Taigi – kelios pabiros gaidos karštom pėdom skaitant naujausią, bene jau dvyliktą, emocionaliai intelektualaus poeto Vygando Račkaičio rinkinį „Prošvaistės“
Penkianyčiai! Nuo pat pirmų akimirkų – nuostabos ir susižavėjimo potyris. Kondensuoti minties ir jausmo vienumos blyksniai. Emocija, susikaupimas, atsivėrimas. Tokio – akis ir širdį sustabdančio, savitai išskirtinio, trumpasakio, bet ilgaveiksmio žanro, bent jau šitaip vaisingai išjausto ir išausto! – ko gero, mūsų literatūroje dar neturėta…
Talpūs ir nebanalūs motyvai. Nuo mūsų giliaprasmės mitologijos amžinasties – iki nūdienos daugialypumo, gamtos ir žmogaus santarvės ir egzistencijos trapaus laikinumo. Gyvasties gelmė ir dramatizmas. Būties ir nebūties kryžkeliai…
Išskirtinė žodžio prasmė, giluma, galia. Stulbinantis kalbos jausmas: poetinis talpumas, vidinė harmonija, pakiliai slėpiningas ir kartu atpažįstamai atviras minties užkodavimas. Tai didelis, nenykstantis, tautine dvasia ir lyrišku polėkiu paženklintas turtas. Non multa sed multum, kaip sakydavo garbusis profesorius Juozas Balčikonis (/ Laisvai išsiverskim iš lot., kad ir šitaip: Negausu žodžių, gilu prasmės… /).
Tai lobis – esminių pajautų ir tikros dvasinės gilumos pasiilgstančiam skaitytojui…
… „Prošvaisčių“ autorius ir čia, kaip ir kitose savo filosofiškai lyriškų atsivėrimų knygose – dvasingai talpaus, subtiliai emocionalaus poetinio žodžio meistras.
Ir čia – tarsi surinkdamas, suliedindamas nevienadienių apmąstymų, asmeniškosios turtingos patirties klodus, dvasinės saviraiškos, nuotaikų, nuojautų ir pajautų, savitų įžvalgų dėmenis…
Simbolišku „PROŠVAISČIŲ“ pavadinimu! Lietuviškų penkianyčių vainikas! Kuris… – ką ir sakyti, prasmingai papuoštų ne vieno visuotinai pripažinto klasiko kūrybinį kraitį….
Stebiuosi, džiaugiuosi. Sveikinu autorių ir jo naujausią, ilgam skambėjimui lemtą žodį.
Tokio leidinio – gėda būtų nepavydėti!
2020.03.12; 07″00
