1. Vertybės, jų sklaida ir kaita pasaulio tautų ir valstybių istorijoje
Straipsnio pavadinimu įvardintą temą ir su ja kuo glaudžiausiai susijusią problemą, lygiai kaip ir platesnę bei išsamesnę jų analizę, arba išsklaidą, norėtųsi pradėti nuo ne mažiau netradiciško požiūrio, jog bene didžiausią nuostabą man vis dar tebekelia situacija, jog ir dvidešimt pirmajame amžiuje tebeegzistuoja dvi mane itin dominančios tautos: žydai ir lietuviai. Viena iš jų įvardintina kaip nepaprastai sėkminga ir adaptyvi, antroji – priešingai.
Analogiškai, pagal šias dvi sąvokas, klostėsi ir abiejų tautų likimai, brėžiantys ir nesunkiai numanomą tolimesnę jų egzistavimo pasaulyje perspektyvą, įvardijamą ir apibendrinamą gražiu lietuvišku žodžiu: ateitis.
Lietuviai ir žydai – ir tą ypač reikia pabrėžti – turėjo ir iš dalies tebeturi išskirtinai nelengvą, komplikuotą, daug kraujo ir kančių pareikalavusią tautų istoriją kovojant tiek dėl savo išlikimo, tiek ir dėl jų tautinio valstybingumo įtvirtinimo. Visa tai taip pat prisideda, pagrindžia, sudaro tą netradicinį ir netrivialų foną ir visiems kitiems iš šio istorinio sugretinimo išplaukiantiems ir su šio straipsnio tema susijusiems apmąstymams bei palyginimams. Tiesa, negalima neprisiminti ir to fakto, jog žydų tautos ir valstybės istorija, palyginti su lietuvių, yra žymiai ilgesnė ir sudėtingesnė. Atitinkamai ir juos užklupusių kančių – karų, suiručių, tremčių, nelaisvių, žudynių, persekiojimų ir holokaustų – taip pat. Tačiau jie išliko – ir mūsų laikais egzistuoja kaip viena iš moderniausių, dinamiškiausių, technologiškiausių ir pažangiausių pasaulio tautų ir valstybių, sugebėjusių ne tik išsaugoti, bet ir įtvirtinti šį savąjį tautinį identitetą visais šiais penkiais pagrindiniais parametrais: kalbos, teritorijos, kultūros, verslo ir valstybingumo.
Vadinasi, ir – bent jau artimiausioje – ateityje žydams nebegresia nei tautiškumo, nei valstybingumo praradimas. Priešingai – į dar Senajame Testamente žydų Dievo Jahvės Pažadėtąją žemę noriai sugrįžta visi tie istorijos išblaškytieji, kurie net ir į tradicinį, apibendrinamąjį, t. y. pagal savo išvaizdą – žydo etnotipą nėra panašūs, tačiau vis dar jais tebesijaučią.
Priešpriešinant čia ką tik nupieštam, nors ir didžiai dramatiškam, tačiau neabejotinai sėkmingam žydų tautos ir jos ateities paveikslui lietuvių tautos ir valstybės istorinę praeitį, dabartį ir didesnių abejonių nekeliančią numanomąją jos ateitį, bene teisingiausia būtų įvardinti ją kaip absoliučiai nevykėlišką. Tačiau apie visa tai plačiau ir išsamiau bus kalbama kiek vėliau, tuo tarpu dabar ypač svarbu pasiaiškinti, kas ir kur buvo ir tebėra didžioji žydų sėkmės priežastis ar paslaptis, padėjusi jiems ne tik išlikti per visą šios tautos neparastai ilgą ir pragaištingą istoriją, bet ir taip sutvirtėti bei sustiprėti, jog netgi būdama gerokai mažesnė už Lietuvą savo teritorija ir ne kažkiek didesnė gyventojų skaičiumi ji, kaip sako rusai, tapo kamnem pretknovenija* nepalyginamai gausingesnėms, islamą išpažįstančioms tautoms ir valstybėms.
Tai, kad nuo senų laikų pagrindiniu žydų tautos dorovinio charakterio bruožu laikomas jų suktumas, apsukrumas, t. y. gebėjimas ,,nedorai ir negarbingai daryti“ pinigus, net jeigu tai jiems visiems – kaip tautai – ir būtų būdingas, iš tikrųjų nėra nei teisingas, nei pagrįstas, kadangi kiekvienoje tautoje visada yra visokių žmonių, tarp jų – ir visiškų nevykėlių. Kitaip tariant, tokia nuostata žydų tautos atžvilgiu yra atsiradusi tiek dėl paprasčiausio pavydo, kadangi daugelis kitų tautų to nesugeba, tiek ir dėl to, kad žydų religinė etika, grindžiama Tora, šią ,,Dievo išrinktąją tautą“ įpareigoja būti absoliučiai sąžiningais tiks su to paties, t. y. tik žydų tikėjimo išpažinėjais, tuo tarpu su vadinamaisiais gojais (hebr. gojim). –ne žydų tautybės kitatikiais – ne tokiais skrupulingais. Už šią judaizmo sankcionuotą ,,dorovinę lengvatą“ žydai per visą savo istoriją kaip tik ir buvo labiausiai kankinami, persekiojami, žudomi ir niekinami.
Nepaisant to, vienas iš jų – visiems pasaulyje gerai žinomas žydų tautybės filosofas ir ekonomistas – K. Marxsas, nors ir buvo įsitikinęs ateistas, laikytinas vienu iš didžiausių naujausiųjų laikų pasaulio ,,suvedžiotojų“, kadangi būtent jis pirmasis paskelbė ,,teoriją“ apie tariamai neišvengiamą ateities laikų neklasinę visuomenę – visuomenę be ekonominės, socialinės ir politinės prievartos ir išnaudojimo!
Kiek šios K. Marxo pranašystės ir iš tikrųjų ,,buvo mokslinės“ labai gerai matome šiandien, t. y. mūsų laikais, kai absoliuti dauguma buvusios ,,socializmo stovyklos“ šalių ir praėjus dvidešimčiai metų po vadinamosios Blogio imperijos žlugimo, vis dar nepajėgia atsistoti ant kojų nei ekonominiu, nei valdžios bei visuomenės dorovingumu.
Vadinasi, ir patį šį pasaulio tautų ,,šviesios“ komunistinės ateities pranašą visai pagrįstai galime laikyti didžiausiu visų laikų ekonomistu-neišmanėliu, šiose savo utopijose supainiojusiu rinkos ekonomiką ir josios dėsningumų pagrindu gauto pelno paskirstymą su ,,išnaudotojišku kapitalistiniu gamybos būdu“…
Kitaip tariant, vos ne prigimtiniu laikomą žydų gebėjimą ,,daryti pinigus“ teisingiau ir pagrįsčiau būtų laikyti jų gyvenimo svetimų tautų apsuptyje socialiniu padariniu ar rezultatu būtent tų per ištisus tūkstantmečius nusitęsusių ir nusistovėjusių istorinių ir socialinių aplinkybių, kuriomis jie kaip tik ir buvę priversti gyventi. Tačiau kad ir tai nėra nei pakankama, nei – tuo labiau – vienintelė šio jų žydiškumo sąlyga ar padarinys, galima spręsti, pavyzdžiui, kad ir iš to, jog panašiomis sąlygomis ir aplinkybėmis istoriškai buvę priversti egzistuoti ir visi pasaulio čigonai, arba romai, kurie, žydams priskiriamomis jų charakterio bei gyvenimo būdo ypatybėmis kaip tik ir nepasižymi. Vadinasi, tiek žydų, tiek ir čigonų istorinės ir socialinės, neiškiriant iš jų tarpo nė dorovinės šių tautų prigimties, socialinės ir politinės sėkmės bei nesėkmės priežastys ir paslaptys iš tikrųjų slypi kažkur kitur…
Vienas iš atsakymų – garsaus XX a. filosofo ir logiko, Nobelio premijos laureato lordo B. Russello, maniusio, kad ,,nuo kitų antikos tautų žydai pirmiausia išsiskiria nepalaužiamu nacionaliniu pasididžiavimu“[1] Ir šį pasididžiavimą savo tauta, lygiai kaip ir nelygstamą pranašumo jausmą kitų tautų, vadinamų gojais, atžvilgiu, jiems suteikia judaizmas – nacionalinė žydų monoteistinė religija, kurios vienas iš pagrindinių postulatų – Senojo testamento teiginys apie paties žydų Dievo ,,išrinktąją tautą“. Tikėdami tuo ir būdami pernelyg negausi tauta, kad šią savo religiją kitoms tautoms galėtų primesti jėga, žydai šį savo prigimtinį nacionalizmą ir buvo priversti sutapatinti su religiniu savo, kaip paties Dievo išrinktosios tautos identitetu. Visa tai jiems ne tik padėjo nenutautėti, bet ir dvasiškai, doroviškai atsilaikyti prieš visas juos ištikusias istorines socialines nelaimes – nelaisves, okupacijas ir holokaustus.
Tiesa, kartu su žydams palankia Antrojo pasaulinio karo, sukelto vokiečių nacionalsocialistų, pabaiga, užsibaigė ir Europoje tūkstantmečius trukęs aktyvaus krikščioniškojo antisemitizmo laikotarpis. Deja, jį pakeitė ne mažiau įnirtinga žydų – musulmonų religinė konfrontacija, kuri iš tikrųjų tėra tik Europoje per krikščioniškuosius viduramžius, o iš tikrųjų – imtinai iki 1945 m. – plačiai paplitusio antisemitizmo, grindžiamo daugiatūkstantmete religine kultūrine opozicija, žinoma kaip: Dievo išrinktoji tauta, arba žydai, ir krikščionys – gojai orientalistinė transformacija.
Ikikrikčioniškoji Europa, kurios politiniu, socialiniu, kultūriniu ir intelektualiniu etalonu įprasta laikyti senovės graikų romėnų geopolitinį arealą, turėjo dar ir tą privalumą, jog iki imperatoriaus Konstantino prievartinio krikščionybės įvedimo Romos imperijoje naudojosi nevaržoma religinių kultų ir tikėjimų laisve, įgalinusia net ir tokio kultūrinio intelektualinio fenomeno senovės Graikijoje atsiradimą kaip filosofija.
Filosofija kaip intelektualinė, o ne mitologinė ar teologinė žmogaus ir pasaulio mąstymo paradigma, susiklostė antikos mąstytojų, o ne vadinamųjų rytietiškųjų guru, sankcionavusių religinį mitologinį, arba sinkretinį, tikrovės mintijimą, galėjo atsirasti tiktai senovės Graikijoje. Tuo tarpu plačiai paplitusiu visuomeniniu reiškiniu – visuomeninio graikų gyvenimo dorovine norma galėjo tapti tiktai senovės Atėnuose, kadangi būtent čia, t. y. klasikiniame graikų mieste valstybėje, susiklostė visos filosofijos plėtotei reikalingos sąlygos: Atėnų miesto valstybės piliečių nuomonių ir įsitikinimų laisvė, jų įvairovė ir demokratija kaip jų garantas.
Visa tai kaip vos ne savaime suprantamas dalykas, tapo ir tolimesnės europocentrinės kultūros ir civilizacijos plėtotės demokratiniu pilietiniu pagrindu, nepaisant netgi to, jog žymiausieji Vakarų filosofai ir filosofijos istorikai, pavyzdžiui, čia jau minėtasis B. Russellas, o iš dalies K. R. Popperis, krikščioniškuosius Europos viduramžius laiko šių, čia paminėtų, senovės tautų, visuomenių ir valstybių laimėjimų intelektualine, politine, ir socialine atžanga.
Religijos suvalstybinimas, kurio, kaip visuomeninio gyvenimo normos ir principo, visos, demokratinėmis tapusios, Europos valstybės ir visuomenės buvo priverstos atsisakyti, lygiai kaip ir politinio parlamentarizmo sugrąžinimas, tiesa, ne tiesioginės, kaip graikų polio, o atstovaujamosios – anglosaksiškosios demokratijos pagrindu, rodo, kad nei tikėjimas – teisingas jis ar ne – nei privatinės nuosavybės panaikinimas, kaip tai buvo padaryta vadinamoje Blogio imperijoje, zoologinės žmogaus prigimties iš esmės nepakeičia; priešingai – tik dar labiau ją demonizuoja, kadangi tiktai viešumas, demokratinė teisinė valstybės ir visuomenės valdymo forma gali jį bent jau apriboti ir neleisti tapti pasibaisėtina to nepaisančių tautų, visuomenių ir visos žmonijos nelaime, kaip tai ir atsitiko dviejų klasikinių totalitarizmų – rusiškojo bolševizmo ir vokiškojo fašizmo – atveju. Šia prasme ir žinomas senovės romėnų posakis homo homini lupus est kaip politinė, socialinė ir dorovinė bet kurios pasaulio visuomenės aktualija išlieka per visą žmonijos istoriją.
Krikščionybės kaip viduramžių Europą ištikusio religinio totalitarizmo atvejis, grindžiamas dekalogine dorovine nuostata – mylėk savo artimą kaip pats save – nepasiteisino lygiai tokiu pačiu mastu, kaip ir bolševikinio totalitarizmo projektuotoji neklasinė, neantagonistinė, visuotinės būsimosios žmonijos lygybės, brolybės ir laisvės ideologinė karalystė. Baudžiava, ideologiniai religiniai karai, raganų bei kitaminčių medžioklės pasirodė esančios vienodai būdingos abiems šiems utopiniams socialiniams projektams ir toliau negu siekė jų nuolat kuriama, ginama ir represiniais būdais bei priemonėmis įtvirtinama ideologija bei pasaulėžiūra taip ir nepaplito.
Dvidešimt pirmajame amžiuje,bent jau Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tikrai niekas rimtai neabejoja, kad demokratija ir iš tikrųjų neturi nei politinių, nei ekonominių alternatyvų tiek žmogaus teisių bei laisvių, tiek ir socialinio klestėjimo – rinkos ekonomikos – prasme. Nepaisant to, tiek teokratinių – musulmoniškieji Rytai, tiek ir vadinamųjų pototalitarinių valstybių – maoistinė Kinija ir putiniškoji ,,valdomosios demokratijos“ federacinė respublika Rusija visomis joms prieinamomis priemonėmis ir būdais tebedemonstruoja absoliutų priešiškumą klasikinės demokratijos kraštams, o ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Ir tai rodo, kad toli gražu ne absoliučiai visi pasaulio etnosai netgi iš principo yra pajėgūs tokią demokratiją pasiekti ar ja vadovautis. Tautos, kurių kultūrinio ir socialinio vystymosi paradigma dėl daugelio jų istorinio ir socialinio egzistavimo aplinkybių tapo nesuderinama su demokratine jų tolimesnės raidos perspektyva, yra nepajėgios nei ją suvokti, nei ginti. Ir klasikinis tokio nepajėgumo pavyzdys vėlgi gali būti Rusija, kurioje netgi ir tie politologai , visuomenės veikėjai, kurie vis dar tebemano esą demokratai, 1990 – 1993 metus apibūdina kaip sąvoka lichije gody*. Jiems demokratija, pavyzdžiui, vis dar asocijuojasi su Sovietų Sąjungos turėtų ir despotiškai valdytų teritorijų praradimu, socialine, politine ir ūkine anarchija bei nusikalstamumu, įsivaizduojant, jog demokratija, tarsi garsiosios Puškino pasakos auksinė žuvelė, visa tai turėjusi užtikrinti ar tiesiog duoti, o ne kad už visa tai diena iš dienos ir nuolat reikią kovoti! Dėl to ir autokratinių, ir totalitarinių režimų politinio socialinio sugrįžimo, restauracijos pavojus anaiptol nėra praėjęs.
Vis dėlto bene didžiausias pavojus šiai vakarietiškojo tipo demokratijai glūdi joje pačioje. Ir ne tik dėl to, kad tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, tiek ir Anglijoje tolydžio didėja islamo religiją išpažįstančių bei ją praktikuojančių emigrantų skaičius. Didžiausias pavojus vakarietiškojo pavyzdžio demokratijos kraštams slypi šių kraštų piliečių intelektualiniame ir moraliniame nuovargyje, pasireiškiančiame niekuo nepagrindžiamame, iracionaliame pačia savo prigimtimi garsiųjų žmogaus teisių išplėtojime, kurio tiesioginis padarinys ir rezultatas – jaunimo asocialumas, sekso kultas ir seksualinis palaidumas, narkomanija bei apolitiškumas, permanentiškai lydimas šias visuomenes ir valstybes kūrusių etninių gyventojų skaičiaus mažėjimo. Dėl tos pačios priežasties ir šių Vakarų Europos kraštų islamizacija ir musulmonizacija – ne iš pasakų ar padavimų atkeliavusi apokaliptinė vizija, o labai netolimos jų pačių politinės, kultūrinės ir socialinės ateities perspektyva. Pavyzdžiui, Šveicarijai vien tik už politine diskusija tapusią ir spaudą pasiekusią kai kurių jos piliečių pareikštą nepalankią nuomonę dėl musulmonų maldos namų – mečečių statybos šioje šalyje perspektyvų, islamo ekstremistų jau buvo paskelbtas džihadas!
Tačiau bene baisiausia ir pražūtingiausia visiems šiems vakarų Europos kraštams yra net ir ne tai, o būtent ta istorinė, socialinė ir dorovinė perspektyva, apie kurią su tokiu nerimu yra kalbėję dar antikos laikų Atėnų miesto valstybės didieji filosofai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Ir šis pavojus demokratijai, įvardijant ir pačią šią graikų – ir ne tik jų! – demokratinės santvarkos prigimtį buvo apibrėžtas kaip ochlokratija, arba minios valdžia. Kuo ir kaip ši valdžia pasireiškia ne kaip politologinė teorija, o kaip labai konkreti, kasdienė valstybės ir visuomenės valdymo praktika, labai gerai žino visi posovietiniai kraštai, tarp jų – ir Lietuva. Visų laikų ir visų tautų proletariato vadas V. Leninas ją yra įvardijęs ir įasmeninęs sparnuotu posakiu: pri socializme každaja kucharka smožet pravit gosudarstvom*!
Vakarų demokratijose – priešingai – minėtoji tendencija reiškiasi per sunkiai suvokiamą, o iš tikrųjų – iracionalų pačiu savo turiniu bei prigimtimi žmogaus teisų išplėtojimu, t. y. jų prevaliacija ne tik teisės bei politikos, bet ir moralės srityje. Kasdieniame šių, tradiciškai demokratinių Vakarų visuomenių gyvenime visa tai kaip tik ir reiškiasi tokio pobūdžio ,,manifestacijomis“ kaip kad Lietuvai, pavyzdžiui, jau yra pažadėjusi Švedijos užsienio reikalų ministrė – nepaisant nėštumo dalyvauti Vilniuje rengiamam gėjų parade. Visa tai, be abejo, būtų labai juokinga, jeigu nebūtų ir taip niekinga, kadangi niekas čia nė nesiruošia minėtąsias seksualines mažumas kaip noras skriausti ar persekioti! Priešingai – jeigu lietuviai čia ko nors ir nesupranta, tai tik to, kodėl ir kam minėtosios mažumos taip stengiasi visaip save reklamuoti ir populiarinti būtent tokiais netradiciniais būdais bei formomis! Juk vadinamieji negėjai – tradicinės seksualinės orientacijos lietuvių tautos atstovai – tiek vyrai, tiek ir moterys kažkodėl taip nedaro ir net nesirengia taip daryti. Dėl tos pačios priežasties kiekvienam apie tai susimąstančiam žmogui kaip tik ir kyla klausimas, kodėl visa tai, t. y. būtent visos šios, netradicines seksualines orientacijas praktikuojančios ir taip įvardijamos žmonių grupės nesiekia kokių nors kitokių, t. y. išskirtinių tikslų, siekdamos visa tai populiarinti ir diegti kaip dorovinę ateities visuomenės seksualinių santykių normą!
Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, būtent minėtoji situacija rodo, kad mąstydami apie Vakarų Europą kaip tradicinėmis, t. y. krikščioniškosiomis vertybėmis besivadovaujančią, mes baisiai klystame: tokia ji jau seniai nėra. Ir nėra ji ne tik dėl to, kad čia jau seniausiai įsiviešpatavęs F. Dostojevskio romanuose su tokia baime suformuluotosios ir aptartos visuomenės be Dievo, kur viskas leista elgesio normos, bet ir šis tas daugiau. Būtent tai čia kaip tik ir norėčiau įvardinti kaip laicizmą, nemoralumą ir kriminofiliją.
Paaiškinsiu, ką taip sakydamas turiu galvoje: lengvabūdiška, vien tik kūniškųjų malonumų besivaikanti Vakarų visuomenė, be abejo, jau seniai užmiršo, kas iš tikrųjų yra ir ką reiškia kažkada labai plačiai nuskambėjęs vadinamasis Dutroux fenomenas.
2. Dutroux fenomenas Vakarų teisinėje sistemoje
O tai iš tikrųjų reiškia ir išreiškia ne ką kita, kaip tik amžiaus procesu įvardintą ir plačiai, ne vien Belgijoje, gerovės visuomenėje, kurioje viskas leista, plačiai nuskambėjusį pedofilijos skandalą. Lietuvoje, nors čia dar ir toli gražu ne gerovės visuomenė, panašūs skandalai taip pat jau nebe naujiena, o ateityje – visų taip dievinamai Europai padedant, matyt, jų bus dar daugiau. Markas Dutroux šiuo atveju pasirinktas neatsitiktinai, kadangi tai ne šiaip sau sadistas, iškrypėlis, seksualinis maniakas, o žmogus, kilęs ne iš asocialios, amoralios, o iš garbingos, apsišvietusios, inteligentiškos ir pasiturinčios šeimos. Štai kas apie jį rašoma elektroninėje spaudoje:
Vietoj 13 metų kalėjo trejus
Nevykėlis pedagogų sūnus Markas Dutru, gimęs 1956 metais, negana to, kad nuo jaunumės užsiėmė nešvariais darbais, niekada nesugebėjo suvaldyti savo aistrų. 1986-ųjų vasarį, kai Markui Dutru buvo 29 metai, jis buvo suimtas už tai, kad namie įkalinęs laikė ir prievartavo 5 mergaites. Už šį nusikaltimą pedofilas buvo nuteistas kalėti 13 metų, o jo sugyventinė Mišelė Marten už bendrininkavimą ir sunkaus nusikaltimo slėpimą sulaukė 5 metų nelaisvės bausmės.
Kalėjime M. Dutru su Mišele susituokė, o jau 1992 metais, atkalėjęs vos 3 metus (!), buvo paleistas lygtinai kaip pasitaisęs!
Atgavęs laisvę Markas Dutru medikus įtikino turįs psichologinių problemų, todėl jam buvo paskirta invalido pašalpa, skirti raminamieji bei migdomieji. Šiuos vaistus jis vėliau naudojo dusindamas savo aukas…
Su žmona apsigyvenęs Šarlerua mieste, piečiau sostinės Briuselio, Markas Dutru nė dienos niekur nedirbo. Jis, tiesa, perparduodavo vieną kitą vogtą automobilį ar dozę narkotikų, bet stebėtinai greitai turtėjo – įsigijo net 7 nedidelius namus, kurių dauguma laikė tuščius. Iš kur? Belgijoje iki šiol netyla kalbos, kad pedofilas jau tada pelnėsi grobdamas ir pedofilams parduodamas vaikus. Vieną savo namų M. Dutru buvo išnuomojęs savo sėbrui Bernardui Veinšteinui, o dar tris, kaip išaiškėjo vėliau, naudojo įkalinti pagrobtoms mergaitėms.
Pedofilas pasiruošė pagrobimams
Potraukis prie vaikų Markui Dutru nedavė ramybės – jis vėl ėmė ruoštis lytiniams nusikaltimams. Tik skaudžios patirties pamokytas, šįkart tapo atsargesnis. Iškrypėlis pirmiausia įsirengė lyg ir kalėjimą – užmaskuotą bunkerį. Jį išsibetonavo priemiesčio name šalia geležinkelio, kur su žmona Mišele Marten daugiausia gyveno. Rūsyje slaptą landą į uždarą celę užmaskavo lentynos rėmais. Įrengta celė buvo vos 2 metrų ilgio, mažiau nei metro pločio ir tik 1,65 metro aukščio.
Baigęs šį darbą, 1995-ųjų birželio 24-ąją M. Dutru su nenustatytu pagalbininku sėdo į savo mikroautobusą ir išvažiavo, akylai dairydamasis po apylinkes… Tądien niekieno nepastebėtas iškrypėlis gatvėje į autobusiuką įsitempė dvi aštuonmetes: Žiuli Ležon ir Melisą Ruso. Abi įkalinęs savo bunkeryje, pedofilas mergaites prievartaudavo ir tuo metu filmuodavo.
1995-ųjų rugpjūčio 22-ąją M. Dutru susiruošė į Belgijos pajūrio kurortą Ostendę. Mikroautobusu kartu važiavo ir jo sėbras Mišelis Lelivras, kuriam už pagalbą pedofilas atsilygindavo narkotikais. Važiuodami nusikaltėliai pagrobė septyniolikmetę Aną Maršal bei devyniolikmetę Efję Lambreks.
Kadangi bunkeris buvo jau užimtas, M. Dutru naująsias kalines prikaustė grandine prie miegamojo sienos. Nežinia, gal šios merginos pedofilui pasirodė per senos – po kelių savaičių jis abi apsvaigino narkotikais ir užkasė gyvas. To iškrypėlio žmona Mišelė visa tai matė ir… nuolankiai tylėjo.
Policininkai girdėjo riksmą…
1995-ųjų pabaigoje Marku Dutru policija pagaliau vėl susidomėjo – bet ne dėl vaikų grobimo, o tirdama brangių automobilių vagystes. 1995-ųjų gruodį M. Dutru buvo suimtas ir tardomas beveik pusmetį.
Ieškodami įkalčių, gruodžio mėnesį policininkai jo name atliko dvi kratas. Pareigūnai ieškojo tik įkalčių, susijusių su mašinomis, todėl nesusimąstė, kodėl viena rūsio siena, slėpusi landą į bunkerį, šviežiai tinkuota ir dažyta… Negana to, krėsdami namą, kriminalistai išgirdo bunkeryje įkalintų mergaičių Ž. Ležon ir M. Ruso riksmą! Policininkai sukluso, bet neilgam. Nieko daugiau neišgirdę jie nusprendė, kad tai vaikai šūkauja lauke, ir nebesiaiškinę ramūs išvyko.
Netrukus abi mergaitės bunkeryje mirė iš bado, nes jų pagrobėją policiją paleido tik 1996-ųjų kovo 20-ąją ir nebuvo kas paduoda maisto. Vėliau teisme pedofilo žmona kalbėjo esą bijojusi maitinti mergaites, kad pravėrus bunkerio duris jos neužpultų ir nepabėgtų.
1996-ųjų gegužės 28-ąją M. Dutru su narkomanu M. Lelivru vėl išsiruošė į vaikų medžioklę. Tądien nusikaltėliai pagrobė į mokyklą ėjusią Sabiną Darden, kuriai tuo metu buvo dvylika.
Tų pačių metų rugpjūčio 9-ąją M. Dutru vėl su M. Lelivru pagrobė keturiolikmetę Leticiją Delhez, grįžtančią namo iš baseino. Šįkart pagrobėjams nepasisekė – jų autobusiuko numerio skaičius įsidėmėjo vienas praeivis…
Įkliuvę prakalbo patys
1996-ųjų rugpjūčio13-ąją policija suėmė Marką Dutru, jo žmoną Mišelę Marten ir pagalbininką Mišelį Lelivrą. Tačiau iškrėtę maniako namus policininkai ir vėl nepastebėjo bunkerio, kuriame tuo metu galavosi dvi mažametės kalinės – Sabina su Leticija!
Supratę, kad šįkart priėjo liepto galą, dvi paras laikęsi įkliuvėliai prakalbo. Galop Markas Dutru kriminalistams parodė savo bunkerį. Jame buvo rastos gyvos Sabina Darden ir Leticija Delhez. Kai pareigūnų stebimas M. Dutru atstūmė bunkerio duris, mergaitės nenorėjo išeiti, maldavo jo pagalbos. Vėliau abi paaiškino, jog pagrobėjas jas buvo įtikinęs, esą jas pagrobusi pedofilų mafija. Tėvai esą atsisakę sumokėti už dukras išpirką, todėl gauja liepusi kalines nužudyti, o M. Dutru esą jas išgelbėjęs paslėpdamas savo bunkeryje.
Dar po dviejų parų M. Dutru pareigūnams parodė, kur viename iš jo namų, pašiūrėje po betono sluoksniu, užkasti Žiuli Ležon ir Melisos Ruso kūnai. O rugsėjo 3-ąją prie namo, kurį maniakas buvo išnuomojęs B. Veinšteinui, atkasti Anos Maršal ir Efjės Lambrecks kūnai, taip pat paties B. Veinšteino lavonas. M. Dutru prisipažino tik dėl pastarosios žmogžudystės. Girdi, B. Veinšteinui, nenorėjusiam dalintis pinigais, jis kankindamas sutraiškęs sėklides, išgavęs, kur paslėpti grynieji, tada apsvaiginęs narkotikais ir užkasęs dar gyvą. Kokie, už ką tai buvo pinigai – paslaptis.
Per kratas pastebėta, jog didžiausia šio išgamos aistra buvo seksas – lentynose rasti šimtai legaliai įsigytų pornografijos filmų, taip pat asmeninių intymių videoįrašų, padarytų Markui Dutru mylintis su žmona Mišele.
Pedofilas kaltino kitus
Suvokęs, kad šįkart gresia būti įkalintam iki mirties, M. Dutru persigalvojo, išsigynė prisipažinimo B. Veinšteino žmogžudyste. Iškrypėlis neneigė grobęs ir seksualiai išnaudojęs mergaites, tačiau tikino nė vieno žmogaus nenužudęs – tai esą padarę jo žmona M. Marten su narkomanu M. Lelivru. Bet tai ne viskas.
„Aš esu atpirkimo ožys, tik pėstininkas stambiame pedofilų tinkle, – tyrėjams verkšleno suimtasis. – Mergaičių man užsakydavo pedofilų klanas, kuriam priklausė labai įtakingi vyrai – aukšti teisėsaugos pareigūnai, gydytojai, šalies aukštuomenės nariai ir net aukščiausi ES valdininkai (nepamirškime, kad Belgijoje įsikūrusi ES būstinė – aut. past.). Orgijos, kurių metu mažametės būdavo seksualiai išnaudojamos, vykdavo vilose. Kad mažametės kalinės neįsidėmėtų kankintojų, orgijų metu jie veidus slėpdavo po kaukėmis. Pagrobiant mergaites man kelis kartus talkino klanui priklausantys policijos pareigūnai.“
M. Dutru net nurodė tariamą pedofilų klano tarpininką – verslininką Žaną Mišelį Niholį. Tas irgi sulaukė oficialių kaltinimų, bet kadangi jie rėmėsi vien M. Dutru pareiškimu, teismo laukė laisvėje.
Žiniasklaida, be kita ko, atkapstė, kad policija dirbo stebėtinai atmestinai. Kartą M. Dutru, nežinodamas, kad jo pažįstamas pašnekovas – policijos informatorius, prašė pagrobti mergaičių, kurias esą pirktų po kelis tūkstančius eurų. Pedofilas net prasitarė statąs joms įkalinti bunkerį. Policija visa tai žinojo, bet… nieko nedarė.
Visuomenės kantrybė trūko
Nepasitenkinimas visuomenėje vis labiau kaito ir kulminaciją pasiekė po Žiuli Ležon ir Melisos Ruso laidotuvių. Po žiniasklaidos reportažo, kaip mergaitės amžino poilsio atgulė šalia viena kitos baltuose karsteliuose, visuomenės kantrybė trūko.
1996-ųjų spalio 20-ąją Belgijos sostinėje įvyko piliečių protesto akcija, į istoriją įėjusi Baltojo žygio pavadinimu. Net trečdalis milijono belgų (!) metė darbą ir užtvindė Briuselį. Balta – nekaltumo ir vilties spalva, todėl daugelis žygio dalyvių vilkėjo baltai, šia spalva buvo išsidažę veidus, nešė baltus balionus, baltus žaislus. Tai buvo didžiausia Belgijoje demonstracija nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Pasipiktinę žmonės reikalavo reformuoti lėtą, neveiksnią teisėsaugą, taip pat politinę sistemą. Įpykę ugniagesiai žarnomis plovė valstybės įstaigų sienas, o žygis tik per plauką neperaugo į visuotinį streiką.
Tačiau net ir Baltasis žygis nepadėjo – bylos tyrimas užtruko ilgus 7 metus. Tyrėjai teisinosi, kad įtariamojo M. Dutru bunkeryje rasta net 6000 plaukų. Ilgai užtruko ekspertizės, kol buvo nustatyta, kas plaukų savininkai, ar bunkeryje jų nepaliko nežinomi pedofilų klano lankytojai.
2004-ųjų kovo mėnesį pagaliau prasidėjo teismas. Prie teismo pastato susibūrė milžiniška įpykusi minia. Atvežus ir įvedant neperšaunama liemene apvilktą M. Dutru, subangavusi minia ėmė piktai švilpti. Jei ne policijos kordonas, žmonės būtų pedofilą sudraskę vietoje. O dar lietuviai sako – „ramus kaip belgas“…
Į teisiamųjų suolą už neperšaunamo stiklo šalia maniako M. Dutru sėdo jo žmona M. Marten, narkomanas M. Lelivras ir pedofiliškų orgijų su vaikais organizavimu kaltinamas Ž. M. Niholis.
Teismo posėdžiuose kalbėjo per 500 liudytojų, ištirta 400 000 puslapių įrodymų.
Pedofilų klanas nesurastas
Prasidėjus teismui, vienas prancūziškas žurnalas „Tyrėjas“ prenumeratoriams išplatino leidinį su 50 Belgijos pedofilų pavardėmis. Akimirksniu sujudę žmogaus teisių gynėjai pasiekė, kad pardavinėti žurnalą kioskuose būtų uždrausta. Teismas žurnalo leidėjams pagrasino, kad jei nepaklus, už kiekvieną parduotą žurnalo su pedofilų pavardėmis numerį, gaus po 10 000 eurų baudą.
2004-ųjų birželio 22-ąją prisiekusieji, tarp kurių buvo 8 moterys ir 4 vyrai, teisiamąjį M. Dutru ir du jo sėbrus paskelbė kaltais. M. Dutru nuteistas kalėti iki mirties, jo žmona M. Marten – 30 metų, narkomanas M. Lelivras – 25 metus. Prisiekusieji suabejojo tik dėl verslininko Ž. M. Niholio, kuriam tuo metu buvo 63 metai, kaltės. Galop verslininkui visi su pedofilija susiję kaltininkai buvo panaikinti, jis buvo nuteistas kalėti 5 metus už nedidelį kiekį narkotikų.
Paslaptingasis pedofilų klanas, jei jis ir buvo, liko nedemaskuotas. Dvi iš bunkerio išlaisvintos merginos, kurios tuo metu jau buvo pilnametės, liudydamos nepatvirtino, kad jas būtų kas nors daugiau, be M. Dutru, išnaudojęs, o kitų pedofilų klano įrodymų nerasta *
Mano galva, bene svarbiausia šioje siaubo filmus primenančioje istorijoje yra tai, ką, manyčiau, visai pagrįstai esu įvardijęs kaip pasaulietiškąjį laicizmą, amoralumą ir kriminofiliją, prie kurių vakarietiškoji visuomenė jau daug dešimtmečių kaip tik ir yra pratinama, visa tai pateikiant kaip toleranciją, žmogaus teises ir demokratiją! Taip įvairiausi iškrypėliai bei nusikaltėliai ir įvykdo šį, be abejo, patį didžiausią ir reikšmingiausią vertybiniais ir doroviniais savo padariniais žmonijos istorijoje perversmą, prilyginamą nebent tik pasaulio pabaigos situacijai. Tačiau toli gražu anaiptol ne mažesnį vaidmenį visoje šioje ypač liūdnoje ir pamokomoje istorijoje yra suvaidinusi ir pedagogika – ir pirmiausia visiems gerai žinoma teorine savo nuostata, jog visus ir viską galima išauklėti!
Filosofijos istorijoje ši panedukacionistinė idėja gerai žinoma ir kaip šviečiamoji, ir kaip marksistinė minėtosios, t. y. panedukacionistinės, nuostatos kryptys, kurios, kaip žinoma, visada buvo ir, matyt, tebėra pasišovusios ne tik šį pasaulį paaiškinti, bet ir jį pakeisti!
Šia prasme M. Dutroux kaip tik ir parodo, jog iš tikrųjų yra ne visai taip, o jeigu šią problemą dar kritiškiau ir principingiau įvertinsime, tai, ko gero, ir visai ne taip!
Antras nepaprastai svarbus momentas, išplaukiantis ne tik iš čia aptariamos istorijos kraupios dorovinės patirties, bet ir iš teisinėmis bei demokratinėmis save įvardijančiomis Vakarų valstybių patirtis, tai būtent tas nei sveiku, nei teoriniu protu nesuvokiamas teisinis liberalizmas, besiribojantis su teisiniu nihilizmu, kurio tiesioginis padarinys – pataikavimas nusikaltėliams, jų ,,teisių“ paisymas, kai jų aukoms nepripažįstama jokių teisių, kadangi nužudytieji ir nukankintieji jų jau nebeturi. Rezultatas – išankstinis, motyvuojamas tik ,,pavyzdingu elgesių“ šių žmogaus pavidalo monstrų priešlaikinis paleidimas iš įkalinimo vietų, sudarant jiems sąlygas dar ir dar – faktiškai, kiek tik patinka kartų! – vis nežmoniškiau ir šiurpiau nusikalsti. Maža to, kalėjimuose jiems sudaromos absoliučios sąlygos ne tik puikiai gyventi, maitintis ir sportuoti, bet ir rašyti apie visus šiuos savo nusikaltimus knygas, kitaip tariant, tapti ne tiktai garsenybėmis, bet dar ir milijonieriais. Taip moraliniai išsigimėliai, serijiniai žudikai ir prievartautojai demokratinę, liberalistinę visuomenę ne tiktai paverčia savo įkaitu, bet ir visų šių savo instinktų bei iškrypėliškų poreikių bendrininke. Ir tai mūsų laikais reiškia ir atspindi pačios šios visuomenės dorovinį ,,susidėvėjimą“, jos teisinį ,,susidvejinimą“, kadangi ir pati ši teisė galiausiai tampa jau ne teisė, kurios pagrindu iki šiol – bent jau istoriškai – buvo ginamos ir saugojamos dorų ir sąžiningų žmonių prigimtinės teisės: teisė į padorių visuomenės piliečių gyvybinį poreikį, į žmogaus vertą saugų ir laimingą gyvenimą, o institucija, sudaranti sąlygas tris, keturis septynis ar ir dar daugiau kartų daryti tą patį. Lietuvos rytas neseniai yra rašęs apie vieną iš tos pačios rūšies seksualinių prievartautojų ir žudikų Didžiojoje Britanijoje, sumušusių visus šios rūšies rekordus, kadangi ten veikiančios teisėtvarkos buvo palestas mažne dvidešimt kartų! Paskutinįjį kartą paleistas už ,,labai gerą elgesį įkalinimo įstaigoje, prieš sėsdamas į kalėjimą – ši kartą, ačiū Dievui, jau visam gyvenimui, padarė vėl ir tą patį: dar kartą išprievartavo pasigautą mergaitę ir žiauriai ją nužudė. Raudanti savo dukrelės motina kaip tik ir pasakė, kad kol Didžiojoje Britanijoje galiosianti ši nusikalstama teisinė praktika, tol nė vienas ir mūsų, auginančių vaikus ir vaikaičius nesame tikri ne tik dėl jų dorovės, bet ir dėl gyvybės!
Žinoma, kad tokio dorovinio bei teisinio ,,liberalizmo“ bei tokios ,,demokratijos“ anksčiau ar vėliau pradeda neapkęsti absoliuti dauguma tokios šalies piliečių ir taip atvedamas kelias įvairiausioms diktatūroms bei totalitarizmams.
Taigi, kaip matome, prie viso to, apie ką čia kalbėta, t. y. prie amoralios visuomenės konstravimo yra prisidėję ne tiktai šiuolaikinės Europos filosofai, teisininkai, bet ir pedagogai su šiuo savo, čia jau minėtuoju panedukacine ideologija, skelbiančia, kad visus ir viską galima išauklėti. Klausimas šiuo atveju būtų tik toks: kodėl iki šiol to vis dar tebėra nepadaryta? Atsakymas į tokį klausimą taip pat būtų daugmaž panašus: todėl, kad tai neįmanoma.
O neįmanoma kaip tik dėl to, jog žmogus kaip būtybė ir iš tikrųjų nėra ir niekada nebuvo toks, kokį jį jau daug šimtmečių bando vaizduoti įvairiausios pasaulio religijos, filosofijos ir pedagogikos! Kitaip tariant, visos vakarietiškosios laicistinės kultūros –grožinės literatūros, filosofijos, sociologijos ir pedagogikos garbinamasis homo sapiens, kurį W. Shakespeare`as vienoje iš savo didžiųjų dramų apibūdino kaip: gražna pasaulio ir visų dorybių viešpats, iš tikrųjų yra tik per visą žmonijos istoriją nesėkmingai bandomas sukultūrinti, civilizuoti ir sudorovinti gyvūnas – priešingai negu pastarieji – kuo toliau, tuo vis daugiau turintis instinktų sąlygojamų iškrypėliškų, išsigimėliškų poreikių bei troškimų, kuriems patenkinti taip pat kuo toliau, tuo labiau nesiskaitoma su jokiomis priemonėmis!
Žmonijos istorijoje žinomos dvi institucijos, kurios radikaliai ir palyginti ilgą laiką siekė pakeisti tokią žmogaus prigimtį. Viena iš jų, beje, bene ilgiausiai žmonijos istorijoje funkcionuojančių, be abejo, krikščionybė ir jai atstovaujanti Katalikų bažnyčia. Antroji – mūsų laikais jau akivaizdžiai žlugusi, užgesusi, išsikvėpusi ir pralaimėjusi – marksistinė filosofija.
Pirmoji iš jų, kaip žinoma, nuo pat savo atsiradimo visada siekė sudievinti patį žmogų, pateikdama tokį jo paveikslą Kristaus, šventųjų ir, be abejo, kulto tarnų, tariamai galinčių apseiti, pavyzdžiui, kad ir be santuokos, turto kaupimo, politinių intrigų, karų ir žudynių. Abi jos žlugo. Ir žlugo kaip tik dėl to, jog taip ir neatsilaikė prieš gyvūniškajai, o ne dieviškajai ar visuomeninei žmogaus prigimčiai būdingą biosocialinių instinktų spaudimą.
Šia prasme marksizmą, kaip žymiai vėliau atsiradusį pseudoreliginį socialinį mokymą, ir iš tikrųjų tikslinga ir visiškai pagrįsta lyginti su krikščionybe, pabrėžiant tą aplinkybę, jog pati marksistinė filosofija ir pasaulėžiūra yra ne kas kita, kaip vienas iš bandymų pakeisti neefektyviai funkcionuojančią religinę krikščioniškąją ir pasaulietinę etiką marksistine, visą kaltę už ,,nuodėmingą“ žmogaus prigimtį suverčiant ne pirmiesiems žmonijos tėvams nusikalstamam lengvabūdiškumui susigundžius uždrausto rojaus sodo vaisiais ir jų paragaujant, o ekspropriatoriškajai iki tol pasaulyje viena kitą keitusioms socialinėms santvarkoms, iškreipiančioms dorybingąją bendruomeninę ir visuomeninę homo sapiens prigimtį. Kitaip tariant, sutapatindamas pasaulyje siaučiantį Blogį ne su antgamtinio prado, įvardijamo kaip Piktoji dvasia veikla ir kėslais, o su privatine nuosavybe, K. Marksas, kaip mažiausiai keturias kartas siekiančių žydų rabinų provaikaitis, manėsi išsprendęs ir rojaus visai ateities žmonijai sukūrimo žemėje problemą!
Štai dėl ko ir Rusijos bolševikų bei ,,viso pasaulio proletariato“ vadas V. Leninas buvo įsitikinęs, jog marksizmas, skirtingai negu visos kitos iki tol buvusios religijos ir filosofijos esąs būtent ta tikrai mokslinė filosofija, kuri be kitų savo ,,moksliškumo“ ekvivalentų – ekonomikos ir matematikos taikymo – neturinti dar ir,,nė gramo etikos“! Nepaisant to, būtent marksizmo kaip filosofijos ir pasaulėžiūros bolševikinis taikymas Sovietų Sąjungoje parodė, jog kaip teorija marksizmas viso labo esąs tiktai dar viena pseudoreliginė utopija, o kaip praktika – tik kaip totalitarinė baudžiava ir vergovė kuri pagal savo socialinio ir dorovinio išsigimimo lygį toli pranoksta tradicinę caro laikų imperijos ekonominę, socialinę ir politinę prievartą bei kontrolę.
Katalikų bažnyčia, kuri jau daugiau kaip du tūkstantmečius kalbanti ir skelbianti neišvengiamą Dievo karalystės žemėje atėjimą ir krikščioniškosios dvasios, krikščioniškąja artimo meile grindžiamo žmonių dorovingumo pergalę visose šiose srityse pasiekė ne ką daugiau.
Čia turiu galvoje ne tik dar švento Augustino propaguotąją Dievo karalystės – civitas Dei – atėjimą Romos imperijoje, bet ir tai, su kuo Katalikų bažnyčia ypač skaudžiai susiduria mūsų laikais – permanentiniais, pasauliniu mastu aukščiausius Bažnyčios hierarchus liečiančius, plačiai pasaulyje nuskambėjusius pedofilijos skandalus ne tiktai JAV, Brazilijoje, Lenkijoje, Airijoje, Austrijoje ir t. t.
Pavyzdžiui, Lietuvos ryto publikacija, įvardinta kaip ,,Pratrūkusi pedofilų aukų kančia nuaidėjo ne tik bažnyčių tyloje“, verčia manyti, jog netgi tokia paties Kristaus inicijuota dorovės institucija kaip Katalikų bažnyčia, vis dažniau susiduria su permanentiškai didėjančiu tikinčiųjų nepasitikėjimu. Ir visa tai dėl tos pačios priežasties.
Kita vertus, dėl su berniukų tvirkinimu ir prievartavimu susijusių ir teismuose pralaimimų bylų per tūkstantmečius Bažnyčios sukauptas turtas šiandien švaistomas išmokant milijardines sumas tiems šventųjų ištvirkėlių pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – berniukų bažnytinių chorų, mokyklų, globos namų – net ir kurčnebylių: juk nepasiskųs! – auklėtiniams, išdrįsusiems ilgiau nebetylėti. Daugelis iš jų, pasirodo, jau spėję ir užaugti, tačiau taip ir neįstengę pamiršti tų nuoskaudų ir pažeminimų, kuriuos jie patyrė iš labiausiai gerbtinų ir vos ne šventaisiais laikytų Dievo tarnų! Galbūt ir dėl to kai kuriose Europos valstybėse vis dar tebegalioja iš ankstyvųjų viduramžių paveldėta teisinė norma, jog už panašaus pobūdžio nusikaltimus padariusių dvasininkų pasaulietiniai teismai negalintys teisti.
Žmogus, kad ir kaip mes– dažniausiai visiškai nepagrįstai – jo dvasinę ir fizinę prigimtį aukštintume, niekada nebuvo vien tik gražna pasaulio ir visų dorybių viešpats, kaip nebe tam tikros ironijos kalbėdamas apie tai garsiojoje savo tragedijoje Hamletas yra išsireiškęs W. Shakespeare`as. Tačiau, išskyrus mūsų laikus, žmonijos istorijoje dar niekada nebuvo taip, kad tokie įvairiausio plauko nusikaltėliai – vadinamieji serijiniai žudikai, prievartautojai, seksualiniai maniakai ir t. t., taip būtų globojami, nors kiekvienam sveiko proto žmogui turbūt nė aiškinti nereikia, kad visas šias, Vakarų demokratijų taip puoselėjamas ir garbinamas žmogaus teises taip pat gali turėti ir jomis naudotis šiurpiausių nusikaltimų nepadariusieji žmonės. Deja, pagal dabar galiojančią teisinę praktiką, straipsnio pradžioje minėtasis M. Dutroux taip pat yra ne nusikaltėlis, o tik kitoks žmogus, turintis kitokių seksualinių poreikių. Todėl galbūt ir minėtajam M. Dutroux labiau negu kalėjimai, iš kurių jis vis viena buvo paleistas anksčiau laiko ,,už itin pavyzdingą elgesį“, kitokių, t. y. netradicinių seksualinių orientacijų padėtų ne jie, o, pavyzdžiui, poterių kalbėjimas, kūno marinimas – šventoji atgaila?
Įdomumo dėlei priminsiu, jog šv. Augustinas, išgarsėjęs kaip bene vienintelis šventasis, savo Išpažinimuose aprašęs visas tas kančias, su kuriomis šventumo siekiantis ir vien tiktai Dievą regėti trokštantis vyras susiduria kovodamas su savo kūno geiduliais, prašydamas šios Aukščiausiojo malonės, yra Jam išreiškęs ir štai tokį pageidavimą: ,,Suteik man širdies tyrumo ir susilaikymo tvirtybės, bet neskubėk!“*
Dievas, žinoma, išklausęs šių palyginti dar neseno Augustino maldų ir visa tai jam suteikęs šventajam sulaukus jau žymiai garbingesnio amžiaus, t. y. tuomet, kai šis jau buvo pasisotinęs ir savo sugulovės meile, ir nesantuokinio sūnaus auginimo rūpesčiais, ir tikrai buvo pasirengęs vien tik Dievą regėti ir jam tarnauti.
Mūsų krašte apie katalikų dvasininkų seksualinę dorovę bene pirmasis kritiškai atsiliepęs autorius buvo garsusis lotyniškai rašęs šešioliktojo amžiaus LDK šviesuolis Mykolas Lietuvis. ,,Jeigu mūsų kunigai susilaikytų bent tris dienas prieš pakylėdami kieliką, jie gyventų švenčiau, negu dabar dėdamiesi šventais, o iš tikrųjų keldami gašlias puotas. Bet aš, tiek daug žmonių supykdęs, nebenoriu prieš save sukelti kunigų, kuriems mes turime būti paklusnūs ir savo nuodėmes išpažinti. Todėl pakaks ir to, ką nurodžiau“.*
Vadinasi, nors kartą per visą žmonijos istoriją imkime ir pamąstykime, ką iš tikrųjų gali bet koks ugdymas ar tobuliausia pedagogika iškrypusios, instinktų valdomos biologinės prigimties žmonių atžvilgiu, jeigu net ir karščiausias krikščioniškasis tikėjimas į Dievą, kai ir katalikybės skelbiama predestinacine dieviškojo pašaukimo kunigiškajai tarnystei idėja nieko iš tikrųjų pakeisti negali?
3. Lietuva ir pasaulis: zero nation and zero civilisation.
Pasirinkdamas antrajam straipsnio poskyriui būtent tokį pavadinimą, esu priverstas kuo skubiau pridurti, jog būtent taip įvardindamas ir apibrėždamas Lietuvos ir pasaulio situaciją bei santykį, nieko nenoriu įžeisti ar pažeminti. Priešingai – tai viso labo tik verbalinė priemonė apibrėžiant ir konceptualizuojant, susisteminant ir pačią šią, bene svarbiausią ir reikšmingiausią lietuviams kaip tautai ir Lietuvai kaip valstybei problemą. Ir taip yra dėl to, jog kiekvienos pasaulio tautos, arba etnoso, ir jų kaip politinės santalkos, arba valstybės, likimui ir išlikimui.
Senieji mūsų protėviai baltai, vadinasi, ir lietuviai kaip tauta bei Lietuva kaip valstybė su šia problema yra ypač susijusi ir netgi išskirtinai glaudžiai – ir štai kodėl. Ir pirmiausia dėl to, kad didžiąją dalį gyvenimo jiems skirto laiko tolimieji mūsų protėviai praleisdavo miškuose – tarp žmogaus rankos dar neliestos gamtos – S. Daukanto taip vaizdingai aprašytų girių, pelkių, lieknų, ežerų ir upių. Ir tai, anot garsiosios mūsų antropologės M. Gimbutienės, trukę tikrai ne mažiau kaip 3 – 4 tūkstantmečius iki Kristaus! Vadinasi, ir kaip nors neigti, nutylėti ar ignoruoti šios pirmapradės gamtos baltų, vadinasi, ir lietuvio dvasiai, jo etniniam identitetui darytą poveikį tiesiog beprasmiška.
Baltų įžengimas į istoriją prasideda tada, kaip naująją – Kristaus – religiją perėmusios senovės slavų, germanų ir kitos Europos tautos popiežiams raginant pradėjo permanentinę religinę ir karinę ekspansiją į baltų kraštus. Ši ekspansija vien tik prieš Lietuvą, nekalbant jau apie anksčiau nukariautuosius prūsus ir latvius, užtruko beveik 130 metų.
Faktiniais nugalėtojais šiame kruviniausiame iš visų lietuvių kariautų karų – vien tiktai Žalgirio mūšyje žuvo maždaug kas ketvirtas lietuvis – pagrįstai laikoma tiek Lietuva, tiek ir Lenkija. Lygiai taip pat būtų keblu ir kaip nors šios istorinės pergalės deramai neįvertinti. Nepaisant to, negalima užmiršti ar tinkamai neįvertinti, pavyzdžiui, kad ir to fakto, jog už šią pergalę vertybine ir dorovine prasme lietuviai sumokėjo nepaprastai daug.
Ir pirmiausia, žinoma, – savo politine nepriklausomybe, kadangi būtent nuo Jogailos pasirašytosios vedybinės personalinės sutarties su Lenkijos karalaite Jadvyga laikų Lietuva kaip valstybė nustojo egzistuoti, kadangi ir iš tikrųjų tapo tik Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kraičiu, šiam viso labo siekiant ne kunigaikštiškosios, o karališkosios karūnos. Kitaip tariant, būtent šias nelygiavertes vedybas ne vien tik Lietuvos, bet ir viduramžių Europos valstybių politinėje teisinėje praktikoje derėtų laikyti precedento neturinčiomis, kadangi pagal patriarchalinę – Romos imperijos laikus siekiančią – Europos tautų ir valstybių teisę kraitį tekėdama už vyro atsineša moteris, o ne vyras.
Jogaila kaip užkurys, ateinantis į Lenkijos karalystės dvarą dinastijos pratęsimo tikslu, be abejo, neturėjo to daryti. Štai ką apie visą šią ,,tamsią“ istoriją ir josios politines, socialines bei dorovines peripetijas rašo mūsų tautietė istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė: ,,Lenkų karaliaus vainikas Lietuvai brangiai kaštavo. 1385 m. rugpjūčio 14 d. lietuviai Krėvos pilyje po ilgų derybų ir ginčų pažadėjo lenkams: visas Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti (kurs. mano. – J. B.) prie Lenkijos, Lietuvą apkrikštyti; atgauti Lenkijai žemes, kurias, kurias kiti kaimynai nuo jos buvo atplėšę; grąžinti lenkams visus jų belaisvius; sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui didelius pinigus – atsilyginti jam, kad Jadvyga netesėjo žodžio. Tik vėliau paaiškėjo, kad toji sąjunga buvo naudinga ne Lietuvai, bet vien Lenkijai“*
Vienas iš iškiliausių mūsų filosofų – S. Šalkauskis apie šią Lietuvos – Lenkijos personalinę uniją taip rašė: ,, Iš esmės sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo pragaištinga. Tegul čia mūsų neapgauna Lenkijai arba Lietuvai galėjęs iškilti poreikis vienytis kovai su teutonų riteriais; tokios sąjungos būtinybė nei teoriškai, nei praktiškai nepateisina vienos valstybės inkorporavimo į kitą, nes tos sąjungos tikslas buvo išsaugoti kiekvienos valstybės nepriklausomybę“*.
Tokiomis štai istorinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis kaip tik ir prasidėjo didysis mūsų apsijuokimas, kuris, manyčiau, tęsiasi iki šiol.
Dėl tos pačios priežasties ir buvusio Prancūzijos prezidento F. Mitterando žodžiai, pasakyti apie lietuvius, kaip apie ,,vargšus žmones, visą laiką gyvenusius svetimųjų politinės ir socialinės priespaudoje, kurie viską sugadins“, be abejo, yra teisingi ir pagrįsti, kadangi kiekvienos tautos laisvę, lygiai kaip ir jos piliečių, o ne valdinių, sąmoningumą bei visavertiškumą sąlygoja, formuoja ir lemia tautos ir valstybės laisvė ir nepriklausomybė, kurią lietuviai nuo šios personalinės unijos sudarymo laikų kaip tik ir prarado!
Maža to. Kiekviena tauta ir valstybė pasaulio istorijoje išlieka tik tiek ir tik tokiu mastu, kokiu ji kaip tik ir įstengia apginti šiuos savo laisvės bei savarankiškumo garantus: teritoriją, kalbą, religiją, papročius ir kultūrą. Vadinasi, visa tai, ką ši ponijinė Lietuva per ištisus šimtmečius ir iš tikrųjų sugebėjo apginti, pirmiausia kaip tik ir buvo patriarchalinio baudžiavinio lietuvių valstiečių kaimo kultūra, išsaugojusi lietuvių kalbą ir žodinę liaudies kultūrą, įvardijamą kaip tautosaka. Tuo tarpu tūkstantmečiais kurtą ir puoselėtą prabaltiškuosius laikus siekiančią ikikrikščioniškąją lietuvių religiją bei su ja kuo glaudžiausiai susijusią pasaulėžiūrą, o kartu – ir etiką bei estetiką mes praradome. Praradome ir sulenkėjusia tapusią mūsų krašto aristokratiją , nekalbant jau apie teritoriją, kuri, nepaisant mūsų laikų istorikams būdingo didžiavalstybinio pasipūtimo traktuojant LDK istoriją, de facto ir de jure tikrai jau nebebuvo Lietuva, o tik Rzeczpospolita – vadinamosios Abiejų Tautų Respublikos teritorija, politiškai, sociališkai ir kultūriškai dominuojama lenkų bei jų didžiavalstybinių interesų. Tuo tarpu mąstant pagal dabartinių mūsų istorikų siūlomą LDK istorijos interpretaciją, lygiai taip pat galėtume, pavyzdžiui, didžiuotis, tačiau kažkodėl to nedarome, kad Lietuvai tapus šios, iš tikrųjų bekraštės euroazijinės Rusijos imperijos sudedamąja dalimi jos imperatorių be kitų didingų titulų, turėjo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardą! Nepaisant to, jau po 1831 m. pralaimėto sukilimo šis ,,LDK kunigaikštis“, nė kiek nesivaržydamas ir neapgailestaudamas, įsakė jį uždaryti, o po 1863 m. sukilimo – ir kuo negailestingiausiai susidoroti ne tik su pačiais sukilėliais, bet ir su jų šeimų nariais – karti, tremti, uždrausti lietuvišką spaudą ir t. t.
Visa tai, kas čia paminėta, lygiai kaip ir apie tai, ką netgi išvardinti čia neužtektų vietos, skatinte skatina dar kartą susimąstyti ir apie šio stulbinančio mūsų, lietuvių – su precedento politinėje Europos valstybių istorijoje neturinčio naivumo istorines, socialines, intelektualines ir dorovines priežastis. Viena iš jų neabejotinai buvo ta, kad Lietuva į savo politinę, socialinę ir istorinę būtį atėjo tiesiog iš pirmapradžio miško. Apie visa tai dabartiniai mūsų istorikai, kultūrologai, politologai ir sociologai, beje, labai nemėgsta ir nenori kalbėti. Nepaisant to, nei nutylėta tiesa, nei plačiai išreklamuotas melas, deja, nesusikeičia vietomis! Kitaip tariant, pamatinė, kaip ir prieš daugelį amžių, taip ir dabar mūsų, lietuviškojo, identiteto problema tebėra iš esmės ta pati: nacionalinė, tautinė valstybė mums kaip buvo, taip ir pasiliko ir terra incognita, ir persona non grata.
Dėl tos pačios priežasties mes visada taip lengvai su ja ir ,,atsisveikiname“ – nesvarbu, ar tai būtų personalinė Jogailos ir Jadvygos unija, ar 1795, ar 1940 metai! Ir tik tada, kai tie svetimieji mums pradeda dyžti devynis kailius dar įnirtingiau ir dar nuožmiau nei mūsų pačių ponai, mes ir vėl suskantame kovoti už savo tautinę nepriklausomybę! Kodėl taip visada yra ir niekada nesikeičia, nelyginant kokia gravitacinė konstanta ar šviesos greitis tuštumoje?
Kaip žinoma, pirmasis istorinis liudijimas apie vadinamuosius aisčius mus yra pasiekęs dar iš romėnų istoriko Tacito raštų: ,,Iš antikos rašytojų germanų kaimynus estijus ir estijų tautas (aestii, Aestiorum gentes) bene pirmasis paminėjo romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. Apie 98 m. užbaigtame jo veikale Germania rašoma, kad „dešiniajame savo krante
Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdarai yra tokie pat kaip svebų, tačiau kalba artimesnė britų kalbai. Jie garbina Dievų motiną. Kaip savojo tikėjimo ženklą nešiojasi šernų atvaizdus, kurie [estijams] atstoja ginklus ir […] net priešų maišatyje saugo deivės garbintoją. Kalavijus vartoja retai, dažniau – vėzdus“. Toliau Tacitas rašo, kad estijai „ieško naudos tiek jūroje, tiek seklumose, o pačiame [jūros] krante renka gintarą, kurį jie patys vadina žodžiu glesum ir parduoda neapdirbtą“. Anot romėnų rašytojo, estijai „javus ir kitus laukų vaisius augina rūpestingiau, o žemę įdirba geriau, negu nerangūs germanai“*. Tačiau pats šis tekstukas nepateikia tikrų faktų ir tikrų žinių apie tai, kad čia Tacitas kalba būtent apie baltus – tolimuosius mūsų protėvius. Nepaisant to, jo išsakyta mintis, jog vadinamieji estijai (o gal čia apskritai ne aisčiai, o estai?) esą rūpestingesni negu tingūs germanai, glostė ne vieno mūsų tautinio patrioto, o juo labiau – romantiko širdį!
Žymiai konkretesnę, dėl to ir mažiau abejonių keliančią mintį, kam ji iš tikrųjų skirta, apie mūsų protėvius yra išsakęs M. Pretorijus. ,,Negalima nutylėti, – rašo A. Vyšniauskaitė, – ir ankstesniojo (jeigu tai iš tikrųjų M. Pretorijaus) darbo ,,Žinios apie lietuvių būdą ir gyvenimą“. Jo autorius gana drastiškai apibūdina Mažosios Lietuvos lietuvius valstiečius: jie tarsi vilkai, niekada nepasisotiną, mintą nevėtytų rugių duona, ,,nes gryna duona jiems tėra sapnas“, bemaž nekramtę ryją kietus juoduosius žirnius, kad labiau pasisotintų, valgą varnų, pelėdų, lapių ir vilkų mėsą, dirbą tik pavaryti, nes šiaip esą tingūs (kurs. mano – J. B. ); susižeidę ant žaizdos dedą purvo, patys susitvarstą kojų ir rankų lūžius ir neduodą uždirbti barzdaskučiams, kas šeštadienį periąsi vantomis karštai prikūrentose pirtyse, vedąsi ten ir visai mažus vaikus; jie retai besimeldžią, daugiau dūsaują dėl savo gyvulių negu dėl sielų…“*.
Ir vis dėlto didžiai nusidėčiau istorinei tiesai, jeigu ta pačia proga nepacituočiau dar vieno autoriaus, kuris, kaip žinoma, yra palikęs bene palankiausią seniesiems baltams, tikriau sakant – prūsams dorovinį vertinimą: jo vardas Adomas Bremenietis.
Įvardindamas prūsus kaip homines humanissimi, jis nurodo, jog šie didvyriškai gelbsti jūroje skęstančius ar piratų užpultuosius, griežtai laikosi tradicinių (ikikrikščioniškųjų ) dorovės normų ir t. t. ,,Aukso ir sidabro nevertina…daug pagirtinų dalykų būtų galima pasakyti apie šiuos žmones, ypač apie jų moralę, jeigu tik jie tikėtų Kristų, kurio misionierius žiauriai persekioja“*.
Iš šios citatos pirmojo teiginio, konstatuojančio, jog aukso ir sidabro nevertina, galime daryti prielaidą, jog ir visi senieji baltai, ne tiktai prūsai, net ir krikščioniškosios ekspansijos į baltų žemes laikais vis dar laikėsi per tūkstantmečius susiformavusių prabaltiškųjų dorovinių ir pasaulėžiūrinių normų, kurių tikrasis turinys ir paskirtis buvusi dvejopa: darniai, dorovingai sugyventi su juos supančia gamta ir su savo artimu. Štai ką plačiau apie tai kalba didžioji mūsų etnologė M. Gimbutienė: ,,Prieškrikščioniškaisiais laikais religija buvo universali, kolektyviškai sankcionuojama. Religija buvo gyvenimas ir gyvenimas buvo religija, visiems priimtina, suprantama. Pacituosiu pora sakinių iš Tupešų Jono straipsnio apie senąją latvių religiją – dievturybą, kuris lygiai vienodai liečia ir lietuvius. ,,Jeigu senieji latviai būtų užklausti, kas yra jų tikėjimas, tai jiems būtų visiškai nesuprantamas klausimas. Jų religija buvo pats jų gyvenimo būdas. Nereikėjo vargintis nei su abstrakčiomis dogmomis, nei su jas analizuojančiais kanonais. Aukščiausias tikslas buvo gyventi harmoningai su gamta ir su bendruomene“*.
Vadinasi, belieka tik pasidomėti, kas gi iš tikrųjų atsitinka, kai tokia, pavyzdžiui, kaip senovės baltai, ikikolumbinės Amerikos indėnai, lygiai kaip ir visi kiti – patys įvairiausi senojo pasaulio etnosai, turintys analogišką kelių tūkstantmečių senumo gamtos ir savo artimo dorovingo ir harmoningo bendravimo sakralinę patirtį susiduria su šia, iki dantų ginkluota, naujosios – artimo meilės, įvardijamos kaip krikščionybė, religija bei pasaulėžiūra, grindžiama grubia, negailestinga prievarta, neperveikiama karine galia bei teritorine ekspansija?
Atsakymas labai paprastas, aiškus, pačios šių etnosų, tautų istorijos bei likimo patvirtintas: jos žlunga. Ir nebūtinai tik kaip nukariautos bei pavergtos, kaip tatai atsitiko, pavyzdžiui, prūsams ar latviams, nes kartu su kalaviju, šarvuotais ir iki dantų ginkluotais naujosios religijos raiteliais atnešama ir visiškai nauja vertybinių, pasaulėžiūrinių vaizdinių bei orientacijų sistema. Pavyzdys – senovės Romos imperija, kuomet kartu su imperatoriaus Konstantino įdiegta krikščioniškąja valstybine religija tradicinė romėnų kario užkariautojo etika bei josios pagrindu susiformavusi vertybių sistema buvo pakeista iš Romos vergų ir atleistinių pasaulio kilusia vergiškojo nuolankumo dieviškajai galiai ir žmogaus likimui etika.
Kalbėdama apie krikščionybės įvedimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje istorines, socialines ir pasaulėžiūrines aplinkybes, M. Gimbutienė pabrėžia, kad oficialiai 1387 m. apkrikštytoje, krikščionybė kaip reali vertybinių bei dorovinių vaizdinių sistema ima reikštis, t. y. funkcionuoti ne anksčiau kaip XVI a.*
Nuo to laiko ji ir pradėjo žlugti. Ir štai kodėl: senąjį, prabaltiškąjį harmonijos tarp gamtos ir žmogaus mitologinį vaizdinį pakeitė diametraliai priešingas – krikščioniškasis tikrovės kaip būčių hierarchijos, paties Dievo sankcionuotasis vaizdinys. Štai kas apie tai, pavyzdžiui, yra sakoma Senajame Testamente: `,,Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją. Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“*.
Tačiau bene baisiausia buvo tai, jog tas pats – tik jau kaip socialinės hierarchijos principas – feodalinėje, socialinių luomų stratifikacija grindžiamoje ir ją ginančioje bei įtvirtinančioje valstybėje buvo pritaikytas ir žmonėms!
Kitaip tariant, beveik 130 m. trukęs senovės lietuvių ir abiejų krikščioniškųjų ordinų – kryžiuočių ir kalavijuočių – karinis konfliktas, pareikalavęs daugiau kaip milijono mūsų protėvių gyvybių, nuėjo šuniui ant uodegos! ,,Nuo Vyslos iki lietuvių žemių vyko žudynės ir baisūs niokojimai. Lietuviai ir prūsai neteko per milijoną žmonių. Tai buvo tikras genocidas, sunaikinęs jotvingius, prūsus ir kitas baltų gentis“*
Tačiau baisiausia vis dėlto buvo tai, kad kartu su krikščionybe į Lietuvą atėjo ir baudžiava. Hierarchinis krikščioniškosios filosofijos ir pasaulėžiūros sankcionuojamas požiūris į gamtą, kurios viršūnėje pastatomas žmogus, konkrečiu atveju papildomas dar ir feodaline luomine hierarchija, kurios pagrindas – socialinė, politinė ir prigimtinė žmonių tarpusavio nelygybė: baudžiauninkas čia nėra lygus bajorui, o bajoras – didikui, ar juo labiau – karaliui.
Visa tai iš pagrindų keitė per tūkstantmečius nusistovėjusią paritetinę pasaulio bei gyvosios gamtos sampratą, sankcionuotą ikikrikščioniškosios baltų mitologijos, o pati ši samprata, kurią per kartų kartas tolimieji mūsų protėviai suvokė ir vertino kaip sacrum, buvo sutapatinta su nuodėme, nusikaltimu – negailestingai naikinant visa tai, su šiais ikikrikščioniškaisiais religiniais tikėjimais buvo susiję ar juos simbolizavo.
Visa tai, be abejo, turėjo tiesioginės, lemiamos įtakos ir lietuvio neofito požiūriui į savo paties valstybę – atitolusią ir susvetimėjusią jo atžvilgiu jėgą, kuri pagal savo prigimtį nieko neduoda, tik viską atima!
Šio savo požiūrio į jų pačių valstybę lietuviai nepakeitė ir iki pat mūsų laikų: iš čia ir istoriškai neperveikiamas lietuvių baudžiauninkų įprotis žiūrėti į savo valstybę kaip į pono kiemą: ką tik pamatei negerai padėtą, tą ir gvelbk – nesvarbu, ar tai būtų pono miškas, ar kitoks jo turtas!
Ta pačia proga tikslinga dar ir dar kartą prisiminti, pavyzdžiui, kad ir tą faktą, jog personalinė LDK unija su Lenkijos karalyste mums visiems laikams užkirto galimybę tapti protestantiškąja šalimi – ir pirmiausia dėl to, kad nė viena iš slavių valstybių, kaip žinoma, niekada nebuvo ir nėra protestantiška. Tai reiškia, jog būtent protestantizmas kaip išskirtinai šiuolaikiškai ir modernistinė krikščioniškosios etikos ir pasaulėžiūros ideologija, priešingai negu katalikybė, reikalaujanti nekrauti turtų čia, žemėje, o rūpintis būsimuoju gyvenimu po mirties, paskelbia ir įtvirtina diametraliai priešingą ir šia prasme unikalią, Dievo vardu sankcionuotą dorovinę nuostatą, jog doru, sąžiningu darbu užgyventas turtas patinkąs Dievui!
Minėtoji protestantiškosios etikos ir pasaulėžiūros ypatybė, kaip apie tai vienas iš pirmųjų kaip tik ir yra prabilęs garsusis M. Weberis*, ypač pradiniu – protestantizmo kaip religinės etikos ir pasaulėžiūros įsitvirtinimo ir steigimosi laikotarpiu – nugalėjusio protestantizmo kraštuose, be jokios abejonės, suvaidino išskirtinį vaidmenį.
Lietuvai, kaip žinoma, ir čia nepasisekė: laimėjome nebent tik tiek, kad kovai su naujosios, protestantiškosios, religijos idėjomis LDK buvo įsteigtas Vilniaus universitetas. Tačiau kadangi nuosavybę šventa ir neliečiama, vis dėlto padaro ne įstatymai, o religinis ir pasaulėžiūrinis tuo įsitikinimas, tai ir bolševikinis – prichvatoriškasis – į ją požiūris per visą Lietuvos istoriją tebelieka galioti, o apie šio požiūrio įsiviešpatavimą absoliučiai visose visuomenės gyvenimo srityse šiuolaikinėje Lietuvoje, apie ką mums kasdien kaip tik ir praneša tiek mūsų krašto laikraščiai, tiek radijas ir televizija.
Per tai mes, tiesą sakant, galiausiai išnyksime ir kaip tauta, ir kaip valstybė. O dabar pasižiūrėkime kaip, kokiais būdais ir formomis visa tai, pavyzdžiui, atsispindi mūsų raštijoje per visą šio nelaimingo krašto istoriją.
Vienas iš pirmųjų būtent apie tokio pobūdžio ir turinio visuomenės susvetimėjimą visu balsu prabilo lotyniškai rašęs XVI a. humanistas Mikalojus Husovianas:
Tie, kurie pareigas eit sargų turėjo ir sergėt
Drasko ir plėšia savųjų kaimenę, pavestą jiems
——————————————————–
Niekas nemato, kokia visiems mums nelaimė grasina
Ir kokioj nelemtoj būklėj valstybė yra.*
Ženkime per šimtmečius toliau, arčiau mūsų laikų. M. Husoviano ir M. Lietuvio – dviejų ryškiausių XVI a. LDK švietėjų ir intelektualų perspėjimai apie valstybei gresiančius pavojus nė kiek nesujaudino ir nepaveikė lovelaso ir įvairiausių medžioklės malonumų ieškotojo karaliaus Žygimanto Augusto. Todėl ir atsitiko tai, apie ką šie du tos epochos šviesuoliai nuolat kalbėjo, siekdami jo šviesiausiąją karališkąją malonybę persergėti bei įspėti. Nekreipė į analogiškus perspėjimus reikiamo dėmesio ir po jo buvusieji Abiejų Tautų Respublikos valdovai – ponų sauvalė, ūkinė, politinė ir dorovinė suirutė krašte tolydžio didėjo, augo ir plėtėsi, kol galiausiai ir pačios šios Respublikos neliko!
Devynioliktasis amžius. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje, egzistuojanti jau tik kaip Šiaurės Vakarų Kraštas. Ir štai 1849 m. rašytas S. Moravskio eilėraštis:
Kas ta šalis? Kur už parankės vaikšto
Tarsi dvyniai – banditas ir kvailys,
Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku…
Kas ta šalis?
Kas ta šalis, kurioj delnai teisėjo
Taip niežti, kad vis kišk, kitaip atims
Avis ir jaučius, arklius atbildėjęs;
Kas ta šalis?
Tu nežinai? Staiga visai aptemo
Tau akys? Betgi pagaliau išvysk!
– Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė,
Mana šalis!*
Ženkime dar arčiau link mūsų laikų: pirmoji mūsų nepriklausomybė. Išsivadavome iš beveik 125 metus mus slėgusios, trėmusios, naikinusios ir rusinusios caro imperijos gniaužtų. Ir štai vienas iš pirmosios mūsų nepriklausomybės dorovinis vertinimų, pateiktų ne kieno nors, o didžiojo mūsų nepriklausomybės dainiaus – kunigo Jono Mačiulio-Maironio. Eilėraštis Kai kam:
Pelningai duosnios labdarybės metu
Ir kryželiais Didžiojo karo
Kai kur kai kas
Suskubo gudriai komiteto vardu,
Kurs gerą visuomenei daro,
Pasukt ir savąją pusę raktu,
O trindamas baltas rankas,
Prie aukso naudos pasišildęs,
Dabar jau pirklys pirmos gildės.
Ne vienas, kai kas*.
Į šį, neabejotinai daugiausia lietuvių valstybei, tautai ir tautinei kultūrai davusį pirmosios nepriklausomybės dvidešimtmetį, taip pat įeina ir vadinamoji lašinių skutimo istorija, ir prekyba narkotikais (ypač su Rusija), ir nepasibaigiančios valstybės iždo vagystės, sukčiavimai, politinis keliaklupsčiavimas prieš sovietus bei didžiąsias Vakarų Europos valstybes, administracinis karjerizmas, neišskiriant iš šių blogybių tarpo ir paties begėdiškiausio meilikavimo naujai iškeptam ,,tautos vadui“ bei dar labai daug kas.
Meniniu lygiu apie visa tai ypač talentingai prabylama tiek P. Vaičiūno Patriotuose“, tiek ir V. Mykolaičio – Putino romane Krizė.
Kitaip tariant, ir visa ši Lietuvos valstybę 1940 m. ištikusi politinė krizė ne mažesne dalimi negu stalinizmo vykdoma imperialistinė grobiamoji politika buvo sąlygota ir visiško Lietuvos visuomenės nusivylimo arogantiška, nekompetentinga, prasivogusia ir prasilėbavusia smetonine valstybine valdininkija. Štai dėl ko, prabėgus vos dvidešimt metų nuo antrosios mūsų nepriklausomybės paskelbimo, negali nesupurtyti šiurpuliai vien tik sužinojus, jog jau daugiau kaip 61% mūsų tautiečių išdidžiai pareiškia, jog pasikartojus 1940 m. mūsų tautą ir valstybę ištikusiai nelaimei, neitų jos ginti!
Vadinasi, mes ir iš tikrųjų, kaip pasakytų G. Hegelis, ne tik kad nesugebame pasimokyti netgi iš savo pačių istorijos, bet ir esame pati tikriausia, jo išpranašautoji, neistorinė tauta. Tai taip pat reiškia, jog ir antrosios mūsų nepriklausomybės laikų politinis elitas, valstybinė biurokratija yra tokia pati, o gal net dar labiau morališkai supuvusi, kadangi, regis, dar taip neseniai ta pati lietuvių tauta beginklė stojo prieš jų kūnus triuškinančius Blogio imperijos tankus ir šią nepriklausomybę apgynė, tuo tarpu dabar, t. y. vos po dvidešimt metų, netgi tų pačių asmenų atstovaujama valdžia jau yra tapusi neapykantos, paniekos ir nesiliaujančių patyčių objektu!
Visa tai rodo, kad lietuviai kaip tauta ir kaip valstybė ir iš tikrųjų vis dar tebeegzistuoja ne istoriniame ir socialiniame laike, kaip visos kitos Vakarų Europos šalys, kurių dorovinį, politinį ir socialinį identitetą sudaro pilietiškumas, paveldėtas net iš senovės Romos respublikos ir imperijos teisinės praktikos, tuo tarpu Rytų Europos, neišskiriant iš jų tarpo nė Lietuvos – religinė-mesianistinė pasaulėžiūra bei pasaulėjauta. Dėl tos pačios priežasties čia iš valdžios visada reikalaujama to, ko ji niekada neturėjo, neturi ir negali turėti –altruizmo ir pasiaukojimo savo tautos labui. Atsikeršydami už visas šias niekaip nepasiteisinančias viltis ir lūkesčius, visada ir visur virstančias tik nusivylimais, nuoskaudomis bei neišvengiamais praradimais, šie, anot čia jau minėtojo Prancūzijos prezidento F. Mitterando, ,,šie nelaimingi žmonės“ pradeda elgtis ne kaip piliečiai, o kaip smėlio dėžėje susipešę ir įsiskaudinę vaikai, keršydami jų pačių išsirinktajai valdžiai vakariečiams ir iš tikrųjų nesuvokiamu būdu. Šia prasme, pavyzdžiui, protestantizmo laikus siekiančiai anglosaksiškajai demokratijai ir visuomenės bei valstybės valdymo tradicijai buvusios sovietinio politinio konclagerio šalys, iki tol valdytos tik tokių politinių neišmanėlių ir nusikaltėlių kaip Leninas, Stalinas, Berija, Chruščiovas ar Brežnevas, pradeda elgtis taip, tarsi jas ir iš tikrųjų būtų ištikusi socialinė ir politinė beprotybė – per kiekvienus naujus rinkimus balsuoti tik dar už kvailesnius, neprofesionalesnius, amoralesnius, savanaudiškesnius individus, siekdami ,,atkeršyti „ ankstesniajai, juos apvylusiai ir jų lūkesčių nepateisinusiai valdžiai!
Taip į šią – formalias demokratines institucijas turinčių valstybių valdžią, t. y. šių posovietinėje erdvėje susikūrusių valstybių politinį ,,elitą“ – ateina ne tiktai V. Lenino išgarsintosios ,,socializmo virėjos“, bet ir įvairiausi ,,ubagų karaliai“, profesionalūs juokdariai, doroviniai ir socialiniai marginalai, intelektualinės vidutinybės, teistieji ir teisiamieji, kitaip tariant, įvairiausios ,,socialinės genetikos“ valstybės iždo vagys, mafijozai ir kontrabandininkai.
Dėl šių, kaip ir dėl ištisos aibės kitų, plačiau čia neįvardintų ir neaptartų priežasčių, neiškiriant iš jų tarpo ir vienos iš pagrindinių – prigimtinio pilietinio tautos nebrandumo, permanentiškai pasireiškiančio, pavyzdžiui, tuo, jog per kiekvienus rinkimus į seimą visada vieningai balsuojama ,,prieš“ buvusią valdžią, siekiant jai ,,atkeršyti“, nors nė vienas iš taip besielgiančių, be abejo, niekada ir nesusimąstė, kaip ir kokiu būdu tai netgi teoriškai būtų įmanoma padaryti, kadangi kiekviena naujai išrinktoji pasirodo esanti dar labiau bedvasė, nemorali, korumpuota, neprofesionali ir savanaudiška.
Nepaisant to, net ir labiausiai korumpuotoje valdžioje visada atsiranda tokių, kurie kaip, pavyzdžiui, dabartinė seimo pirmininkė I. Degutienė, prezidentė D. Grybauskaitė ar, nors ir labai nevienareikšmiškai, prieštaringai vertinamas – dabartinis Ministrų Tarybos Pirmininkas A. Kubilius, suteikiančių bent jau šiokią tokią viltį, kad galbūt dar ne viskas prarasta! Nes tik taip, t. y. tokiu būdu tauta, neišsaugojusi ir todėl neturinti savo tautai atstovaujančios aristokratijos, kaip tatai yra kituose Vakarų Europos kraštuose, galinti pradėti ją kurti, remdamasi ne ,,mėlynu“ aristokratišku krauju, o doru iš sąžiningu darbu.
Todėl ir aš vis dar tebeturiu viltį, jog šviesus dabartinio mūsų premjero tėvelio – žymaus literatūrologo, doro ir teisingo žmogaus, profesoriaus V. Kubiliaus atminimas neleis ir jo sūnui tapti tik dar viena tautinės nomenklatūros bonza, raginančia tautiečius eiti vogti, ar apsimetėliškai didžiai ,,nuliūsti“, esą laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės dvidešimtmetį atšventę ir tikrąja visuomenės našta tapę kultūros darbuotojai, net ir vogti nemoką!..
Negi ir iš tikrųjų būtent apie tokią savo krašto ateitį svajojo ir visi šie sausio 13 – ąją nužudytieji?
Žinoma, nomenklatūra visur ir visada yra tik nomenklatūra – nepriklausomai nuo to, ar ji imperinė, ar tautinė. Biologiniu požiūriu – tai tik labiausiai gamtoje paplitęs biologinis rūšinis homo sapiens intelektualinės ir socialinės vidutinybės tipas, turintis labai gerai išsivysčiusius, jo fiziologinę prigimtį sąlygojančius instinktus, nukreiptus ne į atsakomybę už tautą ir jos ateitį, ne į dorovę ar sąžinę, o tik į save patį, t. y. į begalinį, niekuo nesutramdomą ir nenumaldomą troškimą kuo lengviau, maloniau ir prabangiau gyventi net ir kitų visuomenės narių sąskaita.
Sovietinio pavyzdžio socializmas šį homo sovieticus žmogaus tipą iškėlė ir ideologiškai įprasmino kaip komunizmo statytoją, tačiau būtent ši genetinė, intelektualinė ir dorovinė vidutinybė tapo ir pačios šios sistemos mirtimi. Belieka tik apgailestauti, jog būtent to paties tipo, tos pačios socialinės, intelektualinės ir dorovinės prigimties individams per dvidešimt nepriklausomybės metų neįstengta, nesugebėta užkirsti kelio ateiti į valdžią ir Lietuvoje! Ir ne tik nesugebėta, bet netgi priešingai – viskas padaryta, kad tik nors kiek žinomesnės, iškilesnės asmenybės į tą valdžią net ir pažvelgti nenorėtų!
Poetui J. Marcinkevičiui, pavyzdžiui, tai, regis, atsiėjo ar ne du infarktus, nors būtent jis visų jam skirtų puldinėjimų ir pasityčiojimų kaip tik ir nebuvo nusipelnęs.
O štai ką apie save, kaip apie nepriklausomos Lietuvos ,,priešą“ mano J. Baltušis, žmogus, kuriam buvo lemta išgyventi ir jo knygų deginimą, ir tuštinimąsi bei šlapinimąsi prie buto durų: ,,Puolimai prieš mane nė išvalgyto kiaušinio lukšto neverti ir į juos nekreipiu nė mažiausio dėmesio . O tokius tauškalus platina žmonės, neturintieji nė mažiausio supratimo apie politiką, pagaliau neturintieji nei padorumo, nei sveiko proto, nenorintieji nė iš tolo girdėti kitokių minčių, kitokių balsų ir persekiojantieji visus, kas kalba ne taip, kaip jie norėtų. Visiems gi žinoma, kad visos tautos pasaulyje, didelės ir mažos, visuomet svajoja apie laisvę, nepriklausomybę, apie galimybę vystyti savo nacionalinę kultūrą, puoselėti ir turtinti savo kalbą. Šito nori ir lietuvių tauta . Tačiau siekiant išsilaisvinimo, kuriam aš iš visos širdies pritardavau ir pritariu, reikia labai atidžiai pasižiūrėti, ką atneš mūsų tautai išsilaisvinimas: laimę, gerovę, laisvę ar naują vergiją, šį kartą ne svetimųjų ponų, o savų, įponėjusių karjeristų, siekiančių tiktai savo asmeniškos gerovės“* Rusai tokiais atvejais visada sako: как в воду глядел*.
Kitame artimiesiems rašytame laiške J. Baltušis, remdamasis K. Pakšto mintimis apie lietuvių tautą, cituoja tokius šio didžio žmogaus žodžius: ,,Daugiau nei prieš 60 metų įžymus lietuvių profesorius Pakštas Kazys, miręs Čikagoje 1960 metais, sujaudintas kalbėjo: ,,Kodėl didžioji Lietuvos kunigaikštystė, Vytauto valdoma Lietuva, nusitęsusi nuo Juodųjų jūrų iki Atlanto vandenyno, dabar sunykusi į vieną pačių mažiausių pasaulyje šalių ir vieną negausiausių pasaulyje tautų – lietuvių tautą. Todėl, kad lietuviai visais amžiais ėdė ir persekiojo vienas kitą, žudė ir išdavinėjo vienas kitą, ir kiekvienas lietuvis atkakliai norėjo būti arba kunigaikščiu, arba karalium“*. Taigi ir vėl tarsi kiaurai vandenis žvelgė!
Suprantama, dėl tų pačių priežasčių dabar jau nei žymesnių intelektualų, nei tiesiog protingesnių, doresnių žmonių į šiandieninę politiką jau nei su daudytėmis neprisišauksi. Tuo tarpu visokiems ,,švalinskams“, tiesą sakant, to tik ir tereikia: sugalvojai kokį nors – iki tol tautos dar negirdėtą ,,partijos“ pavadinimą – ir ištisus keturis metus mėgaukis ir valdžia, ir visomis įmanomomis privilegijomis!
Visa tai, žinoma, taip pat prasidėjo anaiptol ne dabar ir ne šiandien. Tiesa, daugelis iš mūsų tada dar tikėjosi, kad visi tie plūdimaisi – tautos skirstymas į kėgėbyną ir kirmėlyną, geležinkelio tiltų ir ,,bombikių“ sprogdinimas, visi tie tvartelių karai, paveldėtų ar prichvatizuotų sklypų ,,skraidinimas“ į pelningiausias, komerciškai perspektyviausias Lietuvos kurortines vietoves, prie didžiųjų miestų, kada nors vis dėlto pasibaigs…
Deja, šiandien jau esame susilaukę ir žymiai sprangesnių uogyčių: niekas, tiesą sakant net įtikinamai negali paaiškinti, pavyzdžiui, kur ir kaip dingo iš ES fondų gautasis milijardas, skirtas Ignalinos atominės uždarymui. Deja, visų netgi analogiško pobūdžio lėšų švaistymo atvejų ir į jaučio odą jau nebesurašysi, tad ką jau kalbėti tiesiog apie neperžvelgiama migla tapusią įvairiausių smulkesnių finansinių aferų, vagysčių, piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi, įvardijamų kaip asmeninių ir visuomeninių interesų painiojimas ,,aurą“, ėste ėdančią tarsi pikčiausias vėžys ir mūsų valstybės nepriklausomybę, ir jaunosios lietuvių tautos ateitį.
Vadinasi, tiesa vis dėlto visada yra viena: žuvis visada pradedanti pūti nuo galvos. Šiandien, kaip atrodo, jau net tokios gyvybiškai svarbios valstybinės institucijos kaip garsioji FNTT (R. Boreika), VSD (V. Pociūnas) jau nebeatlieka tiesioginių, t. y. jų egzistavimą pagrindžiančių ir pateisinančių funkcijų, nekalbant jau apie amžinai linksniuojamąsias – teisėtvarką, policiją, sveikatos apsaugą ir t. t.
Didysis Vakarų filosofijos istorijos socialinis utopistas K. Marxas, nepaisant visų kitų, su tariamai neišvengiama žmonijos ateitimi susijusių ir taip įžūliai išpranašautų nesąmonių, mano galva, yra pasakęs ir vieną įdomią, įsidėmėtiną mintį: žmonijos istorija,kaip istorinę reikšmę turintis įvykis ar reiškinys, anot K. Marxo, pirmą kartą visada pasireiškianti kaip tragedija, o antrą – kaip komedija. Pritaikius šią K. Marxo pranašystę dabartinei Lietuvos politinei ir socialinei situacijai, galima sakyti, jog kol kas didesnių ekonomikos atsigavimo vilčių teikia nebent tik mielo mūsų premjero skudurinė lėlytė.
Žinoma, tiesios ir teisingumo dėlei taip pat reikia pasakyti, jog už dabartinę ekonominę situaciją A. Kubilius nėra ir negali būti atsakingas. Dirvą Lietuvą ištikusiai katastrofai paruošė ir išpureno tie, kuriems marksizmo leninizmo populiarintojai partinėse mokyklose dar sovietmečiu išplovė smegenis idiotiškiausiais sapaliojimais apie klasių kovą, gamybines jėgas ir gamybinius santykius, pamiršdami paaiškinti, kaip tuos santykius sukurti bei palaikyti, kadangi patys jie, priešingai negu manė K. Marxas, vis dėlto neegzistuoja.
Tačiau jeigu ir toliau bus laikomasi tų pačių, t. y. lenininę partinę politinę demagogiją primenančių principų, maskuojamų politinio pasitikėjimo sąvoka, tačiau realizuojamų tikrąjį jos turinį atspindinčia praktika, darosi akivaizdu, jog ir ateityje tas ,,platus kelias vieškelėlis“ ateiti į valdžią bukagalviams ir prisitaikėliams, karjeristams ir palaižūnams niekada nebus užkirstas. Vadinasi ir toliau Lietuvos partijose tebegalios ta pati – prosovietinė organizacinė struktūra, kuri, kaip žinoma, tapo dominuojančia ne tiktai bolševikinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir fašistinėje Italijoje bei nacionalsocialistinėje Vokietijoje. Kuo visa tai šioms tautoms ir valstybėms baigėsi, plačiai aiškinti nereikia. Tačiau paprognozuoti, kuo tai baigsis Lietuvai – privalu.
Manau, kad žiniasklaidoje pasirodę skaičiai, jog jau 2050 m. Lietuvoje gyvens 600. 000 gyventojų yra gerokai sumažinti. Ir pirmiausia, matyt, dėl to, jog jie apskaičiuoti atsižvelgiant tik į permanentinį gyventojų skaičiaus mažėjimą, susijusį su vadinamuoju ,,minusiniu“ koeficientu, rodančiu, jog metai iš metų Lietuvoje gimsta žymiai mažiau būsimųjų piliečių, negu jų numiršta. 2009 m. prasidėjusi ir įsisukusi ekonominė krizė visus šiuos procesus galėjo tik sustiprinti ir paspartinti. Dėl to ir darbingų bei pensinį amžių pasiekusių gyventoju santykis, apibrėžiamas kaip 2:1, t.y. du darbingi išlaiko vieną pensininką turės greitai pasikeist į atvirkščią: 1:2. Kaip ir kokiu būdu tokiu atveju pasiekti teigiamą ekonomikos funkcionalumą, t. y. kad 4 ar 5% augimą vien tiktai pensininkų ekspropriacijos jau tikrai nebepakaks. Vadinasi, reikės vis didesniais ir didesniais mastai importuoti darbo jėgą iš kitur. Iš kur? Be abejo, iš Baltarusijos, Ukrainos, kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, nes net ir kinai pas mus jau nebevažiuoja, kadangi ir pačioje Kinijoje gyvenimo kokybė pakito taip, kad Lietuva greičiausiai jiems jau atrodo tik kaip skurdi, ekonomiškai neperspektyvi, partijų politinėse rietenose paskendusi, korumpuota, nusikalstamų grupuočių valdoma valstybėlė.
Vadinasi, anksčiau ar vėliau etniniai lietuviai, palyginti su slavų kilmės imigrantais, ir iš tikrųjų taps tautine mažuma. Maža to. Šiandien kažkodėl niekas jau nesistebi – ir net nepastebi, jog Rusija, išskyrus, žinoma, jos išprovokuoto karo su Gruzija atvejį, politiškai jau prisijungė ir Ukrainą , ir Baltarusiją. Dėl to ir šių kraštų lyderiai – nori jie to, ar ne – galiausiai, nes tai objektyviai neišvengiama, užims tik buvusių tarybinių respublikų Komunistų partijos pirmųjų sekretorių vietas. Visa tai atkurti brangiems tautiečiams pirmosios savo prezidentinės kadencijos metu sakytoje inauguracinėje kalboje pažadėjo dar V. Putinas. Ir ne dėl to, kad dabartinės Rusijos ekonomika labai efektyvi ar greitai besivystanti: ji maždaug tokia pati, kaip ir visų kitų buvusių sovietinių respublikų, neišskiriant iš jų tarpo ir Lietuvos. Tačiau Rusija – gigantiškas dujų ir naftos sandėlis. Todėl ir į Vakarus tiesiamo dujotiekio tikroji paskirtis taip pat ne vien tik komercinė, bet ir politinė: kad tylėtų ir nešiugždėtų kaip pelės po šluota! Tipiškas pavyzdys, su kuriuo ES ką tik susidūrė ir apie ką brangiesiems mūsų tautiečiams lietuviams per Motinos dieną vykusio paramos karo nuniokotos Gruzijos vaikams metu pranešė europarlamentaras E. Zingeris, buvo tikra to žodžio prasme ,,pritrenkiantis“ . Į ES parlamentarų klausimą, ar Rusija žada vykdyti ES duotus įsipareigojimus išvesti savo kariuomenę iš Gruzijos teritorijos, Rusijos užsienio reikalų ministras atrėžė, kad ne. Ir ką jūs sau manote? – Tylu.
Vadinasi, Rusija ir toliau darys ką tiktai nori. Tai taip pat reiškia, kad net ir karinio Baltijos šalių ir Rusijos konflikto atveju politinė situacija būtų maždaug tokia pati; priešingu atveju tai reikštų globalinį branduolinį konfliktą! Maža to, tai taip pat reiškia, jog ir mums, kaip ir Gruzijai, visada gali būti pakišta kokia nors provokacija, t. y. fiktyvi dingstis kariniam okupaciniam konfliktui prasidėti, o amžinieji mūsų geradariai Vakarai, nuo 1831 m., tapę Lietuvos ir Lenkijos permanentine laisvės ir nepriklausomybės iliuzija, grindžiama tikėjimu, kad padės, netruktų ir šio amžinosios imperijos mesto šiaudo nusitverti. – Patys kalti!
Tiesa, šiek tiek, t. y. bent jau šiokių tokių nominalių vilčių teikia neseniai NATO parengtas Baltijos šalių gynimo planas. Nepaisant to, įžūliausi Rusijos imperijos atkūrimo šalininkai, pavyzdžiui, tokie kaip Rusijos Dūmos ideologas A. Duginas, akiplėšiškai tvirtina, jog ,,dabartiniam jo šalies režimui „reikia melstis, nes tai vienintelis kompromisas“. Jo teigimu, Rusija jau laukia globalaus persiskirstymo. „Pavyzdžiui, jei kas nors atsitiktų JAV,
mes dar kartą okupuosime šias šalis“, – kalbėdamas apie Baltijos šalis, sakė A.Duginas“[2].
Įmanomas ir kitas Baltijos tautų rekolonizavimo variantas, galbūt netgi dar realesnis: juk ne be Rusijos kyšininkiškų pastangų šią problemą sprendžiant (Dujotekana čia tik atskiras konkretus pavyzdys), jokie energetinai tiltai, jungiantys mus su Vakarais,gali taip ir neatsirasti! Vadinasi, ir kaina tiek už dujas, tiek už naftą ir elektros energiją tikrai nebus tokia, kokia ji egzistuoja ES ir pasaulyje. Ekonominei krašto padėčiai permanentiškai ir toliau blogėjant, vis didesnė gyventojų dalis neįstengs užsimokėti net ir už komunalines paslaugas, buvusioji mūsų ,,tėvynė“ neišvengiamai darysis vis patrauklesnė ir patrauklesnė. Juoba kai tik nutruks stebuklingasis Europos pinigų srautas, pripildantis ne tik mūsų valdininkų kišenes, bet ir kaip perviršis šiek tiek ir iš jų išbyrantis, sustos ir visas ekonominis gyvenimas. Tada, ir iš tikrųjų galėtų pasikartoti tai, kas jau sykį įvyko: neaišku tik, kas tokiu atveju ir vėl važiuotų į Maskvą ,,saulės parvežti“. O potencialių kandidatų jau yra: ne veltui juk garsusis J. Paleckio anūkėlis Gegužės pirmosios demonstracijai ne mažiau garsią, Taline reziduojančią Ночной дозор organizaciją, į Vilnių atsivežė…
Štai dėl ko ,,Lietuva su degradavusia visuomenės, ypač politikų, morale nesubyrės, kaip subyrėjo degradavusi Romos imperija, kaip subyrėjo fašizmo ar tarybinio socializmo imperijos. Ne todėl, kad šeštadalio žmonių jau nebeturime… jeigu amoralios politikos tendencijos nebus pažabotos, dešimtmetis kitas – ir nebeliks kam byrėt, – pažymi prof. P. Bražėnas[3].
3.Didžioji emigracijos filosofo Juozo Girniaus dorovinio ir pasaulėžiūrinio nerimastingumo priežastis: žmogus be Dievo… ir Dievas be žmogaus
Pastarąjį teiginį, įvardijamą kaip Dievas be žmogaus, pridėjau nuo savęs –didžiai gerbiamam filosofui, gyvenusiam ir mirusiam emigracijoje, priklauso tik pirmoji šios filosofemos dalis: antroji dalis neišvengiamai išplaukia iš pirmosios, kadangi tarp jų abiejų egzistuoja viena ir ta pati dorovinė bei egzistencinė tarpusavio priklausomybė. Kitaip tariant, krikščioniškoje filosofijoje ir pasaulėžiūroje faktinė, t. y. būtiškoji žmogaus nuo Dievo priklausomybė niekaip nekvestionuojama, tačiau nepaprastai sunku apie ją mąstyti ir kalbėti tuo atveju, kai paneigiama pirmoji.
Išsaugodamas dar daugiau kaip prieš pustrečio tūkstantmečio Sokrato suformuluotąją žodžių ir darbų – filosofo propaguojamų teiginių, idėjų ir jo gyvenimo būdo, J. Girnius visų jį pažinojusių ir su juo bendravusiųjų atmintyje išliko kaip nė mažiausių abejonių dėl savo tikrumo nekeliantis Dievo žmogus. Kartu šio, vieno iš ryškiausių mūsų tautos filosofų asmenyje įsikūnijo ir tarpukario laikų Lietuvos inteligento-intelektualo tipas, nežinančio kas yra nepagarba žmogui, nekultūringa, šlykščiausiais, pavyzdžiui, rūšiškai keiksmažodžiais ,,paskaninta“ elgsena, dorovinis seksualinis palaidumas, girtavimas ir t. t.
J. Girnius, kaip ir didieji jo mokytojai Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, atstovavo tai lietuvių intelektualų kartai, kurių dorovinei ir pasaulėžiūrinei saviraiškai intelektualinius pagrindus dėjo A. Dambrauskas – Jakštas, S. Šalkauskis; kitataučiai – Levas Karsavinas ir V. Sezemanas. Esminė visų jų orientavimosi ir buvojimo šiame pasaulyje idėja, grindžiama dar iš lenkų mistiko J. Hionės-Wronskio pasiskolinta mąstymo apie tikrovę paradigma, buvo žmogaus kaip mažojo kūrėjėlio – aktyvaus Dievo pagalbininko kuriant ir puoselėjant Dievui patinkamą kultūrą, ontoetinė nuostata. Ontoetiškumas čia visada reiškė seną kaip pasaulis, t. y. dar iš antikos laikų atkeliavusią nuostatą, išreiškiamą harmonijos tarp žmogaus, žmogaus ir kito žmogaus sąveika.
Gyvendamas JAV filosofas J. Girnius ir iš tikrųjų galėjo stebėti, kaip visa tai griaunama, keičiama ir transformuojama nors ir demokratiškos, tačiau rinkos ekonomika – perku parduodu sąveika – grindžiamos socialinės struktūros. Čia, skirtinai nuo totalitarinių imperijų, t. y. tiek nuo bolševikinės Rusijos, tiek ir nuo nacionalsocialistinės Vokietijos, žmogus nebuvo laužomas ir prievartaujamos prievartinės ideologijos ir ja grindžiamos praktikos. Čia jis palūždavo pats, tapdamas preke ir visada tiek ir tereiškiančia būtybe, kuriai kainą, kaip ir einamąją sąskaitą banke, visada nustatydavo rinka. Visa tai ryškiausia gija praeina per visus, emigracijoje parašytus J. Girniaus veikalus, tarp jų – ir monumentaliojoje monografijoje Žmogus be Dievo*.
Pasaulis, nuo šio veikalo pasirodymo lietuvių emigrantų spaudoje dar labiau pasikeitė. Pasikeitė vien dėl to, kad kaip reta vieša tapo situacija, į kurią pateko ir pati katalikų bažnyčia. Žinoma, galima sakyti – ir taip, be abejo, daroma, teigiant, jog seksualinis katalikų dvasininkijos ištvirkimas – reta išimtis iš taisyklės, o ne pati taisyklė, kad ši problema bus išspręsta ir t. t. Galbūt tai tiesa, o galbūt ir ne. Mums šiuo atveju rūpi visai kas kita – ir pirmiausia tūkstantmečiais tikintiesiems bruktos idėjos, jog pati ši Bažnyčia, nepaisanti atskirų jos tarnų daromų, tame tarpe ir popiežiaus, klaidų, nes Petrus est petrus, ant kurios Kristus, kaip ant uolos, ją pastatė, ir dėl to pragaro jėgos jos nenugalėsi. Tačiau tai irgi turi prasmę tik tuo atveju, jei egzistuoja ir kitas, nė kiek mažiau reikšmingas priežastingumas – Deus in nobis.
Kai pasižiūri į Lietuvos ryte išspausdintą, iš malonumo perkreiptu veidu monsinjoro Margueso Barbosos nuotrauką, kuri galbūt padaryta slapta, o gal ir su paties dvasininko pritarimu, kaip malonius prisiminimus žadinantis įvykis *, negali nepagalvoti ir filosofiškai neapibendrinti to etnologams ir religijų tyrinėtojams žinomo fakto, jog daugelyje ikikrikščioniškųjų religijų tai pasireiškė kaip vadinamoji ,,šventoji prostitucija“ krikščionybėje – kaip iškrypėliškas nepilnamečių prievartavimas, t. y. kaip kriminalinis nusikaltimas, o pasibaigti ši epocha galinti tik visuotiniu nudievėjimu, kurio taip bijojo J. Girnius.
Tačiau pati ši problema vien tokiais konkrečiais atvejais nei prasideda, nei pasibaigia: minėtasis dienraštis Lietuvos savo skaitytojus jau supažindino su analogiškais skandalais ir daugelyje kitų katalikiškų kraštų kaip situaciją, aprėpusią beveik visą katalikiškąjį pasaulį. O tai reiškia, jog toks nepilnamečių seksualinis išnaudojimas ir tvirkinimas tikrai neprasidėjo nei vakar, nei užvakar. Tai buvo visur ir visada, tačiau tik mūsų laikams būdingas viešumas, grindžiamas sensacijų vaikymusi, padarė tai ir moralinės pasaulio pabaigos aktualija.
Galvodami apie tas milijardines lėšas, kurias Vatikanas yra priverstas aukoti kaip materialines kompensacijas nukentėjusiesiems už sutanotųjų pedofilų daromus nusikaltimus jų ,,globojamiems“ berniukams ir paaugliams, nejučia esi priverstas pagalvoti ir apie kitką: apie šių Katalikų bažnyčios turimų ir jomis disponuojamų lėšų įsigijimo būdus. Vienas iš jų – nuolatinis tikinčiųjų gąsdinimas ir graudinimas dėl juos neišvengiamai ištiksiančių pomirtinių pragaro ir kitokių bausmių. Taip išlupami skatikai iš visų tų, kurie, kaip kad yra Lietuvoje, vargu ar beturi už ką ir duonos nusipirkti –būdami bedarbiai, seneliai , našlės ir našlaičiai, nuskurę pensininkai…Ir visa tai daroma nuolat kartojant ir raginant nekrauti turtų čia, žemėje, o rūpintis amžinuoju gyvenimu Viešpaties Dievo akivaizdoje. Tiesą sakant, ir celibatas buvęs įsteigtas ne paties Kristaus, o 1074 m.popiežiaus Grigaliaus VII. Ir viskas dėl tų nelemtų simonijų, t. y. Katalikų bažnyčios tada jau sukaupto ir su niekuo nenorimo pasidalinti turto!
Na, o kad jau prakalbome apie turtą, tai prieš aukso, brangakmenių, daugelį kitų vertybių – milijardus dolerių klaupiasi ne tik aukštieji Bažnyčios hierarchai.Visa tai – oi, kaip nesvetima ir pasaulietiniams kunigaikščiams, retai kada atsisakantiems net ir pačių baisiausių nusikaltimų, finansinių machinacijų bei aferų, kad tik kaip nors toji aukso upė neaplenktų ir jų klėties – gerai saugomų, pavyzdžiui, Šveicarijos bankų seifų. Dėl tos pačios priežasties Vakarų pasaulio, o ypač JAV ekonomiką ir joje vykstančius finansinius procesus kaip tik ir yra tikslinga įvardinti bei apibrėžti būtent kaip prekybinio ir finansinio kapitalo enronizaciją*. ,,Enron finansinis skandalas iškilo aikštėn 2001 metų pabaigoje. Po to, kai buvo atskleista daug neaiškių buhalterinių procedūrų (tai galima vadinti sukčiavimu), atliktų 1990 m. Enron ir partnerėje, apskaitos įmonėje Arthur Andersen. Šios procedūros privedė prie didžiausio bankroto istorijoje 2001 m. lapkričio viduryje. Mažesnės kompanijos Dynegy bandymas išgelbėti Enron buvo neįgyvendinamas. Bankroto byla buvo iškelta 2001 m. gruodžio 2 d.
Prasidėjus skandalui, Enron akcijos kaina nukrito nuo 90 dolerių iki kelių centų. Kadangi šios akcijos buvo laikomos patikimomis, neturintis precedento bankrotas buvo laikomas katastrofa finansų pasaulyje. Enron ėmė smukti atskleidus, kad didžioji dalis pelno buvo gauta iš specialiai tam įkurtų įmonių, kurios taip pat apsaugodavo nuo finansinės rizikos, dažniausiai bankroto bei leisdavo vengti mokesčių mokėjimo. Taigi tokios veiklos rezultatas buvo Enron skolų ir nuostolių nefiksavimas oficialiose finansinėse ataskaitose. Skandalas taip pat lėmė ir Arthur Andersen apskaitos įmonės, kuri tuo metu buvo tarp penkių geriausių apskaitos įmonių pasaulyje, išformavimą“*.
Ir tai, be abejo, jokiu būdu ne vienintelis, juolab – atsitiktinis pavyzdys. Priešingu atveju nebūtų jokio pagrindo vienintelės firmos vardu apibrėžti ir įvardinti ištisą epochą. O tai ir iš tikrųjų epocha, nurodanti bei paženklinanti situaciją, kai vis dažniau ir dažniau ekonomikoje, o ypač akcijų ir kapitalų cirkuliacijoje griebiamasi totalinės apgaulės, visų įmanomų spekuliacijų, nusikaltimų ir visokių kitokių aferų. Tai taip pat reiškia, jog ir tokiame palyginti protestantiškame krašte kaip JAV seniai jau visi užmiršo šią šalį į pasaulinius lyderius iškėlusią protestantiškąją etiką! Tai taip pat reiškia, jog į Enron gretą rikiuojasi ir garsusis Lehman Brothers, nuo kurio kaip tik ir prasidėjo dabartinė pasaulinė finansų krizė, ir ne mažiau garsus aferistas, neseniai JAV teismo nuteistas 150 m. kalėti B. Medoffas ir daugelis kitų. Kadangi pastarasis jau dabar yra labai senas, tai likusį laiką jam, matyt, teks atbūti pragare. Žinoma, jeigu jis juo tiki.
O štai ir dar viena žinutė – tik šį kartą jau apie kantrybės pritrūkusių žmonių protestus prieš siautėjančius Volstrito finansų magnatus: ,,Tūkstančių žmonių penktadienį prie Volstrito Niujorke protestavo prieš stambių bankų veiklą, kuri, anot demonstrantų, daro žalą šalies ekonomikai, praneša naujienų agentūra „The Associated Press“.„Manau, kad už ekonomikos nuosmukį yra atsakingas Volstritas“, – sakė vienas protesto akcijos dalyvis. – Tie vyrukai elgiasi kaip piratai“. Demonstrantai laikė transparantus su užrašais „Finansų teroristai“, „Išsaugokite mūsų darbo vietas“. „Išgelbėkite mūsų namus“ ir „Volstritas paskandino mūsų ekonomiką“. Vienas iš demonstrantų laikė juodai baltą Didžiosios depresijos laikų nuotrauką.
Demonstrantai pražygiavo per beveik visą Volstrito gatvę, jie praėjo ir pro bankų „Merrill Lynch“ ir „JPMorgan“ ofisus. Protestuotojai taip pat užėjo ir į pastatą „Seagram Building“, kuri yra įsikūrusio finansų kompanijos „Wells Fargo“ ir „Wachovia“. „JPMorgan“ ir „Wachovia“ atstovams demonstrantai perdavė laiškus, kuriuose reikalaujama susitikti su kompanijų vadovais.
Anksčiau nemažai ekonomistų išreiškė nuomonę, kad rizikinga stambių JAV bankų politika ir veikla, ypač būsto rinkoje, tapo viena iš šalyje kilusios krizės priežasčių. Amerikiečių nepasitenkinimą sukėlė ir dideli bankų vadovų atlyginimai ir premijos tuo metu, kai šalis išgyvena krizę“*.
Kitaip tariant, viskas beveik taip pat, kaip ir pas mus. Vadinasi, ir šiame straipsnyje keliamos bei plačiau aptariamos mintys ir idėjos taip pat nėra ,,iš piršto laužtos“ Tačiau ką visiems šiems procesams gali ar bent jau galėtų priešpriešinti pedagogas, mokytojas, kuriam kaip tik ir keliami patys atsakingiausi uždaviniai ugdant jaunąją kartą?
Nieko. Tiktai sakyti, kalbėti, skelbti vien tiktai tiesą ir neužsiimti jokia ideologija ir demagogija. Už jokius pinigus, medalius, garbės laipsnius ir vardus ar visokias kitokias, kokios tik apskritai įmanomos, privilegijas, nes juk mokiniai ir taip viską žino, tačiau, matydami mokytoją meluojant, pradeda bjaurėtis ir pačiu melagiu, ir tą melą skleidžiančia bei propaguojančia mokykla.
Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius filosofas, prof. Jonas Balčius.
*Lemtinguoju kliuviniu – J. B.
*Cituota iš rusiško vertimo: бертран Рассел. Почему я не христианин. Москва: Издателство политической литературы, 1987, с. 223.
*Rus. politinis socialinis eufemizmas, vartojamas 1990 – 1993 ,,pašėlusiems, nutrūktgalviškiems“ metams apibūdinti, t. y.atmosferai, neturinčiai nieko bendra nei su dorove, nei su teisiniu privačios nuosavybės įgijimo būdu įvardinti, jos ,,prichvatoriškajam“ – mafioziniam turiniui išryškinti– str. aut. past.
* Socializme ir kiekviena virėja sugebės valdyti valstybę – aut. vert.
* Kodėl pedofilijos skandalus tiriantys prokurorai – ramūs kaip belgai. – Balsas, 2010 kovo 13 d. http://www.google.lt/search?source=ig&hl=lt&rlz=&q=Dutru&meta=lr%3D&aq=f&aqi=g-s1&aql=&oq=&gs_rfai=
*Cituota iš rusiško leidinio: Творения блаженного Августина епископа Иппонийского. 2 –е изд. Киев, 1901,ч.1, с.218.
* .Žr. plačiau: Mykolas Lietuvis. Apie totorių , lietuvių ir maskvėnų papročius. Dešimt įvairaus istorinio turinio fragmentų. Ver. I. Jonynas. Vilnius: Vaga, 1966, p.70.
* Žr.: V. Daugirdaitė -Sruogienė. Lietuvos istorija. – Vilnius:Vyturys, 1990, p. 81.
* S. Šalkauskis. Dviejų pasaulių perskyroje. Sintetinis esė apie Lietuvos tautinės globalizacijos problemą. _ Raštai. – T. 4. – Vilnius: Mintis, 1995, p. 93.
*. Apie tai plačiau žr.: Vikipedija.
*A. Vyšniauskaitė. Lietuviai IX a. – XX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1996, p. 89
*M. Gimbutienė. Baltai priešistoriniais laikais.. Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Vilnius:Mokslas, 1985, p. 16.
*M. Gimbutienė. Laimės palytėta. Straipsniai, recenzijos, pokalbiai , polemika , laiškai, vertinimai, prisiminimai. Vilnius: L – kla Scena, 2002, p.108.
* Žr. plačiau: M. Gimbutas. The Language of the Goddesses. Introduction. New York: Harper and Row Publishers, Inc., 1989, p. XII.
* Žr. plačiau: Biblija, arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leid. Vilnius: Lietuvos Biblijos Draugija, 1999, p. 12.
* J. Trinkūnas. Lietuvių senosios religijos kelias. Vilnius: Asveja, 2009, p. 77.
* Žr. plačiau : Max Weber. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius: Pradai, 1997.
* M. Husovianas. Giesmė apie stumbrą. Vert. B. Kazlauskas. Vilnius: Vaga, 1977, p. 95.
* Cituota iš : Regina Koženiausikienė. Intelektualo pašnekesiai su savo siela.. MM Metai, 2010, p. 138.
* Maironis Raštai. Parengė I. Slavinskaitė. T.I. Lyrika. Vilnius: Vaga: 1987, p. 167.
* Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt. Kultūros barai, 2010, p. 250-251.
* Eufemizmas, reiškiantis maždaug tą patį, ką ir pasakymas ,,kiaurai vandenis matydamas“- J. B.
* Juozas Baltušis iš arti, p. 271
[2] A. Duginas: jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis. www.DELFI.lt 2010 lapkričio mėn. 15 d. 00:10.
[3] P. Bražėnas. Lietuva – ne Romos imperija. – Respublika , 2010. 03.25.
* Žr. plačiau: J. Girnius. Žmogus be Dievo. Raštai. T. II. Vilinis: Mintis, 1994.
* Žr.. Klimpsta brazilai kunigai. Lietuvos rytas, 2010 m. balandžio 30 d. – gegužės 1 d. Nr. 97 (5861), p. 12.
* Sąvoka nukopijuota nuo ne taip seniai visą JAV visuomenę ir ekonomiką sukrėtusio,, Enron“ kompanijos pavadinimo. _ J. B.
* www.http://lt.wikipedia.org /wiki/Enron
*Žr. Tūkstančiai žmonių protestavo prieš Volstrito bankininkus. ELTA ir lrytas.lt inf. 2010-04-30 17:35
