Gegužės 4-ąją Seime buvo surengta konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”, skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti. Pranešimus konferencijoje skaitė filosofas dr. Arvydas Juozaitis, VDU Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus, Seimo narys, Baltijos Asamblėjos prezidentas dr. Paulius Saudargas. Sveikinimo kalbą tarė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Diskusijai vadovavo Seimo pirmininkės patarėjas dr. Laurynas Kasčiūnas.
Artimiausiu metu visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbs žurnalisto Gintaro Visocko komentarus šia neabejotinai aktualia tema. O dabar skelbiame 1991-ųjų metų birželio 6-ąją dieną tuometiniame “Lietuvos aide” publikuotą žurnalisto G.Visocko interviu su Lietuvos latvių brolijos pirmininku Silvestru GAIŽIŪNU.
Daugelis anų laikų pokalbyje išdėstytų minčių – aktualios ir šiandien. Mažų mažiausiai jos padeda giliau suvokti tendencijas. O tendencijos byloja, jog per du dešimtmečius privalėjome žymiai daugiau nuveikti, stengdamiesi pažinti, pamilti ir suprasti savo brolius latvius.
Portalas Slaptai.lt taip pat numatęs supažindinti savo skaitytojus ir su interviu apie lietuvių – estų tarpusavio santykius. Tas interviu buvo pavadintas “Bendravimo su estais pavyzdžių tikrai nedaugėja”. Apie šaltus lietuvių – estų santykius 1993 metų vasario 23-iąją žurnalistui G.Visockui pasakojo rašytoja Birutė MASIONIENĖ.
Bet dabar Jūsų dėmesiui – vadinamasis latviškas interviu “Vienybė: tikra ir tariama”. Su Lietuvos latvių brolijos pirmininku, Klaipėdos universiteto docentu Silvestru Gaižiūnu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Pažįstu rašytoją Visvaldį Lamą. Pokalbiai su šiuo latviu paliko neišdildantį įspūdį. Su ponu V.Lamu (juodais bolševizmo laikais jis prieš savo Tėvynę neparašė nė vieno pikto žodžio) esame daug šnekėję ir apie vienybę, kurios, pasak jo, tarp latvių ir lietuvių dar nėra. Šio latvių rašytojo supratimu, istorija kartojasi: kaip ir 1918 –1940-aisiais, šiandien dvi giminingos tautos daro klaidų…
Lietuvių ir latvių vienybė – senas idealas, ir nuo XIX a. antros pusės tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje jis turėjo pakankamai šalininkų: J.Janševskis, Aspazija, Rainis bei Sudrabų Edžus, kiti latvių klasikai abiejų baltų tautų vienybės idėją įprasmino meniniais kūriniais, puoselėjo savo veikla. XX a. pirmos pusės latvių literatūroje sunku rasti iškilesnį rašytoją, kuris būtų buvęs abejingas Lietuvai, lietuvių kultūrai. Tas pats pasakytina ir apie lietuvių literatus bei kultūros veikėjus – P.Mašioto ir J.Basanavičiaus kartą.
Latviams Lietuva imponavo istorine praeitimi, lietuviams Latvija – naujais kultūros, ūkio bei pramonės laimėjimais. Kas kita – politinis gyvenimas. Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato visų šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…
Bet politika – tai konjunktūrinė sritis, t.y. sfera, kurioje daug kas priklauso nuo aplinkybių. Tautos ir visuomenės giliausiuose kloduose susiklosčiusių nuostatų taip lengvai neištrins jokia politinė situacija.
Nors 1918-1940-aisiais nebuvo pasiekta reikiamos baltų bei Baltijos šalių vienybės, nors vėliau politiniai vadovai tam iš viso neskyrė dėmesio, lietuviai ir latviai vieni nuo kitų ne tik neatšalo, bet kai kuriais atžvilgiais dar labiau suartėjo, ypač – pastaraisiais metais.
Beje, tautų suartėjimui kartais trukdo tiek senosios, tiek naujosios istorijos iškreipimas, klaidingi stereotipai. Latviai nuo seno buvo linkę idealizuoti Lietuvą ir truputį žeminti save, tuo tarpu lietuviai, svaigdami nuo savo praeities, buvo linkę deheroizuoti latvius. Trijose respublikose pasirinkti kiek skirtingi specifiški keliai į valstybingumą, bet tai jau lemia tų kraštų demografinė, nacionalinė situacija.
Kokie pavyzdžiai liudija, kad tikros bičiulystės tarp mūsų tautų vis dėlto esama?
Sakyčiau, gana nevaisingos visų mūsų šnekos apie kažkokią abstrakčią vienybę. Reikia turėti galvoje konkrečias sritis, konkrečius lygmenis. Todėl su V.Lamu norėčiau polemizuoti tiek dėl pačios vienybės stokos, tiek dėl istorijos kartojimosi. Mano poleminę nuostatą sustiprina latvių politinė linija, ypač Anatolijaus Gorbunovo kalba, pasakyta gegužės 4 d. Latvijos Respublikos AT sesijoje. Baltijos šalių vienybę jis laiko vienu iš svarbiausių garantų kelyje į visišką Baltijos nepriklausomybę.
Šiandien latvių ir lietuvių vienybės idėją palaiko Latvijos lietuvių brolija Rygoje bei Lietuvos latvių brolija Lietuvoje – net du padaliniai: Vilniuje ir Kaune. Svarbiu baltų tautų politinio ir kultūrinio savitarpio supratimo centru tapo Latvijos atstovybė Lietuvoje (gaila, kad tokios mūsų atstovybės dar nėra Latvijoje). Mūsų visuomenės gyvenimą pagyvina bendros Baltijos menininkų – teatralų, dailininkų, muzikantų – akcijos.
Žinoma, plėtojant abiejų tautų ryšius, neišnaudotų galimybių dar gana daug. Manau, kad čia nepadės jokios ministerijų ar kitokių valstybinių institucijų direktyvos, daug ką lems individualios iniciatyvos, pavyzdžiui, tokios kaip Panevėžio miesto vadovų parama steigiant šiame mieste humanitarinę Baltoskandijos akademiją ar Klaipėdos bei Šiaulių aukštųjų mokyklų filologų įsitikinimas, kad jų studentai filologai turi gerai žinoti latvių kultūros istoriją. Priminsiu, kad šiandien latvistika plačiai dėstoma ne sostinės, o provincijos aukštosiose mokyklose.
Kaip Latvijos lietuviai galėtų prisidėti plėtojant kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir Latvijos?
Rygoje šiuo metu gyvena apie 6000 lietuvių. Mūsų tautiečių yra ir kituose Latvijos miestuose – Liepojoje, Daugpilyje, Jelgavoje, Salduje. 1988 metais Latvijos lietuviai vėl susibūrė į savo sąjungą ir, vadovaudami Romualdo Ražuko, po kelių dešimtmečių pertraukos vėl pradėjo savo veiklą. Rygos ir kitų miestų lietuviai – nuo jauno iki seno – ėmė žadinti ne tik lietuvių tautinį sąmoningumą, bet tapo ir Latvijos atgimimo šalininkais. Manau, kad ryškiausias lietuvių ir latvių bendradarbiavimo pavyzdys – lietuvio R.Ražuko išrinkimas “Latvijos liaudies fronto” pirmininku.
Ypač vaisingos, sakyčiau, net sukrečiančios Rygos lietuvių iniciatyvos buvo tragiškomis sausio dienomis, kai, Vilniui netekus savo radijo, lietuviški balsai prabilo per Rygos radiją. Rygos lietuvių entuziastų būrelis kasdien rengdavo informacines laidas, kuriose buvo pranešamos Latvijos ir Lietuvos naujienos. Gaila, kad tos laidos buvo laikinos.
Pastarosios savo kelionės į Latviją metu susidariau įspūdį, kad mūsų broliai politiškai vieningesni nei mes, lietuviai. Tokių rietenų jų parlamente, kaip mūsiškiame, man regis, nebūna. Pasak vieno latvių deputato, juos drausmina “Ravnopravije” ir daugelis kitų priešiškų Latvijos nepriklausomybei sambūrių, kurie stipresni už lietuviškąją “Jedinstvo”.
Nemanau, kad būčiau kompetentingas lyginti parlamentų veiklą – tai galėtų geriau padaryti diplomatai, politikai. Nors nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo stebiu ir latvių, ir lietuvių parlamentų darbą. Be abejo, latvių parlamento problemos skiriasi nuo mūsiškių.
Vengdamas paviršutiniškų pastebėjimų apie Latviją, kurių ir taip gausu mūsų spaudoje, priminsiu tik vieną faktą, rodantį latvių inteligentijos vienybę. Latvių tautinio atgimimo ištakos yra bendras Latvijos kūrybinių sąjungų judėjimas, vadinamoji Kultūros taryba. Bendra kūrybinių sąjungų nuostata padėjo iškelti politinius lyderius (J.Peterą, A.Gorbunovą, D.Yvaną ir kitus), kuriais pasitikėjo absoliuti dauguma latvių ir nemažai kitų tautybių žmonių. Ir dabar išvengiama didelio inteligentijos skaidymosi, nors esama skirtingų požiūrių, pavyzdžiui, į Piliečių komitetą. Sunku įsivaizduoti, kad žymūs Latvijos rašytojai ar menininkai bandytų propaguoti kokias nors priešpriešas parlamentui ar respublikos pagrindinei politinei linijai, kad eikvotų energiją, nuteikinėdami tautą prieš savo lyderius…
Kokie latvių rašytojai šiandien aktyviausiai dalyvauja politiniame gyvenime?
1988 m. latviai išreiškė pasitikėjimą J.Peteru, siūlydami jį net į prezidento postą. Dabar J.Peteras – Latvijos atstovas Maskvoje. Du žymūs rašytojai – I.Zieduonis ir A.Belas – parlamento deputatai. Vienas iš drąsiausių publicistų ir kritikų D.Yvanas tapo Latvijos viceprezidentu. Pastaraisiais metais Latvijos rašytojų sąjunga buvo vienas iš svarbiausių politinio-kultūrinio gyvenimo židinių.
Nenuostabu, kad kaip tik joje įsikūrė ir Danijos kultūros institutas. Beje, ir Latvijos rašytojų sąjunga visada palaiko bei puoselėja baltų vienybę…
Nuotraukoje: Lietuvos latvių brolijos pirmininkas Silvestras Gaižiūnas.
2012.05.06
