Vaikas yra Adomas

Ski­ria­ma Mer­gai­tei

Ado­mas, pir­ma­sis žmo­gus, bu­vo vai­kas. Die­vas su­kū­rė žmo­gų „pa­gal sa­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą“, su­kū­rė jį vai­ku. Nes Die­ve yra vis­ko, yra ir vai­ko.

To­bu­las žmo­gus yra vai­kas. Vai­kas yra tik­ra­sis žmo­gus. Vai­kas tu­ri vi­sa, ko rei­kia to­bu­lam žmo­gui, ir tu­ri svar­biau­sia, ko rei­kia to­bu­ly­bei – ty­ru­mą, cas­ti­tas. Šven­ta­ja­me Raš­te dar ra­šo­ma – „kaip vy­rą ir mo­te­rį jį su­kū­rė“. Reiš­kia, Ado­me sly­pė­jo ir vy­ras, ir mo­te­ris, o tai ga­li bū­ti tik vai­ke. Vai­kas dar nė­ra nei vy­ras, nei mo­te­ris (an­ge­liu­kai!), šis vir­smas įvyks vė­liau.

To­liau pa­sa­ky­ta – „jie­du bu­vo nuo­gi, žmo­gus ir jo žmo­na, ta­čiau ne­jau­tė jo­kios gė­dos“(Pr 2, 25). Gė­dos dėl nuo­gu­mo ne­jau­čia vai­kai. Ir taip jie, Ado­mas ir Ie­va, gy­ve­no Ro­ju­je, kol ne­pa­ra­ga­vo už­draus­to vai­siaus, gė­rio ir blo­gio pa­ži­ni­mo vai­siaus. Die­vas sa­kė – „nuo ge­ro bei pik­to pa­ži­ni­mo me­džio tau ne­leis­ta val­gy­ti, nes kai tik nuo jo pa­ra­gau­si, tu­rė­si mir­ti“. Jie pa­ra­ga­vo, ir jie mi­rė. Juo­se mi­rė vai­kas.

XXX

Ta­čiau Die­vas bu­vo gai­les­tin­gas žmo­gui, ir lei­do jam kas­kart at­gim­ti vai­ku. Kas­kart, gi­mus vai­kui, gims­ta Ado­mas, pir­ma­sis Žmo­gus. Kol žmo­gus yra vai­kas, jis yra ro­ju­je, jis bu­vo­ja ro­ju­je, bet tai trun­ka la­bai ne­il­gai. Po to jis mirš­ta – vai­kas mirš­ta ja­me. Pa­žvel­kim į nuo­trau­kas – tas ma­žy­lis, ku­ris žiū­ri į ta­ve vi­siš­kai ne­kal­to­mis, šva­rio­mis aki­mis, ką jis tu­ri ben­dro su šiuo barz­do­tu, pa­var­gu­siu ir pa­dė­vė­tu vei­du, ku­rį ma­tai veid­ro­dy­je?

Vai­kų aky­se, ypač kū­di­kių, yra kaž­ko­kio keis­to ir grau­daus liū­de­sio – sa­vo pirm­gi­mį va­di­nau liūd­niu­ku. Jie ne­kal­ba, jie liū­di. Ar jie ži­no, kad jie iš­nyks? Ar jie ži­no, kas yra pa­sau­lio siel­var­tas? Tur­būt. Vai­kai ne­pa­pras­tai pro­tin­gi, jie ži­no dau­giau už mus. Kaip jie ga­lė­tų ne­ži­no­ti, kad mirs? Bet Die­vas yra gai­les­tin­gas. Jis lei­džia vai­kui gy­vuo­ti mu­my­se – tiek, kiek mes su­ge­bė­sim. Žmo­gus yra tiek žmo­gus, kiek ja­me yra vai­ko. Kar­tais vai­kas gy­vuo­ja ja­me nuo gi­mi­mo iki pat jo die­nų pa­bai­gos. To­kie žmo­nės va­di­na­si šven­tie­ji

XXX

Die­vas yra la­bai gai­les­tin­gas. Jis lei­džia mums iš­gy­ven­ti dar vie­ną vai­kys­tę. Tai se­nat­vė. Aiš­ku, jei mes kuo nors ši­to nu­si­pel­nė­me. Toks žmo­gus se­nat­vė­je tam­pa vai­ku. Ma­čiau, kaip li­go­ni­nė­je gu­lin­tis be­jė­gis se­ne­lis pri­glu­do ir ap­ka­bi­no prie jo pa­si­len­ku­sią slau­gę, dik­tą ge­ra­šir­dę mo­te­rį. To­ji su­pra­to ir kaip kū­di­kį pa­ė­mė jį ant ran­kų. Vai­kai my­li se­ne­lius, o se­ne­liai vai­kus. Su­au­gu­sio žmo­gaus gy­ve­ni­mas iš Die­vo vil­čių tar­si iš­kren­ta. Ar dėl to, kad yra ne­tei­sin­gas?

XXX

„Anuo­met at­ves­ta pas Jį vai­kų, kad už­dė­tų ran­kas ant jų ir pa­si­mels­tų. Mo­ki­niai drau­dė. Jis bu­vo vai­kas. Kaip­gi ki­taip – Jis juk bu­vo Die­vo sū­nus, iš Jo pa­veiks­lo ir pa­na­šu­mo. „Kū­di­kė­lis Jė­zus“ – štai ne­ty­čia , bet ge­nia­liai nu­sa­ky­ta Kris­taus es­mė. Ko­dėl nie­ko ne­ži­no­me apie Jo, su­au­gu­sio, gy­ve­ni­mą, iš­sky­rus pas­ku­ti­nius tre­jus me­tus. Vai­kys­tė – ir tre­ji me­tai ke­lio­nės į Gol­go­tą. O kas ta­me tar­pe?

Vie­nas mįs­lin­gas su­ta­pi­mas: „Vai­ke­lis au­go ir stip­rė­jo, jis da­rė­si pil­nas iš­min­ties, ir Die­vo ma­lo­nė bu­vo su juo“. Taip kal­ba­ma apie Jė­zų-vai­ką. O štai kaip apie Jė­zų su­au­gu­sį: „O Jė­zus au­go iš­min­ti­mi, me­tais ir ma­lo­ne Die­vo ir žmo­nių aky­se“. Tiek apie vai­ką, tiek apie su­au­gu­sį – tais pa­čiais žo­džiais…

Jė­zus liks vai­ku vi­są gy­ve­ni­mą, ne­pai­sant sa­vo pa­skir­ties su­vo­ki­mo, iš­ti­ku­sio Jį dar dvy­li­ka­me­tį, ne­pai­sant ži­no­ji­mo, kas Jo lau­kia. Iš­liks vai­ku, ne­pai­sant Gol­go­tos šmėk­lų. Ši­taip iš­ga­li tik Die­vas, Die­vo sū­nus. Vai­kas ir Skaus­mų vy­ras vie­nu me­tu.

To­dėl vi­du­ram­žių exam­pla’ose, trum­puo­se vaiz­din­guo­se pa­sa­ko­ji­muo­se, su­tin­ka­me re­gė­ji­mus os­ti­jo­je krau­juo­jan­čio kū­di­kė­lio Jė­zaus. Rei­ner’is iš Lje­žo ap­ra­šo re­gė­ji­mą – prie kry­žiaus pri­kal­tą ber­niu­ką, iš ku­rio pra­ver­to šo­no į eu­cha­ris­ti­jos tau­rę la­ša krau­jas ir van­duo.

Gol­go­to­je žmo­ni­ja įvyk­dė in­fan­ti­ci­dą-vaik­žu­dys­tę. Bu­vo nu­žu­dy­tas vai­kas, Die­vo vai­kas.

XXX

Vai­kas yra to­bu­las, to­bu­las žmo­gus. Kaip­gi? Ar­gi jis nė­ra sil­pnas ir glež­nas, jo kū­ne­lis ne­pro­por­cin­gas, jo ju­de­siai juo­kin­gi, jo le­me­ni­mas ne­riš­lus? Ta­čiau vi­sa tai kaž­ko­dėl yra la­bai mie­la. Mie­la – štai kur slė­pi­nys. Žmo­gau su­au­gė­li, būk tu nors šim­tą­kart to­bu­las ir ta­len­tin­gas, bet jei esi ne­mie­las… Ir to­dėl vai­ko ne­to­bu­ly­bė yra to­bu­ly­bė, nes yra mie­la, o tai reiš­kia iš­ties to­bu­la. Mie­li jo ju­de­siai, jo čiauš­kė­ji­mas, jo kva­pai, mie­las pats jo bu­vi­mas ša­lia. O jo akys …ar yra kas to­bu­les­nio už jų ty­rą?

XXX

Per­ei­ki­te gat­ve, žvel­ki­te su­tik­tiems žmo­nėms į akis. Kaip pa­si­elgs su­au­gu­sie­ji – ge­riau ne­rei­kia… Tik vai­kas jums at­sa­kys, tik jis su­pras jus be žo­džių, ir at­sa­kys sa­vo žvilgs­ne­liu, gal su­si­dro­vės, bet nu­si­šyp­sos, ir žvilgs­niu pa­ly­dės… Aiš­ku, jei­gu ju­my­se dar yra vai­ko…

Nuotraukoje: Algiras Patackas, Kovo 11-osios Akto signataras, šio komentaro autorius.

2012.06.30