Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką”, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį…
Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.
Vytautas Visockas
Alytaus gimnazijos 90-mečiui
Iš atsiminimų knygos „Kelio pradžia”. Sudarytojas Sigitas Jegelevičius. 2009
Lituanistai
Neturėjau laimės būti Jono Mikulevičiaus mokiniu. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tada buvo Ona Būtėnienė. Vieną kartą ji neatėjo į mokyklą, gal susirgo, taip pasitaikydavo neretai. Pamoka jau seniai prasidėjusi, mokykloje tylu, tik mes dūkstame – ir klasėje, ir net koridoriuje. Kur buvęs kur nebuvęs – mokytojas J. Mikulevičius. Nenoromis suėjome į klasę, susėdome į suolus. „Aš jums, mokiniai, paskaitysiu”, – kai šiek tiek aprimome, vylingai šypsodamasis žemu balsu tarė mokytojas. Tada jis buvo dar ir inspektorius ar mokymo dalies vedėjas.
Klasėje nuvilnijo nusivylimo, nepasitenkinimo banga. Tačiau niekur nedingsi: prieš mus – mažai pažįstamas mokytojas, net mokytojų viršininkas, tikriausiai griežtas ir reiklus. Matydavome jį tik per pertraukas arba visos mokyklos mokinių susirinkimuose. Ar mokytojas pasakė, kokio kūrinio ištrauką ketina skaityti, dabar neprisimenu; aš tik gerokai vėliau, kai pats tą kūrinį perskaičiau, supratau, kad skaitė jis ištrauką iš Gogolio apysakos „Tarasas Bulba”.
Ir štai klasėje – tik mokytojo balsas, toks labai žemas, nepakartojamas. O mūsų tarsi nėra, mes ten, kur bursos seminaristai per pertrauką svaidosi sniegu. Kai pasigirdo skambutis, mes gal pirmą kartą buvome nepatenkinti, kad pamoka baigėsi, nešokome, kaip paprastai, iš suolų, nesuūžėme kaip „žydo bitės” (mokytojo Vinco Petručionio priežodis), mes dar norėjome būti su jaunaisiais Gogolio apysakos herojais. Nežinau kaip kitiems klasės draugams, bet man ši pamoka padarė neišdildomą įspūdį. Aš ir dabar, daugiau kaip po pusės šimtmečio, girdžiu mokytojo balsą, matau meistriškai žodžiu perteiktą grožinio kūrinio paveikslą. Gal šeštokas, gal septintokas tada buvau. Ar šiandien ta skaitymo pamoka man padarytų tokį įspūdį?
Be abejo – ne. Tuo nenoriu pasakyti, kad mokytojas skaitė kaip eilinis lituanistas, kad šeštos klasės mokinį nesunku sužavėti. Vaikams kartais daug nereikia, menka gyvenimiška patirtis dažnai neleidžia atskirti pelų nuo grūdų, tas tiesa, tačiau dabat tai juk aš žinau, kad mes, paaugliai, tada dalyvavome neeilinėje pamokoje, net jeigu kitiems ji nepadarė tokio didelio įspūdžio. Viską pasakė mirtina tyla pasigirdus skambučiui.
Aukštasis „pilotažas”
Savo gyvenime aš dalyvavau dar vienoje ne mažiau įsimintinoje pamokoje, kurios autorius (taip, autorius!) – mokytojas Algirdas Martinaitis. Tačiau tada aš klasėje sėdėjau kaip mokytojas. Vyko pavyzdinė, parodomoji pamoka Kurnėnų aštuonmetėje mokykloje. Aukštesnio pedagoginio „pilotažo” nei kaip mokinys, nei kaip mokytojas nesu regėjęs. Tada supratau, akivaizdžiai pamačiau, kiek patirties, darbo, talento reikia sukaupti, įdėti, turėti, kad šitaip vaikus galėtum mokyti gimtosios kalbos ir literatūros! Ne kiekvienam lemta pasiekti tokias aukštumas. O, jeigu visi mokytojai būtų tokie!
Su mokytoju A. Martinaičiu aš bendravau tik tą vienintelį kartą, tik toje įsimintinoje nepralenkiamo meistriškumo pamokoje, o su mokytoju J.Mikulevičiumi esu susitikęs ir kaip jaunas, ką tik iš universiteto atėjęs mokytojas. Alytuje vyko kelių dienų konferencija, kurioje aš, jaunas „specialistas”, privalėjau dalyvauti.
Paskutinį vakarą susirinkome prie vaišių stalo, už kurio sėdėjo J.Mikulevičius, Anzelmas Matutis, buvusi mano mokytoja Šimukonienė, kitų neprisimenu. Tada J.Mikulevičius pasakojo ir konkrečiai pademonstravo, kas yra raiškus, meniškas skaitymas. Keičiant intonaciją, akcentus, tempą prozos kūrinį, eilėraštį galima beveik neatpažįstamai pakeisti. Vieną eilėraštį jis perskaitė dviem variantais. Buvo labai įdomu. Pokalbyje aktyviai dalyvavo ir A.Matutis, bet jo minčių aš kažkodėl beveik neprisimenu. Išlenkiau taurelę, kad drąsiau būtų, ir papasakojau, kokį įspūdį man padarė ta prieš keliolika metų N.Gogolio apysakos ištrauka. Mat iš pokalbio supratau, kad J.Matulevičius domisi raiškiuoju skaitymu daugiau nei to reikalauja programos, turi plokštelių su rusų aktorių skaitomais poezijos ir prozos kūriniais, jų klausosi, juos vertina. Tikėjausi, kad mano įsiterpimas į patyrusių pedagogų pokalbį bus tas šaukštas medaus, kuriuo pasigardžiuos visi susirinkusieji. Tačiau taip neatsitiko. J.Mikulevičiaus ištarti žodžiai tada buvo netikėti: „Matote, koks aš!” – ironiškai tarstelėjo jis, ir apie mano susižavėjimą daugiau nebuvo jokios kalbos.
Kiti mokytojai manęs neparėmė. Tik šalia sėdėjusi mokytoja Šimukonienė paguodė: „Jūs buvote geras mokinys” (Ir ji man trumpai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą). O turėjau pačius geriausius ketinimus. Dabar aš suprantu, kad J.Mikulevičius tada, prie vaišių stalo, ir negalėjo kitaip reaguoti į buvusio mokinio pagiriamuosius žodžius. Kai buvusi mano mokinė Albina Vaitkevičiūtė-Šiupienienė viešai mane giria, aš irgi jos žodžius nuleidžiu juokais, priimu kaip mandagų žodį, nors širdyje džiaugiuosi.
Mokytojas J. Mikulevičius man darė geraširdžio, vaikus suprantančio ir juos mylinčio žmogaus įspūdį. Įsidėmėjau jo skvarbią, kiaurai matančio išminčiaus šypseną. Sprendžiant iš jį geriau pažinojusių mokinių prisiminimų, toks jis ir buvo – visų mylimas, žavus. Smetonos laikų inteligentas! – mano dėdės Jono charakteristika.
Taip sakydamas jis omenyje greičiausiai turėjo J.Mikulevičiaus apsirengimą: kelnės trumpos, sukištos į beveik iki kelių užtemptas kojines. Alytuje tada taip išskirtinai rengtis nedrįso niekas kitas. O ir mokytojas J.Mikulevičius tik kai kada taip madingai (iš tiesų senamadiškai) rengdavosi. Dar vienas mažytis epizodas. Baigėsi lietuvių literatūros pamoka. Mūsų mokytoja O.Būtėnienė koridoriuje pakeliui į mokytojų kambarį pasisveikina su mokytoju J.Mikulevičiumi. Kelias minutes jie aptaria dvi Adomo Mickevičiaus poemas: „Gražina” ir „Ponas Tadas”. Aš vaikštinėju netoliese ir gaudau kiekvieną žodį: mokiniams labiau patinka pirmoji poema, bet J.Mikulevičiui neabejotinai meniškesnė – antroji.
Dabar negalėčiau pasakyti, kokios nuomonės buvo mūsų mokytoja O.Būtėnienė, greičiausiai jie abu pirmenybę teikė „Ponui Tadui”. Man pačiam keista, kad tiek daug vietos šiuose atsiminimuose skiriu ne mano mokytojui J.Mikulevičiui ir pavydžiu tiems, kurie jį gali vadinti – „mano mokytojas”.
Džiaugiuosi, kad ši ryški asmenybė, pati to nenujausdama, stumtelėjo mane į šviesą, į platų ir prasmingą literatūros pasaulį. Paskutinį kartą su mokytoju J.Mikulevičiumi kalbėjausi Vilniuje, Žirmūnų parduotuvėje. Tada abu tame rajone gyvenome, jis, kiek žinau, pas dukrą. Ne kartą stovėjome eilėje prie pustuščių prekystalių, nereikšmingai, ne apie literatūrą kalbėdamiesi. Mane visą laiką kaustė suvokimas, kad bendrauju su Mokytoju iš didžiosios raidės…
Televizijos išradėjas
Pulko gatvėje eidamas į mokyklą dažnai sveikindavausi dar su vienu namo grįžtančiu mokytoju (jis visada atsakydavo į pasveikinimą). Pakrypęs senukas, lazda pasiramsčiuodamas, apie pietus lėtai sunkiai eidavo iš Pirmosios vidurinės. Tai mokytojas Liucijonas Vitkauskas (1880-1958). Pavarde mokiniai jo niekada nevadindavo – Tėvelis. Net kreipdavosi į jį dažniausiai ne „tamsta mokytojau”, o šiuo maloniniu žodžiu. Apie jį visokių keistenybių sužinojau iš vyresniųjų draugų dar tada, kai fiziką dėstė, berods, jaunas impulsyvus mokytojas Levulis, dėl staigaus būdo ir dėl pavardės pravardžiuotas Levu. Žinojau, kad vyresnėse klasėse teks su Tėveliu susitikti, o dvejetų, pasak vyresniųjų draugų, jis negaili.
Blogus mokinius, dvejetukininkus, esą, vadinąs „balandėliais kalikais”. Dvejetukininkai nesupranta teksto, todėl išmoksta mintinai, „iškala”, todėl „kalikai”. Šviesūs, malonūs mano prisiminimai apie šį mokytoją, kuris, kaip dabar suprantu, nelabai paisė mokymo programų, stengėsi mums gerai „įkalti” tik svarbiausius fizikos dėsnius, „įkandamus” paaugliams, kurie toli gražu ne kiekvienas sieks aukštųjų mokslų. Jautėme, jog šis senas (vaikų akimis) žmogus atėjęs tarsi iš kito pasaulio, nepanašus į daugelį mums pažįstamų mokytojų. Buvome girdėję, kad jo vaikai gyvena Amerikoje. Kartais jis mums papasakodavo įdomių, su technika, fizikos mokslu susijusių, dalykų.
Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką”, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį… Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.
Tuo metu aš neblogai šaudžiau iš mažo kalibro šautuvo. Mokytojas Svetikas mus, turėjusius taiklesnę akį ir ranką, treniravo, net respublikinėse moksleivių šaudymo varžybose teko dalyvauti, tiesa, gan nesėkmingai, nes tuo metu jau pajutau pirmuosius trumparegystės požymius, nosį teko pabalnoti akiniais, kurių aš labai nekenčiau, pradžioje juos užsidėdavau tik niekam nematant. Fizikos pamokos metu Tėvelis man (kam dar – jau neprisimenu) pasiūlė išmatuoti kulkos greitį. Paaiškino, kaip pagal formulę tai galima padaryti. Reikia pakabinti maišelį su smėliu, prie to maišelio pritvirtinti rašaluotą pagaliuką, kuris, kulkai įsmigus į maišelį ir jį sujudinus, šalia esančiame popieriaus lape nubrėš brūkšnį. Žinant atstumą nuo šautuvo iki maišelio su smėliu, žinant maišelio svorį, galima nustatyti kulkos greitį. Bandymą atlikome pamokos metu mokyklos tualete.
Bandymas bandymu, tačiau ar šiais laikais galima įsivaizduoti, kad paaugliams be suaugusiųjų priežiūros būtų patikėtas šautuvas, šoviniai? Tiesa, tada mokiniai nei iš šautuvų, nei iš pistoletų savo bendraklasių nešaudydavo, nekankindavo, o dabar ir šaudo, ir kankina. Kiti laikai – vis dėlto prabėgo beveik šešiasdešimt metų. Mumis pasitikėjo ne tik mokytojas Tėvelis, bet ir karinio parengimo mokytojas Svetikas. Mažo kalibro šautuvą ir šimtus šovinių aš ne vienerius metus laikiau namie, šaudžiau kada panorėjęs, ir ne tik į popierinį taikinį prie pylimo šalia Dailidės.
Mano tėvas buvo medžiotojas, medžiokle aš tiesiog kliedėjau, esu medžiojęs ir vienas, nušovęs kiškių, ančių, apie varnas nekalbu. Kartą mano tų laikų draugas Valdas Janulevičius (irgi Pirmosios vuidurinės mokinys), inteligentiškos šeimos vaikas, Aušros gatvėje dienai baigiantis pykštelėjo į varną, kuri nukrito visai šalia vaikiško vežimėlio. Buvo kiti laikai, ir kai kuriais dabartiniais kriterijais jų matuoti negalima. Dabar aš esu didžiausias medžiotojų priešas, nešaučiau nei į žvėrį, nei į paukštį.
Atsiminimų knygoje „Mūsų klasė. 1957-2007” šio man labai mielo leidinėlio sudarytojas Sigitas Jegelevičius, pasakodamas apie Tėvelį, nemažai vietos skiria „tinginio ašaroms”, kuriomis trimestro pabaigoje verkia visi tinginiai. Tiesą Sigitas rašo, tačiau aš, nors užmušk, niekaip neprisimenu to stiklo lašelio, kurį garbusis mokytojas per pirmąją fizikos pamoką parodydavęs visiems iš arti. Dabar, perskaitęs tuos atsiminimus, žinau, kad taip buvo, bet nuo savęs pridėti nieko negalėčiau. Iš šios knygelės nusirašiau Tėvelio vardą (ir kai kurių kitų mokytojų vardus) jo gyvenimo ir mirties datas.
Vytauto Visocko nuotr.
1999-11-30; 03:03
