Maskvos šnipai – visur (3)


Print

Taigi – britų žvalgybininkai tvirtina, jog palyginti su senamadžiais nelegalais daug didesnę Kremliaus šnipinėjimo pajėgų dalį sudaro Rusijos piliečiai, kurie atvyksta į Vakarus ir čia gyvena bei veikia savais vardais.

Rusijos slaptosios tarnybos turi saviškių analitiniuose centruose, bankuose, įvairiose organizacijose, kur dirba kaip įprasti darbuotojai ir perduoda informaciją Kremliui.

JAV ekspertų manymu, pastarąjį dešimtmetį Rusija sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje ir rezga juos pagal daugeliui metų į priekį numatytą strategiją: gaivinamos sovietinio pavyzdžio pogrindinės agentūros, gausinamas vadinamųjų miegančiųjų agentų pulkas: šie šnipai gyvena iš pažiūros kaip ir visi piliečiai, kopia karjeros laiptais iki postų, kurie atveria galimybę sužinoti įslaptintą ekonominę, politinę ir karinę informaciją.

Iš FBI darytų įrašų girdime rusų šnipus aptarinėjant, kaip panaudoti “netradicines priedangas” ir SVR šnipus su “giliąja priedanga” – nelegalus, kurie palindo po šluota 2010 metais demaskavus Aną Čapman & CO. Kartais sunku susivokti, kas sena, kas nauja – Maskva nesidygi niekuo, kas silpnina Vakarus. 

Naujieji rusų agentai

SSRS laikais ne kiekvieną mokslo veikėją (ar meno) leisdavo pas kolegas į kapitalistinę valstybę, o iš tų, kuriems pavykdavo pasižmonėti už geležinės uždangos, KGB reikalaudavo ataskaitos apie tai, ką matė, su kuo ir apie ką kalbėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prireikė netgi teismuose aiškintis, ar tai iš tiesų buvo sąmoningas bendradarbiavimas su sovietiniu saugumu, naujais laikais viešintinas ir smerktinas, ar šiaip pasinaudojimas naudingo mulkio paslaugomis.

Rusais gal labiau pasitikėta, bet KGB ir juos smaugė, ir tik 9-tojo dešimtmečio pradžioje naujoji Rusijos valdžia atlapojo savo piliečiams vartus į Vakarus. Rusijos piliečiai Vakarų šalyse atostogauja, studijuoja, dirba, tuokiasi su užsieniečiais; susituokę ar kitaip įgyja užsienio šalies pilietybę.

Užsienyje gyvenantys rusai dirba visur – pradedant finansais ir baigiant pramogų verslu. Net jeigu tik keli prieina prie kokių paslapčių – jau neblogai; jiems padėti gali bičiuliai, kolegos, laisvalaikio draugai, giminaičiai.

Pasak Edvardo Lukaso, “tokioje įstatymų nepaisančioje šalyje kaip Rusija lengva rasti būdų tokius žmones paveikti tiesiogiai arba per jiems artimus žmones” (kai kada užtenka priminti patriotinę pareigą). “Apgaulės” (Edward Lucas; Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus) autorius skyrių apie šią naujovišką šnipų rūšį pavadino “Naujieji nelegalai” ir čia teigia, kad tikrosios tapatybės neslepiančius rusų šnipus galima būtų vadinti legaliais nelegalais. Visokių dabar būna nelegalų – slapta pereina sieną, neteisėtai dirba.

Sovietinėje žvalgyboje nelegalais buvo vadinami, kaip matėme, ypatingi šnipai, ir būtų geriausia šią žargonybę tetaikyti jiems, nykstantiems mohikanams. Tuo tarpu asmenis, kurie vykdo žvalgybos tarnybos nurodymus nebūdami etatiniai šios tarnybos darbuotojai, rusai vadina agentais (skirtingai nuo amerikiečių, kurie agentais vadina ir kadrinius bendradarbius).

Tiesa, sovietai pabrėždavo, kad jų agentai dažniausiai yra užsieniečiai, bet naujais laikais Maskva tiek priveisė užsienyje šnipinėjančių tautiečių, kad ir jie, daug neįmantraujant, vadintini tiesiog agentais (juolab kad tie rusai gali būti ir kitos valstybės piliečiai, tai yra atitikti “klasikinį” apibrėžimą); kam patinka, gali juos vadinti naujaisiais rusų agentais.

Beje, pagal sovietinės žvalgybos kanonus, agentais buvo laikomitik tie asmenys, kurie teikia slaptą informaciją arba skleidžia visuomenėje, valdžios sluoksniuose palankumą Maskvai (įtakos agentai) daugiau mažiau sąmoningai; jų bendravimas su kuratoriais smulkiai reglamentuotas ir itin slaptas – priešingai negu su slaptaisiais informatoriais, kurie nesusivokia liejantys vandenį ant Kremliaus malūno ir gali nė neįtarti, kad juos restorane vaišinąs spaudos atašė ar žurnalistas iš tikrųjų yra apdairiai jauką dėstantis KGB operatyvinis darbuotojas.

Pasak Edvardo Lukaso, aukštus Vakarų mokslo ir politikos sluoksnius pasiekusiam rusų nelegalui Andrejui Bezrukovui nedaug tepadėjo vadybos konsultanto Donaldo Hetfildo vardu susikurta įmantri legenda, nes naujaisiais laikais jis būtų galėjęs tą patį daryti neslėpdamas savo tikrosios tapatybės. Jis galėjo įkliūti netgi anksčiau nei rusų šnipus įdavė kurmis – Kanados spaudoje dar 2005 metais buvo šmėkštelėjusi žinelė apie kūdikio, kuriuo gimimo liudijimu pasinaudojo rusų žvalgyba, mirtį; galiausiai galėjo “sudegti” paprasčiausiai sutikęs pažįstamą tautietį, atvykusį į Ameriką naujajai Rusijai atvėrus sienas.

Kadaise KGB įrašydavo reikiamą faktą “pasiskolintoje” bažnytinėje knygoje arba tiesiog pasinaudodavo archyvuose saugomais mirusių žmonių gimimo liudijimais, bet dabar beveik neįmanoma tokiais būdais sukurti tapatybės, kuri išlaikytų rimtą  patikrinimą. Dabar rusų naujosios kartos šnipams nereikia kliautis svetima tapatybe – jie gyvena bei dirba neslėpdami savo tikrojo vardo ir niekam nekelia įtarimų.

Kai kurie “Donaldo Hetfildo” kolegos prisipažino, jog būtų buvę su juo netgi atviresni, jeigu būtų žinoję jį dirbant Rusijos vyriausybei.Priešingai negu Bezrukovui, jo dvidešimčia metų jaunesniam  bendrininkui Michailui Semenenkai nieko nereikėjo slėpti. Jis, iš tikrųjų studijavęs Rusijoje, Kinijoje ir Jungtinėse Valstijose, laisvai kalbantis kinų mandarinų kalba (nedaugelis galėtų tuo pasigirti), internete siūlė savo, Kinijos ekonomikos eksperto, paslaugas.

Prieš pat suėmimą ten įdėjo argumentuotą straipsnį apie nepakankamai vertinamą Kinijos valiutą. FBI perskaitė kuratorių jam siųstą šifruotą žinelę, kuri rodė jo misiją buvus surasti ryšių politiką kuriančiuose sluoksniuose ir juos plėtoti (gal tai reiškė įsidarbinti kokiame mokslo centre, o paskui taikyti į vyriausybę). 

Į Ameriką jis atvyko su aukštos kvalifikacijos specialistui išduodama viza, bet ilgainiui būtų įgijęs ir JAV pilietybę. Jo bendrininko apgavystę būtų atskleidęs kruopštus patikrinimas, nes buvo pavogęs mirusio kūdikio gimimo liudijimą, o Semenenka nieko nemelavo (tik sakė ne visą teisybę). Pusė laiko jis praleisdavo gimtojoje Rusijoje (kur išmoko šnipinėti ir bendraudavo su kuratoriais), pusę – Kinijoje. Jo kėslus tegalėjo atskleisti į patį Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas – taip jo nelaimei ir atsitiko.

Ana Čapman – tai ne Mata Hari!

Šią frazę nurodoma pakartoti keturis kartus baigiant dainą, kurią Volgogrado muzikantai paskyrė skandalingai Jungtinėse Valstijoje sužlugusiai ir triukšmingai tėvynėje išgarsėjusiai gimtojo miesto dukrai. Tikrai ne Mata Hari, kurią 1917 metais pasmerkė myriop, kaip dabar manoma, už nebūtas nuodėmes (“šnipės vilioklės prototipas” mirė teatrališkai: atsisakė juodo raiščio ant akių ir pasiuntė dvylikai sušaudymo komandos kareivių oro bučinį) – Ana Čapman, išpuikusi rusė angliška pavarde, kurią pasiliko po skyrybų su vyru, iki šiol šildosi Rusijos nacionalinės herojės šlovės spinduliuose.

1982 metais gimusi Ana Kuščenko niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių kitų merginų, kurios išvyko iš buvusio komunistinio kalėjimo į laisvus Vakarus ieškoti laimės (nebent tuo,kad buvo diplomato-KGB karininko dukra). Ana nebuvo pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę (draugei sakė, kad ištekėjo siekdama gauti Britanijos pasą).

Gyvendama Londone išgarsėjo tuo, kad labai mėgo vakarėlius ir dažnai leido laiką turtingų naktinių klubų mėgėjų kompanijoje. Po kelerių metų santuokinio gyvenimo išsiskyrė ir, pasak buvusio vyro, užmezgė daugybę romanų su turtingais vyrais.

Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs korumpuotą ir nekompetetingą Vladimiro Putino režimą. Amerikoje ji praleido vos pusmetį, bet vėl spėjo pagarsėti kaip “vakarėlių liūtė” ir nepasotinama pažinčių mėgėja, tarp kitų pavergusi dvigubai vyresnio milijardieriaus iš Naujojo Džersio širdį.

Paprastai žlugę šnipai tyliai atsistatydina ir pasitraukia į šešėlį. Su Ana Čapman atsitiko visiškai priešingai. Su demaskuotais nelegalais susitikęs tuometinis Rusijos vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas, pats buvęs KGB šnipas, pažadėjo “didvyrių nepalikti be darbo”. Čapman tapo “Fondservisbank” (trumpinys FSB – kaip ir Federalinės saugumo tarnybos) direktoriaus patarėja, provyriausybinės partijos jaunimo organizacijos “Molodaja gvardija” (Jaunoji gvardija) visuomeninės tarybos narė, pradėjo vesti televizijos laidą “Pasaulio paslaptys su Ana Čapman”, kurią reklamuojant buvo pasakyta, kad jos vedėją “priimta vadinti viena paslaptingiausių moterų visame pasaulyje”.

Agentės “90-60-90” akivaizdoje sutrikdavo užsigrūdinę šnipai. Vienas į atsargą išleistas Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) generolas viešai džiaugėsi susipažinęs su Ana Čapman ir apgailestavo labai sutrikęs (tokia įžymybė!), nepadaręs jai deramo įspūdžio ir netapęs jos bičiuliu, kaip jam paprastai atsitikdavę su moterimis. Sakė, ją labai gerbiąs, nes svariai prisidėjusi prie rusų žvalgybininkų žygių…

Tiesa, ir Rusijoje ją liaupsina ne visi. Karinga opozicijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino “Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė”.

Garsus skandalų nevengiantis aktorius Stanislavas Sadalskis savo tinklapyje įgėlė: girdi, tokios “įtakos agentės” sovietmečiu linksmindavo VLKJS (komunistinio jaunimo organizacijos) vadus pirtelėse. Apsireiškė, mat, nauja nacionalinė herojė: “apsišikusi prostitutė, per nesusipratimą pavadinta žvalgybininke … Kokia šalis, tokie ir žvalgybininkai”.

Bet tokios strėlytės nė motais Rusijos valdžiai, kitų valstybių paslapčių šnipinėjimą laikančiai rimta patriotine veikla, kurioje geros visos priemonės.

Vakarų žiniasklaida tuoj po Amerikos “priemiesčių šnipų” skandalo suskubo raminti skaitytojus, kad rusai neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų operacija buvo “visiškai bergždžia”. Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo galva, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai.

Edvardas Lukasas “Apgaulėje” (2013-aisiais ši knyga, kurioje pasakojama ir apie Vakarų slaptųjų tarnybų veikimą Lietuvoje pokario metais, pasirodė ir lietuvių kalba: leidykla – Baltos lankos, vertė Gabija Ieva Hakienė) tai pavadino “keistai nusiraminusių žmonių požiūriu”. Pradžioje iš tiesų atrodė, jog Ana Čapman ir jos bendrininkai ne ką nuveikė. Didžiausia agentės “90-60-90” nuodėme, Lukaso akimis, buvo įtartinas vaidmuo  bendrovės “Southern Union” veikloje, kurios direktoriumi iš pradžių buvo jos vyras Aleksanderis, o vėliau – Anos tėvo bendražygis rusas, prisistatinėjęs svetima pavarde (beje, pasisavino gyvo žmogaus tapatybę – Kento grafystėje gyvenančio verslininko, kuris nieko neįtarė).

Pasak Lukaso, “per tą bendrovę cirkuliavo pinigai arba pagal SVR verslo, arba kokią nors privačią schemą, susijusią su rusų pareigūnais bei jų lėšomis užsienyje.” Knygos “Apgaulė” autorių stebina tai, kad verslas, galintis atlikti daugybę nesusekamų pervedimų visame pasaulyje, įsikūręs vienoje iš labiausiai įstatymų nepaisančioje šalyje, kokią tik galima įsivaizduoti – Zimbabvėje, ir turintis asmeninių ryšių su rusų žvalgyba, veikė britų valdžios institucijų panosėje ir nesulaukė jokio rimtesnio tyrimo.

Knyga “Apgaulė” 2012-ųjų pavasarį greičiausiai jau buvo spaustuvėje, todėl joje nėra sensacingo pranešimo, tuo metu pasirodžiusio pasaulio žiniasklaidoje: rusų šnipė Ana Čapman, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! JAV centrinės žvalgybos valdybos (CIA) direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog prasiskverbusią į Barakui Obamai artimą aplinkąšnipę reikėję skubiai sulaikyti.

Niujorke surengtoje visokių šnipinėjimo atributų parodoje galima buvo pamatyti ir Anos Čapman nešiojamąjį kompiuterį, iš kurio ji siųsdavo pranešimus reikiamu metu netoliese atsirandančiam Rusijos atstovybės prie Jungtinių Tautų “antrajam sekretoriui”, taip pat antrankiai, “papuošę” šnipės riešus suėmimo metu.

Šios parodos kuratorius, buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas pareiškė: “Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje.” Pasak jo, rudaplaukė gražuolė “galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.”

Meilios damos ir smalsūs ponai

Anos Čapman pasekėjų, gal ne tokių gundomų, bet ne mažiau pavojingų, gali rastis ne vieną ir ne dvi. Šnipinėjančios moterys – anaiptol ne naujiena. Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinėse Valstijose daugybė plakatų viešose vietose ragino neprarasti budrumo ir neužkibti ant kabliuko vokiečių ir japonų slaptosioms agentėms (“Atsirišęs liežuvis – tai paskandintas laivas”).

Mūsų dienomis jaunoms moterims atviros visos durys. “Kai kurie politikai yra gana kvaili ir naivūs, – teigia Edvardas Lukasas, – jie pasamdo ir bičiuliaujasi su abejotinos reputacijos padėjėjomis, nė nepagalvoję, kad kas nors gali būti negerai.”

“Apgaulės” autorius pasakoja, kaip sykį viename Londono mokslo centre per tuo metu ten vykusį susitikimą jo bičiulis, vienas įžvalgiausių Rusijos reikalų ekspertų, susidūrė su jauna moterimi  ir pasiteiravo, kas ji tokia. Ta mielai paaiškino, kad yra rusė ir dirbanti vieno parlamento nario padėjėja. Tas sukluso: juk tas keturiasdešimt metų už savo dailią talkininkę vyresnis ponas yra Bendruomenių rūmų Gynybos komiteto ir Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos narys!  

Edvardo Lukaso bičiulis paklausė Katią Zatuliveter, ar Britanijos pilietė galėtų gauti panašų darbą Dūmoje, Rusijos parlamente. “Žinoma, kad ne”, – sukikeno toji. Britas būtų dar labiau susirūpinęs, jeigu būtų sužinojęs, kad Katia Zatuliveter susitikinėja su Rusijos žvalgybos pareigūnu, dirbančiu Rusijos pasiuntinybėje. Galiausiai ji įviliojo į lovą aukštą NATO pareigūną (irgi vedusį), atsakingą už su Rusija ir Ukraina susijusius reikalus.

Britų kontržvalgybininkai išskleidė tinklus ir tikėjosi pagavę tikrą lastočką (rusai išvaizdžias moteris, viliojančias slaptųjų tarnybų nurodytus vyrus, vadina kregždutėmis). Vidaus reikalų ministrė įsakė išsiųsti panelę Katią iš Britanijos, bet apeliacinio teismo neįtikino kontžvalgybininkų pateikti įrodymai ir šis sprendimas buvo pripažintas neteisėtu.

Teismas nusprendė Katią esant labiau panašesnę ne į šnipę, o į “nesubrendusią, emocionalią ir egocentrišką jauną moterį”, kuri veikia vadovaudamasi savo išskaičiavimais. Pasak Edvardo Lukaso, nepaprastai dažnai paaiškėja, jog Europos Sąjungos slaptų ar pusiau slaptų įstaigų sekretorės yra gimusios Sovietų Sąjungos respublikose, bet jų buvimas šalia svarbių ponų, regis, niekam nekenkia ir niekas neskuba jų patikrinti.

Tuo metu, kai Edvardas Lukasas rašė “Apgaulę”, Maskvos slaptųjų tarnybų vadovams Vakarų visuomenė rodėsi tikras šnipų rojus. Nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti.

“Priemiesčių šnipų” sulaikymas 2010 metais parodė, britų publicisto nuomone, tai, kad Amerikos visuomeninis gyvenimas buvo labai atviras įsibrovėliams ir kad per daugelį metų Rusija skyrė nemažai išteklių, kad galėtų tuo atvirumu pasinaudoti. “Jeigu ne ta netikėta sėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų”, – sako Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. 

Naujieji Rusijos šnipai, kaip ir sovietiniai jų pirmtakai, užsiima ardomąja veikla, manipuliavimu, įsisverbimu į Vakarų struktūras ir kreipia pastangas į silpniausias Vakarų sistemos vietas – atvirą ir patiklų požiūrį į pašalinius ir atvykėlius. Pasak Edvardo Lukaso, “Priemiesčio šnipų” Vakarams pateikta pamoka turėtų būti tokia: kad ir kaip sunku tuo patikėti, kad ir kokius pasą, tautybę ar darbą jie turėtų, draugiškas naujasis kolega, klientas, tiekėjas ar verslo partneris gali būti nelegalas, gal kiek panašus į labai užsislaptinusį Donaldą Hetfildą, o gal panašesnis į ekscentriškąją ponią Aną Čapman.

Šnipai gali gyventi įprastą gyvenimą, dirbti įprastus darbus ir nieko neišsiskirti iš minios: “Tokius žmones galite sutikti prie mokyklos vartų, su jais galite dirbti viename kabinete, susidurti komandiruotėje ar pamatyti kaimynystėje pjaunančius žolę.”  

Knygos motto: būtina apginti atviros visuomenės silpnąsias vietas nuo žmonių, kurie, regis, jai nekelia jokios grėsmės.  Reikia padaryti viską, kad kitiems rusų agentams, panašiems į ponią Čapman, galbūt geriau išmokytiems ir ryžtingesniems, būtų užkirstas kelias į Vakarų verslą, visuomeninį ir finansinį gyvenimą.

Edvardas Lukasas savo knygą pavadino “Apgaulė” ir dar prirašė paantraštę: “Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus”. Vienas iš pastarąjį kartą demaskuotų rusų šnipų tarpusavio pokalbiuose ir neslėpė, kaip verbuoja savo šaltinius: “Apgaulė – tai žvalgybos metodas… Tu ką nors žadi mainais į tau reikalingą informaciją. Gauni iš jo dokumentus ir jį siunti…” (baigia rusišku keiksmažodžiu).

Dabar matome, kad ir britų kontržvalgyba sukruto. Gal vis dėlto imta suvokti, kad turima reikalų su priešininku, kurio tikslai ir metodai Vakarams nesuprantami ir kuris pasirodęs vos atpažįstamas, kai tuo tarpu jis Vakarus pažįsta geriau nei patys amerikiečiai ar britai. Jie yra ryžtingai nusiteikę, teigia Edvardas Lukasas, o Vakarai – susiskaldę. Vakarai tikisi, kad priešininkas juos pamėgs ir bus toks, kaip ir jie, bet tas priešininkas nieko panašaus nenori.

Vakarai nežada grįžti prie tokio saugumo suvokimo, koks buvo Šaltojo karo laikais ir neskelbs raganų medžioklės. Bet budrus turėtų būti kiekvienas pilietis – ir ne tik tada, kai pašnekovas siūlosi sumokėti už informaciją, bet ir šiaip atrodo pernelyg smalsus (beje, demaskuotas rusų bankininkas FBI agentui padarė labai smalsaus žmogaus įspūdį – domėjosi banko tarnautojo veiklos sferai tolima informacija).

(Pabaiga)

2015.03.16; 18:19


Prisijunkite prie diskusijos