Jei kas atkreipė dėmesį į vieno pagrindinių referendumo organizatorių Pranciškaus Šliužo retoriką, turėjo pastebėti, kad jo kalboje labai dažni pareiškimai apie protestus. Apie juos kalbama, nors dalis valdančiosios daugumos pritaria referendumo organizavimui.
Labai nuoširdžiai referendumo idėją palaiko ištikima Viktoro Uspaskicho ginklanešė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Kai referendumas sulaukia tokio rimto palaikymo, išankstiniai P. Šliužo gąsdinimai protestais galėtų stebinti, jei neišanalizuotume praeityje vykusių procesų. Juk prieš 2004 m. Seimo rinkimus Rolandas Paksas tiesiog pasiaukojančiai protestavo prieš supuvusį elitą, dėl šių protestų rinkimus laimėjo R. Paksą palaikiusi Darbo partija, kuri su senais savo sąjungininkais iš socialliberalų partijos užsitikrino 50 vietų Seime.
Prieš 2012 m. Seimo rinkimus vėl vyko protestai prieš supuvusį, bet jau pedofilinį elitą ir vėl rinkimus laimėjo Darbo partija, tačiau jau tik daugiamandatėje apygardoje. Taigi, kodėl artėjantys Europos Parlamento ir Lietuvos prezidento rinkimai turėtų kuo nors skirtis? Jei P. Šliužo sutelkti protestuotojai gerai protestuos, jei Loreta juos gerai gins, ir vėl įvyks stebuklas, kai tie, kurie turėtų visuomenei asocijuotis su algų „dėl savęs“ kėlimu, staiga taps pagrindiniais tautos gynėjais. Beje, tegul nesistebi vėliau tautininkai, jei po visų kovų vis tiek nesugebės peržengti rinkimų barjero, nes tam protestų neužtenka, reikia reikiamu metu turėti daug pinigų reklamai bei sugebėti užsitikrinti žiniasklaidą kontroliuojančių oligarchų paramą.
Todėl didžiausia tikimybė, kad būtent tokiais gabumais išsiskiriantis V. Uspaskichas su savo ištikimais sąjungininkais bei palydovinėmis partijomis iš protestų gali išlošti daugiausia. Nebent tautininkai nuspręs tapti dar vienu V. Uspaskicho palydovu, o tuo tikrai nesinori tikėti.
Vertinant dabartinę padėtį, būtina suprasti, kad populistinės ar greičiau destrukcinės jėgos, kol amžiams įsitvirtina valdžioje taip, kaip Baltarusijoje ar Rusijoje, visą laiką siekia išlaikyti visuomenėje įtampą. Nes tik visuomenės supriešinimas su vadinamuoju elitu leidžia išlaikyti didelę potencialių rinkėjų bazę.
Tačiau šiandien svarbu ne tik rinkimai. Reikia suvokti, kad galimybė susitapatinti su lietuvių tautos interesų, kuriuos reprezentuoja P. Šliužas, gynimu šiandien V. Uspaskichui ir jo partijai gyvybiškai svarbi ne tik gaivinant smarkiai mažėjančius reitingus, bet ir artėjančio teismo kontekste. Juk jo baigiamąją fazę būtų idealu pasitikti su lietuvių tautos gynėjo aureole.
Toks tikslas gana gerai paaiškintų, kodėl Seimo pirmininkė L. Graužinienė ne šiaip aktyviai palaikė referendumą, nepaisydama net iš premjero lūpų sklindančios informacijos, kad organizatoriai apgaudinėjo žmones, kurie pasirašė. Ji susitikdavo ir su Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininku Zenonu Vaigausku. Po šių susitikimų būdavo labai aiškiai išreiškiama V. Uspaskicho pozicija, išsakoma L. Graužinienės lūpomis – referendumas turi įvykti.
Ar verta stebėtis, kad VRK pirmininkas buvo taip išsigandęs, kai VRK nariai pirmu balsavimu neatvėrė referendumui kelio, todėl VRK balsavo dar kartą ir kelias buvo atvertas? Tikriausiai Z. Vaigauskui turėjo labai palengvėti, nes jei VRK būtų nubalsavusi kitaip, būtų sužlugęs ne šiaip, kaip manoma, antikonstitucinis referendumas – pačioje proceso pradžioje tai būtų sugriovę visą politinį scenarijų, kurio tikslas – sukelti didžiausią priešpriešą visuomenėje.
O dabar visi galės darbuotis, kaip įprasta. Vieni veikėjai organizuos lietuvių tautos sukilimą prieš blogą valdžią ir socialinius neramumus, antri sieks destabilizuoti Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės darbą ir trukdyti įgyvendinti svarbius sprendimus, kad tauta galėtų niršti, o treti, kad tauta galutinai sprogtų, ir toliau seks pasakas apie tai, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kalbėdama apie energetinę nepriklausomybę, tik vogė milijardus, tačiau jų, aišku, taip niekas ir neras, juk svarbu tik tai, kad vogė.
Beje, šis procesas jau vyksta ir tik aklas gali nepastebėti, kaip visi gražiai pasidaliję vaidmenimis bei kaip tam tikros oligarchinės grupės darbuojasi siekdamos šio tikslo.
Tačiau svarbiausia ne tai, kad oligarchų grupės jau daugybę rinkimų lemiamu momentu atidirba taip, kaip reikia, ir tam tikrų jėgų pergalei panaudoja savo valdomą žiniasklaidą. Gali būti, kad paprasčiausiai pačios kažko bijo, todėl privalo atidirbti. Šiandien daug svarbiau pastebėti geopolitinę aplinką, kurioje vyksta visi šie procesai.
Kai šiandien Kijeve ukrainiečiai žūsta už savo laisvę, norėdami žengti į Europą ir tapti garbingais jos nariais, Lietuvoje P. Šliužas grasina protestais dėl referendumo, kuris iš esmės tolina Lietuvą nuo ES ir tai daroma lietuvių tautos vardu. Todėl jei lietuvių tautos vardu iš tiesų pavyktų prie Seimo išprovokuoti rimtų neramumų, tai būtų džiugiausia žinia Kremliui, mat jis neramumais Vilniuje pridengtų Viktoro Janukovyčiaus liejamą ukrainiečių kraują Kijeve.
Todėl tikėtina, kad jei Lietuvoje Vladimiras Putinas turi aktyviai bendradarbiaujančių verslininkų, politikų, teisėsaugos pareigūnų ar žiniasklaidos atstovų, tai šiame geopolitiniame mūšyje jie visi bus aktyvinti. Nes kuo sunkiau bus Lietuvai ir tai bus galima demonstruoti visam pasauliui, ypač Rusijos bei Ukrainos žmonėms, tuo lengviau bus V. Putinui palaužti Ukrainą.
Norėtųsi tikėti, kad Rusijai nepavyks įgyti lemiamos įtakos šiandieniuose procesuose ir perimti jų kontrolės, tačiau šį komentarą rašiau ne tiek siekdamas perspėti dėl Rusijos įtakos, kuri akivaizdi ir tai labai gerai matyti iš to, kaip įnirtingai interneto komentuotojai tai neigia. Rašau siekdamas atkreipti visos lietuvių tautos dėmesį į tai, kad šiandien turime būti pasiruošę provokacijoms ir tikslingai nukreiptam darbui, kurio tikslas – supriešinti visuomenę, bandant stabdyti visus procesus, įtvirtinančius Lietuvos nepriklausomybę tiek nuo Rusijos, tiek nuo oligarchinių grupių.
Todėl norėtųsi paraginti visus padorius politikus, dalyvaujančius referendumo procese, būti atsakingais ir neleisti šio demokratinio instituto išnaudoti neramumams skatinti. Taip būtų galima neleisti Rusijai išnaudoti sąmoningai didinamą įtampą Lietuvoje ir pridengti V. Janukovyčiaus pralietą ukrainiečių kraują Kijeve.
Tai, kad nuosekliai ruošiamasi tam tikriems neramumams, akivaizdžiai demonstruoja „populiariausi“ komentarai prie įvykių Ukrainoje. Peržvelgus juos nesunku pastebėti, kad visą laiką populiariausi komentarai yra tie, kuriuose rašoma apie neramumus prie Seimo ir ne tik buvusius, bet ir galimus ateityje, bei apie tai, kaip tokiu atveju elgtųsi valdžia.
Netikintiems, kad Lietuvoje gali greitai įsisiūbuoti protestai, vertėtų atsiminti 2009 m. pradžią, kai dužo Seimo rūmų langai, o aktyviausiai šiuose procesuose dalyvavo ne profesionalūs ir seniai pažįstami radikalai, o iš kažkur staigiai atsiradęs itin aktyvių ir aršių žmonių būrys. Apie jų veiksmus turėtų neleisti užmiršti etatiniai komentuotojai, kurie nuolat stengiasi įteigti, kad tai buvo išskirtiniai patriotai, su kuriais susidorojo valdžia ir policija.
Kalbant apie kelis šimtus aktyvių veikėjų, kurie gali staiga įsilieti į organizuojamus neramumus ir demonstruoti išskirtines kovines savybes, negalima atmesti fakto, jog didelė dalis kontrabandos tiekiama iš Rusijos, o su ja dirba didelis autorizuotų „dilerių“ tinklas. Taigi, labai svarbu, kad politinės partijos, kurios organizuos protestus, siektų pačios eliminuoti veikėjus, kurių tikslas bus ne referendumas, o didžiausias visuomenės supriešinimas.
Šiame komentare mažiau dėmesio skyriau pačiam referendumui, nes jis šioje situacijoje tėra priemonė. Tai akivaizdžiai demonstruoja visa proceso eiga. Pavyzdžiui, teigiama, kad referendumas organizuojamas, nes nėra saugiklių, kad žemės nesupirktų užsieniečiai. Tačiau juk visi žino, kad užsieniečiai per įmones jau seniai pirko žemės tiek, kiek norėjo, ir niekam tai netrukdė.
Dar keisčiau šis argumentas atrodo, nes ilgą laiką valdžioje buvę Kazimiros Prunskienės, o vėliau Ramūno Karbauskio vadovaujami valstiečiai puikiausiai galėjo visus saugiklius sudėti, tačiau to nedarė. Taigi, teiginiai, jog referendumo tikslas – apsaugoti Lietuvos žemę nuo užsieniečių, nes kitaip valdžia nesudeda saugiklių, skirti tik visuomenei suklaidinti.
Vertinant galimybę suklaidinti visuomenę, reikia atsiminti, kad dešimtys tūkstančių žmonių tiesiog suinteresuoti kuo greičiau suklysti ir patikėti bet kuo, kas leistų kilti į kovą. Juk tie tūkstančiai V. Uspaskicho ir jam artimų politikų sutelktų žmonių niekur nedingo. Ir jie puikiausiai atsimena, kad bent kol kas prie valdžios lovio jiems pavykdavo prisiirti tik augant įtampai tarp visuomenės ir bent kiek atsakingesnę politiką vykdančių partijų.
Kad įtampos kėlimas gali būti susijęs su valdžios pyrago dalybomis, netiesiogiai demonstruoja ir tai, kad populistai labai mėgsta aiškinti apie algų Seimo nariams mažinimą, kaip ir apie Seimo narių skaičiaus mažinimą per pusę, tačiau šie klausimai į referendumą neįtraukti. Nors juos įtraukus tikriausiai būtų pavykę surinkti ir pusę milijono parašų.
Vis dėlto, vertinant didžiausią jėgą, didinančią įtampą visuomenėje, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nė vienoje išsivysčiusioje Vakarų valstybėje taip aktyviai nesireiškia žiniasklaidą ar energetiką kontroliuojančios verslo grupės (oligarchai). Viena priežasčių, kodėl jos gali sąmoningai prisidėti prie radikalių jėgų pergalės, yra siekis išlaikyti įtaką ir pajamas. Nes augant vakarietiškų politikų įtakai formuojasi aplinka, ne tokia palanki Lietuvos valstybės kapitalo perkėlimui į privačias rankas bei struktūriniam tam tikrų sistemų užvaldymui.
O keliant visuomenėje įtampą, didinant nepasitikėjimą ir trukdant bent kiek atsakingiau veikiantiems premjerams įgyvendinti būtinas permainas užkertamas kelias Lietuvos valstybės, kaip struktūros, stiprėjimui ir išlaikoma oligarchų bei šešėlinių struktūrų įtaka.
Pabaigai pateiksiu ištrauką iš pokalbio su Pranciškumi Šliužu LRT laidoje „Dėmesio centre“. Kiekvienas gali nuspręsti, ar joje yra užuomina į komentare minimus pavojus.
– Pone Šliužai, kokius scenarijus Jūs pats numatote?
– Pavyzdžiui, kai tik prasidės sesija, mes apsupsime Seimą gyva žmonių grandine ir ilgai, ilgai ten budėsime. Neprašydami jokių leidimų, net su niekuo nederinę. Tai tiesiog bus kvietimas žmones pasielgti šitaip. Tokia bus pilietinė pozicija.
Nuotraukoje: žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS, šio straipsnio autorius.
Žurnalas „VALSTYBĖ“
2014.02.20; 12:40
