Kovo 6 dieną neteisingumo įšalą iš Lietuvos vijome Lietuvių kalbos institute, prie Neries, kuri dar ledų sukaustyta, nors atsivėrusių properšų jau yra.
Tas renginys, pasak jo organizatorių, turėjo vykti Mokslų Akademijos salėje. Tą pastabą aš supratau kaip užuominą, leidžiančią spėlioti, kodėl teko važiuoti ne į Gedimino prospektą, o į Antakalnį. Gal tuo metu ten vyko kitas renginys, gal tiems, kurių žinioje Sąjūdžio gimimo salė, buvo, kaip dabar sakoma, padarytas spaudimas. Nenustebčiau, kad būtent taip ir atsitiko, nes susitikti su mokslo, meno, kultūros žmonėmis nepanoro nei Valstybės saugumo departamento (VSD), nei Generalinės prokuratūros (Darius Valys ir Darius Raulušaitis) vadovai; Prezidentės patarėjas Jonas Markevičius į kvietimą net neatsakė; taip pasielgė ir Seimo narys Stasys Šedbaras; žadėjo atvykti, bet neatvyko Seimo narys Julius Sabatauskas.
Mokslo, meno, kultūros žmonių susirinkime nedalyvavo nė vienas Seimo narys iš opozicijos. Remiuosi žmonių, vadovavusių susirinkimui, pastabomis, faktais, kurie kartais net daugiau pasako, nei susirinkime dalyvavusiųjų sąrašas. Beje, per salę buvo siunčiamas neteisingumo įšalą vejančiųjų sąrašas – keli šimtai man žinomų, bet daugiau nežinomų žmonių. Tą sąrašą buvo galima papildyti savo pavarde. Tą aš ir padariau, nes dalyvavau vasario 22-osios mitinge, kovo 17-osios mitinge prie Seimo taip pat ketinu dalyvauti.
Lietuvių kalbos institute vykęs susirinkimas tarsi pratęsė mitingą prie Prezidentūros, pastarosiomis savaitėmis transliuojamas tiesiogines televizijos laidas – “Tarp Rytų ir Vakarų”, “Teisė žinoti”, “Ant svarstyklių”, “Akiračiai”, “Sąmokslo teorija” ir kt., – kuriose iš visų pusių, įvairiausiais rakursais buvo bandoma pažvelgti į tai, kas vyksta VSD, Generalinėje prokuratūroje, Seime ir Prezidentūroje po to, kai buvo atleisti iš pareigų FNTT pareigūnai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, kai buvo nutekinta slapta neslapta informacija apie ketinimus nacionalizuoti Snoro banką.
Susirinkime aktyviai dalyvavo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis ir parlamentarai Aurelija Stancikienė, Naglis Puteikis, jie buvo pagrindiniai pranešėjai. Viską, ką Seimo nariai ir kiti kalbėtojai sakė, esame jau girdėję dešimtis kartų televizijos laidose. Na gal ne visai viską esame girdėję. Pavyzdžiui, labai, sakyčiau, negailestingai Egidijų Kūrį kritikavo prof. Bronislovas Genzelis. Kadangi neturiu magnetofoninio įrašo, iš atminties bijau suklysti. Bepigu Nepriklausomybės akto signatarui taip kalbėti, bet net ir jis gali turėti nemalonumų. Iš esmės profesoriui pritariu, tačiu vienoje televizijos laidoje buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas pasakė, man regis, labai teisingą ir reikšmingą paskutinį sakinį, kurio tiksliai pacituoti negalėčiau, bet jo esmė tokia: tarpusavy riedamiesi mes atveriame duris Valdemarui Tomaševskiui. Už šitą sakinį aš jam kai ką galėčiau atleisti.
Labai nustebino Darius Kuolys. “Laisvame laikraštyje” skaičiau jo straipsnį “Gyvuok, Tarybų Lietuva”; ir vasario 22-osios mitinge jis kalbėjo, ir televizijos laidose. Oratorius, tribūnas – ką čia bepridursi. Bet kai jis pradėjo (jau kelintą kartą) kištis į Medininkų žudynių bylą, supratau, kad vykdo kažkokią atskirą užduotį. Šį kartą buvo paminėtas advokatas Arūnas Marcinkevičius, “už didelius Dujotekanos pinigus” ginantis buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą, per viešą erdvę, per nelabai reikšmingą spaudą slopinantis Medininkų bylos tyrimą.
Maždaug taip. Niekas į šį jo “išsišokimą” nereagavo, nes manau, kad salėje mažai kas apie tą bylą žinojo daugiau, nei skelbia “labai reikšminga spauda”. O ji beveik nieko neskelbia, teismo posėdžiuose beveik nedalyvaudavo. Prokurorai, teisėjai, susiję su Medininkų žudynių byla, “nelabai reikšmingoje spaudoje”, be abejo, yra skaitę dešimtis straipsnių, labai argumentuotai, remiantis dokumentais demaskuojančių nusikalstamą aplaidumą, tendencingumą, smerkiančių išankstinę nuomonę, nekompetenciją ir daug kitokių negerovių, kurių kai kas nenorėtų matyti net “nelabai reikšmingoje spaudoje”.
Aš tuos straipsnius skaičiau, todėl susidariau būtent tokią nuomonę. Jeigu D.Kuolys juos irgi skaitė (tuo aš abejoju) ir vis dėlto drįsta taip kalbėti, tai tada aš labai abejoju jo visuomeninės veiklos nuoširdumu. Kadangi šia tema, kaip sakiau, daugiau niekas nekalbėjo, nesiplėsiu ir aš. Apie Medininkų žudynių bylą dar bus kalbos ne tik Vilniuje, Rygoje, Maskvoje, bet ir Briuselyje. Iš visų tribūnų kas netingi paskutiniais žodžiais koneveikia prokuratūrą, teismus, o štai Medininkų bylos prokurorai ir teisėjai dirbtų gerai, bet jiems, mat, trukdo kažkoks mažai žinomas advokatas Arūnas Marcinkevičius. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Kadangi apie “nutekinimo” skandalą televizijų (ir ne tik) žurnalistai mala ir permala nieko naujo nepasakydami, kadangi eilinis žiūrovas ir skaitytojas jokių tikrų faktų neturi, kadangi Prezidentė dar tyli, aš “pabendrausiu” su visuomenės veikėju D.Kuoliu, kurio politinę, visuomeninę ir kultūrinę veiklą stebiu nuo tada, kai jis tapo ministru. Daug iš jo tikėjausi (juk litualistas, kaip ir aš), paskui labai nusivyliau, pastaruoju metu (kai jis jau nebuvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas) vėl daug tikėjausi – iki to momento, kai D.Kuolys palietė Medininkų žudynių bylą. Dabar aš tiesiog nežinau ką galvoti apie šio naujo judėjimo, kuriam simtatizuoju, lyderį. Kažkas čia ne taip.
Po susirinkimo Lietuvių kalbos institure parėjau namo galvodamas ne apie stebukladarį Seimo narį Ligitą Kernagį (maždaug taip ji charakterizavo neseniai Seimo nariu tapęs Naglis Puteikis), o apie Darių Kuolį – žmogų, kuris, mano supratimu, labai kaltas, kad švietimo reikalai šiandien tokie apverktini. Mano nuomonė, čia, žinoma, nieko nereiškia, todėl aš atsiversiu mano ir Dariaus Kuolio profesoriaus, akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygą “Prie lituanistikos židinio” (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 1999). Skaičiau šią knygą vos tik ji pasirodė, dabar vėl atsiverčiau tas vietas, kur minima D.Kuolio pavardė. Štai kelios citatos:
”Prieš mano pastangas ugdyti jaunąją kartą lietuviška dvasia, laikantis krikščioniškų idealų, piestu stojo priešiškai nusistačiusi pedagogų (ir save tokiais laikančių) grupė. Pradžią padarė Darius Kuolys, iš profesijos net ne pedagogas, bet lituanistas, pats mokykloje nedirbęs.
Buvo taip. Pirmosiomis darbo Ministerijoje dienomis savo namų pašto dėžutėje radau man adresuotą voką be atgalinio adreso, tik su Vilniaus pašto antspaudu. Voke buvo niekieno nepasirašytas eiliuotas tekstas, pavadintas “Odė Dariui” (jį esu paskelbęs knygelėje “Kaip aš buvau ministru”). Tai pamfletas, kuriuo aš, matyt, buvau įspėjamas, jog Darius Kuolys darys viską, kad būčiau pašalintas iš ministrų. Kas pamfleto autorius, man ir dabar tebėra mįslė. Jame minimas SoroŠo (Atviros Lietuvos) fondas. To fondo veiklą jau anksčiau stebėjau, man ji ne visais atžvilgiais patiko: daugiausia buvo remiami kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautiniai reikalai. Pakanka susipažinti su Fondo pompastiškai pristatyta 100-ąja knyga “Dievo žaislas: Lenkijos istorija”, tipišku beviltiškai pasenusios unijinės ideologijos veikalu, brukamu mūsų skaitytojams”.
“Intuityviai jutau, kad už Kuolio nugaros stovi kažkokia didelė jėga, kuriai nepatinka mano švietimo nuostatos. Kuolys greičiausiai tebuvo tos jėgos įrankis. “Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt. 18,7). Galbūt jam buvo pažadėta ministro vieta ar koks kitas svarbus postas, dėl kurių taip labai stengėsi. Ar gali žmogus būti savaime toks piktas? Greičiausiai jis kažkam (tik ne Lietuvai) tarnauja arba nesupranta, kad tarnauja. Šiaip ar taip, man iš pat pradžių buvo aišku, kad mane puola ne Kuolys, bet už jo slypintis monstras”.
Kas už Kuolio slypi, kai jis nei iš šio, nei iš to ima kalbėti apie Medininkus? O aš maniau, kad neteisingumo įšalą iš Lietuvos vysime švariomis rankomis, vienodus reikalavimus kelsime visiems. Vienas valdžioje esantis politikas privačiame pokalbyje ragino nesukti sau galvos dėl to omonininko Michailovo. Na ir kas, kad nėra jo kaltės įrodymų, na ir kas, kad Briuselyje bylą pralaimėsime! Dabar reikia tokio sprendimo! Kam reikia – Kuoliui ar tam už jo slypinčiam monstrui? Valstybei to tikrai nereikia.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: kelios akimirkos iš susitikimo Lietuvių kalbos institute.
2012.03.12
