Vakarų spauda iki šiol daug dėmesio tebeskiria įvykiams Ukrainoje. Aptarinėjami patys įvairiausi aspektai. Vieni leidiniai pažymi, kad Ukrainos opozicija neturi vieningos strategijos, kiti pateikia ekspertų nuomones, kad Vladimiras Putinas neturi aiškios strategijos Ukrainos atžvilgiu, treti kaltina Europos Sąjungą klystant.
Verslininkas Aleksandras Lebedevas išspausdino Independent straipsnį „Ukraina gali tapti naująja Kalifornija, jeigu atsikratys savo sustingusios praeities“.
A.Lebedevas pažymi, kad pagal teritoriją ir gyventojų kiekį Ukrainą galima lyginti su Prancūzija, ji turi vandeningų upių, miškų, neužšąlančių jūrų uostų. „Dirva tokia derlinga, kad, davus Ukrainai nors menkiausią šansą, ji lengvai galėtų išmaitinti dvi tokias planetas kaip mūsiškė“, – rašo autorius. Bet juodžemis viliojo grobikus, ir Ukrainai niekada nepavyko pagyventi laimingai. Iki 1991 metų ukrainiečiams niekada nebuvo duota savivalda, jeigu neskaitysime kelerių metų pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.
„Bet ar senoji Rusija buvo kolonijinė valstybė šiose vietose? Ar ukrainiečiai buvo atskira, savita tauta? Liaudies masių apklausa parodytų, kad nuomonės pasidalija pusiau: Rytų Ukrainos gyventojai kategoriškai sako „ne“, Vakarų – „taip“, o Kijeve – „taip“ ir „ne“ po lygiai“ – rašo autorius.
„Iki ir po tragedijos Rusijos ir Ukrainos santykius galima būtų palyginti su anglų ir škotų santykiais: visi keikė kraugerę monopoliją, bet du trečdaliai kapralų nacionalinėje armijoje visada buvo škotai (arba, atitinkamai, ukrainiečiai)“, – tęsia A.Lebedevas.
Jo nuomone, tragedija prasidėjo, kai rusai „vėl tapo raudonaisiais“. Prie Lenino ir Stalino valdžios žuvo daugiau ukrainiečių (santykinai pagal gyventojų skaičių), negu bet kurioje pasaulio šalyje, išskyrus Kambodžą, rašo A.Lebedevas.
„Visi ką nors paveldėjo iš senosios SSSR. Ukraina paveldėjo sąstingį“, – rašo autorius. A.Lebedevo nuomone, tam tikromis aplinkybėmis sąstingis gerai: tai vienintelis būdas išsaugoti savo unikalų gyvenimo būdą. Bet tai teisinga Prancūzijai ir Italijai, kai viskas jau sutvarkyta. „Ir net tokiais atvejais labai pavojinga“, – priduria autorius.
A.Lebedevas grįžta prie Ukrainos. Jeigu tarsime, kad charakteris lemia likimą, tai Ukrainos ateitis niūri. O jei atvirkščiai – jei likimas formuoja charakterį, tai yra vilčių, kad Ukraina taps „Rytų Kalifornija“, kur bus malonu ir lengva tvarkyti verslą.
„Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jei Ukrainos lyderių reikalų tvarkytojai sustabdys užsienio investuotojų turto užgrobimą. Kaip atsitiko su viešbučiu „Ukraina“ Kijeve“, – rašo A.Lebedevas.
A.Lebedevas pastebėjo, kad čekai, estai ir latviai žiūri į rusus tarytum sakydami: „Ar mes turime problemų? Kur gi ne. Bet mūsų problemos europietiškos“. Jeigu Ukraina pasirašys susitarimą su ES, tai vieną kartą Ukrainos piliečiai galės lygiai taip pat žiūrėti į rusus.
„Bet yra – ir, deja, visada buvo – labai prasminga suabejoti, ar tai įmanoma“, – apibendrina A.Lebedevas.
Post scriptum: Lebedevas pasakoja, kaip aptarinėjo su draugais ukrainiečiais – Londono šiukšlininkais – einamuosius įvykius. Pašnekovai skeptiškai žiūri ir į Maidaną, ir į Rusiją, ir į ES. Vienas iš jų pastebėjo, kad Maidane susirinko vien vidurinioji klasė. Jis norėjo pasakyti, kad tie žmonės kovoja už teisę į materialinę gerovę. „Jie žino, kad netrukus ją gaus (jeigu susitarimas bus pasirašytas) tokiu pat būdu, kaip ir lenkai, žymiai patriotiškesni ir labiau linkę į idealizmą. O būtent, emigracijos keliu“, – rašo A.Lebedevas.
Autorius atskleidžia paradoksą: Ukrainos miesto elitas nori į Europą, kuri didele dalimi jau priklauso jai. O valstiečiai ir šachtininkai, kurie visiškai neturi ko prarasti iš susitarimo su ES, nusiteikę prorusiškai.
Kodėl? Europa žada „neoliberalią puotą, kurioje tiems žmonėms gali ir neatsirasti vietos už stalo“, o Rusija žada apgaulingas ramybės viltis. Trečias variantas – autochtoninis (senbuvių) projektas, kur herojai ir piktadariai pasikeičia vietomis, o revoliuciją pakeičia kontrrevoliucija ir atvirkščiai, – nežada nieko, išskyrus chaosą, defoltą ir neįtikėtiną krachą.
„Jie mano, kad Janukovičius sudraskė jų kvietimą į banketą. Jie teisūs. Bet tame bankete mes buvome ne svečiai, o valgis“, – sakė vienas šiukšlininkas, kilęs iš Kijevo.
Kitas pataisė, kad kalbama apie du banketus, „ir abiejuose mes buvome valgis“.
„Bet abiems banketams galas, jeigu mūsų negalima suvalgyti“, – pastebėjo pirmasis.
A.Lebedevas paklausė, ką jie darytų, jeigu būtų valdžioje? „Gaišintume laiką“, „sabotuotume“, „lauktume“, – atsakė ukrainiečiai.
Tuo tarpu, kaip praneša antraštėje Financial Times, „verslininkams ir mokslininkams draudžiama įvažiuoti į Ukrainą“. Diplomatai ir ekspatai susirūpinę, kad į šalį neįleido Gruzijos piliečio Georgijaus Kikvadzės, konglomerato „Terra“ top vadybininko, praneša žurnalistas Romanas Olearčikas. G.Kikvadzė – „žymus užsienio verslininkas, išreiškęs solidarumą su proeuropietiškais demonstrantais“, – taip apibūdina jį leidinys.
„Pasieniečiai man pasakė, kad yra Ukrainos valstybės saugumo tarnybos įsakymas neįleisti manęs į šalį“, – sakė G.Kikvadzė interviu. „Aš čia penkerius metus kuriu darbo vietas ir pritraukiu investicijas. Matyt, dabar aš pavojingas revoliucionierius, bandantis nuversti vyriausybę“.
Proprezidentinis deputatas Olegas Cariovas sudarė sąrašą, į kurį įrašė 36 užsieniečius – Kijevo verslininkus ir universitetų dėstytojus, kuriuos laiko pavojingais Ukrainai. Sąraše ir gruzinų politikai, „rusų politikos strategai, simpatizuojantys opozicijai“ (laikraščio formuluotė), Vakarų politiniai konsultantai bei lobistai. Pasak deputato, netrukus sąrašas gali būti papildytas.
Dėstytojas Andreas Umland, atradęs save sąraše, pareiškė: „Aš nesusijęs nė su viena politine organizacija. Aš čia esu paprasčiausiai kaip mokslininkas“.
Barikadas saugantis Vladimiras Kazakas pastebėjo: „Valdžia negali išstumti mūsų iš gatvių, tai ir bando beviltiškai diskredituoti mūsų judėjimą ir pašalinti liudytojus užsieniečius, kad mus izoliuotų, kad pasaulis mus užmirštų“.
„Ukrainiečių opozicijai niekaip nepavyksta parengti savo strategijos“, – pabrėžia antraštėje The New York Times. Vienas iš labiausiai jaudinančių reginių Maidane – medinių blokų siena, ant kurių surašyti gyvenviečių pavadinimai, pastebi korespondentė Elison Smeil. Jie atspindi geografinius protesto akcijų mastus ir demonstrantų veržimąsi į teisingą visuomenę.
Siena taip pat kontrastuoja su ištaigingu prekybos centru. Tiesą sakant, prekybos centras atrodo ne savo vietoj ten, kur mokytojo atlyginimas – 200 dolerių per mėnesį. „Taip, gimsta vidurinioji klasė, bet Ukrainoje turtas – tai retenybė, ir tie turtai paprastai nesuskaičiuojami ir asocijuojasi su korupcija“, – sakoma straipsnyje.
„Sienos ir prekybos centro kontrastas toks pat akivaizdus, kaip skirtumas tarp protestų energijos ir būtinybės įkūnyti tą įkarštį veiksmuose, kurie leis opozicijai pasiekti politinių permainų“, – rašo autorė. Protestuotojų solidarumas akivaizdus, bet strategija slysta iš rankų.
Leidinio nuomone, Rusijos sprendimas suteikti Ukrainai finansinę paramą paveikė protestuotojų akciją. „Opozicijos lyderiai nepraneša savo sekančių žingsnių, o minios sparčiai retėja, nors barikadų gynėjų ir palapinių miestelio gyventojų ryžtas lieka pastebimas“, – rašo autorė. Sekmadienį atrodė, kad judėjimas silpsta.
Opozicijos lyderiai neturi labai tikslaus plano. Jie, matyt, susitelkė aplink idėją suformuoti politinį judėjimą iš Euromaidano demonstrantų. „Atrodo, jų tikslas – padaryti taip, kad Janukovičiui nepavyktų apgavystėmis likti antram terminui. Galimas dalykas, jį nori pastūmėti į tokią šiurkščią klaidą, kad ukrainiečiai vėl išeis protestuoti, bet šį kartą apsiginklavę aiškia, suderinta permainų programa“, – sakoma straipsnyje.
Laikraštis įžvelgia paraleles su Serbija Slobodano Miloševičiaus valdžios metais.
O opozicijos lyderis Jurijus Lucenka sako: „Šiandien visi galvoja, kad mes pralaimėjome, bet mes laimėjome. Euromaidanas nugalėjo. Mes pasėjome proeuropinės daugumos formavimosi Ukrainoje sėklas.
„Kijevas nepasirengęs į Europą“ – tokia antraštė laikraštyje The New York Times. Europos ir JAV politika atsidūrė aklavietėje, nes Vakarai neteisingai vertina situaciją Ukrainoje, mano amerikiečių ekspertai Samuelis Čeirepas ir Keit E. Darden.
Paskutiniai Vakarų oficialiųjų asmenų pasisakymai sudaro įspūdį, jog ukrainiečiai vieningai nori „išsiskirti su Rusija ir grįžti į Europos glėbį“ (autorių formuluotė), ir tik šalies vadovai jiems trukdo. „Tai gražūs žodžiai, menkai tesusiję su realybe“, – rašo autoriai.
Pirma: ekonominių ir politinių reformų kaip nėra, taip nėra, turtai sutelkti daugiausia valdininkų, jų giminaičių ir jų sąjungininkų oligarchų rankose. Keista, kad ES buvo pasirengusi pasirašyti susitarimą su tokia šalimi.
Tačiau Ukrainai pavyksta uždengti savo trūkumus geopolitine skraiste, siekiant nuolaidų iš Rusijos ir ES vienu metu, rašo autoriai.
Antra: protestuotojai Kijevo gatvėse neatstovauja visai Ukrainos įvairovei. Vakarams derėtų neužmiršti, kad už Janukovičių 2010 metais balsavo 12,5 mln. žmonių. Europai ir JAV būtų neišmintinga remti opozicijos bandymus nuversti išrinktą vyriausybę.
„Vakarai turi pripažinti, kad Europa negali integruoti Ukrainos, priešpastatydama save Rusijai. Neremiama savo pietų ir rytų, kurie dominuoja politiniame, ekonominiame ir demografiniame aspekte, demokratinė Ukraina niekur nenueis, o tos šalies sritys vargu ar parems Europos projektą, išdėstytą antirusiškais terminais“, – rašo autoriai.
Ukrainos ir Rusijos susitarimas – ne Rusijos pergalė prieš Vakarus, o „gelbėjimo ratas parazituojančiam Ukrainos valdymo modeliui“, egzistuojančiam tik Rusijos priešiškumo su ES dėka, mano autoriai. Tas modelis nugalėjo, o Rusija, Vakarai ir ukrainiečių tauta – pralaimėjo, kaip ir per pastaruosius 20 metų.
„Į kalėjimą uždarytos ukrainiečių lyderės duktė siekia jos išlaisvinimo“ – taip pavadintas dar vienas straipsnis The New York Times apie Jevgenijos Timošenko pastangas. Jevgenija paragino Janukovičių pasekti Putino pavyzdžiu ir išlaisvinti Juliją Timošenko, kaip Rusijos prezidentas – Chodorkovskį, rašo žurnalistai Elison Smeil ir Endriu Higginsas. „Jis turi teisę suteikti jai malonę, pasirašyti įsaką, net jai to neprašant“, – paaiškino Jevgenija.
Tikėtasi, kad Julija Timošenko vyks gydytis į Berlyną pasirašius susitarimą su ES. Bet Janukovičius netikėtai atsisakė susitarimo, ir visos užuominos apie Julijos išlaisvinimą išgaravo.
Du Julijos Timošenko portretai kabo Nepriklausomybės aikštėje, kur kartais susirinkdavo šimtai tūkstančių protestuotojų. „Bet ne visi mano, kad Timošenko portretams dera tokia matoma vieta virš demonstrantų galvų“, – pastebi autoriai. Akcijos tapo staigmena net opozicijos lyderiams.
Jevgenija pripažino, kad protestams vadovauja ukrainiečių tauta, bet pabrėžė: jos motina viena iš pirmųjų suabejojo, ar Janukovičius sudarys susitarimą su ES.
Savo ruožtu, ES šalių lyderiai leido suprasti, kad durys Ukrainai atviros kaip ir anksčiau, bet nepasiūlė konkrečių paskatų, kurios konkuruotų su Putino pasiūlyta finansine pagalba ir nuolaida dujoms. Europa taip pat užsiminė, kad susitarimas neįmanomasm, kol Kijeve valdžioje yra dabartinė vadovybė.
„Rusija – Ukraina: brolybės testas“ – taip pavadintas išsamus straipsnis Financial Times. Lapkričio 28 dieną Rusijos biografinis institutas metų žmogumi paskelbė Sergejų Glazjevą už tai, kad jis padėjo grąžinti Ukrainą į bendrą su Rusija ekonominę erdvę, praneša korespondentė Ketrin Hille.
Apdovanojimas demonstruoja, kokia reikšmę teikia Ukrainai Maskva. „Jiems Ukraina – trofėjus kovoje už viską: geopolitiką, ekonominę įtaką, patriotizmą, nacionalinę tapatybę, religiją ir moralines vertybes“, – sako neįvardytas Europos diplomatas.
Spaudos konferencijoje praėjusį ketvirtadienį Putinas pareiškė: „Ir jeigu mes iš tikrųjų sakome, kad (ukrainiečiai ir Ukraina – red. past.) – tai broliška tauta ir broliška šalis, tai mes ir privalome elgtis kaip artimi giminaičiai, ir paremti ukrainiečių tautą šioje sudėtingoje padėtyje“.
Laikraštis komentuoja: tai ne šiaip sau sovietinės retorikos reliktai. „Levada-centr“ apklausa rodo, kad 60 procentų Rusijos gyventojų nelaiko Ukrainos užsieniu. Tai rusų tautos lopšys.
„Šimtmečius, kas kontroliuoja Ukrainą, vaidino lemiamą vaidmenį Rusijos santykiuose su Europa, kai ji kovojo su Lenkija, Lietuva, o vėliau Austrijos–Vengrijos imperija dėl kai kurių savo teritorijų. Dabar ta istorija įgyja naują svorį. Rusija bando suformuoti savo nacionalinę tapatybę ir apginti savo globalinės ar bent jau regioninės valstybės statusą“, – sakoma straipsnyje.
Kai kurie rusų nacionalistai sako, kad Rusijos slavai turi daugiau bendro su ukrainiečiais, nei su kai kuriais Rusijos gyventojais. „Ta painiava galvose šalies viduje persipina su jausmu, kad šalis silpna užsienio politikos arenoje“, – priduria autorė.
Putinas stengiasi sustabdyti smukimą. Vienas iš jo strategijos elementų – Muitų sąjunga. Bet be Ukrainos ta koncepcija tikriausiai liks nelabai veiksminga, mano autorė.
Savo ruožtu, ekspertas Fiodoras Lukjanovas mano: „Rusijai bus labai sunku su Ukrainos naryste Muitų sąjungoje. Aš netikiu, kad Rusijos vyriausybė iš tikrųjų nori matyti ukrainiečius šitoje sąjungoje“. Bet jeigu Rusija neįkalbės Ukrainos, kas patikės, kad MS išsirutulios į euroazijinę erdvę? – retoriškai klausia F.Lukjanovas.
Šiame kontekste ES pastangos – tiesioginis iššūkis tam, ką Putinas laiko vienu iš Rusijos ateities ir savo valdžios ramsčių. Tuo labiau, kad Vakarų politikai paskelbė esą solidarūs su ukrainiečių protesto judėjimu.
„Putinui toks įsikišimas pavojingas, nes Rusijoje parama jam dalinai paremta nuomone, kad jis sumaniai gina Rusijos interesus užsienyje“, – rašo autorė. Atitinkamai, Putinas suaktyvino savo pastangas vaizduoti Rusiją kaip civilizacijos tvirtovę, spaudžiamą pūvančių Vakarų.
Tačiau daugelis stebėtojų mano kad Putinas neturi aiškios strategijos. „Jis priima sprendimus labai impulsyviai. Manau šiuo atveju pagrindinis uždavinys buvo paprasčiausiai sužlugdyti susitarimą su ES“, – sakė neįvardytas ekspertas.
Maskvos Carnegi centro direktorius Dmitrijus Treninas ragina Rusiją „paneigti seną – ir melagingą – tezę, kad ji gali būti didi tik absorbavusi Ukrainą“. Rusija turi pakankamai žemių, išteklių ir gyventojų, svarbiausia – pagerinti valstybės valdymą ir personalo kokybę, paaiškino jis.
2014.01.02; 04:50
2014.01.02
