Įsivaizduokite nelabai tolimą ateitį. Po ilgų bandymų infiltruotis į Kanados bankų sektorių ir gavybos pramonę Kinijos kompanijos įvedė kontrolę Kanados naftos ir dujų atsargoms ir dabar negailestingai jas eksploatuoja. Tuo tarpu Rusijos remiamos gavybos kompanijos visiškai išstūmė Kanadą iš Arktikos. Neturėdama armijos pasipriešinti tokiai agresijai, Otava tampa Pekino ir Maskvos vasalu.
Tas niūrus scenarijus – ne siužetas iš serijos „Prieblandos zona“ ar alternatyvios istorijos žanro romanas, rašo žurnalistė Dž. Dana Staster leidinyje Foreign Policy. Tai reali grėsmė, aprašyta dalykinės žurnalistikos veteranės Dianos Frensis knygoje „Amžiaus susijungimas: kodėl Kanada ir Amerika turi tapti viena šalimi“(Merger of the Century: Why Canada and America Should Become One Country).
„Rusai metė mums iššūkį Arktikoje… o kinai nusitaikė į mūsų išteklius, kaip ir visų kitų išteklius“, – pasakojo ji interviu leidiniui telefonu. Šiandien ir Kanada, ir Amerika – tai suvaržytos tautos, lengvas grobis užsienio kapitalui.
D.Frensis nuomone, Kanados ir Amerikos susiliejimas bus naudingas abiem šalims, ypač Kanadai. Ištrynusi sieną su JAV, Klevo lapo šalis gaus armiją, suinteresuotą ginti jos išteklius nuo užsienio kėslų, o taip pat kapitalo ir žmonių resursų naftos ir gamtinių dujų gavybai menkai išsivysčiusiuose šiauriniuose šalies regionuose. Amerikiečiai, savo ruožtu, gaus priėjimą prie 13 proc. neišžvalgytų naftos telkinių ir 30 proc. neišžvalgytų gamtinių dujų klodų.
„Akivaizdžiausias sinergizmas būtų neišplėtoto Kanados resursinio potencialo sujungimas su Amerikos pinigais, rinka ir darbo rankomis“, – sakoma straipsnyje.
Koncepcijos autorė siūlo iškart keletą dviejų šalių sujungimo modelių. Pirmasis štai toks. Jungtinės Amerikos Valstijos galėtų išpirkti Kanadą pagal Luizianos modelį (Jungtinių Amerikos Valstijų sandoris įsigyjant Prancūzijos valdas Šiaurės Amerikoje 1803 metais – red. past.) ar įsteigti resursinius fondus ir mokėti kanadiečiams dividendus.
Antrasis susijungimo modelis. Kanados provincijos galėtų įeiti į JAV sudėtį kaip valstijos. Pagaliau dvi šalys galėtų sudaryti federacinę sąjungą kaip susijungusi Vokietija, sudaryti federacinę tarybą pagal Šveicarijos pavyzdį ar panašiai kaip ES suformuoti koordinacinę vyriausybę. D.Frensis nepateikė pavadinimo naujai supervalstybei, bet Dž. Dana Staster, savo ruožtu, siūlo du variantus, – Kanamerika ir Amerikanada, suteikdama pirmenybę antrajam.
Susijungus JAV ir Kanadai, pasaulis gautų didžiausio ploto valstybę pasaulyje su ekonomika, kurios apimtis pranoksta Europos Sąjungos ekonomiką. Užtikrinusi energetikos vidaus poreikius, Amerikanada taptų klestinčia petrokratija, pardavinėjančia energetikos išteklius besivystančioms šalims.
D.Frensis tvirtina, kad tolimoje perspektyvoje ekonominė nauda pranoks išlaidas Kanados atsineštų problemų bagažui sureguliuoti, bet ar taip yra iš tikrųjų? – klausia Dž. Dana Staster. Ar tai verta tų pastangų, kurių prireiks Amerikos, Kanados ir Kvebeko įstatymų ir sveikatos sistemų suderinimui? Ar norės Vašingtonas paveldėti šiaurinės kaimynės teritorinius ginčus, Kvebeko separatistus ir Džastiną Biberį? Ir ar panorės kanadiečiai gauti Vašingtoną, ypač po klasikinių jo neveiksmingumo iliustracijų?
Tikriausiai šių klausimų taip ir neteks užduoti – ir ne tik todėl, kad JAV respublikonų partija niekada to neleis (D.Frensis tvirtina, kad jei kanadiečiai dalyvaus rinkimuose, nė vienas respublikonas negalės patekti į Baltuosius rūmus). Dalykas tas, kad pačioje Kanadoje reakcija į siūlymą svyruoja nuo refleksinio nepriėmimo iki atsainumo, pranešama publikacijoje.
Nepaisant visko, Amerikanada jau egzistuoja, teigia skandalingo kūrinio autorė. „Pagal kai kuriuos perimetrus mes jau jungiamės“, – sako ji, primindama, kad 3 mln. kanadiečių gyvena JAV ir 1 mln. amerikiečių – Kanadoje. D.Frensis norėtų, kad dvi šalys eitų iki galo. „Mes aktyviai susitikinėjame, tad pagalvokime apie bendrą gyvenimą, o gal net santuoką“.
Nuotraukoje: Kanados vėliava.
Šaltinis: Foreign Policy
2013.10.29
