Politologas, patriotinio jaunimo organizacijos „Pro Patria“ atstovas Vytautas SINICA atsako į portalo SLAPTAI.LT žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.
Neslėpsime – mums ypač patiko paskutinysis Jūsų straipsnis, pasirodęs portale Delfi.lt. Omenyje turime publikaciją „Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį“. Kaip ir kitos civilizuotos, savo ateitimi susirūpinusios valstybės, taip ir Lietuva privalo turėti institucijas, kurių priedermė – rodyti, kokias istorines versijas valstybė laiko pačiomis teisingiausiomis, tiksliausiomis, priimtiniausiomis.
Jei valstybė nedemonstruos savo aiškios pozicijos bent jau pagrindinėmis istorinėmis temomis, galime pasimesti mums atsitiktinai ar specialiai primetamų keisčiausių nuostatų jūroje. Tokio chaoso požymių, regis, apstu jau dabar, mat vis garsiau ir atkakliau šaipomės iš pačių švenčiausių lietuviškumų.
Ypač tvirtas valstybės požiūris į praeitį reikalingas plačiąjai visuomenei, kuri neturi nei laiko, nei jėgų, nei kantrybės rimčiau gilintis į praėjusius amžius.
Tad Tautos istorinės atminties taryba – reikalinga. Tačiau jos įtaka bus juntama tik tuomet, jei ji bus autoritetinga. Kokios garantijos, kad į šią tarybą rinksime tik padoriausius, sąžiningiausius, lietuviškiausius intelektualus? Kokios garantijos, kad į ją nepateks vidutinybės ar net priešiški gaivalai?
– Visiškai garantuoti saugumo nuo jūsų įvardytų grėsmių nepavyks, nes tai ir neįmanoma kolegialų organą formuojant demokratiškais principais, tai yra nesudiktuojant jo narių. Tarybos narius renka organizacijos ir institucijos, jas sudaro žmonės, o žmonės keičiasi. Tačiau – nors neformaliai – rengiant įstatymą dėl Tarybos sudarymo vadovautasi principu, jog į ją narius turėtų deleguoti prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo prisidėjusios organizacijos: Signatarų klubas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Mokslų akademija, Lietuvos rašytojų sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos.
Nors su rezervacijomis kai kurių iš jų atžvilgiu, apskritai galima gana tvirtai teigti, kad šiose organizacijose yra labai tvirtai įsišakniję valstybingumo idėjos pamatai ir aiškus suvokimas, kad turi būti puoselėjamas valstybės ir ją steigiančios tautos išlikimas bei kaip istorinė atmintis turi prie to prisidėti. Tai turėtų lemti ir jų pasirinkimą, ką deleguoti į Istorinės atminties tarybą.
Neabejotinai, jei tokia Taryba bus suformuota, jos narių požiūriai išsiskirs daugeliu klausimų, kaip ir visose sveikose diskusijose, tačiau diskusija vis tiek turi vykti ant bendro pagrindo, vardiklių, dėl kurių visi sutinka. Tikiu, kad toks pagrindas turėtų būti siekis išsaugoti Vasario 16-osios Lietuvos projektą kaip modernią nacionalinę valstybę ir formuoti tokią istorinę atmintį, kuri stiprintų šios valstybės idėją bei bendro su ja likimo jausmą piliečių tarpe.
Suprantama, daug kam toks supratimas nepatinka. Gali būti, kad visai kitaip suvokiantieji valstybės istoriją ir norintys ją dekonstruoti ar jau dabar atvirai vadinantys jos sukūrimą klaida atsidurs šioje Taryboje. Tačiau esama situacija tokia, kad kai nėra tokios tarybos, antivalstybinis požiūris ir taip tarpsta ir vis stiprėja tiek piliečių sąmonėje, tiek istorijos studijose. Taigi tokia Taryba jos iniciatoriams atrodo kaip būtina rizika – atsisakymas rizikuoti ją kurti reikštų susitaikymą su ir taip de facto vykstančiomis, tik ne tokiomis akivaizdžiomis, blogiausio jūsų piešiamo scenarijaus pasekmėmis.
Tai įstatymas, reikalingas siekiant apsaugoti lietuviškąjį istorinį pasakojimą?
– Politinio ir akademinio sunaikinimo taikiniu šiandien yra tapęs ne koks etnocentrinis lietuvių istorinis pasakojimas, kurio bijantys sakosi įstatymo kritikai. Kovojančios stovyklos čia yra pripažįstantieji tautas kaip istorijos veikėjus ir tuo pačiu tautinių valstybių teisę egzistuoti bei tautas kaip laikinus socialinius konstruktus matantys kosmopolitai.
Labai išraiškintas šioje vietoje yra vienbalsis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto palaikymas istorinės atminties įstatymo projektui. Net Lenkų rinkimų akcijos atstovas balsavo „už“. Kodėl? Ar jie patys nesupranta, jei kasa sau duobę padėdami kurti smetonišką etnocentristinę valstybę? Priešingai, ir LLRA atstovai puikiai supranta, kad istorijos mokslas šiandien pagal pasenusią akademinę modernizmo paradigmą yra nusitaikęs tautas laikyti atgyvenomis.
Kaip atvirai pasakė VDU politologijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis, tautiškumas išvis yra ydingas ir nevartotinas žodis, nes jis tik skaldo visuomenę, o ne kuria bendrumus. Tačiau ir lietuviai, ir lenkai nori išsaugoti savo tautinį tapatumą ir suverenų valstybingumą, todėl jiems prielaida, jog tautos atgyvena, yra visiškai nepriimtina. Istorinė atmintis yra šių požiūrių kovos laukas – per ją galima sėkmingai įteigti, kad tautų nėra, arba priešingai, kad istorijoje veikia valstybes kuriančios ir už jų likimą prieš praeities ir ateities kartas atsakingos tautos. Pastarasis požiūris, kurį ir siekia apsaugoti istorinės atminties įstatymas, yra priimtinas ne tik lietuviams, bet ir visoms šalies tautinėms mažumoms.
Kaip vertinate triukšmą dėl Olego Gazmanovo atliktos dainos apie Sovietų Sąjungą? Portalo Slaptai.lt pozicija tokia: užuot ieškoje priemonių, kaip uždrausti ar viešai pasmerkti, energiją ir jėgas verčiau skirkime savų, lietuviškų dainų kūrybai. Vaizdžiai tariant, apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Didyjį prūsų sukilimą, smetoninę Lietuvą ar miško brolių kovas sukurkime tokių dainų, kurios akivaizdžiai nurungtų atlikėjus iš Rusijos. Štai kokia pati veiksmingiausia priemonė būtų priešinantis svetimoms įtakoms. Juk vien draudimų pagalba neįmanoma pasiekti stulbinamų rezultatų.
– Pripažįstu, dėl žmonių, ėjusių į Gazmanovo koncertus, dar blogiau, reikalavusių kartoti dainą apie „SSRS namus“, man nei šlykštu, nei pikta. Man tikrai gaila. Gaila tiek dėl paties fakto, jog tai vyksta nepriklausomoje Lietuvoje, tiek ir konkrečiai šių žmonių. Viena vertus jie žiauriai užsipulti (bent socialiniuose tinkluose, kurių turbūt ne itin skaito) dėl savo kultūrinių pasirinkimų.
Kita vertus, jie yra sąmoningą žmogų tyčia naikinusios SSRS politikos ir vėliau apgailėtinai sąmoningo žmogaus ugdymo vengusios nepriklausomos Lietuvos politikos aukos. Jie yra didžiąja dalimi prarasti Lietuvai ta prasme, jog neturi motyvacijos ir mąstymo, kuris skatintų juos prisidėti prie valstybės kūrimo.
Gazmanovo koncerte lankėsi ir juo džiaugėsi daugiausiai žmonės, neturintys politinės ar valstybinės sąmonės, atstovai mentaliteto, pagal kurį valstybė yra maitinti turinti, o dažniausiai nepamaitinanti ranka. Vladimiras Laučius žiūrėdamas į šį reiškinį rašė, kad lietuviai nebenori politiškai egzistuoti. Aš manau, kad šie lietuviai niekada ir nenorėjo.
Kaip Sąjūdžio mitinguose nebuvo nė 10 procentų Lietuvos gyventojų, taip ir atkūrus valstybingumą likę 90 procentų šį politinės būklės pokytį išgyveno daugiausiai pragmatiškai. Jie nenorėjo politiškai būti, geriausiu atveju jie norėjo galėti laisvai mąstyti ir turėti iš ko rinktis asmeninio gyvenimo situacijose (išvažiuoti, apsipirkti, nebūti paskirtam dirbti kur nurodoma, nešioti džinsus ir t.t.). Tai žmonės, kuriuos pagal geriausius komunistų planus išugdė sovietinė sistema – nupolitinti, kolektyvinės gerovės ir juolab valstybingumo idėjomis nemąstantys žmonės.
Labai maža dalis jų Gazmanovo dainose girdėjo okupaciją ir priespaudą. Dauguma, kaip ir patys sakė žurnalistams, dainose girdėjo jaunystę, geriausias gyvenimo dienas. Juk tie, kas dar okupacijos metais neturėjo valstybinio mąstymo ir per jį nepaaukojo asmeninio gyvenimo, bet kuriuo atveju jaunystę atsimena nostalgiškomis spalvomis. Kai pykstame ant jų, kažkodėl neklausiame ką atkurta Lietuva padarė, kad pakeistų jų mąstymą.
Šie žmonės yra gyvas priekaištas Lietuvos valstybei už jos neveiklumą. Jie niekam neužkliūva iki Gazmanovo koncerto ar eilinių rinkimų, per kuriuos palinguojama galvomis, kodėl jie balsuoja už prorusiškas partijas. Tarkime, kad kartą subrendusių žmonių nebegalima pakeisti, nors net ir tokiu atveju jų nostalgija Rusijai būtų daug mažesnė, jei ne chaotiška suirutė pirmaisiais nepriklausomybės metais, sukūrusi ištisą „nepriklausomybės pralaimėtojų“ armiją.
Tačiau Lietuva atsisakė siekio, kad užaugtų visiškai kitokia karta. Į Gazmonovo koncertus eina ir eis ir nepriklausomoje Lietuvoje subrendę žmonės. Jau pirmais nepriklausomybės metais vidurinis ugdymas buvo visiškai nupolitintas, sutapatinant politiką su partijų intrigomis ir išmetus kaip nereikalingą jaunimui „purviną reikalą“.
Nebuvo ir nėra ugdomas supratimas, kad valstybė – mūsų visų bendras reikalas ir įsipareigojimo objektas. Meilė Lukšienė pati apleido savo pradėtą kurti patriotiškų piliečių ugdymo programą, vėliau Švietimo ministerijai vadovavęs, mano įsitikinimu, geriausias nuo Mykolo Krupavičiaus laikų Lietuvos ministras Zigmas Zinkevičius turėjo labai aiškią politiškai mąstančių ir valstybei įsipareigojusių piliečių mokyklos viziją, bet lenkų autonomistų ir atviros visuomenės kosmopolitų sąjungos pastangomis buvo išverstas iš posto.
Maždaug tuo, 1998-aisiais, baigiasi Lietuvos bandymai užsiauginti pilietį. Nuo tada ugdome pasaulinėje rinkoje laisvai parduodamus, nacionalinius sentimentus nebent šeimoje išsiugdančius specialistus.
Taigi mano atsakymas tiek draudimams, tiek alternatyvios popkultūros pasiūlai yra „ne“. Žinoma, Lietuvai tikrai reikia aukštesnio lygio ir tuo pačiu patrauklesnės masinio vartojimo kultūros, tačiau ji galėtų spręsti tik, pavadinkime, „Gazmanovo problemos“ pasekmes, o ne priežastis. Turime rūpintis ne kuo patraukti valstybei abejingus ar net priešiškus žmones, bet kaip juose ir ypač jų vaikuose pažadinti valstybės idėją, ryšio su ja suvokimą. Tikrai ne dabartiniu socialiniu teisingumu, kone siūlymais emigruoti, absoliučia politine nepagarba piliečiams ir mankurtus ugdančia mokykla, kurioje valstybiškai mąstanti asmenybė gali subręsti tik atskirų mokytojų asmenine iniciatyva.
Naudodamasis proga norėčiau prisiminti vaikystės metais regėtą Lietuvos kino studijoje sukurtą meninį filmą „Herkus Mantas“. Meninė juosta paliko neišdildomą įspūdį. Būtent šis filmas paskatino intensyviai domėti Mažosios Lietuvos istorija. Teko ne sykį leistis į komandiruotes po dabartinę Kaliningrado sritį, prirašiau dešimtis publikacijų apie ten išniekintus baltiškus istorijos, kultūros, architektūros paminklus, intensyviai rusinamus lietuvius.
Apie rusišką barbarizmą ir kryptingą rusifikaciją mano straipsnius skelbė ne tik „Literatūra ir menas“, bet ir to meto rusiški leidiniai „Literaturnaja gazeta“ bei „Kaliningradskaja pravda“. Mano diplominis darbas Vilniaus Universitete taip pat populiarino Mažosios Lietuvos vardą.
Kodėl prisiminiau būtent šią temą? Nereikėjo jokių raginimų domėtis Mažosios Lietuvos likimu. Nereikėjo jokių istorinės atminties tarybos sprendimų neužmiršti Mažosios Lietuvos istorijos. Užteko vien įtaigaus, kvapą gniaužiančio meninio filmo.
Manau, tokio pobūdžio meninės juostos apie kunigaikščius ar partizanus taip pat darytų rimtą įtaką jaunąjai kartai. Gal net akivaizdesnę nei oficialūs jubiliejinių metų skelbimai ar Istorinės atminties tarybos rezoliucijos bei rekomendacijos. Bet nuotykinių, įtaigių, kvapą gniaužiančių filmų, romanų, spektaklių taip ir nesukūrėme. Kodėl?
– Jums pritariu ir neįžvelgiu čia prieštaravimo. Istorinės atminties taryba, jei būtų sukurta, turėtų nurodyti kryptis, ką ir kodėl minime ir gerbiame, tačiau tai nereiškia, kad minėjimai toliau vyks su susirinkusiųjų nušvilpiamų politikų kalbomis. Jos rekomenduojamos priemonės kaip tik ir gali būti romanai, spektakliai ar filmai.
Romanus už visą rašytojų sąjungą vienas tiesiog „kepa“ Jonas Užurka, bet pripažinsiu, jie nėra labai įtaigūs ir mūsų kalbamai funkcijai sunkiai pasitarnautų.
Su spektakliais padėtis šiandien apskritai liūdna – ne dėl to, kad jie visi būtų blogi, bet dėl to, kad vargiai besirenkamos istorinės temos. Tą daryti, galbūt, laikoma praėjusio amžiaus romantikų mada.
Labai norėčiau, kad Lietuvoje pagaliau atsirastų pinigų ir valios sukurti kokybiškų ir įtaigių bent dokumentinių, o geriausia – jei ir meninių filmų apie įsimintinus Lietuvos istorijos epizodus. Juk kiek mūsų ir net lenkų autorių romanų yra prirašyta apie Žalgirio mūšį, 1863-ųjų sukilimą, knygnešius, partizanus. Tai paruošti ir ekranizacijos laukiantys scenarijai. Manau, kad artėjant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmečiui ypač aktualus ir reikalingas yra įtaigių, platesnei visuomenei tinkamų formų nepriklausomybės kovų 1918-1920 m. nušvietimas.
Juolab kad būtent šis laikotarpis šiandien tampa pačios Lietuvos istorikų nesuvokiamų interpretacijų objektų. Kaip neseniai pasakojo prof. Bronislovas Genzelis, viename nesename istorikų susitikime iš gerbiamų ir įtakingų istorikų nuskambėjo frazė, jog Vasario 16-osios aktas, vadinasi ir pats nepriklausomas valstybingumas buvo klaida.
Ilgokai save apgaudinėjome, bet galima pasakyti ir tiesiai – didžiulė dalis Lietuvos istorikų jaučia nepaaiškinamą nostalgiją ATR pagrindais atkurtos didvalstybės idėjai, nori būti dideliais žaidėjais Europos ir gal net pasaulio žemėlapyje. Tai, kad Basanavičiaus projekto dėka nepasirinkome ištirpti Lenkijos sudėtyje, tokiu atveju jiems natūraliai atrodo klaidingas geopolitinis pasirinkimas. Iš to kyla ir jau nieko nebenustebinantys aiškinimaiapie Želigovskio žygį ne okupuoti Lietuvos, o atsiimti savo tėviškę. Šiame kontekste įtaigus ir tokioms sapalionėms nepasiduodantis meninis filmas apie 1918-1920 metų kovas yra turbūt geriausia ką naujo galima padaryti modernios Lietuvos valstybingumo šimtmečiui.
Net įspūdingo paminklo Lukiškių aikštėje nepastatėme. Niekaip neprisiruošiame. O prisiruošę greičiausiai pastatysime tokį, kurį bus gėda parodyti tiek miesto svečiams, tiek ateinančioms kartoms.
– Konkursas dėl paminklo žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę nuo pat pradžių yra valdžios abejingumo istorijos politikai pavyzdys. Iš pradžių vilkintas net sunku suskaičiuoti, kiek laiko, galiausiai paminklo klausimas išspręstas stebėtinai nenuosekliu keliu: konkurso paminklui sąlygos ir reikalavimai buvo adekvatūs aikštės simboliniam turiniui ir pavadinimui. Tai yra reikalavo laisvės kovų atminimo įamžinimo, tą aiškiai liudijančiu monumentu.
Tuo tarpu vertinimo komisija surinkta iš abstraktaus meno šalininkų, jei neklystu, įtraukus vos du žmones, suvokiančius ir pajėgius vertinti monumentinę skulptūrą. Galiausiai paminklui numatyta suma yra tiesiog per maža pritraukti rimtus autorius.
Rezultatus matėme: nugalėtoja išrinkta jau strypu, virbalu, iešmu ir visaip kitaip tautiečių praminta modernistinė paukščio skuptūra, apie kurią pati komisija pasakė: „Paminklo simbolika universali ir abstrakti, todėl atitiktų daugelio skirtingų vertintojų poreikius. Simbolis lakoniškas, tuo pačiu talpus tinkamomis temai prasmėmis“.
Ką reiškia talpus prasmėmis? Ogi, kad jį visi gali suprasti kaip nori. Bet ta pati komisija pripažino, jog turėjo atrinkti nugalėtoju „įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą“.
Visa tai matydamos, nerimsta tiek laisvės kovotojų, tiek politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, tiek atskiri visuomenininkai – istorikai, architektai, skulptoriai. Kultūros ministerija šiuo atveju žaidžia labai keistą demokratiją ir nuomonių pliuralizmą, nors kalbame ne apie lygiavertes besvores nuomones. Į Politinių kalinių ir tremtinių organizacijų raštą, reikalaujantį nedviprasmiškai laisvės kovas įamžinančio monumento, Šarūnas Birutis atsakė iš esmės, jog visuomenė yra daug nuomonių, o jūsiškė tėra viena iš jų. Tai pasityčiojimas.
Pirma, jei nutarta, kad aikštė yra skirta laisvės kovų aukų atminimui įamžinti, o tai valstybės priimtas sprendimas, tai laisvės kovų aukas vienijančios organizacijos neabejotinai įgauna didesnį svorį su savo „nuomone“ apie tai, koks paminklas reikalingas. Antra, kalbama argumentais – aikštės paskirtis reikalauja aiškią žinią skelbiančio monumento, galima cituoti daug konkurso sąlygų punktų.
Yra sakančių – tarp jų, galimai, ir ministras – jog visuomenės dalis norėtų šioje vietoje tiesiog rekreacinės erdvės, skvero su suoliukais ir fontanais. Tačiau tokioms nuomonėms vėlu, nes diskusija šiandien vyksta jau priimtų sprendimų kontekste.
Apibendrinant, tikrai atrodo, kad yra bandoma ignoruojant Lukiškių aikštės klausimą sukurti gėdą viduryje Vilniaus senamiesčio. Tikiuosi, kad visuomeninkai bus išgirsti ir „Tautos dvasia“ po naujo atsakingai ir adekvačiai surengto konkurso bus pakeista paskirtį ir vietą atitinkančiu monumentu laisvės kovų dalyviams.
Kodėl niekaip nenugriauname sovietmetį menančių Žaliojo tilto skulptūrų? Nejaugi jos – išties vertingi meno ir istorijos liudijimai?
– Akivaizdu, kad išsiskiria dvi visiškai skirtingos vertybinės pozicijos. Kaip sakė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis, jo paties nuomone statulos turėtų būti pašalintos nuo tilto, bet komisijos narių dauguma mano priešingai. Panaši padėtis visuomenėje, panaši ir iš tiesų sprendimą šiuo klausimu priimančioje Kultūros paveldo objektų vertinimo komisijoje.
Žiniasklaidoje dėl statulų saugojimo dažnai keikiamas Kultūros paveldo departamentas, tačiau jie tėra minėtos komisijos sprendimų vykdytojai ir patys kultūros vertybės statuso iš šių statulų atimti negali. Klausimą būtų išsprendęs Kęstučio Masiulio pernai teiktas siūlymas dėl išimtinio reglamentavimo sovietmečio ideologiniams objektams, tačiau Seimas jį atmetė.
Sakyčiau, viskas nuoseklu – pagal rinkimų rezultatus, visuomenėje yra labai daug sovietmečiui nostalgiją jaučiančių žmonių, tad ir statulos jiems priimtinos. Be to, yra daug ypač naujosios kairės (pažiūrų, ne organizacijos) atstovų, teigiančių, kad nors ideologinį krūvį šis paveldas turi, tačiau negalima nieko išimti iš savo istorijos, o mokėti priimti visus laikmečius.
Nesutinku, kad šią istorijos dalį patys kūrėme, bet su pozicija tenka skaitytis. Pagaliau pridėkime prie jų ir manančiuosius, kad statulos turi tik estetinę vertę, o ne ideologinį turinį, ir sumoje turėsime tikrai didelį palaikymą šių statulų išsaugojimui. Man, kaip manančiam, kad jų vieta yra Grūto parke, dėl to belieka gailėtis kaip ir dėl Gazmanovo populiarumo: gausime dar nemažai palaukti, kol vieniems nuslops nostalgija, o kiti suvoks, kaip naivu kūrinį vertinti vien estetiškai ar kaip lietuvių tautos istorijos ir kūrybos sklaidos momentą.
Bevelyčiau teigti, jog Lenkija, kaip bebūtų gaila, neatsisakė ekspansinių tikslų į Vilnių, o mes nusileidžiame, pasiduodame jos primetamoms žaidimo taisyklėms. Tad kol Lenkija puoselėja agresyvius tikslus, tol neįmanomi nuoširdūs, bičiuliški Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykiai.
– Tikrai taip. Nors niekas to garsiai nepripažins Varšuvoje, bet Lenkijos politinis elitas kaip geriausią valstybininką laiko tarpukario nacionalistą Romaną Dmovskį ir vadovaujasi jo principu, kad kaimynus reikia spausti tiek, kiek jie leidžiasi, ir paimti tiek, kiek atiduoda.
Mes būtent tą ir mėginame daryti su Tautinių mažumų įstatymu – nusileisti. Jei tai bus padaryta, matysime, kaip reikalavimai augs. Subtiliai, pasitelkiant valstybėje aukštus postus užėmusius, bet dabar tarsi ir nepriklausomus žurnalistus yra rengiamos laidos, kuriose aiškinama, jog valstybių sienos nėra amžinos, o Lenkija, stiprindama lenkų autonomiją kaimyninėse šalyse galiausiai jų plebiscito teise gali atgauti tiek Lvovą, tiek ir Vilnių. Tokias laidas, kaip „Revision of Yalta“, žiūri šimtai tūkstančių žmonių.
Didžiausi Lietuvos tautininkai kalba viso labo apie suverenių galių apsaugą nuo federacinės Europos projekto ir nešokinėjimą pagal LLRA dūdelę. Pažiūrėkite, kas tuo tarpu kalbama Lenkijos nacionalistų: tiek mitinguose ir minėjimuose, tiek ir interviu jie drąsiai traukia tezę, kad „Lenkijos karių kojos dar žengs Vilniaus ir Lvovo gatvėmis“.
Sakysite „radikalai“ ir būsite teisus, bet tai, koks diskursas yra leistinas ir randantis atgarsį visuomenėje, parodo ir tos visuomenės nuostatas ir svarstomais laikomų politinių scenarijų asortimentą. Tačiau nėra ko stebėtis: Lenkija yra didelė valstybė su senomis imperinėmis ambicijomis, kurias dabar ne itin vykusiai bando realizuoti didindama savo įtaką ES, tačiau neatmesdama ir kitų būdų.
Lygiai kaip Kremliui, Varšuvoje daug kam nepriklausoma Basanavičiaus Lietuva tėra geopolitinė ir istorinė anomalija. Tą reikia turėti galvoje, bet tai neigiama, nes juk taip norisi turėti draugą ir partnerį, „langą į Europą“, nors tas partneris ir reguliariai šantažuoja Lietuvą, grasindamas nutraukti mums labiau reikalingus energetinius projektus, jei tik nepildysime užgaidų tautinių mažumų srityje.
Santykiai nėra draugiški, bet nereikia to ir norėti. Visi, kas yra dirbę diplomatinėje tarnyboje ir priėję prie įslaptintų dokumentų, patvirtins, jog tautų draugystė egzistuoja tik vadovėliuose, o tikrovėje yra tik šaltas realizmas ir interesų vaikymasis: vienos šalys tą daro agresyviai eksportuodamos savo kultūrines normas (pavyzdžiui, Švedija), kitos – manipuliuodamos savo tautiečių mažumomis kaimyninėse valstybėse, ką aktyviai daro Vengrija ir nuo jos elgesio modelį kopijuojanti Lenkija. Veikimo formų daug, jos gražiai įveliamos, bet tarptautiniuose santykiuose egzistuoja tik interesai, o ne draugystės.
Kad su Lenkija dažnusyk nerandame bendros kalbos, – nenuostabu. Tokius kaimynų akibrokštus kaip Vilniaus krašto okupacija sunku pamiršti. Juolab jei kaltininkas net nesiruošia atsiprašyti. Bet kodėl, Jūsų manymu, mūsų santykiai nėra idealūs su Latvija?
– Sunkus klausimas. Santykiai su Latvija nėra idealūs, bet jie greičiau šalti nei nedraugiški. Su Latvija turime labai daug bendro, visa XIX-XX a. mūsų istorija ėjo kone koja kojon, sprendžiame daug tų pačių problemų su emigracija priešakyje, turime stiprų emocinį ryšį visuomeniniame lygmenyje („braliukai“), dėl latvių MAXIMOS griūties išgyvenome kaip dėl savo.
Tačiau politinio lygio bendradarbiavimo trūksta, ir aš nežinau, kuo tai paaiškinti. Gal ilgai jautėmės neva didesnė, „tikresnė“ valstybė už Latviją, kuri mums neatrodo strategiškai būtina partnerė, tad dairomės didesnio taikinio, į ką investuoti savo dėmesį ir pastangas.
Labai neramu dėl to, jog visiškai negirdime net Latvijos premjero atvirai išsakytų perspėjimų, jog plėsdami tautinių mažumų teises statytume Latviją į aklavietę, nes lygiai to paties, ką mes leisime čia, Rusija reikalaus suteikti Latvijos rusams. Latviai suvokia, kokia tai milžiniška grėsmė, tačiau mes, panašu, ignoruojame faktą, kaip baisiai galime juos išduoti besirūpindami neįmanomais „gerais“ santykiais su jų nenorinčiu didesniu kaimynu.
Ką manote apie Lietuvos ateitį – optimistiškai ar pesimistiškai? Lietuviai išnyks ar vis tik sugbės atsispirti ir asimiliacijoms, ir globalizacijoms ir kosmopolitams? Ką turėtume daryti, jei nenorime nutautėti?
– Nelengva rinktis. Manau, jog realiausia, kad jokie drastiškesni valstybės tobulinimo projektai nepavyks ir toliau kaip daugelis regiono šalių ilgai kapstysimės korupcijos, sovietiškumo ir vergo mentaliteto liūne, iš kurio išplaukia visa netikusi verslo skatinimo, aukštojo mokslo, socialinės apsaugos, užsienio reikalų ir t.t. politika.
Tačiau, pirma, tai nėra taip blogai ta prasme, jog tai status quo scenarijus, nereiškiantis išnykimo ir asimiliacijos. Antra, tai nereiškia, jog nereikia stengtis ir siekti, kad didžiausios problemos Lietuvoje būtų kuo greičiau sprendžiamos.
Man didžiausia tokia problema šiandien yra ne kurios nors partijos valdymas, o nesukurta tautinė mokykla, kuri ruoštų valstybės idėja gyvenančius patriotus. Naiviai ignoruojama, jog gyvename socialinės inžinerijos amžiuje ir žmonės yra planingai formuojami tiek valstybių, tiek interesų grupių, tiek kapitalo pastangomis. Klausimas, tik kas ir kokius tuos žmones formuoja.
Todėl reikia ne gąsdintis „smegenų plovimo“ mokyklose, o suvokti, kad norinti išlikti valstybė turi ugdyti savo patriotus, kiekviename gyvenimo žingsnyje suvokiančius savo ryšį su Lietuva ir jos atžvilgiu sveriančius savo sprendimus. Tokia negali būti ir netaps visa visuomenė, tačiau reikalingas bent valstybiškai mąstančiųjų sluoksnis, kurį ugdytų dabar priešinga veikla užsiimantys socialinių mokslų fakultetai.
Mūsų pačių istorija ir kitų šalių šiandienos pavyzdžiai rodo, jog tai tikrai įveikiamas uždavinys. Tą padarius būtų galima visai kitaip spręsti visas kitas problemas. Šia perspektyva tikiu kaip sunkia, bet įmanoma.
Žinoma, suprantu, kad nė iš vienos šiandienos partijos tokia perspektyva artimiausioje ateityje nesišviečia – jos mieliau toliau bambės apie nepilietišką ir nesubrendusią demokratijai tautą, kita ranka darydamos viską, kad ji tokia ir liktų. Tą suvokiant, visuomenei būtina ieškoti telkimosi kelių, reikšti savo valią, spausti politikus nepriimti valstybei ir tautai žalingų sprendimų.
Abejingų žmonių nekontroliuojama valdžia visada elgsis ne abejingųjų naudai. Kai kas tokius reikalavimus viusomenėje vadina utopija, tačiau visoje Vakarų Europoje tai savaime suprantamas dalykas (atsiverskite P.Rosanvallon „Counter-Democracy“). Tokiam telkimuisi, žinoma, pirmiausiai reikia tam tikro autoritetą turinčio intelektualinio ir organizacinio branduolio. Ne vieną kartą bandytą jį kurti, vis nesėkmingai, tačiau iš klaidų mokomasi ir nemanau, kad tai beviltiška perspektyva.
Dėl ES tuo tarpu, gal ir klystu, bet ilgalaikėje perspektyvoje nebijau dėl jos asimiliuojančios įtakos. Kuo greičiau ji federalizuosis, tuo didesnį pasipriešinimą Europoje sukels. Jei posovietinės šalys, dar mintančios ES paramos lėšomis per pinigus nemato ES problemų, tai senbuvės seniai tapo euroskeptiškos. Per daug suverenumo užsimanęs ir finansiškai nepasiteisinęs projektas diskredituoja pats save.
Kadangi kaip ir britai norėčiau, jog ES liktų ekonomine sąjunga, kokia buvo 1992 metais, dėl jos likimo šiandien nuoširdžiai pergyvenu. Niekam nebus gerai, jei ES apskritai žlugs, nors ir bus pati dėl to kalta. Reikėtų sugebėti konstruktyviomis priemonėmis pasukti atgal funkcinę integraciją, o ne griauti Sąjungą, kaip žada šiuo metu absoliučiai populiariausia Prancūzijoje Marine Le Pen.
Bet kuriuo atveju, mano akimis, klausimas yra, ar ES ilgalaikėje perspektyvoje žlugs, ar žengs keletą žingsnių atgal iki protingo ir visiems naudingo integracijos lygio. Suvirškinti senųjų Europos tautų jai nepavyks, nors provincialus šalių kaip Lietuva politinis elitas tam ir mielai leistųsi.
Nuotraukoje: politologas, patriotinio jaunimo organizacijos „Pro Patria“ atstovas Vytautas SINICA, šio interviu autorius.
201.01.11; 20: 30
