Vladimiro Putino – Jurijaus Andropovo planas ( 1 )


Print

Kaip čekistai įgijo šalies kontrolę

Beveik prieš 30 metų, 1982 metų lapkričio 12 dieną, KGB vadas Jurijus Andropovas tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi. Šaliai jis vadovavo šiek tiek daugiau kaip metus, bet po savęs paliko klausimų, legendų ir neįgyvendintų vilčių ko gero daugiau, negu visi kiti XX amžiaus lyderiai. Yra paplitusi versija, kad Jurijus Andropovas turėjo planų įvykdyti dideles reformas, kurių pabloginta versija tapo pertvarka („perestroika“).

O, be to, būtent jo laikais KGB gelmėse buvo sukurtas, o paskui neva tai ir įgyvendintas nuosavybės perskirstymo planas, per kurį čekistai ėmė kontroliuoti visą šalies ekonomiką, prisidengdami „oligarchų“ vardais. „RR“ pašnekesiuose su daugeliu sudėtingo likimo čekistų ieškojo to „KGB plano“ pėdsakų.

– Mano požiūriu, dabartinė Rusijos opozicija nesupranta vieno dalyko – kad jų utopija, aš turiu omeny, žinoma, liberaliąją dalį, jau įgyvendinta, – mūsų pašnekovas iš Vladimiro Kriučkovo (1988–1991 m. SSSR KGB pirmininko) aplinkos kalba lėtai, pamažu, beveik visą laiką šypsodamasis. – Štai dabar jų šūkis „Sąžiningi rinkimai!“, bet kai rinkimai būdavo sąžiningi ir laimėdavo komunistai, jie šūkaliojo: „Duokite Pinočetą!“ Ir jiems davė.

Mes kalbėjomės su įvairiais čekistais, ir su tais, kurie valdžioje, ir su tais, kurie neįeina į ją, ir su tais, kurie „už Putiną“, ir su tais, kurie „už opoziciją“, bet jų logika ir minčių struktūra stebėtinai panaši. Abiejose pusėse matyti aiškūs liberalios čekistinės sąjungos pėdsakai. Ir čia, žinoma, svarbiausia – ne populiari sąmokslo teorija ir ne mėgstamas inteligentų mitas apie KGB visagalybę, o sudėtingos ir prieštaringos naujosios Rusijos ištakos, jos gimdymo trauma.

Mūsų šalies naujausios istorijos atskaitos tašku priimta laikyti 1985 metų balandį, kai Michailas Gorbačiovas paskelbė pertvarkos pradžią. Bet tolimesnėje istorijos perspektyvoje, galimas dalykas, kur kas svarbesni yra žodžiai žmogaus, kuriam M.Gorbačiovas turi būti dėkingas už savo staigų politinį iškilimą: Jurijaus Andropovo.

„Atvirai pasakius, mes dar iki šiol deramai neištyrėme visuomenės, kurioje gyvename ir darbuojamės, neatskleidėm iki galo jai būdingų dėsningumų, ypač ekonominių, – pripažino J.Andropovas 1983 metų birželį. – Todėl kartais esame priversti veikti, kaip sakoma, empiriškai, gana neracionaliu bandymų ir klaidų būdu“.

Sovietų valstybės lyderio lūpose tai buvo ne šiaip nurodymas, kad esama „atskirų trūkumų“, ir net ne konstatavimas, kad šalies vadovybei trūksta kompetencijos. Tai buvo dar ir tiesioginis nurodymas, kad būtinai reikalinga apgalvota ir visavertė tolimesnių veiksmų programa. Pirmiausia ekonomikoje. Beje, savo plano detales generalinis sekretorius nutylėjo, paskandindamas jas ritualinėse frazėse apie būtinybę statyti socializmą ir taip toliau, ir taip toliau. Gavosi čekistiškai – dalinės užuominos.

– Pertvarkos planą Andropovas turėjo dar 1965-aisiais, – įtikinėja Genadijus Gudkovas, buvęs Valstybės Dūmos deputatas, aistringas opozicionierius, o ankstesniame gyvenime, kaip ir Vladimiras Putinas, KGB karininkas. – Pagal tuos laikus, beje, gana radikalų. Tada jis nebuvo priimtas, buvo pasirinktas švelnus, Kosygino. Tikriausiai per dvidešimt metų, tuo labiau būdamas KGB vadas, jis visiškai galėjo ir patobulinti.

Stalinizmas žmogišku veidu

Plano detalės: šalies nacionalinio padalijimo likvidavimas, diktatūra ir SSKP paleidimas.

Apie J.Andropovą planą radikaliai reformuoti sovietinę sistemą seniai sklando legendos. Dauguma žmonių, vienaip ar kitaip susipažinusių su planu ar jo dalimis, iki šiol tyli. Su retom išimtimis. Iš aukštų valdininkų, dirbusių tiesiogiai su generaliniu sekretoriumi J.Andropovu, tik Arkadijus Volskis papasakojo apie didelio reformatoriško sumanymo detales.

Tai ir buvo dar viena generalinio sekretoriaus plano dalis – įvesti keletui metų griežtą, beveik stalininę diktatūrą. Nukreipti ją J.Andropovas norėjo pirmiausia prieš partinę nomenklatūrą.

„Jis turėjo idėją fix – likviduoti SSSR sandarą pagal nacionalinį principą, – sakė jis prieš savo mirtį interviu „Komersantui“. – Tautų tarpusavio nesantaika SSSR buvo slopinama. Nebuvo tokia arši, kaip dabar. Tačiau visada ruseno. Kartą iškvietė mane generalinis sekretorius: „Baikim vieną kartą su šalies nacionaliniu padalijimu. Pateikite samprotavimus apie valstijų organizavimą Sovietų Sąjungoje remiantis gyventojų skaičiumi, gamybiniu tikslingumu, ir kad sudaranti tauta būtų nustelbta. Nubraižykite naują SSSR žemėlapį“. Padariau penkiolika variantų! Ir nė vienas J.Andropovui nepatiko. Kokį beatneščiau – nepatenkintas“.

Žinoma, kad kiekviena radikali reforma negalėjo nesusidurti su aštriu senojo nomenklatūrinio elito pasipriešinimu. Bet ir gyventojų reakcija galėjo būti nenuspėjama. Surizikuokim įsivaizduoti, kad J.Andropovo atmintyje vis išplaukdavo 1964 metai, kai partijos viršūnėlė paprasčiausiai nustūmė užsižaidusio inovacijomis Nikitą Chruščiovą. O dar jis tiksliai žinojo, kad Stalino laikais taip atsitikti tikrai negalėjo.

Čekistų versija tokia, kad tai ir buvo dar viena generalinio sekretoriaus plano dalis – įvesti keletui metų griežtą, beveik stalininę diktatūrą. Nukreipti ją J.Andropovas norėjo pirmiausia prieš partinę nomenklatūrą, kurią pagrįstai laikė pagrindiniu Sąjungą apkrėtusios korupcinės ir biurokratinės opos šaltiniu. Kažkuo J.Andropovas ruošėsi pasirodyti geriau už „tautų vadą“.

– Visų partijų veikla šalyje būtų uždrausta, – pasakoja „RR“ KGB dimisijos generolas. – „Visų“ tomis sąlygomis, kaip jūs suprantate, reiškia vienos vienintelės – SSKP. Aš nelabai suprantu, kaip tai suderinti su marksistinės ideologijos išsaugojimu, bet viena tiksliai žinau: Andropovas buvo mažų mažiausiai dogmatikas, kaip nors būtų radęs galimybę suderinti. Pasakytų pagaliau, kad partija išsigimė ir nebegina darbo žmonių interesų. Tuo labiau, kad taip buvo iš tikrųjų. Žinoma, apie jokią žodžio laisvę ar nepriklausomą spaudą iš principo negalėjo būti net kalbos – šalyje, kur numatomi plataus masto valymai ir, matyt, net lagerių sistemos atgimimas kažkokiu laipsniu. Tai nebūtų populiarios reformos. Negalima buvo leisti, kad konservatoriai paskandintų jas savo demagogijoje.

Apskritai buvo numatyta atšaukti nelemtai išgarsėjusį SSSR Konstitucijos 6 straipsnį apie SSKP vadovaujantį vaidmenį.

SSSR ir Kinijos kelias

Plano detalės: dešimt eksperimentinių ekonominių zonų – ir tegul laimi stipriausia!

Politinio režimo sugriežtinimas būtų buvęs ne savitikslis, o būtina sąlyga didelio masto ekonominėms reformoms įvykdyti, kurių bendras tikslas – radikalus liaudies ūkio pertvarkymas. Šiandien tas kelias, kuriuo J.Andropovas rengėsi nukreipti šalį, vadinamas Kinijos keliu.

Žmonės iš J.Andropovo aplinkos pripažįsta, kad bendra idėja buvo tokia: reformos neturėjo prasidėti vienu momentu ir išsyk paplisti visoje šalyje. Buvo numatyta įsteigti apie 10 eksperimentinių zonų, kuriose vyktų pertvarkymai, ir nebūtinai pagal vieną scenarijų. Tai yra, ne „viena šalis – dvi sistemos“, kaip atsitiko Kinijoje po susijungimo su Honkongu, o „viena šalis – dešimt sistemų ir posistemių“.

Tokiu būdu nušaunami du kiškiai: viena vertus, pagal tokio savotiško tarpregioninio socialistinio lenktyniavimo rezultatus išaiškinamas geriausiai užsirekomendavęs modernizavimo projektas, o kita vertus – ir tai gal dar svarbiau – būtų likviduota sena šalies rykštė: gigantiškos regioninės disproporcijos, kurios praktikoje išlikusios iki šiandien. Tačiau akivaizdu, kad tose vietose, kurioms tektų pasilikti užsistovėjusioje zonoje, palaipsniui išaugtų galingas nepasitenkinimas, kuriam irgi reikėtų griežtos kontrolės.

– Kai po visko, ką mes išgyvenome dešimtajame dešimtmetyje ir pirmajame, aš prisimenu, kas man buvo tada ir vėliau žinoma apie J.Andropovo planą, – samprotauja mūsų pašnekovas čekistas, – visa tai man atrodo, sakyčiau, naivu, panašu į vaidmenį spektaklyje. Mes juk net negalėjome įsivaizduoti, kaip toli pažengė valdymo sistemos degradacija. Ar tą suprato Jurijus Vladimirovičius? Sunku pasakyti. Bet, kita vertus, tada net tie, kas degradavo, nežinojo, kad jie degradavę. Todėl galėjo išsigąsti, stovėti pasitempę ir vykdyti partijos bei vyriausybės sprendimus.

Tačiau bet kokioms ekonominėms reformoms įvykdyti pirmiausia reikia profesionalų. Ankstyvajame etape tiktų ir aukščiau pakelti iš to meto partinių biurokratų, bet strategiškai pasikliauti jais būtų rizikinga: pernelyg rimtos buvo tuometės nomenklatūros žaizdos. J.Andropovas ieškojo naujų žmonių. Ir, kaip tikina kai kurie čekistai, rado. Tiesa, šalis sužinojo jų vardus tik po dešimtmečio: daugelis iš J.Andropovo kadrų įėjo į Jegoro Gaidaro vyriausybę.

Gaidaras ir Čuiubaisas KGB globoje?

Plano detalės: paieška žmonių, sugebančių svarstant ekonominius klausimus peržengti griežtos socialistinės ekonomikos paradigmos rėmus, jų skatinimas kurti idėjas, pagalba lavinantis.

– Sovietų Sąjungoje nebuvo savo ekonomikos mokslo, – pasakoja „RR“ aukštas KGB karininkas, dirbęs tiesiogiai Vladimiro Kriučkovo vadovaujamas. – Jurijus Vladimirovičius tai gerai suprato. Reformai reikėjo išugdyti reformatorių. Ir, svarbiausia, suteikti jiems galimybę susipažinti su pažangiomis Vakarų ekonomikos mokslo tendencijomis.

„Kiek man žinoma iš kolegų, kurie dirbo su būsimaisiais Gaidaro vyriausybės ministrais, kai kurie paprasčiausiai nesuprato, kad glaudžiai kontaktuoja su organų bendradarbiais“.

Būtent tuo daugelis ir mūsų pašnekovų čekistų aiškina organų požiūrį į antisovietiškumą, į kurį kuriuo tuo metu aktyviai įniko žmonės, vėliau stoję pirmosios liberalios Rusijos vyriausybės priešakyje.

– Spręskite patys: tais laikais galėjo areštuoti už skaitymą Solženycino knygų apie keturiasdešimties metų senumo įvykius, o štai reformų, tai yra iš esmės sovietinės sistemos demontavimo, projektai buvo svarstomi akademiniuose institutuose balsiai ir nelabai tyliai. Atsitiktinumas? – klausia pats savęs Aleksejus Kondaurovas, KGB generolas ir buvęs JUKOS vyriausiasis analitikas.

– Iš tiesų pats Jegoras Gaidaras savo interviu pasakojo, kad kartu su vienminčiais jie svarstė didelio masto pertvarkymus dar nuo devintojo dešimtmečio pradžios. Ir tai vyko Sąjunginiame sistemų tyrimo MTI. Žodžiu, tas institutas buvo Tarptautinio taikomosios sistemų analizės instituto, įsteigto aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vienoje, filialas. Stažuotes kaip stažuotes, bet mažų mažiausiai organizuoti per jį naujausios mokslinės literatūros pristatymą buvo visiškai įmanoma. Vadinasi, reformų svarstymas buvo jei ne kontroliuojamas, tai jau tikrai tyliai pritariant KGB. Ir, atsižvelgiant į Сергей Компанийченко/РИА Новости plataus masto J.Andropovo planus, vargu ar tai galėjo būti atsitiktinumas.

– Nenaudokime žodžio „užverbuoti“: jis ne iš to žodyno ir ne apie tai, – buvęs Vladimiro Kriučkovo padėjėjas energingai protestuoja prieš bandymus priskirti jaunuosius reformatorius prie KGB agentų. – Ekonomistai dirbo savo darbą, organai savo. Aš net nesu įsitikinęs, kad tada, devintojo dešimtmečio pradžioje, visi tie būsimieji ministrai suprato, kad jų darbu domisi organai. Kiek man žinoma iš kolegų, kurie tiesiogiai su juo dirbo, kai kurie paprasčiausiai nesuprato, kad jie gana glaudžiai kontaktuoja su organų bendradarbiais. Na, jiems tada buvo po dvidešimt–trisdešimt metų, inteligentiški berniukai, duok jiems dirbti, jie ir laimingi.

– O kaip čia gavosi, kad buvo sudėtos viltys į ultra liberalaus projekto parengimą? Sunku sugalvoti ką nors, kas radikaliau griautų sovietinę santvarką.

– Taip, tai įdomu… Matote dalykas tas, kad devintojo dešimtmečio viduryje tai buvo madingiausia ir išpopuliarinta ekonominė kryptis. Prisiminkite tetčerizmą, reigonomiką… Tai, žinoma, milžiniška istorinė nesėkmė, ką ir kalbėti. Bet aš nemanau, kad tada buvo kokia nors kita išeitis. Vyrukai įsitraukė į neoliberalizmą, jiems negalima buvo pasakyti: „Viskas, susidomėkite kuo kitu“ – tai prieštaravo pačiai andropoviško mąstymo, kuris buvo nukreiptas prieš partinį dogmatizmą politinėje ekonomikoje, esmei. Be to,. Rytų Azijos tigrai dar tik augo, Kinija startavo beveik vienu metu su mumis, valstybinio kapitalizmo galimybės nelabai buvo suvokiamos. Svarbiausia, – keletas zonų su skirtingų tipų šeimininkavimu galėjo būti savotiška pagalvė apsisaugojimui, jeigu kas nors eitųsi ne taip – paprasčiausiai nebeskleistų nesėkmingos patirties plačiau.

Ir toks liberaliojo akademinio sparno, kurį stebėjo KGB, mąstymas kažkuo atitiko paties J.Andropovo požiūrį. Tai išaiškėjo šiek tiek vėliau, iš 1990 metų pavasarį išspausdintų „Analitinių užrašų apie perėjimo prie rinkos ekonomikos SSSR koncepciją“ fragmentų. Straipsnis vadinosi gražbylingai: „Griežtas kursas“, o paruošė jį grupė ekonomistų, vadovaujama tada mažai kam žinomo Anatolijaus Čiubaiso.

„Plačiųjų masių pasipriešinimas reformai, – rašo jo autoriai, – susijęs su būtinybe įgyvendinti ją griežtomis ir nepopuliariomis priemonėmis ir su neišvengiamomis sąnaudomis, kurioms reikia priskirti ne tik gyvenimo lygio smukimą, bet ir socialinės–ekonominės diferenciacijos staigų augimą, o svarbiausia – legalizavimą, gigantiškus legalios spekuliacijos mastus, o taip pat su  ja susijusį „neteisingą praturėjimą“ atskirų asmenų ir socialinių sluoksnių, šešėlinės ekonomikos pinigų plovimą, iššaukiantį naujųjų turtuolių elgesį ir kt.“

Kovai su antireformatoriškomis tendencijomis autoriai rekomendavo tokias priemones: „profsąjungų, jeigu jos stos prieš vyriausybės priemones, paleidimą“, „ypatingus įstatymus, nukreiptus prieš streikus“, „visų centrinių masinės informacijos priemonių kontrolę“, „tiesioginio slopinimo priemones partinio aktyvo atstovų atžvilgiu“. Panašumas su J.Andropovo planais mūsų pašnekovų iš organų išdėstyme akivaizdus.  Ir vargu ar jis visiškai atsitiktinis, turint omeny akylą J.Andropovo KGB dėmesį jauniems ir perspektyviems ekonomistams, kuriems, be abejo, priklausė A.Čiubaisas.

Visai įmanoma, kad Gaidaro–Čiubaiso grupės įdirbį buvo planuota panaudoti kaip vienos iš eksperimentinių zonų ekonomikos sandaros pagrindą, bet tai nereiškia, kad ta patirtis būtų išplatinta visoje Sąjungoje. Kuri, beje, seno, lenininiu–stalininiu pavidalu turėjo išnykti. Bet galiausiai išnyko ne tik lenininiu–stalininiu pavidalu, o visiškai.

Jurijaus Andropovo mirtį iki šiol gaubia paslapties skraistė. Čekistų sluoksniuose iki šiol daug kalbama, kad jis nužudytas, ir net mini žudikę – Svetlaną Ščelokovą, kurios vyrą J.Andropovas demaskavo daugybėje nusikaltimų ir pašalino iš vidaus reikalų ministro posto. Neilgas senuko Černenkos valdymas, Gorbačiovo balandžio plenumas, pertvarka, griūva SSSR… Liberalioji idėja įgyja materialią jėgą ir iš pradžių nutaikyta prieš partinę nomenklatūrą, galiausiai puikiai pasitarnavo tai pačiai nomenklatūrai.

Čekistinio kapitalizmo gimimas

Plano detalės: nuo devintojo dešimtmečio vidurio Sovietų specialiųjų tarnybų vadovybė pradėjo koncentruoti Vakarų ofšorinėse sąskaitose dalį sovietinio eksporto pelno, kad pakitusiomis ekonominėmis sąlygomis įvestų kontrolę pagrindiniams ekonomikos aktyvams ir resursams.

Šiandien, po trisdešimties metų nuo J.Andropovo atėjimo į valdžią, organų bendradarbių buvimas Rusijos ekonomikos valdyme negali nedaryti įspūdžio. Kartais toks įspūdis, kad žmonės su antpečiais prasiskverbė vos ne į visas tėvyninio kapitalizmo, kurį pagrįstai galima vadinti čekistiniu, sferas. Ir tai gerai išsitenka nelemtame J.Andropovo plane.

– Suprantama, jis turėjo omenyje, kad valstybė pati skirs išsilaisvinančios nuosavybės savininkus, – pasakoja buvęs kontržvalgybininkas, žinantis kai kurias J.Andropovo plano detales. – Tai visiškai logiška, atsižvelgiant į tai, kad jokio pradinio kapitalo šalies viduje nebuvo, o įsileisti užsieniečių čia niekas nesirengė. Tai nebūtinai turėjo būti komitetininkai, bet dirbti, žinoma, jie turėtų kontroliuojami KGB. Žmones rengė, mokė…

Galimas dalykas, jiems rengė ir tą patį pirmapradį kapitalą. Hipertrofuotu pavidalu šita versija buvo išdėstyta dar anoniminėje, bet sukėlusioje triukšmą knygoje „Projektas Rusija“, išleistoje 2005 metais: „Kai SSSR griuvo, milžiniškiems žaliavos ir strateginiams resursams skubiai buvo reikalinga laikina kontrolės sistema. Jokiomis aplinkybėmis resursai neturėjo dirbti nekontroliuojamame politiniame sektoriuje. Veiksmingumui buvo skirta antra vieta. Pagrindinė sąlyga – kontroliavimas. Buvo priimta sąlyga perduoti valstybinius aktyvus privatiems asmenims. Bet ne visiems iš eilės, o labai pasirinktinai“.

Anoniminis autorius diegė mintį, kad perdavimo procesą organizavo ir kontroliavo būtent strategai iš specialiųjų tarnybų. Tokiu būdu dabartiniai oligarchai iš tikrųjų yra tik pasamdyti vadybininkai, kuriuos kontroliuoja tikrieji savininkai.

„Čekistams kaip korporacijai 1999 m. apskritai susiklostė garantuotai sėkmingas variantas: Putinas prieš Primakovą – jaunystė prieš patirtį, bet įgytas vienoje ir toje pačioje struktūroje“.

„Projektas Rusija“, beje, skambūs jo žodžiai, bet ne faktai. Tačiau netiesioginiai liudijimai, kuriuos norint galima buvo interpretuoti kaip versijos patvirtinimą, atsirado tais pačiais 2005 metais. Žurnalo „Ekspert“ mokslinis redaktorius Aleksandras Privalovas, analizuodamas nuosprendį pirmoje JUKOS byloje, atkreipė dėmesį, jog abi šalys – ir kaltinimas, ir gynyba – faktiškai ignoravo tai, kad pagrindinę naudą iš naftos kompanijos veiklos turėjo gauti kažkokia ofšorinė firma „Džamblik“. Įdomiausia, kad ji buvo užregistruota… 1984 metais.

Tokiu būdų drąsi hipotezė turėjo atrodyti taip: dar tolimame devintajame dešimtmetyje, suvokę, kad sovietinė ekonominė sistema neturi perspektyvų, kai kurie stambūs funkcionieriai, daugiausia kaip tik iš KGB, padarė taip, kad dalis pelno iš sovietinio eksporto pasiliktų užsienio sąskaitose. Tam turėjo būti sukurtas ofšorų tinklas, kur pinigai akumuliuojami. Tokiu būdu sukauptos lėšos – o tai dešimtys milijardų dolerių – ir sudarė galiausiai tą pradinį kapitalą, nuo kurio prasidėjo naujoji Rusijos ekonomika. Ir apskritai nenuostabu, kad prie jos ištakų stovėjo buvę organų bendradarbiai. Pagal tokį modelį oligarchai – paprasčiausiai „operatoriai“, žmonės, kuriems leista pavaldyti nuosavybę, įgytą už svetimus pinigus.

Įdomu, kad į „Džambliką“ panašių firmų, užregistruotų dar iki SSSR žlugimo, pėdsakų pasitaiko ir kitų stambių Rusijos biznierių versle. Antai žinomo biznieriaus Šalvos Čigirinskio kompanija „Sibir Energy“ kompanija buvo įsteigta 1996 metais Londono kompanijos „Pentex Energy plc.“ pagrindu. O toji egzistavo nuo 1981 metų ir buvo įsteigta „investicijoms į SSSR pritraukti“.

Arba keista bankininko Aleksandro Lebedevo praturtėjimo istorija, kurios bankininkų sluoksniuose daugelis negali paaiškinti niekaip kitaip, kaip tik nelemtu „partijos auksu“, – taip jau staigiai dešimtojo dešimtmečio viduryje jis akumuliavo milžiniškas lėšas pats kontroliuodamas. A.Lebedevas – anksčiau buvęs kadrinis žvalgybininkas, dirbęs priedangoje Sovietų ambasadoje Didžiojoje Britanijoje.

Daugelis čekistų į šią palankią savo korporacijai versiją žiūri, beje, šiek tiek skeptiškai (arba paprasčiausiai nenori jos svarstyti). Ir pateikia kitą – be užsienio aktyvų, bet irgi neneigdami savo kontrolės Rusijos naujagimiui bizniui.

– Įsivaizduokite, kad jūs turite agentą. Tarkime, jis sėdi kažkokioje užsienio ekonomikos bendrovėje, sąlyginai pavadinkime „Šratinių guolių eksporte“ arba, pavyzdžiui, kokiame nors kooperatyve. Sėdi ir sėdi. Kartas nuo karto jis jums pateikia reikalingos informacijos, jūs jam padedate. Paskui užgriūva pertvarka, privatizacija, visokie reikalai, ir jis tampa privačiu biznieriumi. Ir pirmiausia kviečiasi jus pas save. Į saugumo tarnybą. Jūs galvojate: „Kam jam manęs reikia?“ Kaip kam? O tam, kad jūs turite apie jį didelį dosjė, nėra pagrindo glaudžiai bendradarbiauti? O tai, kad jūs turite ryšių su valdžia ir iš jėgos sferų? O tai, kad jūs, skirtingai nuo jo, esate profesionalus analitikas? Ir apskritai visiškai nereiškia, kad jis būtų tapęs privačiu verslininku, jeigu jūs smulkiai nebūtumėte jam papasakojęs, kaip toliau klostysis situacija.

– Atrodo, neaišku, kas ką samdo.

– Patys galvokite. Medžiagos pakankamai.

Dešimtajame dešimtmetyje paskutinis SSSR KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas dirbo AFK „Sistema“ vadovybėje, buvęs KGB 5-osios, ideologinės valdybos vadovas Filipas Bobkovas vadovavo Vladimiro Gusinskio „Most“ grupės saugumo tarnybai, buvęs Rusijos Saugumo ministerijos Visuomeninių ryšių centro vadovas Aleksejus Kondaurovas išėjo į Michailo Chodorkovskio „Menatep“ grupės informacijos ir analizės tarnybą.

Kažkas, beje, primygtinai tvirtina, kad savo įtaką Rusijos bizniui čekistai pelnė grynai savo profesionalumo dėka.

– Kas ką bekalbėtų, o KGB buvo praktiškai visiškai nekorumpuotas. Jo bendradarbiai, ypač iš užsienio žvalgybos, pasižymėjo profesionalumu ir pagal sovietinius matus geru Vakarų ekonomikos išmanymu, – dalijasi savo samprotavimais čekistas, perėjęs į prezidento apsaugos tarnybą. – Natūralu, kai į Rusiją atėjo investoriai iš užsienio, dirbti su čekistais kaip kontragentams jiems buvo patogiausia.

Prisiminkite: Vladimiras Putinas, būdamas Piterio vice meru užsienio ekonomikos ryšiams, pavyzdžiui, daug pasidarbavo, kad mieste būtų atidarytas “Deutche Bank” filialas. Užsieniečiai mielai priiminėjo į darbą buvusius čekistus, o tie mokėsi iš jų biznio abėcėlės. Be to, Kiekvienoje įmonėje Sovietų Sąjungoje būtinai sėdėjo žmogus iš organų, formaliai užsiiminėjęs ekonomine kontržvalgyba, o realiai – visu kompleksu klausimų, susijusių su gamyklos darbo saugumu, faktiškai – antrasis direktorius. Suprantama, kad tie žmonės nebuvo užmiršti prasidėjus neformaliai, o paskui ir oficialiai privatizacijai.

Arba štai Genos Gudkovo atvejis – mes su juo, sakysim, viename aukšte sėdėjome, – jis dirbo su ekonominiais sąstatais, pamatė, kad gerai organizuota ir informuota apsauga yra tai, kas turės paklausą. Ir štai pirmoji Sovietų Sąjungoje privati apsaugos įmonė (ČOP).

– O kai kas ir apskritai įtikinėja, kad organų bendradarbiai išėjo į biznį iš nevilties.

Paprasčiausiai įsivaizduokite, vieną gražią dieną pas jus į redakciją ateina ir sako: „Viskas, baigiam, viskas, ką jūs darėte, blogai ir niekam nereikalinga, pasakykite ačiū, kad jūsų apskritai į kalėjimą netupdo“, – pasakoja kitas aukštas pareigas einantis karininkas. – Buvo atvejų, kai žmonės grįždavo iš užsienio, kur dirbo nelegaliai, o jiems sako, kad pagal dokumentus jie yra mirę ir jokių reikalų su jais neturės. Tokioj situacijoj eisi bet kur – ir pas oligarchus, ir pas banditus.

Šaltinis: http://www.rusrep.ru/article/2012/10/31/kgb

(Bus daugiau)

2012.11.06


Prisijunkite prie diskusijos