Vytautas Landsbergis: priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravo AE?
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Tarybos posėdyje profesorius Vytautas Landsbergis teigė, kad kol kas nedaroma praktiškai jokių veiksmų, kad Astravo atominės elektrinės (AE) veikimas būtų sustabdytas.
„Paprastai žmogus nelabai gerai jaučiasi, kai aplink jį yra pavojus, su kuriuo jis pats negali susitvarkyti. Tai kad nebūtų to pavojaus, atsiranda instinktyvus noras jį ignoruoti, ne akcentuoti ar net pasiduoti įtikinėjimams, kad tas, kuris akcentuoja pavojų ir grėsmę, yra gąsdintojas, pats išsigandęs be reikalo, keliantis paniką, ir mes susidrovėję traukiamės į krūmus. Ar mes jau ne dabar esame ekstremalioje situacijoje, jei uranas jau kraunamas? Kai pradės veikti, tada susirūpinsime ir kažką darysime. Turėtume nusiteikti žymiai aktyviau ir visiškai nekreipti dėmesio į apkalbas, kad mes tyčia gąsdiname, norime laimėti rinkimus ar panašiai. Pagrindinis klausimas – priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravo AE? Ir į jį dar nėra atsakyta. Imituojamas tam tikras žodinis priešinimas, veiksmų praktiškai nėra“, – šeštadienį kalbėjo V. Landsbergis. Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Profesorius teigė pasigendantis daugiau dėmesio Lietuvos išlikimo klausimams.
„Gyvenimas mus lenkia ir problemos mus lenkia. Man norėtųsi didesnio apibrėžtumo ir aiškumo Lietuvos gyvybės ir išlikimo klausimu. Taip vengiama formuluoti didžioji problema, kuri yra prieš mūsų šalį, visuomenę ir jos ateitį. Senukas gali pamoti ranka, gal čia kaip nors patrauksime iki pirmadienio. Bet man rūpi, kas bus ir antradienį, ir penktadienį. Jei penktadienį mūsų gali nebebūti, tai manęs visai neguodžia, kad iki pirmadienio dar šiek tiek traukiame, gal ir rodikliai neblogi, kažkas mus pagiria. Paviršutiniai dalykai“, – sakė V. Landsbergis.
Astravo
Jis paragino visuomenę jausti daugiau atsakomybės už ateitį.
„Nesakau, kad tai atsakomybės stoka, nes visa Lietuvos visuomenė galbūt nejaučia atsakomybės už savo ateitį, tai mes nesame kažkokia išimtis. Mes galėtume būti didesnė išimtis į teigiamą pusę. Truputį stengiamės tokie būti, bet, man regis, per mažai. Man asmeniškai norėtųsi, kad mes nebijotume būti pavojaus, nerimo šaukliais, kurie ne tik signalizuoja, bet ir kviečia į konkrečius veiksmus, pasirengimą tiems dalykams, kurie čia pat stovi už vartų“, – teigė profesorius.
