Ar skaitėte Viktorijos Daujotytės publikaciją "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo", paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Metai" skyriuje "Svarstymai"? Jei neskaitėte, primygtinai rekomenduoju susirasti žurnalą "Metai" (2013-ieji, Nr. 8 – 9), ir susipažinti su straipsniu.
Minėta rašytojos, literatūrologės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės V.Daujotytės esė – ilgoka. Šių dienų akimis žvelgiant, tokios apimties rašinius mažai kas atidžiai perskaito nuo pradžios iki galo.
Tačiau perskaityti verta, nes tai – atidus, gilus žvilgsnis į šių dienų aktualijas. Aptariami svarbiausi, aktualiausi klausimai, pradedant Europos Sąjungos perspektyvomis ir baigiant Lietuvos santykiais su ES. Rašytoja, profesorė, literatūrologė V.Daujotytė geranoriškai, bet kritiškai, iš visų pusių analizuoja nūdienos prieštaravimus, nesusikalbėjimus, trintis.
Taigi jeigu jums rūpi, kodėl stiprėja ES dezintegracijos tendencijos, nesusiklostė bendresnė Europos ideologija, užmiršta mažųjų tėvynių programa, atsiranda primityvių patriotizmo demonstravimų, kiršinami Vilniaus krašto žmonės, – skaitykite minėtą V.Daujotytės esė. Jei jums rūpi, kodėl šiandien nebegirdimas tylus, atsargus kalbėjimas, kodėl mes vaikiškai mėgdžiojame svetimas kultūras, kodėl linkę į barbarišką lietuvių kultūros savinaiką, kodėl nepuoselėjame, nestipriname lietuviško galvojimo savitumo, kodėl nematome pavojų dvigubose pilietybėse, paranojiškai trokštame būti europiečiais bei globalizuotis, – V.Daujotytės publikacija negali nedominti
Atvirai sakant, tai – panoraminis žvilgsnis į nūdienos pasaulį.
Čia pateikiu keletą labiausiai įsiminusių ištraukų.
Saulius Kizelavičius
XXX
Viktorija Daujotytė
"Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo (Žurnalas "METAI", 2013 – ieji, NR. 8 ir Nr. 9).
"Kalbėdami apie tautiškumą, visada esame konkrečiame visuomenės raidos taške, sąlygų, aplinkybių sankirtoje. Bet negalime atsitraukti nuo bendrųjų dėsnių. Gali būti, kad šiandien juos per menkai juntame, pernelyg išdidiname savo bėdas, sunkumus. Ar kitose žemės vietose, toje pačioje mūsų Europoje, lengviau? Ar visur nereikia didelių pastangų, kad gyvenimas būtų, kad nesugriūtų lengvai išjudinami žmogiškumo pamatai? Kad būtų suderinami ir skirtingi lūkesčiai, norai, siekimai, skirtingos prigimtys ir patirtys?
Bet kito kelio nėra – tik pastangos įveikti sunkumus, derinti ir derintis, darant ir nuolaidų. Niekad negalima laimėti visko, laimėjimuose slypi ir nuolaidų, kompromisų dalis. Ar turime alternatyvų Europai, Europos Sąjungai? Neturime, bent šiuo metu negalime jų turėti. Tad svarbu galvoti apie tautą ne tik atskirame jos problemų rate, bet ir bendresniame kontekste. Esame iš indoeuropiečių, savo senuosiuose žodžiuose išlaikėme indoeuropiečių prokalbės šaknis."
XXX
"Žmonių sukurti dariniai yra ir junglūs, ir išsiskaidantys. Susidaro didžiulės imperijos, praeina amžiai ir buvusiame žmonių vandenyne plūduriuoja mažos, atskiros salos. Bet kai kurie dariniai lieka ilgalaikiai. Tautos priklauso prie ilgųjų žmonijos darinių. Bet, deja, negalime pasakyti, kad amžinų. Žmogiškųjų darinių irumas dabar didesnis; silpsta šeima, irdama ji ardo ir vis labiau ardys gimines, gentis, galiausiai tautas. Gali būti, kad žmonija įeina į vienišojo žmogaus erą, kad ratas apsisuko. Kuo daugiau organizacijų, struktūrų, socialinių tinklų, tuo žmogus vienišesnis. Tinklai tankėja ir iš žmogaus vienišumo, kalbumo menkimo".
XXX
"Galima jausti ar bent nujausti, kad integracijos energija senka, stiprėja dezintegracijos tendencijos. Nesusiklostė bendresnė Europos ideologija, buvo užmiršta milošiškoji mažųjų tėvynių programa. Politinis liberalizmas rodo didelį lankstumą, bet jam stinga vertybinių pamatų, to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia. Paradoksalu, bet aukštosios Europos kultūros, jos literatūros, muzikos, dailės poveikis menkai tejuntamas. Jos vietą užima žemieji kultūros dariniai, kuriais naudojasi suinteresuotos grupuotės, kartais ir mažumos, siekiančios daugumos teisių".
XXX
"Kita vertus, pamąstykime: ar kartais gūžimasis tautiškume nereiškia pasaulio baimės, negalėjimo, negebėjimo jame būti, tinkamai orientuotis. Neužmirškime: ilgai išbuvome uždarytomis sienomis, įgijome baimių. Bet vėlgi: ar pasaulio pilietybė privaloma, ar žmogus, kuris gerai jaučiasi tik savo krašte, savo kalboje, neturi pakankamai galimybių atsiskleisti, įgyti pasitikėjimą darbu, kūryba? Būtinas tik įsipilietinimas savo žemėje. Pilietybės instituto negalima menkinti; atrodo neįmanoma, kad itin svarbias pareigas valstybėje užimtų ne pilietis. Pilietiškumas reiškia pirminį atsakingumą."
XXX
"Ar daugumos ir mažumos turiniai nėra pakitę, mažumai kartais įgyjant nenumatytą ir nenumatomą galią, tampant galios dauguma? Ar tikrai gyvensime posttapatybės gyvenimą, ar tikrai išsicentruojantį žmogiškumą rėmins kelios, dargi kintančios, besimainančios tapatybės, pasirenkamos pagal tai, kuri geresnė, patogesnė? Ir jau be šypsenos sugrįš baudžiauninko atsakymas į pono klausimą, kokio esąs tikėjimo: o koks ponuliui geriau?"
XXX
"Daugiakultūrės, daugiatautės didžiųjų Europos miestų bendruomenės: Paryžiaus, Briuselio. Europos sostinės išsidalintos ir tautiniais, religiniais kvartalais. Patartina į kai kuriuos ir Briuselio kvartalus vėlesniu laiku neužklysti. Problemos dėl musulmoniškų moterų dangalų ir krikščionių kryžiaus viešose vietose. Dėta tiek vilčių į dialogus ir polilologus, tiek programų, projektų, konferencijų, tiek gražių frazių iš aukštų tribūnų. O grimztame – daugėja milijonierių, bet daug didesniu pagreičiu – skurdžių, nuskurdusių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Daugėja baigusių prestižinius universitetus, nors ir nebūtinai išmintingų, bet daugėja ir beraščių".
XXX
"Kas žmones supriešina? Labiausiai – žemiausia politikos klasė – politikieriai, turintys savų tiksų, arba politiniai samdiniai, kam nors tarnaujantys. Šiandien tą tarnavimą labai sunku suvokti, viskas užmaskuota meistriškai valdoma frazeologija, manipuliavimas žmonių protais, elgsenų būdais itin ištobulintas.
Kai skirtingų tautinių grupių žmonėms primygtinai, su galios intonacijomis kartojama, kad jie turį būti dialogiški, vienintelių teisingų monologų tik pagausėja. Gal žmonių santykiai yra savotiška laisvoji rinka, į kurią nereikia kištis – arba daryti tai itin atsargiai.
Vilniaus krašto žmonės yra kiršinami, kažkam tai apsimoka. Kažkam apsimoka reikalauti dvikalbystės, nors patys žmonės susikalba savo įprasta, vietine kalba. Tuteišiai yra vietos žmonės, prisirišę prie savo vietų, prie savo kuklių gyvenimų, daug ką atsimena, daug kas išliko jų kalboje, lyg įlydyta, apsaugota."
XXX
" Filosofas Arvydas Šliogeris, gal pirmas mūsų šiuolaikybėje aštriai reagavęs į popsinius politikos ir kultūros reiškinius, įveda ir lietuviškojo galvojimo sąvoką, siekia ją pagrįsti ir išskleisti. Jei jo filosofinis mąstymas ir toliau eis šia kryptimi, turėsime patikimų atramų suvokimui, kas vis dėlto glūdi mūsų prigimtyje, per amžius pasiekusioje dabartį, ką mąstome ir kaip.
Svarbias atramas jau galima matyti knygoje "Lietuviškosios paraštės", kurios siekiniai taip suglaudžiami: "Šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs visas iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija.
Kūdiškas svetimų kultūrų mėgdžiojimas, deja, lems – o šiuo metu lemia ypač pražūtingai – lietuvių ideologinį naivumą, pasireiškiantį visokiais paranojiškais siekiais "būti europiečiais", "globalizuotis", "tapti tolerantiškais", bet galiausiai įkūnytą tautiškame kategoriniame imperatyve – "mus vienija alus ir pergalės", lygiai kaip anų laikų romėnų cirkai bei seksualinės orgijos liudijantį mums svarbiausią dabarties įvykį – Lietuvos agoniją.
Barbariškai lietuvių kultūros savinaikai šioje knygoje – be jokių naivių iliuzijų, planų ar "vizijų" – priešinama stojiška ištikimybė savo žemei, savo kalbai ir savo debesims, pavadinta centriniu žodžiu "filotopija".
XXX
"Tylus, atsargus kalbėjimas šiandien jau nebegirdimas. Tai didelė spraga, – tylus mąstymas, tylus buvimas yra svarbios kultūros atsargos. Ne tik žurnalistai, bet jau ir mąslesni humanitarai siekia ne ramios kalbėjimo tiesos, o garsaus efektyvumo. Kitaip nebūsi išgirstas. Efektas arti defekto. Mąstymo defektai pavojingesni, negu atrodo".
XXX
"Pilietinė visuomenė ir turėtų būti suprasta kaip moderni, šiuolaikinė jungtis tarp visų Lietuvos valstybėje gyvenančių žmonių. Kas atviras tiems, kurie šalia, atviras ir toliau esantiems. Nėra Lietuvos tautos, bet yra, turi būti Lietuvos pilietinė visuomenė. Valstybės pareiga būti vienodai teisinga visiems savo piliečiams. Titulinė valstybės tauta turi daugiau pareigų, daugiau ir atsakomybės, ji turi laiku ir tinkamai reaguoti ir į jai, jos pamatinėms nuostatoms kylančius pavojus".
"Dalis mūsų aktyviojo jaunimo yra susitelkusi į patriotizmo demonstravimą. Demonstravimas yra pirminio, instinktyvaus aktyvumo lygmuo. Jis yra svarbus, išjudinantis, bet tą lygmenį turi lyginti, gludinti, į aukštesnį, brandesnį lygmenį kelti protai, jų svarstymai, kritinės refleksijos. Patriotizmas turi turėti savikritikos ir jos pagrindu augti, bręsti. Išorinis aktyvizmas, jei jo neužpildo intelektualinis aktyvumas, lieka panašus į tuščius oro burbulus. Dar blogiau – juo galima manipuliuoti, pajungti kokiems nors tikslams".
XXX
"Juk pilietybė – pirmiausia pareigos; esu pilietis, tad privalau mokėti mokesčius, rūpintis aplinka, kontroliuoti savivaldą ir aukštesnę valdžią. Ar pilietybė, reiškianti žmogaus (piliečio) santykį su savo valstybe, įsipareigojimus jai, nepakimba ore, jei jau griežčiau nebereglamentuojama? Ar ji nevirsta korta? Ar neatsiras problemų, kurių dar ir numatyti nepajėgiame?
Referendumas dėl dvigubos pilietybės, keičiant Konstitucijos 12 straipsnį, būtinas. Ir gal iš tiesų pasiteisintų aukšta, labai morali Lietuvos valstybės piliečių nuostata grąžinti pilietybę ir jos atsisakiusiems, palengvinti kelią namų pasiilgusiems, neatstumti tėvynę atstūmusių, suprantant, kad daugelis emigraciją pasirinko ne iš gero. Kad yra gražių pastangų neužmiršti savo žemės, palaikyti ryšius su tėvyne, mokyti vaikus lietuviškai.
Ir seniausios mūsų emigracijos tautiškumas labiausiai rėmėsi pastangomis neužmiršti lietuvių kalbos, mokėti ja kalbėti, rašyti. Bet vėl: matome tik vieną pusę. Nematomoji skatina pasitikėti Konstitucija, jos neardyti. Pradėjus ardyti, galo nebus. Motina turi būti švelni, bet ir rūsti, kai to reikia. Teisingumas labiau rūstus nei švelnus. Tai sakytina ir apie vaikų auklėjimą".
XXX
"Kodėl Europos Sąjungos ideologinėse programose nesvarstoma, kas galėtų į bendrąsias nuostatas įeiti iš mažųjų tautų kultūrų, jų moralinių patirčių, išbandytų grėsmingų situacijų? Kodėl nuostatos juda tik viena kryptimi – direktyviškai, iš viršaus, iš didžiųjų mažiesiems, iš centro į periferijas? O juk mažųjų tautų kultūra dar gali būti (gal ir bus) suvokta ir kaip natūralūs, stebuklingai išlikę rezervatai, rodantys žmogui ir galimybę grįžti".
Viktorija Daujotytė, "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo ("METAI", 2013 – ieji, NR. 8 ir Nr. 9).
Nuotraukoje: rašytoja, literatūrologė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė.
2013.08.31
