Rengdami miestų projektus, architektai privalo remtis: STR, meteorologijos tarnybos nurodomomis sąlygomis, įstatymų numatytais reglamentais ir rekomendacijomis. Matome, kuo toliau, tuo sudėtingiau prognozuoti orus – pasak sinoptikų, tai normalu, nes dėl šylančio klimato anomalinių atmosferos reiškinių daugėja ir orai tampa mažiau nuspėjami.
Bet ar viskas priklauso nuo gamtos? Gal užteks, gerbiami architektai ir projektuotojai, kaltinti oro sąlygas – tiesiog pradėkite laikytis įstatymų ir rekomendacijų.
Oro sąlygų kontekste išryškėja viena problema iš dviejų dalių: visų pirma dėl mažo gatvių ir pėsčiųjų takų vandens įgeriamumo skęsta gatvės ir šaligatviai. Antra, kadangi visas vanduo suteką į lietaus nuotekų šulinius, praėjus lietui džiūsta miestų žaluma (ypač nukenčia medžiai). Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų nesilaikymas techniniuose projektuose verčia abejoti kompetencija ir netgi sveiku protu daugumos projektų rengėjų. Architektai apskritai „pamiršo“ vandeniui laidų grindinį, kuris privalomas pagal paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 7 punktą.
Apklausti techninių projektų vadovai dažniausiai nėra girdėję apie tokio reglamento taikymą. Ar taip nėra ir dėl to, kad nėra jokios reglamento vykdymo kontrolės? Miestų kūrimas vyksta remiantis darnios miesto plėtros reikalavimais, bet trūksta bendros vizijos.
To pasekmės – džiūstantys miestų alėjose pasodinti medžiai, kurie auga nedideliuose jiems paliktuose grindinio tarpeliuose, kai šaknys negauna pakankamai vandens, maisto medžiagų, oro, prasta parkų ir skverų žaliųjų zonų apsauga, tvarkymas, senkančios upės. Ar pas kaimynus kreiptis dėl išdžiūvusių upių nėra naivu ir gėda, kai savo kieme susitvarkyti nesugebama. Oro sąlygų bei paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento nesilaikymo vyksta upių krantų erozija.
Dėl staigaus vandens lygio kilimo lietaus metu į vandens nuotekų vamzdynus paduodamas didelis vandens kiekis, kuris staigiai kelią vandens lygį – taip didėja potvynių miestuose tikimybė. Staiga padidėjęs vandens kiekis kelia grėsmę ir miesto vamzdynams. Ką jau kalbėti apie upių užterštumą – kartu su dulkėmis per lietaus nuotekų vamzdžius į upes patenka net padangų, kurios turi būti surinktos miestuose, dalelės.
Išmoksime projektuoti ar dar reikės „paaukoti daug medžių“? Nuo 1991 metų kietųjų dangų kiekis mieste padidėjo apie 2 kartus. Sprendimas yra šalia – naudoti, kur įmanoma, vandeniui laidžias dangas. Vandeniui laidaus grindinio naudojimas privalo būti įtraukiamasį projektavimo reikalavimus, tada, tikėtina, mažo intensyvumo gatvėms net nereikės lietaus nuotekų tinklų, mažiau būtų apkraunami miestų lietaus vandens surinkimo tinklai, mažiau iššūkių lauktų kiemų tvarkymo programų, parkuose nereikėtų ardyti gamtinės struktūros bei keisti susiformavusio gamtinio kraštovaizdžio.
Perteklinė infrastruktūra – miesto konkurencingumo mažėjimas: miestuose norima tiesti naujus lietaus nuotekų tinklus, bet ar dėl to perkasime visą miestą, nekalbant apie tai, kad ateityje tuomet laukia dideli jų tvarkymo, išlaikymo kaštai.
Rengiant techninius projektus privalu laikytis Reglamento reikalavimų bei ieškoti sprendimų, kurie nekenkia miestų tvariosarchitektūros ir darnios statybos vizijai, darniai miestų plėtrai.
Parengė Nerijus Bakasėnas
2019.08.09; 03:00
