Vygandas Račkaitis. DUBINSKYNĖ

Tą vasarą, kai nuvažiavau į seniai neaplankytus, vaikystės prisiminimuose ryškiai regimus Gulbiniškius, vos atpažinau šitą kaimą. Čia jau beveik nelikę buvusių sodybų. Ten, kur kadaise stovėjo trobesiai, svarino šakas obelys, kriaušės, dabar plyni laukai, dirvonai, pievos. Nebėra ir kelių, vedusių iš vienkiemio į vienkiemį. Taip nyku ir tuščia, kad nusmelkia krūtinę. Nuo geležinkelio atsklidęs pralekiančio traukinio dundesys tarsi sustingo, pakibo ore. Nėra kur nueiti net garsui…

Maniau, kad atgausiu dvasią išvydęs Šešupę. Deja, ir ši mano vaikystės upė ne tokia, kokia buvo. Dabar ji visai svetima, netgi baugi. Krantai užgožėti karklynų, parudavusių gervuogienojų, niekur nėra priėjimo prie upės, išnyko takeliai, vedusieji prie brastų, prie lieptelių, ant kurių atsiklaupusios moterys velėdavo, aidžiai daužydavo kultuvėmis skalbinius. Jeigu ne tarp atvašynų srovenantis Šeškupis, gal nebūčiau pažinęs tos vietos, kur mes ateidavome maudytis. Graži pakrantės pievelė užžėlusi krūmais, smėlėtas atabradas užneštas dumblu, dalis atkrantės nušliaužusi upėn. Matyt, seniai čia niekas neateina maudytis. Žiūrėdamas į pasikeitusį upės vaizdą, atsisakiau iš anksto planuoto ketinimo išsimaudyti. Vanduo parudavęs, lyg būtų telkšojęs vežimų ratų išmaltose kelio provėžose.

Peržengęs rūdimis paėjusį Šeškupį ir užkopęs ant upokšnio šlaito, tikėjausi pamatyti Dubinskynę, taip mes vadinome tenai gyvenusių Dubinskų sodybą. Tačiau ir tenai plynuma. Tik keli apskurę medžiai liudijo, kad ten būta sodybvietės.

 

Prisiminiau prieš keliolika metų regėtą Dubinskynės vaizdą. Jau tada ji atrodė labai varganai, buvo aišku, kad jai lemta išnykti. Didelis dviejų galų namas nušiuręs, stogo skarda surūdijusi, verandos langai išdaužyti, abu kaminai apirę, tvartas sukrypęs, pro skiedras prasišviečia išlinkusio lyg balnas stogo gegnės, o kluono vietoje apipuvusių sienojų ir lentgalių krūva.

Dabar Dubinskynė – buvusių pastatų pamatus pridengę dilgėlynai, kelios paliegusios pusiau nudžiūvusios obelys. Nebėra ir to buvusio aukšto šakoto krūmo, vedusio juodas labai saldžias uogas, kurias vadinome razinkomis (po daugelio metų sužinojau, kad tai buvo medlievų uogos). Jos mane labai masindavo. Nors močiutės buvo prigrasinta, kad nevalia nieko svetimo gvieštis, bet aš kartais neiškęsdavau nenuskynęs keletą tų saldžių uogelių. Leisdavo jų paragauti ir Dubinskienė, tik liepdavo nelaužyti šakelių. Nebuvo man tada gardesnių uogų už Dubinskų razinkas.

Atėjęs lig Dubinskynės prisėdau ant išnirusių iš dilgėlyno, niekur nebevedančių verandos laiptų. Sunku buvo patikėti, kad iš vienos gražiausių Gulbiniškiuose sodybų liko tik toks šabakštynas. Atskridęs nuo pašešupio gandras, suvasnojęs virš mano galvos sparnais ėmė leistis žemyn. Pasekęs akimis paukščio skrydį, tik dabar pamačiau, kad buvusioje galukluonėje dar esama sukumpusio nulaužta viršūne gluosnio, kurio tarpušakyje, gal tik kokia pora  metrų nuo žemės, kūpso gandralizdis. Toks pat, koks būdavo ant Dubinskų kluono stogo. Iš pradžių net dingtelėjo mintis, bene kas iš žmonių nukėlė tą gandralizdį nuo griūvančio pastato ir įdėjo į aptręšusį gluosnį. Tačiau neįtikėtina, kad tie, kurie nugyveno, išdraskė gražiausią kaimo vienkiemį, būtų pasirūpinę gandralizdžiu. Matyt, patys paukščiai, parskridę gimtinėn, niekur kitur nenorėjo kurtis, susikrovė lizdą ant dar išlikusio sodybvietės medžio. Su nuostaba ir grauduliu žvelgiu į gandralizdin nutūpusį gandrą kaip į gyvą pavidalą įgavusią Dubinskynės dvasią ir akivaizdų ryšio su gimtine paliudijimą.

Virš Gulbiniškių nubalžusia padange plaukia balti debesėliai. Regis, plaukia jie iš mano vaikystės. Ir dabar, kaip tada panašūs į baltavilnių avių kaimenę. Iš kažkur labai toli, iš atsivėrusios erdvės, ataidi kadaise girdėti balsai, išplaukia veidai. Jau nežinau, ar prisimenu, ar regiu…

• Užeik, užeik, – kviečia mane, ėjusį pro šalį, kieme stabtelėjusi Dubinskienė. – Buvo pas mus Velykų bobutė, tai ir tau margučių paliko…
  

  

Ji šventiškai, ilgu juodu sijonu ir gėlėta palaidinuke apsirengusi, o galvą apsirišusi rankšluosčiu. Tai nestebina, nes Dubinskienė dažnai skundžiasi galvos skausmu ir gelbstisi nuo jo apsirišdama galvą šlapiu rankšluosčiu. Kraunu į kepurę spalvingus, raštais padabintus margučius, dėkoju ir sau tyliai svarstau, kodėl mums Velykų bobutė tokių margučių neatneša, visada vis vienodus, svogūnų lukštais dažytus, lygiai tokius kaip močiutės…

• Ei, bambliai, varvanosiai, nesimaišykite po kojų! – šaukia mums, vaikams, atjojęs į Šešupę maudyti arklių Dubinskas. Jis visada labai garsiai kalba, tiesiog rėkauja. Taip šneka ir su gyvuliais, jo balso pilni laukai ir pievos. Atrodo, kad barasi, bet iš tiesų jis nėra piktas, tik gan gyvas ir linksmas, mėgstantis pajuokauti. Štai ir dabar įvaręs arklius į sietuvą šaukia „uch, uch, atata“. Tie plaukia iškėlę galvas, ant juodbėrio sėdintis Dubinskas irgi  apsemtas vandens. Išjojęs iš gelmės, sustabdęs arklius atabrade, jis dideliu šepečiu trina, šiūruoja jų nugaras, šonus. Paskui vėl gena į upės vidurį ir šūkaloja, net skamba visa pakrantė.

Negaliu  pasakyti, kuriais metais ištrėmė Dubinskus. Tąkart dar neišbrėškus pro miegus girdėjau sunkvežimio burzgimą, šunų lojimą. Atsikėlęs radau virtuvėje prie lango ašarotomis akimis sėdinčią močiutę. Supratau, kad atsitiko kažkas negero.

• Išvežė Dubinskus, – pasakė močiutė.
• Kaip tai išvežė, kur išvežė? – dar nesusigaudžiau aš.
• Kurgi kitur, į Sibirą veža tie iskarijotai, bedūšnykai. Nematysime daugiau Dubinskų, iškasavojo kaimynus… – dūsavo močiutė.

Tądien ir aš buvau kaip nesavas. Po pietų nusprendžiau nubėgti į Dubinskynę, pažiūrėti, kas ten dedasi. Dar iš tolo pasitiko mane Dubinskų Sargio staugimas, tvarte nešertų kiaulių žviegimas. Pasislėpęs už alyvų krūmo kieme pamačiau tris porinius vežimus. Du iš jų buvo prikrauti maišų, ryšulių, visokių rakandų, o į trečią niūrūs, apšepę nepažįstami vyrai krovė iš trobos išneštus visokius daiktus. Jiems nurodinėjo, vis kartodamas rusiškus keiksmažodžius, vilkintis kareiviškais drabužiais, tik be antpečių, su revolveriu prie diržo vyriškis. Įkaušęs, jau svirduliuojantis, jo kelnių kišenės išsipūtusios, kažko prikimštos. Prie verandos laiptų, šalia jazminų krūmo pamačiau krūvą knygų. Nutaikęs momentą, kai visi vyrai sulindo trobon, iššokau iš alyvų priedangos, pribėgau prie krūvos ir nustvėriau kelias pirmas pasitaikiusias knygas, susigrūdau jas užantin ir su tuo savo grobiu parkūriau namo.

Pamačiusi iš Dubinskų prasineštas knygas močiutė man niuktelėjo sprandan ir griežtu balsu pasakė:

• Tu jas pavogei kaip koks razbainykas!.. Nusidėjai Dievui ir žmonėms. Nešk atgal ir padėk kur buvo!

Laimė, įsikišo dėdė Andrius:

• Be reikalo užsipuoli vaiką. Pražus tos knygos, jei panamėj voliojasi. O ten tai jau tikri razbainykai viską drasko, plėšia.

• Nubaus juos Dievas. Mums nevalia kišti nagų prie svetimo, – neatlyžo močiutė, bet jau nevarė manęs atgal nunešti knygų.

Vakarop ėmė lynoti. Man iš galvos neišėjo po jazminu gulinčios knygos. Gerai, kad neilgai lijo. Sulaukęs prietemos pasiėmiau maišą ir niekam nieko nesakęs nuskubėjau prie Dubinskų sodybos. Dabar čia buvo tylu. Tvartai tušti, prie grandinės pririštas šuo nušautas, trobos durys užkaltos dviem sukryžiuotomis lentomis. Prisikroviau tada aplytų knygų kiek tik galėjau panešti. Partempęs namo niekam nerodžiau, suklojau kluone ant šieno, kad išdžiūtų. Taip aš nusavinau iš Dubinskų Danutės Setono Tompsono „Domino“, Vinco Pietario „Algimantą“, Liudo Dovydėno „Brolius Domeikas“. Mato Šalčiaus „Svečiuose pas 40 tautų“ ir nemažai kitų įdomių knygų. Skaitymo užteko ilgam. Tas perskaitytas knygas skolindavau klasės draugams, kartais užmirštantiems man jas grąžinti.

Netrukus Dubinskynėje apsigyveno iš kažkur atsiradusių Kapočių šeima. Viena akimi neprimatantis, su baltuma ant vyzdžio Kapočius važinėdavo po apylinkę kartu su stribais, kibdavo prie kaimiečių dėl pyliavų, dėl paskolų, platino Stalino biografiją ir kitas sovietinės propagandos knygas. Tiko jam tokia pavardė. Pagyvenę Dubinskynėje Kapočiai ją užleido kitiems bastūnams, kuriems nereikėjo nei gėlynų, nei langų užuolaidų, nei sodo… Dažnai iš ten atsklisdavo girtų alasas, stūgavimai. Dubinskynė kaskart vis labiau nyko, triušo. Tokio pat likimo susilaukė ir kitos išvežtųjų sodybos: Ambrasynė, Gerulynė, Janušynė. Kas suskaičiuos, kiek tokių Dubinskynių buvo nuteriota visoje  Lietuvoje?

… Dilgėlynuose sušlamėjęs vėjas pažadino mane iš prisiminimų, sugrąžino iš anų dienų į dabartį. Pakilau nuo aptrupėjusių laiptų, priėjau prie sukumpusių merdinčių obelų. Viena jų dar nokino vaisius. Bet nuskintas raudonšonis obuolys buvo gaižus ir sprangus.

Atsisveikinant su Dubinskyne gandralizdyje sukleketavo gandras. Paskui jis suplasnojo sparnais ir nusklendė į jau tik jam savas pašešupio lankas.

2022.09.08; 08:00