Siekiant sumažinti anglies dvideginio emisiją, kuri – kaip manoma – yra klimato atšilimo priežastis, 2008 m. gruodžio mėnesį ES priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvą, kuri privalomą tikslą – kad iki 2020 metų 20% visos bloko energijos sudarys energija iš atsinaujinančių šaltinių, pavertė teisės aktu. Pagrindiniai atsinaujinančios energijos šaltiniai – tai vėjas, saulės, vandens energija, geoterminė energija, biomasė ir kt.
Kadaise Olandija buvo vadinama vėjo malūnų šalimi, tačiau šiandien galima drąsiai teigti, kad tą vardą perėmė Vokietija. Jėgainių sparnai, varomi vėju, tapo neatskiriama šios šalies kraštovaizdžio dalimi. Vokiečiai gamina beveik pusę visos planetos elektros, gaunamos naudojant vėjo energiją. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, kad daugelį metų Aplinkosaugos ministerijai vadovavo Žaliųjų partijos atstovas, kuris statant kiekvieną naują jėgainę didžiavosi, jog jo šalis artėja prie aplinkai draugiškos valstybės idealo.
Tačiau šiandien Vokietijoje vėjo supami sparnai nekelia tokio susižavėjimo kaip prieš keliolika metų. Vėjo energijos priešininkai protestuoja ne dėl to, kad jie išvis yra priešingi atsinaujinančiai energijai, bet dėl jėgainių keliamo pavojaus žmogaus sveikatai, gyvūnijai bei kraštovaizdžiui.
Ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse atsiranda vis daugiau žmonių, manančių, jog tolesnė sparti vėjo jėgainių plėtra įstums valstybes į brangiai kainuojančią aklavietę. Prieš vėjo elektrinių statybą vis dažniau protestuoja ne tik žmonės, kuriems nepatinka dešimčių metrų aukščio atramų vaizdas, turbinų keliamas triukšmas ar naktį perspėjančių šviesų mirgėjimas ir saulės zuikučiai, atsispindintys nuo besisukančių menčių dieną.
Pastaruoju metu vėjo jėgaines pradėjo kritikuoti net buvę karšti jų statybos šalininkai – ekologai. Jie skundžiasi, kad besisukančios jėgainių mentės neigiamai veikia vietines ekosistemas. Pavyzdžiui, Škotijos vėjo elektrinės kaltinamos tuo, jog žudo daug ir taip nykstančių paukščių rūšių – erelius, sakalus ar nedideliame aukštyje greitai skraidančias kregždes.
Erzina žmones, naikina gyvūniją ir darko kraštovaizdį
Piliečių iniciatyva „Šalin rankas nuo Lypnico miško“ kalba apie „miškų naikinimą“. Įsiutę vokiečiai iš Vandlico ir Prendeno apylinkių sukilo prieš dviejų naujų vėjo jėgainių statymo plotų kūrimą prie autostrados A11. „Nenaikinkite ekologiškai unikalių biotopų“, – rašoma spalvotose skrajutėse, kuriomis piliečių iniciatyva bando atkreipti visuomenės dėmesį. Jiems rūpi išsaugoti retas gyvūnų rūšis, tradicines berlyniečių poilsio vietas, bet taip pat išvengti „greitesnio Brandenburgo žemės dykumėjimo kertant miškų plotus“.
2010 m. gegužės 15 d. Vokietijos vėjo jėgainių priešininkai protestavo prie Brandenburgo vartų Berlyne. Protestą organizavo daugiau kaip šimtas skirtingų pilietinių iniciatyvų.
Kokie pagrindiniai kritikos punktai? Dažniausiai nurodoma infragarsų bei blyksinčio apšvietimo sukeliama žala. Taip pat labai didelė problema yra vadinamieji „šešėlio smūgiai“. Jėgainės sparnai šviečiant saulei meta besisukantį, vis sugrįžtantį šešėlį. Kuo žemiau – vakarais ar žiemos mėnesiais – yra saulė, tuo šešėliai ilgesni. Jei nuolatinė šviesa ir šešėliai nuolat keičiasi ten, kur stovi namai, gyventojai jaučiasi apsunkinti.
Kraštovaizdis visiškai sudarkomas. Sklypų ir nekilnojamojo turto vertė apylinkėse, kur yra vėjo jėgainių, krenta. Be to, kiekvienas elektros vartotojas – nori ar ne – privalo per savo elektros sąskaitą mokėti už valstybės gausiai subsidijuojamą elektros energiją. Prie viso to prisideda dar žala aplinkai: paukščių numušinėjimas, taip pat paukščių pasitraukimas iš tų apylinkių.
Italai stato atokiau nuo gyvenamųjų teritorijų
Sicilijoje vienu metu jėgainės pradėtos aktyviai statyti, bet po kiek laiko vietos politikai ėmė gailėtis dėl tokio sprendimo. Jiems statyti vėjo jėgaines reiškia – pulti kraštovaizdį. Pradėta reikalauti, kad galvojant apie energijos šaltinius būtų vadovaujamasi dviem principais: saugumo ir naudingumo. O turint omenyje tiek žalą aplinkai, tiek energijos kainas, apie jokį vėjo energetikos naudingumą negali būti kalbos.
Italijoje statymo sąlygas reguliuoja valstybė. Pulijos regionui neleidus statyti jėgainių parko vienoje vietoje, konstitucinis teismas nusprendė, kad regionas neturėjo tokios teisės ir peržengė savo kompetencijas. Bet prieš keletą mėnesių ir kitas regionas (Kampanija) įvedė savo reguliavimą, kad jėgainės negali būti statomos arčiau negu 800 m nuo gyvenamųjų namų. Taip siekiama panaikinti „Laukinių Vakarų“ tvarką vėjo jėgainių statybos srityje. Už balsavo 30 regiono tarybos narių, prieš – 1, 8 susilaikė.
Apie 90% Italijos vėjo jėgainių pastatytos kalnuotose zonose, 600-700 m virš jūros lygio.
Girdimas ir „negirdimas“ triukšmas
ES direktyvos nenurodo, kokiame nuotolyje nuo gyvenamųjų namų galima statyti vėjo jėgainę, tai sprendžia pačios valstybės. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad įtaką žmonių sveikatai daro nuo 40 decibelų skleidžiamas garsas. Tačiau gyventojai pastebi, kad dažniau jie kenčia ne nuo jėgainių skleidžiamo triukšmo, o nuo žemo dažnio garso (infragarso). Jis paprastai nėra girdimas, tačiau dėl jo poveikio yra pasisakiusi Pasaulio sveikatos organizacija. Atskira žemų dažnių norma nustatyta tik Danijoje, kitose šalyse, kaip Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose, teisės aktuose nustatytos triukšmo normos neapima viso infragarso bangų ruožo.
Sanitarinės apsaugos zonos nustatomos atsižvelgiant į triukšmą, mirgėjimą, saugumą, įtaką kraštovaizdžiui ir gamtai. Šios zonos nustatomos reglamentuojančiuose teisės aktuose. Jungtinė Karalystė siekia įteisinti, kad didžiausias minimalus vėjo elektrinės (>150 m aukščio) atstumas nuo gyvenamųjų vietovių siektų 3 km. Panašią praktiką taiko ir dauguma Vokietijos žemių.
Protestai Lenkijoje
Lenkija įsipareigojo, kad 2020 m. 15 proc. energijos bus pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių. Todėl vis dažniau šalies kraštovaizdyje matomos vėjo varomos turbinos. Artimiausias mums pavyzdys – šalia Suvalkų iškilusi vėjo jėgainių ferma.
Kaip ir kitose šalyse, Lenkijoje vis dažniau protestuojama prieš vėjo jėgaines, ypač jei laimi ne gyventojų, bet verslo interesas. Kaip teigia analitikai, šiuo metu per 240 investicijų visoje Lenkijoje susiduria su dideliu visuomenės pasipriešinimu. Vėjo energijos priešininkai yra vis aktyvesni ir geriau pasiruošę kovoti teisiniais būdais dėl savo gerovės – sveikatos, gamtos ir kraštovaizdžio. Žmonės taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų momentą: statant galingą vėjo jėgainę, prieš tai būtina nutiesti labai tvirtą kelią, kad būtų galima atgabenti daug sveriančią įrangą. „Už kieno pinigus tai bus daroma, už kieno pinigus jis bus konservuojamas ir išlaikomas: už investuotojo, kuris susižers pelną, ar už mūsų mokesčius?“ – klausia žmonės. Ir atkreipia dėmesį, kad ši investicija nėra naudinga vietos gyventojams dar ir todėl, kad nekuria naujų darbo vietų.
Lodzės vaivadijos Sulejovo (Sulejów) valsčiuje stovi daug vėjo jėgainių, bet protestuoti pradėta tik dabar. Kalki kaimo gyventojai nenori, kad jų vietovėje būtų statomos dvi jėgainės, nes bijo, kad tai pakenks jų sveikatai, be to, kaip rodo kitų vietovių patirtis, nukris žemės sklypų kainos. Kaimo bendruomenė kreipėsi į burmistrą, nurodydama, kad vėjo jėgainės negali būti statomos arčiau nei 3-5 km nuo jų namų.
Lietuviai viešąjį interesą gina teismuose
2011 m. Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kuriame numatė iki 2020 metų vėjo elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, plėtrą Šilutės, Klaipėdos, Pagėgių, Tauragės rajonuose ir Aukštaitijos regione. Todėl dabar šis planas įgyvendinamas minėtuose vakarų Lietuvos rajonuose, vėliau – Aukštaitijos.
„Vienintelė nauda – visi kurmiai išsilakstė, nerausia daržų“, – žurnalistams guodėsi Šilutės rajono gyventoja, kurios laukuose stovi įspūdingo 150 m aukščio vėjo jėgainė.
LR Seimo narė, Aplinkos apsaugos komiteto narė Aurelija Stancikienė, stebinti vėjo jėgainių plėtrą Lietuvoje, „Aušrai“ sakė, jog nežabotai vėjo jėgainių plėtrai priešinasi vis daugiau bendruomenių. Daugelis jų savo viešąjį interesą gina teismuose. Tuo tarpu jėgainių investuotojai dėl pasijungimo į elektros tinklą ir privažiavimo kelių visais būdais stengiasi vėjo jėgainių parkus įrengti kuo arčiau gyvenamųjų vietovių.
Seimo narė iš gyventojų, kur vykdoma vėjo jėgainių plėtra, gauna nemažai skundų. Gyventojai daugiausia skundžiasi sutrikusiu miegu, nervingumu, išsiblaškymu. Jie pastebėję, kad keičiasi ir naminių gyvulių elgesys: karvės darosi nevaisingos, išnyksta bitės, paukščiai. Pagrindinė vėjo energijos priešininkų minima problema – tai vėjo jėgainių statyba arti gyvenamųjų teritorijų, atstumo nesilaikymas. Bendruomenių atstovai, vadovaudamiesi užsienio praktika, teigia, kad mažiausias atstumas turėtų siekti iki 3 kilometrų ir garso, kurį skleidžia vėjo jėgainės, norma neturėtų viršyti 40 decibelų. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atstovo pareiškimu, dabartinę garso normą – 65 decibelus, rengiamasi vėl sumažinti iki 45 decibelų.
„Užstatymą vėjo jėgainėmis reguliuoja rajonų savivaldybių tarybų patvirtinti bendrieji planai. Teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad statant dvi ir daugiau vėjo jėgainių, reikalingi specialieji planai. Tenka pažymėti, kad daugelis vėjo jėgainių užsakovų (vakarų Lietuvoje) susipirko žemės ūkio paskirties žemę ir detaliaisiais planais pakeitė ją“, – pasakoja Aurelija Stancikienė. Kaip rodo praktika, gyventojai, deja, kol kas nelabai yra pasiruošę teisiškai kovoti dėl savo intereso – dažnai praleidžia terminus kreiptis ar iš viso nesusiorientuoja. Tokiu būdu daugelis pirmųjų vėjo jėgainių parkų yra atsiradę chaotiškai, neatsižvelgiant į jų poveikį aplinkai.
Aurelija Stancikienė sako, kad dėl vėjo jėgainių plėtros, atsižvelgdama į gyventojų skundus, ne kartą kreipėsi į institucijas, reikalaudama, kad Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, norminiame teisės dokumente, būtų nustatyta pastovi sanitarinė apsaugos zona, atlikti tyrimai dėl skleidžiamo triukšmo ir užsakovas negalėtų tiesiogiai atlyginti už poveikio aplinkai vertinimo atlikimą. Rašte Ministrui Pirmininkui siūloma pavesti ministerijoms parengti įstatymų, teisės aktų projektus, kuriuose geriau būtų reglamentuotas santykis tarp vėjo jėgainių veiklos ir gamtos. Lietuvos Vyriausybė, įvertindama energijos poreikį, linkusi nuolaidžiauti vėjo jėgainių investuotojams.
Be abejo, neteisinga būti teigti, kad visur ir visos statomos ar veikiančios vėjo jėgainės susiduria su žmonių protestais ir nepasitenkinimu. Ten, kur paisoma ne tik investuotojo į vėjo energiją interesų, bet ir gyventojų ir gyvūnijos gerovės, nenaikinama gamta ar kražtovaizdis – vėjo jėgainių sparnai – nors ir nepigiai, bet sėkmingai – gamina „žaliąją“ energiją.
Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“
Nuotraukoje: straipsnio autorė Živilė Makauskienė.
2012.04.15
