Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išsamų interviu su žurnalistu Vytautu Žeimantu, kuris, beje, neseniai tapo Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu. Mums pasidarė žingeidu, už kokius nuopelnus ponas V.Žeimantas tapo savas Baltarusijos rašytojų gildijoje. Mums taip pat norėjosi kuo išsamiau iškvosti pašnekovą, o kaip gi šiandien verčiasi, jo manymu, dauguma eilinių baltarusių. Skursta ar vis tik gyvena užtektinai oriai? Juk V.Žeimantas Baltarusijai, pasirodo, sentimentų jaučia jau seniai, kiekviena pasitaikusia proga svečiuojasi šioje šalyje.
Mes taip pat norėjome sužinoti V.Žeimanto nuomonę, ar baltarusiai nesisavina mūsų istorijos, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadindami išskirtinai baltarusiška valstybe. Taigi Baltarusijos rašytojų sąjungos narys Vytautas ŽEIMANTAS atsako į Slaptai.lt ir „XXI amžiaus“ korespondento Gintaro VISOCKO klausimus.
Pažinojau Jus kaip žinomą žurnalistą, todėl atvirai prisipažinsiu, nustebau, sužinojęs, kad tapote Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu. Be abejo, maloniai nustebau. Ar tokių atvejų Lietuvos istorijoje yra ir daugiau?
Esu antras lietuvis, priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Pirmasis mano bičiulis yra žinomas vaikų rašytojas Jeronimas Laucius, kuris į šią sąjungą buvo priimtas 2008 metais. Jis kūrybiškai su baltarusiais bendrauja jau nuo 1993 metų, kai Minske pasirodė pirmosios jo knygos baltarusių kalba. Baltarusiai mielai leidžia J.Lauciaus pasakas, noveles bei pažintines knygas. Žinau, kad ir pernai Minske pasirodė keletas naujų jo knygų.
Sakykit, už kokius nuopelnus Jus taip pagerbė Baltarusijos rašytojai? Ką esate parašęs baltarusiška tematika? Kuo sudominote baltarusių rašytojus?
Šioje kaimyninės šalies kūrybinėje sąjungoje dabar yra apie 500 rašytojų. Jos įstatai leidžia priimti į sąjungą užsienio piliečius tik pagal du kriterijus: užsienietis turi Baltarusijoje leisti autorines knygas baltarusių kalba, arba, gyvendamas savo šalyje, aktyviai propaguoti baltarusių rašytojus ir jų kūrybą, versti iš baltarusių kalbos į savąją.
Aš baltarusiška tematika pirmąsias publikacijas paskelbiau 1982 metais. Tačiau rimtai lietuvių ir baltarusių kultūriniais ryšiais susidomėjau palyginus neseniai, tik prieš kelis metus. Iš karto apibrėžiau sau tyrimų sritį – tik lietuvių ir baltarusių literatūriniai ryšiai, tik baltarusių rašytojai, kurie gyveno, dirbo Lietuvoje arba rašė apie ją, tik lietuviai rašytojai, gyvenę Baltarusijoje, rašę apie ją. Pradėjęs šį darbą, aš nesitikėjau pamatyti tokių gilių ir plačių literatūrinių lobynų. Todėl kol kas siaurinu paieškas, apsiribodamas XIX-XX amžių sandūra, laiku, kai prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, suklestėjo jų literatūra, gimtoji kalba. Netrukus Lietuvos periodinėje spaudoje pasirodė ir pirmieji mano straipsniai šia tema. Džiaugiuosi, kad juos spausdino ir „XXI amžius“. Jau esu surinkęs ir paskelbęs įdomios medžiagos apie to laiko baltarusių rašytojus M.Hareckį, M.Tanką, N.Arsenevą, J.Luckevičių, J.Hermanovičių, A.Stankevičių, K.Svajaką, kitus, gyvenusius ir kūrusius Vilniuje. Šias publikacijas pastebėjo baltarusiai, gerai įvertino, vėliau pakvietė ir į Baltarusijos rašytojų sąjungą.
Norint gilintis į lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius reikia, mažų mažiausia, žinoti baltarusių kalbą…
Moku lenkų ir rusų, Baltarusijos kaimyninių slavų tautų kalbas. Be to, baltarusių kalboje yra daug lietuviškų skolinių. Šimtmečiai, pragyventi vienoje valstybėje, neliko be pėdsakų. Todėl savarankiškai išmokti skaityti baltarusiškai nebuvo labai sunku, nors ir dažnokai tenka atsiversti žodyną.
Beje, pirmoji mano perskaityta baltarusiška knyga buvo rašytojos Lidzijos Arabei istorinis romanas “Ant meilės bangos“, kurio pagrindinė herojė – garsi baltarusių poetė Alaiza Paškevič-Ciotka ilgą laiką gyveno ir kūrė Vilniuje. Ji būtų Vilniuje ir ilgiau gyvenusi, bet labai nepatiko okupacinei caro valdžiai. Ir už didelį laisvės bei lygybės troškimą, ir dėl to, kad rašė baltarusiškai, o ne rusiškai.
O kokias pirmas bendras išvadas padarėte, pradėjus tirti šiuos kaimyniškus ryšius?
Visų pirma, panašūs abiejų tautų, mūsų kultūrų, literatūros vystimosi keliai ir vargai. Abi kaimyninės tautos nuo 1864 m. kentėjo dėl caro valdžios draudimo spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus ir baltarusiškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Buvo uždraustos lietuviškos ir baltarusiškos mokyklos. Be to, dar reiktų pabrėžti, kad baltarusiai, kaip ir lietuviai, buvo vienodai caro valdininkų engiami, rusinami. Jų kalbos oficialiai rusų valdžia nepripažino, laikė ją tik rusų kalbos tarme. Be to, baltarusius, kaip ir lietuvius, spaudė sulenkėjusi šlėkta, dvarininkai ir didikai. Jie, niekindami tautines baltarusių inspiracijas, irgi nepripažino baltarusių kalbos, laikė ją lenkų kalbos tarme, todėl bruko jiems lenkų kalbą, kultūrą, spaudą.
Ir lietuvių, ir baltarusių tautinis atgimimas prasidėjo beveik vienu laiku – XIX amžiaus pabaigoje. Šis procesas ypač suaktyvėjo, kai, liaudies pykčio išsigandęs, caras 1904 metais panaikino lietuvių ir baltarusių kalbų draudimą. Tai žadino abi kaimynines tautas, jų savivoką, kilo ir idealistinių vertybių poreikis. Rašyti reikėjo paprastai ir aiškiai, lietuviškai, baltarusiškai, rašyti sava kalba. Tuo netruko pasinaudoti tautiškai nusiteikę šviesuoliai. 1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba “Vilniaus žinios“, vėliau „Lietuvos ūkininkas“. 1906 m. Vilniuje pasirodo ir pirmasis legalus laikraštis baltarusių kalba “Naša dolia“.
Abiems tautoms teko kurti ne tik literatūrą, bet ir literatūrinę kalbą, raštą. Baltarusiai čia turėjo ir specifinių rūpesčių. Vakariniuose ir šiauriniuose Baltarusijos rajonuose, kur vyravo katalikai, kunigai siekė įteisinti lotynišką raidyną, o Rytų ir Pietų Baltarusijoje, kur buvo pravoslavų dauguma, popai skleidė kirilicą. Todėl ir baltarusiški raštai buvo spausdinami arba lotyniškomis, arba rusiškomis raidėmis. Tuo metu buvo neaišku, kuris raidynas nugalės, taps pagrindiniu. Todėl ir “Naša dolia“ leidėjai pasielgė apdairiai. Jie pradėjo leisti laikraštį lygiagrečiai lotynų ir rusišku raidynu.
Panašiai ir su laisvės siekiu. Lietuviai Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Netrukus, kovo 25 d. buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybė. Tačiau šiuos planus sužlugdė Sovietų Rusijos ir atsikūrusios Lenkijos ekspansija. Rytinę Baltarusijos dalį užėmė Raudonoji armija, vakarinę dalį ir Vilniaus kraštą okupavo Lenkija.
Kokių netikėtų sau pačiam faktų atradote?
Stebino daug kas. Pavyzdžiui, net… santuokos. Štai jauna baltarusė Alaiza Paškevič nuvažiuoja į Peterburgą, susipažįsta su lietuvių studentu būsimuoju inžinieriumi Steponu Kairiu. Vilniuje 1912 m. jie susituokia. Dabar A.Paškevič mes žinome Ciotkos vardu kaip vieną iš garsiausių baltarusių poečių. O jos vyrą S. Kairį – kaip Lietuvos nepriklausomybės kūrėją, Vasario 16-osios Akto signatarą, 1943–1945 m. vadovavusį vienam iš pagrindinių politinio pasipriešinimo judėjimų – Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui.
Kita istorija irgi prasidėjo Peterburge. 1903 m. čia susituokė lietuvaitė bajoraitė Marija Ivanauskaitė ir baltarusis Vaclovas Lastauskas. Šeima apsigyvena Vilniuje. Vėliau M.Lastauskienė kartu su seserimi Sofija, pasirašinėdama slapyvardžiu Lazdynų Pelėda, tampa žinoma lietuvių rašytoja. O V.Lastauskas tampa garsiu Baltarusijos politiku, 1918 m. kovo 25 d. jis pasirašo Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybės aktą. 1919 m. jis paskiriamas BLR Vyriausybės vadovu. Sovietams ir lenkams šalį okupavus, jis vadovauja egzilinei Vyriausybei iš Kauno. Be to, tampa žymiu baltarusių istoriku, etnografu, publicistu ir literatūrologu.
Trečia istorija prasidėjo ir baigėsi Vilniuje. Jauna lietuvaitė Ona Miciūtė išteka už baltarusio Jankos Šutovičiaus. Greitai ji tampa viena iš garsiausių to meto Vilnijos poečių. Jis – baltarusiškų laikraščių redaktoriumi, publicistu, baltarusių muziejaus direktoriumi. Atėjus bolševikams, J.Šutovičius apšaukiamas “liaudies priešu“, nuteisiamas penkiolikai metų. Jo žmonai siūloma viešai atsiriboti nuo vyro, jį pasmerkti. Ji kategoriškai atsisako, todėl pašalinama iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos, jos kūryba ilgam neskelbiama, todėl ir dabar mažai žinoma. Ji rašo į stalčių ir sulaukia vyro, sugrįžtančio iš gulagų. Abu tyliai mirė Vilniuje beveik vienu metu – apie 1973 metus.
Ar teko bendrauti su dabar gyvuojančiais baltarusių rašytojais, literatūros tyrinėtojais?
Bendraujame nuoširdžiai. Jei ko nors nerandu mūsų archyvuose ar bibliotekų senų leidinių skyriuose, kreipiuosi į kolegas Minske. Susirašinėju su L.Arabei, A.Karliukevičiumi, V.Mačiulskiu, G.Marčiuku, S.Trachimionoku, kitais rašytojais, Baltarusijos enciklopedijos, nacionalinės bibliotekos darbuotojais. Beje, prašau, kad jie man rašytų baltarusiškai. Gaunu iš jų įdomių kūrinių. Kai ką – G.Marčiuko ir L.Arabei – jau išverčiau į lietuvių kalbą ir paskelbiau.
Vilniuje ne kartą teko priimti besidominančius Lietuva bei jos literatūra rašytojus V.Mačiulskį ir S.Trachimionoką. V.Mačiulskis, būdamas ir stambios leidyklos direktoriumi, domėjosi galimais lietuvių autorių vertimais į baltarusių kalbą. Dabar jau leidžia mano gero bičiulio rašytojo Jeronimo Lauciaus knygą.
S.Trachimionokas naująjį romaną sugalvojo pradėti Vilniumi. Teko supažindinti jį su Vilniaus subtilybėmis. Neseniai gavau pirmuosius būsimo romano puslapius – Vilnių jis vaizduoja tikrai su geru žinojimu ir geranoriškai. Tai džiugina.
Po kelionės į Minską ir pokalbių keliose redakcijose ir leidyklose atsirado galimybė ir man skelbtis baltarusiškoje spaudoje. Spausdina noriai, nes jiems įdomu, kas dedasi kaimynystėje. Tik bėda, kad siunčiant reikia versti į rusų kalbą. Lietuviškai ten žinančių nedaug, o į baltarusių kalbą versti dar nedrįstu.
Mes šnekamės apie baltarusius, o jus jau kelintą kartą minite Vilnių. Negi Vilnius mūsų kaimynams buvo toks svarbus?
Nuo seno Vilniuje, pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus ir prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo laikraštis, einantis savąja kalba. Beje, “Naša dolia“ spausdino lietuviška Martyno Kuktos spaustuvė, veikusi Vilniuje iki 1924 metų. Kai caro valdžia šį laikraštį uždarė, redaktorių pasodino į Lukiškių kalėjimą, baltarusių šviesuoliai pradėjo Vilniuje leisti laikraštį “Naša niva“, kuris ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir sugebėjo stipriai konsoliduoti baltarusių tautą. Abiejuose laikraščiuose dirbo Ciotka, broliai Janas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, ir Ivanas Lucevičius, būsimas garsusis Janka Kupala. Laikraščiuose bendradarbiavo Vilniaus baltarusių inteligentijos žiedas – rašytojai Zmitrokas Biadulia, Maksimas Bohdanovičius, Maksimas Hareckis, Konstancija Bujlo ir kiti. Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais, rašytojais.
Be to, Vilniuje per caro ir lenkų okupaciją, iki 1939 metų ėjo daug baltarusiškos spaudos. Savo kartotekoje jau turiu per keturiasdešimt pavadinimų baltarusiškų laikraščių ir žurnalų, ėjusių įvairiu laiku Vilniuje. Tiesa, keletas jų ėjo ir Kaune. Baltarusiai Vilniuje turėjo savo gimnaziją, leidyklą, muziejų, mokslo draugiją, veikė politinė partija – Baltarusių Liaudies Hramada, turėjusi savo atstovų net Lenkijos Seime.
Įdomu ir tai, kad tuomet savo literatūrinį kelią busimieji garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas ir Maksimas Tankas irgi pradėjo Vilniuje.
Na, toks Vilnius buvo, o kas dabar yra Vilnius baltarusiams?
Manau, kad didelių ir širdžiai malonių sentimentų miestu. Nors atėjus sovietams, su Vilniaus baltarusiais, ypač inteligentais buvo pasielgta labai žiauriai. Baltarusių gimnazija, Lietuvos valdžios įkurta 1918 metais, buvo uždaryta. Uždaryti visi baltarusiški laikraščiai, knygų leidykla, turtingas baltarusių muziejus, visuomeninės organizacijos. Beveik visi mokytojai, redaktoriai, kunigai, visuomenės veikėjai buvo nuteisti arba ištremti. Sovietai tik žodžiais deklaravo tautų lygybę ir brolybę. Iš tikro jie vykdė seną caro rusinimo politiką. 1937-1938 m. jie sugebėjo Sovietų Baltarusijoje sušaudyti per 10 tūkstančių baltarusių inteligentų – akademikų, profesorių, daktarų, rašytojų, žurnalistų, kunigų, mokytojų – beveik visą baltarusių inteligentijos žiedą. Tą patį jie darė atėję ir į Lietuvą. Tik mes daugiau žinome apie lietuvių aukas. Laikas kalbėti ir apie kaimynų aukas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsigavo ir baltarusių diaspora. Džiugu, kad vėl Vilniuje pradėjo veikti F.Skorinos baltarusių vidurinė mokykla, kurioje jaunieji baltarusiai gali mokytis savo gimtąją kalba. Pradėtos leisti baltarusiškos knygos, laikraštis.
Dabar įdomu pasivaikščioti po senąjį Vilnių su kokiu nors senu vilniečiu baltarusiu. Pasidairyti į pastatus, kuriuose anksčiau buvo baltarusiškos redakcijos, leidyklos, mokyklos, muziejus, kur gyveno ir kūrė garsiausi baltarusių rašytojai. Vieni jų jau su memorialinėmis lentomis, kiti dar jų laukia. Reikia sugrąžinti istorinę teisybę. Vilnius nuo to tik praturtės.
Ar tęsite savo tyrinėjimus? Gal sulauksime ir naujos knygos?
Be abejo. Žadu netrukus užbaigti knygą apie baltarusių kunigus kūrėjus. Nes iš karto atkreipiau dėmesį, kad prasidėjusiame baltarusių tautiniame atgimime, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjime didelę įtaka turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti – dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto. Trečioji išvada – praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, nuoširdžiai, net per didelį pasipriešinimą, diegė baltarusių kalbą į bažnyčios gyvenimą, aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus, užsiėmė grožine kūryba.
Ir dar vienas panašumas – ir lietuvių, ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis šio patriotinio judėjimo vadovavimas. Savus lietuvius kunigus švietėjus mes gerai žinome, o kaimynų – nelabai. Todėl, manau, straipsniai apie Lietuvoje gyvenusius ir kūrusius baltarusių rašytojus ir kunigus bus įdomūs, nes papildys Lietuvos literatūrologiją. Naudodamasis proga, noriu padėkoti „XXI amžiaus“ redakcijai, kuri paskelbė keletą mano straipsnių šia tema. Turiu omenyje publikacijas apie kunigus švietėjus Adomą Stankevičių, Stanislavą Hliakauskį ir Viktorą Šutovičių. Beje, jie visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda. Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas. Naująją knygą, manau, pavadinti „Su dvasingumu ir gimtuoju žodžiu“.
Ar tiesa, kad baltarusiai savinasi mūsų kultūrą, istoriją: esą Vytautas buvo baltarusių kunigaikštis, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, esą Žalgirio pergalė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai vis baltarusių nuopelnai. Žodžiu, kaip Baltarusijoje traktuojama Lietuvos istorija?
Mūsų istorija bendra nuo karaliaus Mindaugo laikų. Ne vieną šimtą metų buvome vienoje bendroje vis labiau Europoje įsigalinčioje valstybėje. Anksčiau, sovietinėje Baltarusijoje bolševikai neskatino domėtis sena ir garbinga Lietuvos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Turbūt buvo daugiau rašoma apie Lietuvos komunistų vado V.Kapsuko sukurtą Lietuvos-Baltarusijos respubliką, 1919 metais keletą mėnesių išsilaikiusią Rusijos Raudonosios armijos dėka. Dabar kiti laikai, kaimynams jau nereikia dairytis į Maskvą, ką pasakys „didysis brolis“. Jų istorikai dirba aktyviai ir, suprantama, ieško savo senųjų šaknų. Atrodo, neatsilieka ir mūsiškiai mokslininkai, nors tokios plačios keturių tomų enciklopedijos, skirtos tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, dar neišleido. Baltarusiai noriai atstatinėja senąsias pilis, nebijodami pabrėžti, kad tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, o mes, daug tuščiai kalbėję, nesugebame užbaigti net Valdovų rūmų.
Jūs paminėjote keletą kraštutinių nuomonių. Galėčiau pridėti ir dar vieną – kad Baltarusiją reikia pavadinti Lietuva, ir tada visa istorija stos į reikiamus rėmus. Nenorėčiau šių nuomonių akcentuoti, juolab apie tai diskutuoti. Juk ir Lietuvos spaudoje randasi publikacijų, kurių autoriai mato dabartinę Lietuvą jei jau ne iki Juodosios jūros, tai bent su nemažais plotais, esančiais dabartinėje Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje.
O, pavyzdžiui, kiek iečių buvo sulaužyta savinantis poetą Adomą Mickevičių, gimusį dabartinėje Baltarusijoje, rašiusį lenkų kalba ir pasakiusį, kad jo tėvynė yra Lietuva. Aš ramiai rašau, kad A.Mickevičius yra Lietuvos (ne – lietuvių) poetas ir visiškai neužsigaunu ant kolegų baltarusių ar lenkų, kurie parašo kitaip. Nes tai būtų tik tuščias laiko gaišinimas.
Apskritai, dalintis istorinį paveldą nėra lengva, bet tai tebūnie rimtų istorikų duona, literatai ten įneštų tik daug emocijų.
Apie Baltarusiją nūnai mūsų spaudoje skelbiama daug prieštaringos informacijos. Vieni įrodinėja, kad baltarusiai gyvena labai skurdžiai, kitų manymu, baltarusiai gyvena užtektinai stabiliai. Garantuota darbo vieta, garantuotas uždarbis, garantuota pensija. Labai prieštaringai vertinamas ir prezidentas Aleksandras Lukašenka…
Į Baltarusiją važiuoju kaip svečias, specialių tyrimų nedarau, todėl ir kelionėse patirti įspūdžiai – tik svečio. Dabar Baltarusija, palyginus su sovietmečiu, gerokai pasikeitė. Ypač pagerėjo keliai, daug naujų statybų. Kaimynai išsaugojo stambias pramonės įmones, nors šiandien ir šnekama, kad ne visos dirba rentabiliai. Vyrauja valstybinis sektorius, nors privati iniciatyva irgi skatinama. Antai, vien privačių knygų leidyklų yra užregistruota per 400. Noriai skatinamos ir užsienio investicijos. Ypač čia aktyvūs vokiečiai, kinai, rusai. Pamažu daugėja ir lietuviško kapitalo. Ypač daug skiriama lėšų kultūrai, sportui. Neseniai Minske iškilo nauja tikrai įspūdinga, sakyčiau, milžiniška Nacionalinė biblioteka, o mes savo M.Mažvydo nacionalinę biblioteką išgriovėme ir dabar metų metais joje kapstomės. Su baltu pavydu klausiausi, kad Minske jau veikia per 40 plaukimo baseinų, o mes, Vilniuje uždarinėjame paskutinį.
Ar baltarusiai skursta? Nemanau, nors jų algos ir mažesnės už mūsų, tačiau jie ir moka už viską žymiai mažiau. Už buto šildymą, elektros energiją, vandenį du – tris kartus mažiau, už maistą beveik per pus mažiau, negu mes. O už Minsko vaistinėje nupirktus vaistus sumokėjau beveik 3 kartus pigiau, negu pirkdamas juos Vilniuje, taip išreklamuotose „pigiausiose“ vaistinėse.
Baltarusijos visuomenė turtiniu požiūriu mažiau diferencijuota, tačiau nenustembu sutikęs baltarusių šeimas, besiilsinčias brangiuose apartamentuose Palangoje, išgirdęs baltarusiškai šnekant prabangiausiose Vilniaus parduotuvėse.
Jūsų klausime kelis kartus nuskambėjo žodis „garantuota“. Taip, pas juos išliko nemažai tų garantijų, kurias dar prisimena senesni Lietuvos gyventojai. Kaimynai dar turi tikrai nemokamą sveikatos gydymą, teisę į švietimą.
Dar pastebėjau, kad kaimynai „baltarusėja“. Antai, visų miestų gatvių užrašai dabar tik baltarusių kalba. Rusiškų lentelių neliko. Pasirodo, tai padaryta prezidento A.Lukašenkos nurodymu.
Šalies prezidentas turi dideles galias, nes Baltarusija yra prezidentinė respublika. Aleksandrą Lukašenką vardu ir pavarde retas tevadina. Dažniausiai girdi pagarbiai sakant „Batka“ (lietuviškai – Tėvas). Jis turi nemažą visuomenės palaikymą, nors yra ir jam oponuojančių, net priešiškai nusiteikusių žmonių. Tai parodė ir įvykiai po paskutiniųjų prezidento rinkimų.
Gaila, kad politiniame lygmenyje tarp Lietuvos ir Baltarusijos ilgokai vyravo šaltoki santykiai. Po Baltarusijos prezidento A.Lukošenkos vizito į Vilnių, Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės vizito į Minską, mūsų premjero A.Kubiliaus „dviračių žygio“ po Baltarusiją, šie santykiai buvo sušvelnėję. Dabar, po paaštrėjusios konfrontacijos tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos, atrodo, vėl atsiranda šaltukas. Tebūnie tai politikų duona. Jų santykiai neturėtų trukdyti plėtoti kultūrinius, literatūrinius ryšius tarp dviejų tautų. Juk mes nuo seno buvome geri kaimynai.
Ačiū už pokalbį.
Nuotraukoje: Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas Nikolajus Čerginec‘as (dešinėje) ir Vytautas Žeimantas.
2011.02.04
