremti dar vienos populistinės partijos atsiradimą – tokios labiau pasvirusios iš centro į dešinę, kuri taip, kaip per praėjusius rinkimus Neringos Venckienės partija, sėkmingai Kaune ir kitur kautųsi dėl dešiniojo elektorato balsų.

Gal tam tiktų iš regionų suvažiavę verslininkai, o gal ir Naglis Puteikis, kuris visai gerai atrodo televizoriaus ekrane – jeigu jis sudalyvautų dvigubai daugiau laidų, gal iš jo ir pavyktų nulipdyti dar vieną Paksą? Bet kokiu atveju ir po 2016 m. Seimo rinkimų turėsime gerai atskiestą Seimą, nes Viktoro toks darbas, vietos oligarchams to reikia, o žiniasklaida juk turi iš ko nors gyventi.

Antroje vietoje kol kas A. Janukonis

Be jokios abejonės, Andrius Janukonis ne toks pavojingas, nes V. Uspaskichas atskiedžia visą politinę sistemą, todėl jei Vilniuje po rinkimų susidėlios A. Janukoniui palanki valdančioji dauguma, turbūt jis turės būti dėkingas ir V. Uspaskicho skiediniui, kuriam Vilniuje vadovauja Jonas Pinskus.

Jei ne A. Janukonio ir jo partnerių siekis dominuoti Vilniaus šilumos ūkyje bei kituose su Vilniaus ūkiu susijusiuose sektoriuose, apie jo, kaip oligarcho, keliamą pavojų net nekalbėtume. Tačiau šiandien Vilnius, kuriame prieš 15 metų šiluma buvo pigiausia Lietuvoje, šildosi brangiausiai iš didžiųjų Lietuvos miestų. Tai, manau, egoistinio požiūrio į Vilniaus valdymą akivaizdus rezultatas, kai vadovaujamasi logika, kad arba naujus generavimo pajėgumus statys „ICOR“ ir jo draugai, arba nestatys niekas.

Akivaizdu, kad dauguma institucijų ir politikų tokiam požiūriui nesipriešina, o ką jau kalbėti apie žiniasklaidą ar skaidrią konkurenciją užtikrinti bei energetikos sektorių prižiūrėti turinčias institucijas. Beje, A. Janukonio pavyzdys labai gerai atskleidžia, kaip funkcionuoja moderni oligarchija, kai tiesiogiai nėra dalyvaujama politikoje ir neturima žiniasklaidos priemonių, tačiau reikalinga įtaka žiniasklaidai, politikai ir institucijoms sugeneruojama kitais būdais. Taip sukoncentruojama galia ir pasireiškia kiti atributai, būdingi oligarchui.

2015-ieji bus labai svarbūs A. Janukonio, gabaus verslininko ir įtakingo oligarcho, gyvenime, nes būtent šiemet paaiškės, ar smarkiai sumažės jo įtaka Vilniaus energetikos sektoriui. Vis dar vyksta kova dėl to, kas Vilniuje statys šiukšlių deginimo gamyklą, taigi, kas dominuos Vilniaus šilumos ūkyje. Jei „Lietuvos energijai“ šiemet pavyks pradėti šiukšlių deginimo gamyklos projektą, tikėtina, kad tai sugriaus didelę dalį sistemos, šiuo metu susijusios su Vilniaus šilumos ūkiu ir jį kontroliuojančiais asmenimis.

Tokiu atveju A. Janukonis deoligarchizuosis. Manau, kad visiems tai bus tik į naudą. Nors tikriausiai atsisveikinti su įtaka nebus lengva, tad reikia tikėtis didžiausio pasipriešinimo, tiek puolant politinius „ICOR“ šalininkų oponentus, tiek skundžiant teismams „Lietuvos energijos“ konkursus ir kitaip kaišiojant pagalius į ratus.

Reikia aiškiau apibrėžti, kuo pavojingas vienas ar kitas asmuo, kuris tam tikroje srityje elgiasi kaip oligarchas. V. Uspaskicho ir kitų veikėjų, dirbančių panašų darbą, pavojus yra tas, kad jie nuolat naudojasi valdžia ir neleidžia keisti neigiamai Lietuvą veikiančių sistemų, nes tas sistemas išnaudoja tam, kad įvairiais pjūviais skaldytų visuomenę, tvirkintų ją populistiniais pažadais, skatintų jos pyktį ir godumą. Taigi, taip sumažintų galimybę, kad rinkimus laimės partijos, galinčios realizuoti nacionalinius Lietuvos interesus atitinkančius sprendimus. Taip užkertamas kelias įgyvendinti sistemines reformas ir sudaromos sąlygos politikoje dominuoti kapitalui, o ne politinėms ideologijoms ir rinkėjų interesams.

O A. Janukonio ir jo partnerių interesai, nors yra lokalūs, realizuojami sostinėje ir labai jautriose srityse, todėl siekdami pelningos veiklos (bent jau toks įspūdis susidarė) jie taip paveikė sistemą, kad ši gintų visų pirma jų koncerno, o tik tada – piliečių interesus. Taip A. Janukonis, siekdamas sumažinti politinę riziką savo verslui, iškraipo demokratinius procesus ir kelia pavojų pilietinei demokratijai. Tačiau yra reali galimybė, kad jau kitais metais jis iškris iš pavojingiausių oligarchų penketuko ir papildys potencialiųjų sąrašą.

Trečioje vietoje – D. Mockus

Dariui Mockui deoligarchizuotis gali būti daug sunkiau, nes jo įtaka paremta ne tik sukauptu kapitalu, bet ir jo koncerno valdoma didžiausia komercinių televizijų grupe. Gal dėl to beveik visi politikai ypač pagarbiai ir net su baime kalba apie jo valdomą koncerną „MG Baltic“. Ir tai galima suprasti, nes koks politikas gali norėti pyktis su tokiu nuožmiu koncernu, valdančiu net penkias komercines televizijas?

Būtent tai ir kelia nerimą, nes demokratinėje visuomenėje politikai turėtų bijoti nuvilti rinkėjus, o ne atstovaudami jų interesams nuvilti žiniasklaidą kontroliuojantį verslininką, kurio oligarchinė įtaka atsiskleidžia, kai girdi, jog artėjant rinkimams politikai masiškai prašo pas šį verslininką audiencijos. Tikriausiai siekia gauti televizinį palaiminimą.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad galiu tiksliai identifikuoti politinę jėgą, kuria paremta D. Mockaus įtaka. Manau, kad tai kelios partijos. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad nuo senų laikų, kai per „Auksinių svogūnų“ apdovanojimus V. Uspaskichas pašokdavo ir padainuodavo, buvo labiau remiami tokio tipo politikai ir jų iškilimas, buvo rodoma įvairių laidų, kuriose jie galėdavo pasireikšti, tačiau tuo pat metu buvo išlaikomi geri santykiai ir su socialdemokratais, ir su dešiniaisiais, o su kai kuriais jų – net labai geri.

Tai paaiškina, kodėl šis koncernas, taip, kaip kadaise „ICOR“, labai sėkmingai stiprina savo pozicijas Lietuvos rinkoje. Šiame numeryje publikuojamame straipsnyje „Penkios korporacijos pasaulio užvaldyti negali, bet Lietuvą tikriausiai gali“ rašome apie tai, kad jei valstybės politinio elito stuburas nėra stiprus, įtakingi verslininkai linkę siekti koncentracijos tam tikruose sektoriuose, kad tai sumažintų konkurencinę įtampą ir generuotų stabilesnį pelną. Kai tai pavyksta, jie uždirbamą pelną ir turimą įtaką nukreipia į kitus potencialiai pelningus sektorius.

Užėmę tam tikrą rinkos dalį jie ir vėl užsitikrina stabilesnį planą ir t. t. Taigi, ilgainiui keli koncernai gali užvaldyti didelę dalį pelną generuojančių verslo sektorių ir daryti lemiamą įtaką valstybei.

Šiame kontekste įdomiausiai atrodo „ICOR“ ir Vilniaus šilumos ūkio pavyzdys, kai tam tikrais atvejais susidarydavo įspūdis, jog siekiama, kad beveik visa finansų cirkuliacija Vilniaus šilumos ūkyje vyktų tik per susijusias bendroves. Tai galėtų būti tipinis turimos įtakos naudojimo didinant pelną ir plečiantis tam tikrame sektoriuje į gylį, pavyzdys.

Tačiau „ICOR“ įtaka iš esmės buvo sukoncentruota viename sektoriuje, o „MG Baltic“ didesnę ar mažesnę įtaką įgijo jau keliuose sektoriuose: tai prekyba importiniu alkoholiu ir alkoholio gamyba (įsigijo „Stumbro“ gamyklą, o visai neseniai – ir bendrovę „Alita“), prekyba drabužiais, žiniasklaida, kurioje sugebėjo pasiekti įspūdingų rezultatų – savo rankose sukoncentravo didžiausią komercinių televizijų skaičių.

Kelių alkoholio gamyklų koncentracija tik didina „MG Baltic“ įtaką šiai rinkai, tikėtina, kad tai leis generuoti didesnį pelną, kuris blogiausiu atveju gali būti investuotas į politiką ar plečiantis į kitus verslo sektorius.

O didžiausios komercinių televizijų grupės suformavimas – gerokai pavojingesnis reiškinys, ir ne tik dėl tiesioginės įtakos pačiai žiniasklaidai, o per ją – ir politikams, augimo. Jau daug metų stengiamės atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į neskaidriai funkcionuojančią Lietuvos reklamos rinką, dėl kurios įtakos didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos priemonių tampa ekonomiškai pažeidžiamos, todėl siekdamos veikti pelningai arba turi parsiduoti stambiajam kapitalui, arba paisyti jo interesų.

Taip žiniasklaida, kuri turi būti pagrindinė visuomenę nuo oligarchijos turinti apsaugoti priemonė, pereina į oligarchijos pusę. Iš esmės tai procesas, analogiškas tam, kurį V. Uspaskichas su partneriais realizuoja politikoje, kai tam tikra galios koncentracija tam tikrose rankose visą sistemą veikia taip, kad ši tampa palankesnė stambiojo kapitalo interesams, o principai tampa finansiškai nuostolingu reiškiniu.

Žinoma, būtų galima teigti, kad „MG Baltic“ taip pat yra natūraliai susidariusių aplinkybių, politikų ir konkurencijos tarnybų neveiklumo auka. Tačiau egzistuojanti sistema, kai didelė dalis reklamos rinkos pinigų atitenka televizijoms, manau, naudingiausia būtent šiam koncernui, nes stiprina jo ekonominę galią ir silpnina jo konkurentus bei visą žiniasklaidą. Galutiniame etape tai palengvina rinkos ir įtakos koncentravimą.

Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad šio koncerno televizijose labai dažnai galima pamatyti populistinio tipo politikų, tokių kaip Viktoras Uspaskichas, Petras Gražulis ar Naglis Puteikis, kurie taikosi į valdžią, o tuo pat metu būtent šio koncerno televizijos dažniausiai išsiskiria ministerijų ir kitų valstybės institucijų užsakymų skaičiumi ir dydžiu. Visa tai rodo, kad, manau, labiau tikėtina versija, jog daugelis procesų yra koncernui naudingos politikos, o ne konkurencijos tarnybos vadovo ir kitų pareigūnų abejingumo rezultatas.

Taigi, šiandien koncernas „MG Baltic“ yra sėkmingiausiai Lietuvos politinės ir teisinės sistemos silpnąsias vietas išnaudojanti ir iš to uždirbanti verslo grupė Lietuvoje. Čia ir glūdi jo pavojus – turėdamas milžinišką galią jis sustiprina egzistuojančią sistemą, ypač tas vietas, kurios, švelniai tariant, nėra idealios. Būtent sistemos trūkumai dažniausiai ir leidžia ją valdyti.

Ketvirtoje vietoje – Garbaravičiai

Kai prieš aštuonerius metus pradėjome leisti žurnalą VALSTYBĖ, neabejojome, kad kai tik mes deklaruosime žurnalo tikslą remti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, bus bandoma mus priversti jo atsisakyti grasinant, gundant ar sužlugdant ekonomiškai. Neabejojome, kad tam tikru metu mums bus sukurtas konkurentas. Įdomu tai, kad prieš pradedant leisti žurnalą visi teigė, kad net ir vienas rimtas ekonominis žurnalas Lietuvos rinkoje sunkiai gali išsilaikyti egzistuojančio žiniasklaidos verslo skaidrumo sąlygomis. Ir tai yra tiesa.

Tačiau konkurento atsiradimu neabejojome, nes tai vienas geopolitinio ar oligarchinio veikimo būdų, taikomas prieš tuos, kurie nesutinka parsiduoti, neišsigąsta, neišduoda savo įsitikinimų ir demonstruoja gyvybingumą, todėl gali trukdyti galingoms struktūroms.

Kai atsisakėme penkių pasiūlymų parduoti žurnalą, kurie buvo pateikti per vienus metus, kaip manome, su Rusija susijusių verslo struktūrų, ir apsimetėme, kad nesupratome draugiškų perspėjimų, beliko laukti konkurento. Mus nustebino tik tai, kad konkurentą – žurnalą „IQ“ – pradėjo leisti šeima, kurios nariai tuo pat metu darbavosi su koncernu „Inter RAO“, kuriam Vladimiras Putinas buvo numatęs ypatingą vaidmenį darant įtaką Lietuvos ekonomikai ir politikai.

Kaip ne kartą rašėme, jau seniau buvo akivaizdu, kad „Gazprom“ įtaka mažės, o uždarius Ignalinos atominę elektrinę elektros importas augs, todėl „Inter RAO“ ir šios bendrovės partnerių plėtra turėjo kokybiškai kompensuoti mažėjančią įtaką. Nors iš pradžių ir nustebome, kad žurnalą „IQ“ pradėjo leisti Rusijos giganto partneriai, vėliau supratome, kad tikriausiai tai nėra atsitiktinumas, juk ir didžiausią Lietuvoje partiją yra sutelkęs ne bet kas, o V. Uspaskichas, tai kodėl daugiausia intelektualų negalėtų sutelkti „Inter RAO“ partneriai? Jei žmogus sąmoningai nusprendžia, kad jam geriau su V. Uspaskichu ir „Inter RAO“, tai daug stipresnis veiksmas, nei, pavyzdžiui, pasamdyti kokį britą ar švedą, kuris apsimestų, kad jį aplankė nušvitimas Lietuvoje įkurti partiją arba pradėti leisti žurnalus.

Tokiems žmonėms, kurie sąmoningai stoja į Darbo ar kitas partijas, priskirtinas V. Uspaskicho aplinkai, arba kurie sąmoningai pradeda dirbti didžiausią įtaką Lietuvoje galinčiai įgyti Rusijos korporacijai, vėliau nereikia daug aiškinti, ką sakyti, ko nesakyti, dažniausiai patys supranta ir įjungia nuo sovietmečio užsilikusį savicenzūros mechanizmą. Taip didėja politinės partijos, kurios niekada nesieks stiprinti Lietuvos ir inteligentijos, kurios daug kalba, bet niekada netelks Lietuvos nei kovoti su oligarchija, nei skaidrinti žiniasklaidą, nei didinti mokesčius milijonieriams.

Būtent dėl nuopelnų didinant tokios inteligentijos įtaką ir manome, kad Garbaravičiai nusipelno ketvirtos vietos oligarchų sąraše. Juk augant oligarchų įtakai inteligentija turėtų būti pirmoji pasipriešinimo gretose, tačiau kaip taip galėtų būti, jei matomiausia jos dalis labai artima tam tikriems oligarchams? Žinoma, galbūt dalis inteligentijos atstovų, žurnalistų ir politologų iš tiesų nesuvokia savo vietos šiame žaidime. Gal jie mano, kad jei kritikuoji V. Putiną ir V. Uspaskichą, tai jau įrodai, kad nepadedi struktūrai siekti ilgalaikių tikslų?

Tačiau taip gali manyti tik nesuvokiantieji, kaip veikia sistema. Visų pirma V. Putinui dėl šios kritikos nei šilta, nei šalta. Antra, oligarchiniam žaidimui tiesiog gyvybiškai reikia kontroliuojamų politologų, inteligentų, mąstytojų ir žurnalistų, kad kritikuotų V. Uspaskichą, bet niekada nedrįstų telkti visuomenės priimti oligarchijos įtaką mažinančių sprendimų, susijusių su žiniasklaidos skaidrumu, mokesčių teisingumu ar energetiniu saugumu. Tokių intelektualų kritika tik dar kartą įrodo V. Uspaskicho ir jo partnerių telkiamiems rinkėjams, kad jį puola niekam tikęs, bestuburis ir labai sotus elitas.

Taigi, žaidimo ratas užsidaro. Vieni į politinę sistemą tiekia populistus bei radikalus ir suminkština jos stuburą, antri tuo naudojasi stiprindami savo oligarchines ar pusiau oligarchines verslo grupes ir koncentruodami kapitalą, treti telkia šviesuomenę, kuri nešviečia, nes apie tai, ką Lietuvai būtina daryti, tyli.

Kalbant apie Garbaravičių ir „Inter RAO“ veiklą, būtų galima paminėti ir daugiau kryptingų veiksmų, tačiau straipsnis ir taip ilgas, o tokiais veiksmais ir taip tikriausiai niekas neabejoja.

Penkta vieta ­– N. Numavičiui

Be jokios abejonės, Nerijaus Numavičiaus įtaka labai didelė, tačiau pastaruoju metu, kai buvo išardytas „Leo LT“ projektas, buvo tik vienas atvejis, kuris pademonstravo, manau, tam tikrą oligarchinę įtaką, – kai Vilniuje buvo pakeisti reikalavimai, keliami naujo „Akropolio“ projektui, ir įspūdinga suma sumažinti sutartyje numatyti įsipareigojimai investuoti į infrastruktūrą (apie tai žurnale rašėme praėjusiais metais). Nors Artūras Zuokas anksčiau nepakankamai principingas atrodydavo tik tada, kai būdavo kalbama apie Vilniaus šilumos ūkį, į valdančiąją daugumą įkopus ir Darbo partijos veikėjui J. Pinskui, daugeliui stambiųjų verslininkų pradėjo sektis, todėl šią situaciją visų pirma priskirtume tam politinės valios išplovimo veiksniui, kuriuo rūpinasi V. Uspaskichas su komanda, o tik vėliau – N. Numavičiaus įtakai.

Taigi teigti, kad pagrindinis „Vilniaus prekybos“ akcininkas susitelkė vien į verslą ir nebesinaudoja įtaka, kuri leidžia taupyti šiuo atveju mažiau lėšų skiriant infrastruktūrai, negalima, bet tikriausiai akivaizdu, kad šiandien šio turtingiausio Lietuvos žmogaus įtaka valstybės politikai, žiniasklaidos ir ekonomikos funkcionavimui ne taip aiškiai išreikšta. Tačiau išbraukti jį iš oligarchų sąrašo būtų per anksti.

Juk jo bendrovė ir anksčiau į kokį nors didesnį projektą įšokdavo netikėtai. Taip buvo cukraus fabrikų privatizavimo ir perpardavimo gerokai brangiau atveju, kai buvo dešimtimis milijonų susimažinti mokesčiai, taip pat „Leo LT“ atveju. Todėl atmesti galimybę, kad susidarius tam tikroms sąlygoms turtingiausias Lietuvos žmogus gali ir vėl susigundyti sudalyvauti su valstybės interesais ir milžinišku pelnu susijusiame žaidime, būtų gal kiek per anksti.

Vertinant N. Numavičiaus ir jo valdomų bendrovių veiklą, reikia paminėti vieną dalyką, kuris juos išskiria iš kitų stambiojo kapitalo grupių. Didelė dalis stambiojo kapitalo grupių savininkų stengiasi save pozicionuoti kaip vakarietiško tipo verslininkus, nors iš tiesų dažniausiai elgiasi kaip tipiniai oligarchai: ieško naudos iš valstybės, tačiau neparemia Lietuvos svarbiais momentais. O N. Numavičiaus bendrovė lemiamu momentu, kai buvo balsuojama dėl stojimo į Europos Sąjungą, iš tiesų pasistengė skatinti žmones aktyviai dalyvauti referendume.

Kaip stambiajam kapitalui tai išskirtinis dalykas, manau, kad jo neigiamos informacijos kontekste negalima užmiršti. Nes būtų gerai, jei deoligarchizuojant Lietuvos verslą staiga nepaaiškėtų, kad tuos, kurie bent kiek remia vakarietišką Lietuvą, deoligarchizavome, o tų, kurie aptarnauja Rusijos koncernus, – ne. Tai būtų pati nemaloniausia situacija.

Šešta vieta – V. Matijošaičiui, septinta – R. Karbauskiui

Skaitantieji šį straipsnį turėtų suprasti, kad dalis oligarchų veiksmų yra dominuojantys, būtent dėl jų įsisuka oligarchinės įtakos mechanizmas, o kiti veikėjai jį tik stiprina. Šiame kontekste, manau, reikia pabrėžti Visvaldo Matijošaičio įtaką dabartiniam politiniam procesui. Verslas tam tikruose politiniuose procesuose buvo nuolat išnaudojamas, siekiant įtikinti rinkėjus, kad gabūs verslininkai ir tikri ūkininkai renkasi kitą kelią, o ne tradicines partijas, tokias kaip konservatoriai ar socialdemokratai.

Juk ir V. Uspaskichas prieš žengdamas į didžiąją politiką atliko iškilaus verslininko, kurį persekioja pikti konservatoriai, vaidmenį. 1997 m. rudenį jis net tapo Nacionalinės smulkaus ir vidutinio verslo konfederacijos prezidentu, o po pusantrų metų buvo perrinktas persivadinusios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovu. Nagrinėjant šios organizacijos istoriją kartais susidaro įspūdis, kad ji buvo tikra Darbo partijos kadrų kalykla. Ir tai galima suprasti – juk politika verslininkams ir jų aplinkai leidžia įgyvendinti tuos planus, kurių priešingu atveju įgyvendinti neįmanoma, ypač jei įsitvirtina skaidriai funkcionuojančios tradicinės partijos.

Vis dėlto kai kalbama apie verslo invaziją į politiką, reikia pabrėžti ne tik tai, kad tai gali būti kelias realizuoti asmeninius interesus, bet ir tai, kad dažnai tokiam procesui vadovauja ar bent jį kuruoja verslininkai, susiję su Rusijos rinka. V. Uspaskichas, anot legendos, praturtėjo prekiaudamas „Gazprom“ dujomis, o prie V. Matijošaičio kapitalo kaupimo prisidėjo, manau, sėkmė prekiaujant Rusijos rinkoje, kur doras Lietuvos verslininkas sugebėjo sąžiningai, be niekieno pagalbos užimti apie 40 proc. surimio rinkos. Žinoma, teoriškai gali būti, kad į politiką ponas Visvaldas veržiasi norėdamas išgelbėti Kauną nuo dabartinio mero ir jokių kitų ketinimų neturi.

Tačiau vertinant per politinių scenarijų prizmę, matyti, kad į 2016 m. Seimo rinkimus V. Uspaskichui ir jo šalininkams reikės eiti platesnėmis kolonomis, jei norės gauti apie pusę mandatų ir užtikrinti, kad Lietuva ir toliau būtų valdoma įvairiai įtakai atstovaujančių politinių partijų. Todėl būtų idealu, jei stambieji verslininkai skirtinguose miestuose (beje, tai ir vyksta, tik kituose miestuose verslininkai dažniausiai tokius judėjimus tik finansuoja) organizuotų visuomeninius judėjimus, kurie įsitvirtintų savivaldoje ir padėtų didinti įtaką „verslui“.

Tačiau sėkmės atveju šie judėjimai galėtų tapti pamatu kuriant centro dešinės politinę jėgą, kuri surinktų lengvatikių balsus. Pavyzdžiui, partiją, kuri vadintųsi Ekonomikos gaivinimo, Gerai mokamų darbo vietų ar „Visi taps milijonieriais“.

Kad toks procesas jau vyksta, rodo mūsų redakcijos turima informacija iš daugybės miestų, kad vietos verslininkai skiria pinigų visuomeniniams judėjimams ir stengiasi į juos pritraukti garbių bei energingų žmonių. Na, dėl „politinio atsinaujinimo“. Motyvuoja juos tiek pinigais, tiek valdžios galimybėmis. Taigi, vyksta naujų kadrų verbavimo procesas, jo rezultatą naujieji rekrutai tikriausiai supras tik po labai ilgo laiko, tad veikiausiai nenorės pripažinti, kad sudalyvavo tik procese, kurio tikslas – išsaugoti V. Uspaskicho ir panašių veikėjų įtaką.

V. Matijošaitis šiame kontekste išsiskiria tik tuo, kad, manau, metė daugiausia pinigų iš visų Lietuvos verslininkų, o rinkimuose pasinaudos ir tuo, kad jo valdomas koncernas – vienas didesnių reklamdavių. Todėl beveik visoje žiniasklaidoje apie V. Matijošaitį prieš šiuos rinkimus sklinda tik geros žinios. Tai gali būti dar vienas ženklas, demonstruojantis, kokia šiandien reklamos pinigų įtaka žiniasklaidai.

O tai turi įtakos ir politinei aplinkai. Sunku atsakyti, ar jam pavyks, tačiau V. Matijošaičiui, manau, iškelta užduotis kaip nors perimti valdžią mieste iš Andriaus Kupčinsko ir taip tam tikrai interesų grupei užtikrinti geresnes pozicijas prieš artėjančius Seimo rinkimus, kuriuose sėkmės Kaune atveju tikriausiai dalyvautų ir V. Matijošaitis ar bent jau jo komanda.

Taigi, V. Matijošaičiui šeštą vietą skyrėme už dideles pastangas įsiliejant į stambiojo kapitalo atstovų, darančių įtaką politikai, gretas ir stiprinant stambiojo kapitalo pozicijas prieš artėjančius savivaldos bei Seimo rinkimus. Na, o Ramūnui Karbauskiui septinta vieta atitenka už tai, kad Lietuvos valstiečiai prieš tai Kazimiros Danutės Prunskienės, o dabar R. Karbauskio rankose atrodo kaip paveldima labai paklusni kunigaikštystė.

Tarsi mūsų valstiečiai būtų gimę priklausyti šiai partijai, kurios lyderiai dažnai nelabai draugiški su Vakarais. R. Karbauskis, kaip ir dalis kitų stambiųjų kapitalistų, iš tiesų daug pinigų skiria paramai ir žiniasklaidos projektams, todėl aplink save yra sutelkęs būrį menininkų ir net vieną kitą intelektualą. Kartais jie pradeda dėstyti tokias pačias mintis, kaip ir R. Karbauskis.

Kaip žinoma, skaidrios demokratijos svarbiausias atributas – piliečiams atstovaujantis politikas ­– negali būti priklausomas nuo kapitalo interesų. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip toks politikas galėtų prasiveržti pro šią komandą? Juk ją sudaro 20 tūkst. V. Uspaskicho Darbo partijos narių ir gal dar 15 tūkst. mažesnėse sąjungininkams priklausančiose partijose. Be to, šiose partijose yra daug verslininkų, kurie vadovauja įmonėms ir tūkstančiams žmonių, nemažai resursų skiriama žiniasklaidai ir t. t. Tada prisiminkime bendrovę „ICOR“ ir jos ryšius, įtaką bei partnerius, dar – „MG Baltic“ su visomis televizijomis, bendrovėmis, darbuotojais ir daugybe veikėjų, kažkodėl labai dažnai mirgančių televizijų eteryje.

Prie viso šio vaizdelio pridėkime Garbaravičius ir „Inter RAO“ atstovus su jų švietimo industrija, intelektualų armija ir partneriais, tada – V. Matijošaitį su jo visuomenininkais, bendrovėmis ir vėl įtaka žiniasklaidai, galop – R. Karbauskį su tūkstančiais valstiečių, jo bičiuliais menininkais ir vėl projektais žiniasklaidoje. Visa tai sudėję pabandykime įsivaizduoti politiką, kuris bandytų realizuoti stambiajam kapitalui nepatinkančius sprendimus. Įdomu, kaip jis per visus šiuos stambiojo kapitalo oligarchinius tinklus prasimuštų į televizijų eterį. Iš esmės tai neįmanoma, nes į eterį gali patekti tik tuo atveju, jei pataikauji oligarchiniam kapitalizmui, bet tikrai ne tam, kad jį bandytum pakeisti.

Todėl net ir atsakingi politikai, kai reikia priimti būtinus ilgalaikius sprendimus, pavyzdžiui, mokesčių srityje, atsidūrę tarp oligarchinėms grupėms dirbančių populistų ir žiniasklaidos, palūžta ir greitai atsižada permainų, tad sistemą palieka tokią, kokia naudingesnė stambiajam kapitalui.

Aštunta vieta – G. Žiemeliui, devinta – R. Dargiui

Verslininkas Gediminas Žiemelis šiandien stato naują oro uostą šalia Maskvos, o jo tėvas buvo tas Seimo narys, kuris padėjo surinkti parašus dėl referendumo prieš naują Lietuvos atominę elektrinę ir dabar yra garbingas Darbo partijos narys. Tik laiko klausimas, kada ir kaip dalis tų pinigų, kurie bus uždirbti Rusijoje, aktyviai sudalyvaus Lietuvos politiniame procese. Nors gali būti, kad jau ir šiandien dalyvauja, tačiau mes to nežinome.

Atsižvelgiant į tai, apie kokio dydžio investicijas Rusijoje bei galimas pajamas ir pelną kalbama, tikėtina, kad vienoks ar kitoks dalyvavimas bus labai reikšmingas, nebent ir vėl pasireikštų tik kukliu vienos ar daugybės politinių jėgų, skirtų politinei demokratijai atskiesti, finansavimu.

Pramonininkų konfederacijos prezidentą Robertą Dargį taip pat reikia paminėti šiame sąraše, nes būdamas vienos stambiausių nekilnojamojo turto bendrovių akcininkas jau ne kartą minėtas kaip kandidatas į aukščiausius postus. Kad tai nėra vien tuščios kalbos, rodo tai, kad prieš buvusius prezidento rinkimus jis viešai prisipažino, jog buvo kalbinamas dalyvauti ankstesniuose prezidento rinkimuose, tačiau atsisakė.

Žinoma, būtų buvę linksma stebėti, kuo būtų baigęsis jo pasirodymas rinkimuose prieš Dalią Grybauskaitę, tačiau esmė ta, kad, manau, stambiojo kapitalo atstovai mato bent keletą žmonių, tokių kaip Robertas Dargis ar Raimondas Kuodis, kurie būtų tinkami atstovauti jų interesams. Gal tai nieko blogo, tačiau, kaip ir V. Žiemelio atveju, bene aktyviausiai šie ponai pasireiškė energetikos srityje prieš energetinę nepriklausomybę turinčius įtvirtinti projektus.

Jei jau prakalbome apie energetiką, reikia pasakyti, kad dauguma čia išvardytųjų nepritarė valstybės planuojamiems energetikos projektams. Verslininkai – protingi žmonės, todėl gerai apskaičiuoja savo ėjimus ir įvertina, jog V. Putinui strategiškai būtina, kad Lietuva atominės elektrinės su JAV ir Japonijos partneriais nestatytų, nes tai apsunkins jo atominių elektrinių statybą bei Lietuvos rinkos išlaikymą. Nes taip, kaip neabejojome, kad mūsų redakcijai bus daroma problemų ir gaminami konkurentai, jei kausimės dėl didžiausios Lietuvos energetinės nepriklausomybės, taip neabejojame ir tuo, kad verslininkai, nusprendę palaikyti Lietuvai svarbius energetikos projektus, taip pat rizikuotų, pavyzdžiui, jiems galėtų užsiverti Rusijos rinka.

Tai iš dalies paaiškina ir žiniasklaidos palankumą Rusijos energetikos interesams bei juos reprezentuojantiems verslininkams ir politikams. Nes principingumas kainuoja, o egzistuojančio rinkos skaidrumo sąlygomis rizikuoti demonstruojant principingumą tikrai labai brangiai kainuoja.

Grįžkime prie R. Dargio ir pakalbėkime apie stambiųjų verslininkų ar ekonomistų galimybes tapti premjerais ar net Lietuvos prezidentais. Manau, kad turime būti labai atsargūs ir tikslingai siekti, kad valstybei vadovautų profesionalūs politikai, kurie prižiūri stambųjį kapitalą ir jo įtaką bei užkardo Rusijos bandymus užvaldyti Lietuvą, o ne žmonės, labai dažnai abejojantys nacionaliniais Lietuvos projektais.

„Achema“ – ties iškritimo iš dešimtuko riba, A. Rakauskas – ties įkritimo į dešimtuką

Kai SGD terminalas pradės veikti visu pajėgumu, vienas didžiausių Lietuvos koncernų bus išlaisvintas iš „Gazprom“ šantažo, kuris nuolat persekiojo buvusį jo vadovą Bronislovą Lubį. Be jokios abejonės, Rusijos struktūros gali bandyti ir toliau siūlyti tiek „Achemai“, tiek jos Klaipėdos uoste esančioms bendrovėms įvairių pelningų sandorių mainais už bendradarbiavimą, apimantį daugiau nei vien verslas, tačiau šiandien koncernas turi pasirinkimą.

Jei ir buvo kokių nors įsipareigojimų, šiandien galima bandyti atverti naują švarų puslapį. Tik labai svarbu neprisileisti tarpininkų, kurie bandytų įteigti, kad buvusių nuostatų būtina laikytis, nes be Rusijos vis tiek bus šakės. Kai bijai, tai ir derėtis sunkiau.

Žinoma, tikėtis, kad koncernas taps ryžtingų Lietuvos nepriklausomybę įtvirtinančių procesų rėmėju, būtu per drąsu, tačiau vien tai, kad „Gazprom“ neteks partnerio, kuris, kaip kartais atrodydavo, veikė kaip šio koncerno interesų lobistas, jau yra didelė pergalė visai Lietuvai. Taigi, „Achema“ traukiasi iš oligarchinės sistemos ir tampa vakarietiško verslo dalimi.

Tačiau net jei „Achema“ traukiasi, tai nereiškia, kad vieta bus tuščia. Juk regionuose yra daugybė veikėjų, kurie stengiasi politiką išnaudoti tenkindami savo interesus ir taip stiprindami oligarchiją. Tačiau nacionaliniu lygmeniu tokių yra mažiau. Pastaruoju metu neramu dėl vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Augustino Rakausko aplinkos veiksmų, nes juose galima įžvelgti pataikavimą šiame straipsnyje išvardytiems reiškiniams.

Jau gana ilgai jo valdomos žiniasklaidos priemonėse dažniau abejojama Lietuvos valstybės užsibrėžtais tikslais, o ne pritariama jiems. Taip buvo kalbant ir apie euro įvedimą, ir apie žemės pardavimą užsieniečiams, skalūnus, SGD terminalą, o ką jau kalbėti apie naujosios atominės elektrinės projektą. Tai, kad šioje žiniasklaidos priemonėje dažnai skambėjo, kaip mes manome, oligarcho A. Janukonio balsas, taip pat nestebino, nes jis labai dažnai būdavo neigiamai nusiteikęs valstybės projektų, ypač SGD terminalo, atžvilgiu.

Čia reikia paminėti ir tai, kad šiandien ir su A. Rakausku susijusios bendrovės veržiasi į Kauno bei Vilniaus šilumos ūkius ir bando pastatyti daug šilumą gaminančių įrenginių. Vienas projektų, kurį ketinama įgyvendinti Kaune, vykdomas su A. Janukonio verslo grupei priklausančia bendrove „Axis Industries“. Be to, vienas iš A. Rakausko partnerių Arvydas Žabolis taip pat tapo dideliu Lietuvos valstybės projektų kritiku, nors būtent Lietuvos valstybė ir sudarė sąlygas tiek A. Rakauskui, tiek A. Žaboliui investuoti į šį verslą. Tokios verslo nuostatos kelia nerimą, nes gali susiformuoti dar viena oligarchinė verslo grupė, valdanti ir žiniasklaidą.

Ruošimės valstybės gynybai ar per upelį?

Nežinau, ar man pavyko, tačiau šiame straipsnyje pasistengiau perteikti per daug metų sukauptas įžvalgas, kurios leidžia identifikuoti, kaip veikia stambiojo kapitalo egoistinius interesus tenkinanti sistema, kurią įdėmiai prižiūri ir kuriai kurą tiekia Rusija. Tikriausiai panašūs valdymo metodai valdant Viktorui Janukovyčiui realizuoti Ukrainoje, galbūt tai prisidėjo ir prie Graikijos situacijos. Suvokus, kaip veikia šis mechanizmas, kaip jo dalys padeda jam suktis, reikia pripažinti ir tai, kad jis daro įtaką mūsų gyvenimui, tad jei nesistengsime remti profesionalių, nuo oligarchų ir Rusijos nepriklausomų politikų, jis veiks amžinai.

O profesionalūs politikai privalo siekti energetikos sektoriaus nepriklausomybės, priimti demokratinėms valstybėms būtinus sprendimus, mažinančius oligarchų įtaką žiniasklaidai, ir įgyvendinti logiškesnę bei teisingesnę mokesčių sistemą. Taip pat sutvarkyti daugybę nuo smulkesnių stambiojo kapitalo grupių priklausančių sistemų. Tai kelias, kuriuo einant bus galima išsivaduoti iš neigiamos įtakos ir sustiprinti valstybę. Deja, bent kol kas stambusis kapitalas nedemonstruoja noro, o gal ir negali keistis.

Kai prasidėjo Rusijos kariuomenės invazija į Ukrainą, rašėme, kad prieš kelis šimtus metų lietuvių ir lenkų didikai sutarė įvesti sau, tai yra turtingiesiems, papildomą mokestį, kuris vadinosi aukos mokestis, siekė 10 proc. metinių pajamų ir buvo skirtas tam, kad būtų suformuota ir apginkluota papildoma 100 tūkst. karių kariuomenė. Jos tikslas buvo apginti Lietuvą ir Lenkiją nuo carinės Rusijos. Deja, Rusija nelaukė ir Lietuva buvo okupuota anksčiau.

O kuo XXI a., Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, užsiima šiandienis mūsų stambiojo kapitalo elitas? Kaupia žiniasklaidos priemones, lipdo politines partijas, kaunasi dėl mažiausių kapitalo mokesčių visame pasaulyje, todėl kyla klausimas, ar tai iš tiesų yra mūsų elitas. Į jį atsakyti gali tik jie patys. Ir tikriausiai iki 2016 m. Seimo rinkimų atsakys.

Citatos, Citatos, Citatos

XXX

Verslo elitas, kuris jaučia atsakomybę rūpintis valstybe ir savo piliečiais, juos šviesti, skatinti jų kūrybingumą, yra progreso ir stiprios valstybės pagrindas. Tačiau tam tikrose valstybėse įsitvirtina verslo elitas, kuris remiasi godumu, pataikūnais ir visuomenės tamsumu. Įdomu tik tai, kad ir toks elitas save pristato kaip gelbėtojus, darbo vietų kūrėjus, mecenatus ir švietėjus, nors iš tiesų skleidžia susiskaldymo ir prisitaikymo dvasią bei intelektinę tamsą.

XXX

Tikrai nėra lengva atsakyti, nes tikriausiai daug ką. Tačiau vienu atveju jų pomėgis sutampa ir jį labai lengva nustatyti, nes jie ar su jais susijusios bendrovės surašytos į vieną sąrašą. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) svetainėje tarp auksinių narių yra koncernas „MG Baltic“, tarp sidabrinių – „ICOR“, „Inter RAO Lietuva“, Labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ bei kelios su Nerijumi Numavičiumi susijusios bendrovės – „Vilniaus prekyba“ bei „Maxima LT“.

XXX

Daugelis žmonių iki galo nesupranta, kodėl stambieji koncernai linkę remti būtent šį institutą, tačiau, manau, paaiškinimas labai paprastas. Visų pirma jo darbuotojai gali net kelias paras nesustodami ginti milijardierius nuo mokesčių, o tai oligarchams skamba kaip nesibaigianti lakštingalos giesmė. Tačiau ne oligarchų pajamų gynimas valstybėje, kurioje darbo jėga apmokestinta vienais didžiausių mokesčių Europos Sąjungoje, yra svarbiausias nuopelnas oligarchijai. Daugelis nepastebi ar nesupranta, kaip nuosekliai LLRI daro įtaką valstybės finansams dar pavojingesniu būdu – nuolat aiškindami, kad būtina mažinti biudžeto išlaidas, nors jos ir taip vienos mažiausių Europoje. Be to, juk didelė dalis biudžeto išlaidų tenka sveikatos apsaugos, krašto apsaugos, policijos ir kitų tarnautojų bei pareigūnų algoms.

Todėl ragindami visą laiką mažinti biudžeto išlaidas iš esmės LLRI atstovai ragina išsaugoti skurdžią valstybės tarnybą, kad stambiojo kapitalo grupės jai galėtų daryti įtaką. Nes tikriausiai tiek LLRI, tiek juos finansuojantys oligarchai puikiausiai supranta, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į darbo pobūdį, atsakomybę ir krūvį, Lietuvos valstybės tarnautojams mokami atlyginimai šiandien nėra adekvatūs. Tačiau kuo mažesni tokių atsakingas pozicijas užimančių darbuotojų atlyginimai, tuo didesnė galimybė, kad į šiuos postus veršis tik tie, kurie orientuosis į papildomą naudą, o ne į atlyginimą. Geriausiu atveju ta papildoma nauda gali būti garbė ir karjeros troškimas, o realiausiu, kaip visi suprantame, – bendradarbiavimas su tais, kurie suinteresuoti daryti įtaką sprendimams ir už tai atsilyginti.

Taigi, ar verta stebėtis, kad nuo stambiojo kapitalo priklausoma Lietuvos žiniasklaida nuolat reklamuoja LLRI ir populistus, kurie verždamiesi į valdžią taip pat aiškina, kad biudžetui pajamų iš mokesčių nereikia, reikia tik gerai administruoti esamas lėšas, o gal ir sumažinti biudžeto išlaidas pavyks… Šio žiniasklaidos remiamo proceso rezultatas toks, kad LLRI ir toliau gieda savo giesmes, o buvę populistai, laimėję rinkimus, dalijasi atsakingus postus, už kuriuos atlyginimai maži, bet galimybės atsidėkoti ir įtikti juos parėmusiems oligarchams – milžiniška. O jei valstybės tarnyba skaidrėtų, ten dirbti eitų daugiau profesionalų, populistų ir oligarchų statytinių įtaka mažėtų. Galbūt Lietuvos biudžeto išlaidos ir išaugtų 100 mln. eurų, tačiau nauda dėl kokybiškesnių ir skaidresnių Europos Sąjungos bei biudžeto investicijų siektų milijardus.

XXX

Su „Inter RAO“ susiję veikėjai daugiau nei prieš metus mus nustebino dar kartą: buvo pranešta, kad „IQ“ ir kitų su „Inter RAO“ pinigais bei Garbaravičiais susijusių žurnalų leidyba, į kurią, mūsų žiniomis, tuo metu jau buvo buvo investuota apie 7 mln. litų (2013 m. nuostolis – per 2 mln. litų), perleidžiama vienai bendrovei, o „IQ“ ir dar keli žurnalai – viešajai įstaigai, kurią, kaip visi suprantame, sukūrė intelektualai. Tuo metu pamanėme, kad taip siekiama optimizuoti finansus ir pagražinti įvaizdį, nes viešąją įstaigą galima remti ir gauti mokesčių naudos. Taigi, gali tapti mecenatu ir dar iš to išlošti.

Tačiau vėliau suvokėme, kad šis sprendimas buvo priimtas tuo metu, kai prasidėjo Maidano sukilimas prieš Vladimiro Putino statytinį Ukrainoje Viktorą Janukovyčių. Taigi, galbūt kas nors buvo informuotas, kad Rusija gali į revoliuciją atsakyti karu. O susiklosčius tokiai situacijai gal net ir Lietuvos intelektualams būtų buvę per sunku dirbti žurnaluose, kuriuos oficialiai finansuoja bendrovė, gaunanti pelną iš Rusijos koncerno „Inter RAO“. O perdavus leidybą viešajai įstaigai, kurią valdo nekalti intelektualai, ir niekas nebežino, kas finansuoja (nenustebsime, jei rado, kaip tai padaryti per kurią nors Vakarų bendrovę ar fondą), niekas netrukdo intelektualams telktis dar stipriau ir šviesti dar ryškiau.

XXX

Artimiausiuose numeriuose rašysime apie žiniasklaidos verslo skaidrumą, nes yra keli sprendimai, mažinantys oligarchinių struktūrų galimybes iš rinkos išstumti nacionalinius interesus ginančias žiniasklaidos priemones. Ir nors šiandien šių sprendimų priėmimas esant dideliam Viktoro Uspaskicho ir jo partnerių kontingentui Seime, yra neįmanomas, norėtume, kad visi bent jau žinotų, kaip juos įgyvendino valstybės, kuriose oligarchija silpnesnė.

Stambiojo kapitalo oligarchizuotų koncernų galia paremta tuo, kad veikdami politiką jie susidėlioja sau palankias veiklos sąlygas, kad tai būtų teisėta, nors tuo pat metu tai leidžia jiems dar greičiau koncentruoti kapitalą ir įtaką. Žiniasklaida, kišeniniai populistai ir intelektualai reikalingi tam, kad visuomenė taip ir nesuprastų, kodėl ekonomika auga, o gerovė ir socialinis teisingumas – ne. Beje, visuomenės valdymui socialinis teisingumas tik trukdytų, nes būtų sunkiau valdomiems populistams nutiesti kelią į valdžią.

XXX

Kai bendrauji su politikais ir klausi, kodėl jie nepriima klestinčiose valstybėse seniai įgyvendintų sprendimų, skaidrinančių žiniasklaidos rinką ir mažinančių oligarchinę įtaką, dažnai išgirsti labai įdomių paaiškinimų. Pavyzdžiui, mėgstama teigti, kad negalima kištis į nepriklausomos žiniasklaidos darbą. Taip politikai sąmoningai painioja valstybės pareigą užtikrinti skaidrią konkurencinę aplinką, nes jei tokios nėra, stiprėja oligarchija, kuri ir palaidoja laisvą žodį, su cenzūra, kuri šioje situacijoje niekuo dėta. Ir tik dalis drąsesniųjų prisipažįsta, kad bijo įtaką žiniasklaidoje versle ir teisėtvarkoje turinčių oligarchų.

XXX

Viena priežasčių, kodėl Viktoras Uspaskichas gali nuolat spindėti gyvenimo džiaugsmu, yra ta, kad demokratinėje valstybėje už jo veiklas, kuriomis yra įtariamas, gresia nebent įkalinimas, ir tai tik tuo atveju, jei suspėtų sugauti. O juk Vladimiro Antonovo ir Vladimiro Romanovo atvejai rodo, kad gaudyti tokio lygio veikėjus labai sunku: tik išsketi rankas, o tas – į lėktuvą ir į Maskvą. O ši savų neišduoda.

Todėl per visą V. Uspaskicho gyvenimo Lietuvoje laiką tik porą sykių buvo matyti, jog jis sunerimęs, kad gali nespėti įsėsti į lėktuvą. Tačiau šiandien jis ir vėl ramus, nes vėl yra reikalingas gausiam kolektyvui: daliai buvusios sovietinės nomenklatūros, kuri nenori, kad tradicinės partijos sustiprėtų ir įgytų per daug įtakos, kolegoms oligarchams, kuriems reikia, kad valdžioje būtų partijos, su kuriomis būtų galima susitarti, kaip dalytis Lietuvą, ar blogiausiu atveju būtų galima užsitikrinti jų paramą trukdant skaidrinti tas sritis, kuriose dominuoja oligarchai.

Ne ką mažiau galimybės atkeršyti už visas Vytauto Landsbergio, Andriaus Kubiliaus, o dabar dar ir Dalios Grybauskaitės piktadarybes (apie jau jau daug knygų prirašyta ir plačiai išreklamuota) laukia ir paprasti piliečiai – tos dešimtys tūkstančių potencialių politinio fronto darbininkų, kurie tik ir svajoja, kaip perimti lovį iš jau prisivogusiųjų. Esant tokiai situacijai V. Uspaskichas gali būti ramus, tik reikia vis sugalvoti, kaip kuo ilgiau vilkinti teismo procesą. Šiuo metu tai daroma labai profesionaliai.

XXX

O juk gyvenime būna daug blogiau. Kaip, pavyzdžiui, buvusiam KGB agentui Aleksandrui Litvinenkai, kuris nusprendė nebedirbti Vladimirui Putinui ir išgėrė kelis puodelius kavos, pagardintos radioaktyviuoju poloniu. Matant tokius pavyzdžius galima teigti, kad Lietuvos politinėje scenoje V. Uspaskichas ar panašūs į jį gali šokti ir dainuoti tol, kol prasidės senatvinis marazmas. Arba tol, kol bus įmanoma, pasitelkus oligarchinę sistemą, įtikinti lietuvius, kad balsuodami už juos laimi.

XXX

Žmonės sugeba prisitaikyti prie Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino, tai ką jiems reiškia prisitaikyti prie oligarchijos? Dažniausiai tam, ko bijoma, lengvai randami paaiškinimai, pavyzdžiui, kad korumpuotoje valstybėje negali nebūti įtakingas, nes biurokratai ant galvos užsilips. Nors tokia logika suponuoja, jog susitaikai su tuo, kad tau ant galvos užsiliptų biurokratai, o dar aukščiau užsirioglintų ir oligarchai. Taip ilgam taptum viena labiausiai užguitų valdžios piramidės dalių.

XXX

Pasaulinėje žiniasklaidoje nuolat pasirodo informacijos, kad Rytų Europos verslininkai iš tiesų būdavo tik galingesnių jėgų, kurios patikėdavo valdyti vieną ar kitą sritį ir taip užtikrindavo stogą, statytiniai. Pagal šią sąmokslo teoriją didelę dalį naujųjų Rytų Europos milijardierių prižiūri vos ne viena ar kita žvalgyba, o blogiausiu atveju – net nusikalstamos struktūros. Todėl tam tikrais atvejais keisti savo veiklos metodų ir tikslų negali. Šiame straipsnyje vadovavomės prielaida, kad visi mūsų oligarchai yra laisvi rinktis sprendimus, kurie stiprintų ir skaidrintų Lietuvą. Na, gal tik ne Viktoras Uspaskichas.

XXX

Lietuvoje labai daug verslo grupių turi interesų Rusijos rinkoje, todėl Rusijai nėra sunku rasti sąjungininkų, kurie padėtų spręsti ūkio problemas. Pavyzdžiui, kiekvienai įtakingesnei žiniasklaidos priemonei paskiriama po draugą, mecenatą ar reklamdavį, kuris, tarkim, labai nemėgsta SGD terminalo arba naujos atominės elektrinės, todėl perka reklamą ir prašo dažniau į laidas kviesti tuos ekonomistus ir energetikus, kurie priešinasi šiems labai kenksmingiems projektams. Tai vienas elementariausių būdų, padedančių užtikrinti, kad reikiamu metu reikiamai kalbantys ekspertai dominuotų visoje žiniasklaidoje.

Todėl kai Valstybės saugumo departamentas prieš keletą metų buvo pranešęs, kad Rusija per Lietuvos verslą skyrė dešimtis milijonų litų, kad naudodamasi Lietuvos žiniasklaida darytų įtaką visuomenės nuomonei, net tie žiniasklaidos atstovai, kurie, manau, šiame procese aktyviai dalyvavo, iš tokių pareiškimų šaipėsi. Jie puikiai suprato, kad visų verslininkų ir žiniasklaidos priemonių Valstybės saugumo departamentas paskelbti neišdrįs, nes sąrašas būtų labai ilgas.

XXX

Kai žvelgiame į tokius politikus kaip Angela Merkel, kurie simbolizuoja tvirtą valią, sąžiningumą ir profesionalumą, matyti, kad tai profesionalūs politikai, neturintys sąsajų su jokiomis verslo grupėmis. O šiandien Lietuvoje egzistuoja senoji ir jau bręsta naujoji politikų, politologų, ekonomistų ir žurnalistų, pripratusių gyventi draugiškai su verslininkais ir reikiamu metu, kai jie daro ką nors labai negražaus Lietuvai, užmerkti akis, karta. Norėdamos atsverti jų įtaką, tradicinės partijos turi rūpintis jaunų profesionalių politikų ugdymu, o visuomenė būtent tokius politikus turi paremti. Tik tada bus galima tikėtis, kad didelė jų dalis nepalūš susidūrę su oligarchinių grupių spaudimu ar gundymu.

Nuotraukoje – analitinio straipsnio autorius Eduardas Eigirdas, žurnalo “Valstybė” redaktorius.

Informacijos šaltinis – žurnalas “Valstybė” (www.valstybe.eu).

2015.03.16; 08:19


Prisijunkite prie diskusijos