Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą.
Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.
Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.
Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.
Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.
Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.
O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.
Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…
Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.
O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.
Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.
Informacijos šaltinis – www.tiesos.lt portalas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Gedimino pilies bokštas.
2016.12.29; 04:27
