Ką gi, įvyko vakar vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės likimo. Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami.
Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė” niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?
Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį”. Bet su šiuo „triukšmadariu” jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!
K.Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės”. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos”, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.
Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?
Jelio universiteto profesorius Timothy Snyder parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės”. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. Snyder neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage.
2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės” susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.
Apie Kazį Škirpą T.Snyderis taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Pirmojoje T.Snyderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K.Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją” ir „ragino minias žudyti” liko.
Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšiškai pasmerkusio K.Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į T.Snyderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..
Ne, tai, sako, aš K.Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…
Kitas istorikas K.Škirpa paskelbė „antisemitu”. Aš klausiau, ar kas nors tyrinėjo K.Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti” tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K.Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K.Škirpai būtų sunku?
O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K.Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.
Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija”. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.
Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi turi reikšmės”. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašius priešakyje, kurio padorumu neturiu mažiausio pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.
Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus” arba Medininkuose irgi „savi” iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais”.
2016.11.30; 14:18
