Laidoje „Savaitės atgarsiai“, kurią veda žurnalistas Virginijus Savukynas, buvo išsamiai kalbama apie lietuviškojo humoro specifiką.
Iš ko juokiasi lietuviai? Ar liko humoro mūsų viešajame gyvenime? Kas yra oficialusis humoras? Kokį humorą būtų galima laikyti tikrai geru? Ar žurnalistai visuomet pelnytai ironizuoja, kalbėdama apie politikus. O ar politikams dera ironiškai kalbėti apie visuomenę, žurnalistus? Koks skirtumas tarp įžeidžiančios, žeminančios ir humoristine forma pateiktos ironijos?
Toje laidoje dalyvavo ir profesorius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, kurio pokalbį su laidos vedėju žurnalistu Virginijumi Savukynu pateikiame skaitytojams.
Kai kviečiau Jus į laidą, Jūs pasakėte, kad tai baisiai liūdna tema. Kodėl?
Kai gerai pagalvoji, tai nesidaro linksma. Ypač – apie oficialų humorą.
Kas yra oficialus humoras?
Viešas, tartum aprobuotas masėms linksminti. Televizija, estrada. Štai vienas pavyzdys. Tas humoras vadinosi „Žmogus ore“. Ateina humoristas, atsigula, kiti jį uždengia marška. Jis pradeda krutėti, kuičiasi, pasikeičia konfigūracija, vienoje vietoje kažkas iškyla. Paskui nudengia ir pasirodo, kad jis guli ne aukštielnikas, o kniūbsčias ir pakėlęs vieną koją. Tada pasirodo mergužėlės, ir vedantysis beviltiškai ragina: juokitės!
Arba štai buvo atvažiavęs vienas artimojo užsienio humoristas. Jis klausė: „Kas yra kvailas vyras ir kvaila moteris“? Ir pats atsakė: „Tai daugiavaikė lietuvių šeima“. Kodėl lietuvių? Gal daugiavaikė šeima apskritai, jei žmogus galvoja, kad turėti daug vaikų yra kvaila. Bet kai nuo scenos sakė, tai buvo ir banalu, ir nesąmonė. Be to, įžeidžiami lietuviai. Brangus svečias. O tai pateikiama kaip humoras, patenkinta salė dar ploja. Tad jūs neklauskite, kodėl ši tema liūdna. Tiesiog taip yra, liūdna tema.
O koks yra geras humoras pagal Jus?
Humoristai, kurie darbuojasi, stengdamiesi sugalvoti humorą, tai jau blogai. Reikia pagauti, kas tvyro ore. Yra labai daug gero humoro, kuris nepretenduoja būti humoru, o savaime blyksteli. Buityje kalbiesi, ir jei gera nuotaika, tai priskaldai su draugais humoro, kiek tik reikia.
Yra dabar vienas panašus atspalvis mūsų kultūroje. Žodžiai savaime įgauna humoristinį atspalvį. Sakykim, klausai reklamos: „Abonentams“ kažką reklamuoja, siūlo pigiau, ir tu supranti, kad tai išėmus iš konteksto, kai kas gautųsi. Arba diplomantai. Smurgainių, Kėdainių, dar kokie nors. O dabar bus laborantai. Nesakyk „kolaborantas”, sakyk „laborantas”. Erlickas išmetė tokį perliuką: „stabdo policininkas ir prašo: „Dokumentai!” O vairuotojas galvoja: „Palauk, suprantu, kad mentai, o kodėl doku?”. Taip irgi neblogai išeina.
Tačiau kai tau sako: „Pasakyk ką nors juokinga“, tai užmušantis raginimas.
Kiek Jums padėdavo humoras, o kiek ne?
Gera juokauti tarp draugų, kur visi labai lengvai juokauja ir kits kitą supranta. Tačiau viešoje situacijoje gali būti, kad dalis žmonių tavęs nesupras arba supras kitaip. Vis dėlto kartais užsimiršti. Man taip yra atsitikę. Aš su žmonėmis noriai kalbuosi, man patinka bendrauti su žmonėmis. Užsimirštu, pajuokauju. Būna. Atsiprašau. Darau klaidų.
Kas man aplinkoje atrodydavo juokinga, aš leisdavau suprasti, kad tai yra juokinga. Tai gali nepatikti – ypač tiems, kurie neturi humoro jausmo. Kartais atrodo, kad paprasti žmonės yra tiek nuvarginti, kad ne dėl savo kaltės neturi humoro jausmo. Apie save esu girdėjęs: „Jei jis nusijuokė, tai jis iš visų juokiasi; jei kalba rimtai, tai žiūrėk, koks jis piktas“. Vieni daro tokias išvadas be humoro, o kiti – mato humorą anų išvadose. Aš taip matau.
Man buvo ne vienas toks atvejis, kai manęs nesuprato. Antai nusibodo kalbos apie namus Šveicarijoje, tai galvodamas „atsikniskit” pasakiau: „Taip, aš turiu pilį Monblano viršūnėje!” O kokia reakcija? Kažkas ir patikėjo: „Taigi per televiziją kalbėjo, prisipažino“. Reikia būti labai atsargiam juokaujant.
Žmonėms patinka, kai ironizuojami politikai, o ar politikas gali ironizuoti žmones?
Jei politikas ironizuoja žmones, tai labai blogai. Bet kartais politikas gali ironizuoti situaciją. Aš pasakiau vieną garsų žodį apie vieno laikraščio žurnalistus. Tą jie mikliai pavertė visos tautos įžeidimu. Gudriai padarė baisų politinį ginklą prieš mane. Aš paskui viešai apgailėjau. Mat apibūdini, atrodytų, konkrečią situaciją, o joje gali atsirasti, lyg prirašyti, ir kiti žmonės. Vėliau taip pakreipiama. Politikui Lietuvoje reikia būti be galo atsargiam, nors ir tai gal komiška.
Koks humoro vaidmuo visuomenėje?
Humoras ir humoristai privalėtų turėti labai svarbų vaidmenį visuomenėje. Ir tiesiogine – jos atsparumo prasme, ir netiesiogine prasme – auklėjant protą. Jei palaikytų žmonių sugebėjimą pagauti humorą, tai būtų labai geras įnašas. Tačiau jei sumanyta parodija pavirsta tik niekinančia karikatūra, pasityčiojimu, tai humoro nebelieka.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
2010.10.21
