Amžinybėn iškeliavo (rugsėjo 7) Jonas Algirdas Antanaitis, inžinierius-statybininkas, ištvermingas rezistentas, tautos ir valstybės rūpesčiams didžiai pasišventusi asmenybė.
Pažinojau jį asmeniškai beveik 30 metų. Buvo mano tėvo bendrabylis „ateitininkų“ byloje, kai akademinis jaunimas pogrindžio sąlygomis bandė atkūrinėti okupacijų sugriautą studentų ateitininkų sąjungą ir bolševikinėje priespaudoje vadovautis nacių prievartos nedalioje išbandytais konspiracijos metodais.
Greitai paaiškėjo, kad tie metodai visiškai netiko sovietų okuopacijos sąlygomis, nors buvo gana efektyvūs rezistencijoje prieš nacius. Bolševikai, naudodami nežabotą prievartą ir terorą, per labai trumpą laiką sugebėjo sukurti nepaprastai tankų šnipų, provokatorių ir informatorių tinklą, infiltruoti ne tik jų kontroliuojamas valstybines įstaigas bei įmones, bet prasiskverbti ir į pogrindyje veikusius bolševikinės ideologijos sklaidai nepalankius pasaulėžiūrinius samburius, net rezistencines kovos organizacijas.
„Negalėjau likti pasyvus stebėtojas prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, nes Lietuva ją sutiko be politinės vadovybės, – viename interviu kalbėjo man J. A. Antanaitis, pokario laikais jaunas ir perspektyvus specialistas, Kauno universiteto dėstytojas (http://www.propatria.lt/2018/09/jonas-algirdas-antanaitis-skleisti.html). – Tiesa, jauni karininkai organizavo partizanus – Lietuvos laisvės armiją. Tai buvo kovinė, bet ne politinė organizacija. Reikėjo politinės organizacijos, kuri orientuotų Lietuvos žmonių elgseną.“
Deja, jau 1945 m. balandy tie jauni idealistai buvo išaiškinti ir pradėti suiminėti. Gegužės pabaigoje buvo areštuotas ir Antanaitis. Nuteistas ir išsiųsdintas į Komiją kirsti miško.
Nuo mirties išgelbėjo profesinės kvalifikacijos. Išsekęs ir sunkiai sergantis, buvo įdarbintas Šiaurės geležinkelio projektavimo kontoroje. Vėliau – išgabentas į Vorkutos ypatingojo režimo lagerį, kur buvo naudojamas „Vorkutugol“ projektavimo darbuose. Į Lietuvą leista jam sugrįžti 1956 m. pabaigoje.
Neaprašinėsiu J. A. Antanaičio biografijos, nors ji dramatiška ir įdomi. Besidomintieji nesunkiai ras apie jį žinių viešai prieinamuose šaltiniuose (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/mire-97-metu-visuomenes-veikejas-1941-m-sukilimo-dalyvis-j-a-antanaitis-56-1026734). Čia pabandysiu susitelkti ties idėjomis, kurios jaudino velionį, kurias jis kėlė kaip savo politinės veiklos gairę ir kuriomis grindė savo raišką Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę.
Priminsiu, kad J. A. Antanaitis beveik dvejus metus (1995-1996) buvo LR Seimo narys. Balotiravosi kaip nuosaikus krikščionis demokratas bendrame sąraše su atsikuriančiais socialdemokratais. Juos jungė bendra programa „Į pilnutinę demokratiją“, kuri iškilių Lietuvos mąstytojų, veikusių Lietuvių fronto bičiulių vardu išeivijoje, 1955 m. buvo paskelbta Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Išsyk po išrinkimo į Seimą viename interviu apie savo politinę platformą Antanaitis kalbėjo: „Aš dalyvavau vokiečių okupacijos metu Lietuvių fronto veikloje pogrindyje. Lietuvių fronto bičiuliai jau išeivijoje yra parengę tokią programą, kuri vadinasi „Į pilnutinę demokratiją“. Lygiai prieš 40 metų ši programa yra išvydusi dienos šviesą. Ten tiek daug idėjų yra, kad jomis tik reikia pasinaudoti, nuodugniai išstudijuoti ir galima rasti medžiagos daugelio partijų programai. „Į pilnutinę demokratiją“ yra skėtis politinėms srovėms nuo nuosaikių dešiniųjų iki nuosaikių kairiųjų. Tai būtų centristinė programa, dėl to, kad ji iškelia socialinės rinkos ekonomikos svarbą. Socialinės rinkos ekonomikos esmė yra ta, kad ji teikia pirmenybę darbui, bet ne kapitalui.“
Paklaustas ar tos programos tezės, tam tikri postulatai buvo įtraukti į Seimo rinkimų socialdemokratų partijos programą, Antanaitis atsakė: „Taip, Seimo socialdemokratų programa ir vadinosi „Į pilnutinę demokratiją“. Tai buvo pati išsamiausia programa iš visų politinių partijų, kurios dalyvavo Seimo rinkimuose. Tačiau rinkėjai tada mažai kreipė dėmesio į programas, o balsavo prieš tuos, kurie nesugebėjo įvykdyti ekonomikos reformų.“
Ir čia pat pridūrė: „Seime mažai kas apie tai kalba ir galvoja. Vakar klausiau akademiko Vilko pasisakymo ta proga, kai jis buvo paskirtas Privatizavimo komisijos pirmininku. Tai jis kalbėjo, kad Lietuvoje privatizavimo lygis yra pasiektas pats aukščiausias iš visų buvusių socialistinio bloko šalių. Bet ar privatizavimas yra tikslas? Reikia surasti prioritetus. Koks svarbiausias tikslas? Svarbiausias tikslas yra žmonių socialiniai reikalai. Bet Lietuvos socialiniai reikalai yra patys prasčiausi. Lietuvos ekonomika iš visų to bloko šalių yra giliausioje duobėje. Jeigu Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje reformų metu smuko bendras vidaus produktas apie 20%, tai Lietuvoje jis smuko 60 %, Latvijoje – apie 50, Estijoje mažiau. Taip, kad tos klaidos, kurios buvo daromos vykdant ekonomikos reformą, Lietuvoje buvo pačios didžiausios.“
Seime ir prieš ketvirtį amžiaus, ir dabar nelabai buvo ir yra kam „apie tai kalbėti ir galvoti“. Akademiko Vilko „džiaugsmo“ priežasties – „aukščiausio privatizavimo lygio iš visų socialistinio bloko šalių“ – pasekmės šiandien jau akiviazdžios net bankininkams ir Tarptautiniam valiutos fondui, raginantiems Lietuvos politinę valdžią susirūpinti socialine atskirtimi: milijono gyventojų netekusi ir sparčiausiai Europos Sąjungoje nykstanti populiacija; ties skurdo riba gyvenančiųjų dalis – viena didžiausių Europoje; analogų beveik neturintis visuomenės nusivylimas bei nepasitikėjimas politinėmis institucijomis.
Dar daugiau. Socialdemokratų partijos, išdavusios socialinį reikalą ir nuėjusios tarnauti kapitalui, politinė katastrofa ir ideologinė degradacija. Krikščionių demokratų partijos, apleidusios tradicinį krikščioniškąjį socialinį mokymą ir susiliejusios su stambųjį kapitalą aptarnaujančia politine jėga, visiškas išnykimas iš politinės arenos.
Nieko nustabaus, kad visuomenės nusivylimas – didelis. Kadangi praktiškai nėra politinių jėgų, ginančių darbą ir socialiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, kurių Lietuvoje, įvykdžius privatizacijų tuo būdu, kuriuo ji buvo įvykdyta, – didžioji dauguma.
Laikraščio korespondento klausiamas kodėl taip nutiko, kur buvo padarytos klaidos, J. A. Antanaitis jau 2013 m. kalbėjo, kad Lietuvos „reformatoriai“„apie 70 proc. valstybinio turto, kuris niekada neturėjo jokių savininkų, išdalijo už investicinius čekius. Iš esmės tai tapo „džiunglių ekonomika“. Prigijęs terminas „prichvatizacija“ bene tiksliausiai nusako šios „reformos“ esmę – juk turtą vėl susigrobė senoji nomenklatūra. Niekas apie tai nekalba, bet ūkio griūtis tuo metu buvo katastrofiška: dar iki įvedant litą 1993 m. pabaigoje Lietuvos BVP sumažėjo 45 proc. Vokietijoje taip buvo tik po karo…“
O priežastis, anot Antanaičio, „labai paprasta ir žemiška: Lietuvos politikų sąmonę ir sąžinę buvo užgožusi griovimo ir „prichvatizavimo“ aistra. Gobšumo apakintų politikų sukurpta „ekonomikos reforma“ ne tik sugriovė šalies ūkį, bet ir klaikiai supriešino visą tautą. Padariniai labai ryškūs ir šiandien: socialiniame sektoriuje – didžiulė nelygybė, ekonominiame – gamybinio potencialo iššvaistymas, gyvenama tik iš „lėšų įsisavinimo“, dirbti niekas nenori, kultūros srityje – pseudokultūros antplūdis, kai atvirai dergiamasi, tyčiojamasi iš visų bendražmogiškų vertybių ir vadinama tai „menu“, politiniu lygmeniu matomas visiškas nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir pačia valstybe. Valstybės pamatai buvo agresyviai dedami iš nuvalkiotų liberalizmo tauškalų ir bolševikinės praeities. Tos dvi ideologijos puikiausiai dera, ypač skirstant ES fondus, kurie seniai tapo daugelio pasipelnymo šaltiniu, nesukuriant jokios pridėtinės vertės.“
J. A. Antanaitis kritiškai vertino mūsų politinių jėgų lauką, nes partijos, jo nuomone, stokoja politinio ir idėjinio integralumo, įsipareigojusios ne rinkėjams, bet finansiniams šaltiniams. Jų lyderių žodžiai rinkėjams mažai reikšmingi, nes tai, kas kabama prieš rinkimus, jiems pasibaigus – nebegalioja.
Politinė skirtis tarp karės ir dešinės – susiniveliavusi, neaiški. O pagrindiniai principai, pasak Antanaičio, tėra du: „tie, kurie atstovauja darbdavių, turinčiųjų kapitalą, interesams, yra dešinieji; o tie, kurie atstovauja darbininkų, turinčių tiktai savo raumenis ir darbo jėgą, tai yra kairieji. Tai vienas principas. Kitas principas – tie, kurie siekia didesnės ekonomikos kontrolės iš vyriausybės, iš valdžios pusės, būtų kairieji, o kurie galvoja, kad turi būti kuo didesnė laisvė, kuo mažesnė kontrolė, – tai būtų dešinieji.“
Tuo metu Lietuvoje vyraujantis skirstymas „pagal ideologiją“, Antanaičio nuomone, yra „pasenęs ir neveiksmingas“. Todėl krikščionys demokratai, kurie religiją traktuoja palankiai, Lietuvoje laikomi dešiniaisiais, o tie, kurie nevertina religijos arba priešiškai jai nusistatę, – kairiaisiais. „Toks skirstymas visuomenės interesų sferoje nėra sėkmingas. Lietuvos demokratija Seimų laikais dėl tokio skirstymo daug nukentėjo“, – tvirtino J. A. Antanaitis.
Jo nuomone, iš centristinių partijų efektyviausia galėtų būti krikščionių demokratų partija, turinti tarptautiniu mastu patikrintą, tvirtai argumentuotą ir idėjiškai nelygstamai motyvuotą socialinį mokymą. Socialinio teisingumo Lietuvai dabar labai reikia. Tik drąsios socialinės idėjos galėtų sugrąžinti žmonių pasitikėjimą ateitimi, teisingumu ir pačia valstybe.
Studentų laikraščio paklaustas apie Lietuvos politinės sistemos neveiksmingumo priežastis, J. A. Antanaitis dar 1995 m. sakė, kad „svarbiausia iš jų ta, Sąjūdis neturėjo šiuolaikiškos valstybės kūrimo programos. <…> Valstybės kūrimo klaidų pasekmes jaučiame ir šiandien: daugeliui piliečių Lietuvos valstybė nebėra vertybė, katastrofiškai išaugusi emigracija, valstybės valdžia tarnauja klanams.“
Į klausimą, ar yra išeitis iš šios padėties, jis atsakė: „Taip, yra. Išsimokslinęs jaunimas turi imti valstybės tvarkymo iniciatyvą į savo rankas. Panašiai kaip mes, kai tarpukario politikų Lietuva buvo išduota okupantams, ėmėmės iniciatyvos rengti Sukilimą. Šį kartą sukilimas turi būti rengiamas prieš savanaudiškumą ir nemokšiškumą. Todėl suprantama, sukilimo rengėjai turi būti ne tik išsimokslinę, bet ir vadovautis aukštais idealais. O tai pasiekiama per studijas ir visuomeninę veiklą.“
2018.09.17; 07:52
