Man vadovaujant Seimo NSGK ir atliekant garsųjį parlamentinį tyrimą buvau gavęs pakankamai informacijos, jog su manimi norima fiziškai susidoroti. Tačiau vėliau vis dėlto buvo nuspręsta pradėti plačią šmeižto kampaniją.
Apie tai mums komitete liudijo saugumo karininkai, ištikimai tarnavę ne „valstybininkų“ klanui, o Lietuvos valstybei. Pagal tuo metu ir dabar turimus VSD duomenis, juodinimo tikslams suinteresuotos struktūros žiniasklaidai skyrė milžiniškus pinigus. Tai atspindi viena iš tų garsiųjų, taip ir nepaviešintų, 12 VSD pažymų. Tai aiškiai ir konkrečiai argumentuota mūsų tyrimo medžiagoje.
Šalies žiniasklaida skęsta korupcijos liūne. Tai jau nebėra paslaptis, nes informaciją patvirtino ir „Wikileaks“ paskelbti oficialūs JAV diplomatų susirašinėjimai bei dokumentai. Niekam ne paslaptis, kad ryškiausiu „valstybininkų“ klano ruporu jau seniai yra tapęs dienraštis „Lietuvos rytas“. Šis dienraštis uoliausiai „vertė“ iš postų jiems neįtikusius generalinius prokurorus bei STT vadovus, kurie žinojo pačių dienraščių savininkų toli gražu neskaidrius verslo sandorius, pvz., dėl buvusių „Ledo rūmų“ „prichvatizavimo“ bei nesumokėtų milijonų litų mokesčių. Visa Lietuva stebėjo nešvarią kovą siekiant sužlugdyti legendinę „Žalgirio“ krepšinio komandą. Ką jau kalbėti apie Arvydo Sabonio šmeižto kampaniją, siekiant vienintelio niekingo tikslo – bet kokia kaina savai komandai gauti kuo daugiau pinigų. Jų nesustabdo net mirtis.
Būdami aktyvūs mūsų išaiškinto ir paskelbto „valstybininkų“ klano dalyviai, jie iškart pradėjo didžiulę šmeižto kampaniją, nukreiptą prieš žuvusį Breste Lietuvos saugumo karininką Vytautą Pociūną. Kaip yra įrodyta Seimo NSGK tyrimo dokumentuose, jie, veikdami su susikompromitavusiais VSD vadovais, kartu fabrikavo juodus šmeižikiškus pramanus, nukreiptus prieš žuvusį V.Pociūną. Kai apie tai viešai prabilau, jie taip pat pradėjo visaip šmeižti ir juodinti. VSD turi duomenų apie šių veikėjų neskaidrius finansinius ryšius su liūdnai pagarsėjusia bendrove „Dujotekana“ bei 25 milijonų litų nelegalių darbo partijos ir V. Uspaskicho lėšų, panaudotų žiniasklaidai papirkti, taip pat ir su kitoms neskaidrioms verslo ir politikos grupuotėmis.
Būtent šis dienraštis, akivaizdžiai ginantis „valstybininkų“ klaną ir susikompromitavusius specialiųjų tarnybų pareigūnus, neteisėtai gauna ir skelbia operatyvinę informaciją, kartu kenkdamas teisingam bylų tyrimui. Maža to, šis oficiozas net griauna valstybės prestižą, ypač kalbant apie operatyvinę, slaptą informaciją bei tendencingą publikaciją, atseit E. Kusaitė turėjo tikslą sprogdinti Maskvos metro. Pasitelkdami politikų ir aukšto rango teisėsaugos pareigūnų neskaidrią reputaciją, jie nebaudžiami, daro įtaką gana svarbiems šalies politiniams ir ekonominiams procesams.
Štai ryškiausi pavyzdžiai: jų proteguotas milijardus Lietuvai nuostolių atnešęs LEO.lt projektas, atviras, ciniškas trukdymas mūsų atliekamam tyrimui. Jie ne tik šmeižė žuvusį V.Pociūną, ir visaip juodino sąžiningus saugumo karininkus, o nusikaltimus dangstančius VSD vadovus visaip liaupsino, išvystė neregėto masto šmeižto kampaniją prieš mane asmeniškai, ir prieš NSGK. O vėliau, įrodžius visišką jų pramanų absurdiškumą, jie nesivargino tai paneigti.
Vadinasi, jie ir toliau liko ištikimi melui. Naudodamiesi chaosu šalies teisėtvarkoje, manipuliuodami silpnais, amoraliais ir bailiais politikais, jie ir toliau, vartodami nusikaltėlių pasaulio žargoną, įžeidinėja nekaltus žmones, iš jų tyčiojasi, nebaudžiamai pažeidinėja mūsų garbę ir orumą. Per gerai išplėtotą „valstybininkų“ klano (kurį LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė truputį sudrausmino, bet neišvalė) tinklą, jie, „Lietuvos rytui“ išspausdinus eilinį straipsnį, sugeba sukelti isteriją visoje šalyje.
Manipuliuodami faktais, išpūtė skandalą, kuris kenkia jiems nenaudingiems politikams, teisėtvarkos pareigūnams, net verslininkams. Ciniško veidmainiškumo pavyzdys yra jų štai tokia pozicija – neseniai mirusio Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio atžvilgiu. Po mirties iš laikraščio ir TV liejosi negirdėtos liaupsės, o jam gyvam esant būtent jie persekiojo ir visaip kritikavo jo veiklą LPK ir tyčiojosi iš jo labdaringos veiklos. Būtent jie jam užklijavo oligarcho etiketę, kartu nė vieno blogo žodžio nepasakę apie LEO.lt aferą arba apie Artūro Zuoko – Abonento, susijusio su „rubikončikais“ buvusio Vilniaus kino teatro bei 60 ha žemes sklypo Vilniuje vagystę. O kur „dujotekančikai“ ir kitos neskaidrios verslo grupuotės, kurios veikė kartu su jais?
Dabartinis puolimas prieš mane yra rafinuoto cinizmo ir melo viršūnė. Pasinaudodami tuo, kad pasaulinės krizės paveiktas mano šeimos, kaip ir daugelio ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje verslas išgyvena sunkius laikus, jie taip pateikė faktus, jog nežinančiam skaitytojui gali atrodyti, jog esame nusikaltėliai, mažiausiai apiplėšę banką. Specialiai viską supainioja ir sujaukia taip, kaip jiems pagal jų juodą scenarijų reikia.
Visų pirma, straipsnyje, kuriame yra daug netiesos ir kuriame nesuprantama kodėl, neatsiklausę mūsų, šią žinią išplatino ELTA, Delfi.lt. Antraštė, jog lyg tai esu politikas „rėksnys“, jau nuteikia skaitytoją neigiamai. Atseit, esu kažkoks nesusitvardantis individas. Arba visiškai nesuvokiama, ką reiškia, esą aš esu gatvės politikas. Vadinasi, ginti neteisėtai persekiojamą E. Kusaitę yra blogai? Maža to, visa istorija atspindėta taip, kaip jiems reikalinga. Kreditas buvo paimtas jau seniai ne sklypams pirkti, o šeimos verslo plėtotei. Verslą plėtojome su buvusiu partneriu iš JAV. Jis 2005 metais pasiūlė nupirkti jo dalį, kurioje jau buvo nekilnojamas turtas. Kadangi tiek pinigų neturėjome, mes kreipėmės į banką, kuris suteikė kreditą. Užstato bankui užteko su kaupu.
O straipsnyje teigiama, esą mes už kreditą pirkome žemės sklypų, yra visiškas melas. Skaitytojai yra specialiai klaidinami, jiems kišama į galvas neteisinga nuomonė apie mane, kaip apie žmogų ir verslininką. Be abejo, tai kenkia mano dalykinei reputacijai. Tai tik keletas pavyzdžių. O tokių yra labai daug. Vienareikšmiškai teigiu – skaitytojams nenorima objektyviai informuoti apie šalies garsenybių gyvenimą, bet specialiai brukama purvina provokacija, turint vieną tikslą – apjuodinti mane, mano šeimą, suplakant mažą dalelę tiesos su didžiule porcija melo. Jiems tas reikalinga, nes norima pakenkti mano reputacijai ir mano darbams, kuriuos vykdome su mano vadovaujamu Tautos ateities forumu (žr. www.taf.lt).
Net straipsnio autorius netyčia tai patvirtina ir nurodo, esą aš sudarinėju tautos griovėjų sąrašus. O tiesa yra labai paprasta -TAF‘as tikrai yra paskelbęs TAUTOS NAIKINIMO PASMERKIMO AKTĄ. Apie tai kalbama mano su sukurtame dokumentiniame filme SUKLAIDINTA LIETUVA. Būtent šios ir kitos mūsų iniciatyvos ir sukėlė šių veikėjų tokią liguistą reakciją. Juk visas straipsnis yra persunktas patyčių, paniekos ir neapykantos dvasia. Jie niekaip negali susitaikyti, jog kažkas gali jiems ir jų ginamiems statytiniams paprieštarauti.
Netgi tas teiginys, jog rengiuosi balotiruotis į Seimą yra melas, nes aš pats dar neapsisprendęs. Taip peršama skaitytojui tendencinga nuomonė, kad jų remiami visokie kirkiliniai, uspaskiniai, valinskiniai, zuokiniai ar kitokie iniai gali ten pretenduoti, o man neleidžiama. Manau, toks jų elgesys duos visiškai kitą rezultatą, nei jie siekia.
Tačiau problema – ne jų straipsnis. Tikroji problema yra ta, jog šioje nebaudžiamumą oficialia valstybės politika pavertusioje šalyje tampa labai nesaugu. Kaip minėjau, prieš keletą metų turėjau patikimos informacijos, jog mane norima nužudyti. Šią vasarą viskas pradėjo kartotis. Vasaros pabaigoje buvo užpulta mano šeimos sodyba Dzūkijoje. Tampa aišku, jog tikėtasi padaryti provokaciją ir išpūsti skandalą. Tik provokatoriams nežinant manęs sodyboje nebuvo, tai sumušė nieko dėtą sūnų. Ikiteisminis tyrimas atliekamas vangiai ir, ko gero, taip ir bus numarintas. Tai įvyko kaip tik netrukus po minėto Pasmerkimo akto paskelbimo.
O po rugsėjo mėnesio interviu „Laisvame laikraštyje“ sulaukiau grasinančių žinučių. Dabartinis šis išpuolis akivaizdžiai buvo suderintas, nes jį paskelbė ne tik „Lietuvos ryte“, bet ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Tai jau sistema, kuri paklūsta vieningam vadovavimui. Tai patvirtina ir faktas, kai A. Januška su R. Stoniu ir Co ruošėsi nuversti premjerą A. Brazauską. Apie tai mano knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ yra pateikti įrodymai. Iš pradžių jie nusprendė premjerą prispausti, sukeldami skandalą žiniasklaidoje. Vieną kartą Seime per vyriausybės valandą A. Kubilius paklausė A. Brazausko apie gana seną istoriją – „Draugystės“ viešbučio privatizavimą. Atrodytų, kas čia tokio, tik keletas įdomių detalių. Pasirodo, tokį klausimą užduoti A. Kubiliaus paprašė tuometis URM sekretorius A. Januška.
Antra – vakare jau visos šalies žiniasklaidos priemonės tik apie tai ir spygavo. Va, kaip yra kurpiami skandalai. Tam tereikia galios, pinigų ir įtakos. Nejaugi mano, vieno iš daugelio, per krizę nukentėjusių verslininkų problemos, kurios dar neaišku kaip išsispręs (tikiuosi, jog viskas susitvarkys) vertos tiek pastangų ir dėmesio. Tikrai taip nemanau. Jiems svarbu sutramdyti ir nutildyti mane ir įbauginti mano kolegas, kad būtume klusnūs avinėliai ir žinotume savo vietą. Ši antihumaniška, nieko su realiomis žmogaus teisėmis neturinti santvarka neleidžia reikštis laisvam žodžiui arba viešai teikti siūlymų. Leidžiama vogti ir meluoti. Sistema su nesutinkančiais susitvarko.
Manęs jie neįbaugins, bet kiti gali susimąstyti – o koks tikslas kovoti, jei mūsų žmonės jau įprato tikėti melu. Vienu, kuo nesu įsitikinęs, ar šalies žmonės pasiryžę kovoti už savo ir savo vaikų teises, už bebaigiamą sunaikinti Tėvynę. Jeigu taip, aš esu pasiryžęs bet kokiems išbandymams, ir jie manęs neįbaugins. Svarbu žinoti, jog tokia auka mūsų žmonėms priimtina. O jeigu piliečiams auka nereikalinga, vadinasi nėra tikslo kovoti ir kentėti. Patikėkite, nemalonu pasijusti vienam prieš tokią galingą sistemą. Jų, mūsų engėjų yra nedaug, bet jie vieningi, vieningi savo niekšiškumu ir baisia neapykanta. Tiesą pasakius, jei mumyse atsiras drąsos, tikint vienas kitu susivienyti, tada mes tapsime jėga. Mūsų yra daugiau – vadinasi mes laimėsime.
Nuotraukoje: buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius, šio komentaro autorius.
2011.11.14
