Ydingi ir netoleruotini įpročiai griauna Teisingumą


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skiria ypatingą dėmesį istorinės, rezonansinės Medininkų žudynių bylos tyrimui.

Savo dėmesį sukoncentravome į šią bylą pirmiausia dėl to, kad čia itin gausu keistų, sveiku protu sunkiai besuvokiamų dalykų. Labiausiai į akis krenta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjai buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną nubaudė kalėti iki gyvos galvos neturėdami jokių, nei konkrečių, nei šalutinių, įrodymų. Į akis krenta ir keista prokurorų Rolando Stankevičiaus bei Sauliaus Versecko, ir net advokato padėjėjo Algimanto Kliunkos, buvusio vyriausiojo prokuroro, laikysena – viešojoje erdvėje komentuoti šios išties sudėtingos bylos ypatumus, išankstinis teisėjos Sigitos Bieliauskienės interviu apie būsimą nuosprendį.

Beje, komentuojama taip, tarsi įrodymų, patvirtinančių jų kaltinamąją išvadą, – nors vežimu vežk. Šiandien aiškinamės prokurorų ir teisėjų įpročio savo tiesas įrodinėti ne teismuose, o spaudos puslapiuose ar televizijos kanaluose priežastis ir jų reikšmę su buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus ginančiu advokatu Arūnu Marcinkevičiumi.

Gintaras Visockas. Kaip vertinate pastaruoju metu išryškėjusį prokuratūros ir kitų valstybinių institucijų pareigūnų įprotį savo tiesas ne teismuose įrodynėti, o žiniasklaidos priemonių pagalba formuoti visuomenės nuomonę apie vieno ar kito asmens esamus ar tariamus kaltės įrodymus?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Mano nuomone, kai kurie Lietuvos prokuratūros ir kitų teisėsaugos bei teisingumo institucijų pareigūnai po Nepriklausomybės atkurimo išsiugdė itin ydingą ir netoleruotiną įprotį, manipuliuojant informacija ir spekuliuojant visuomenės bei oficialių asmenų emocijomis, žiniasklaidos, o ne privalomų teisinių – procesinių priemonių pagalba ir būdu, formuoti Lietuvos Respublikos visuomenės ir, neabejotinai, Lietuvos vadovų bei kitų politikų nuomones apie Žmogaus kaltės buvimą.

Tai ypač pabrėžtina tuomet, kai net šitokios, visai Lietuvos visuomenei skausmingai rezonansinės, istorinės Medininkų bylos tyrimas iš esmės nebuvo tinkamai, išsamiai ir savalaikiai atliktas, o nusikaltimą padarę asmenys iki šiol nesurasti. Tai ypač svarbu pažymėti, nes laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, esant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytam alibi faktui, suėjus visiems įmanomiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, nuteistas asmuo be jokių kaltės įrodymų, kuomet privalėjo ir privalo vienareikšmiai būti išteisintas.

Gintaras Visockas. Vilniaus apygardos teismui paskelbus Medininkų žudynių byloje apkaltinamąjį nuosprendį Konstantinui Michailovui (Nikulinui) Generalinė prokuratūra skubėjo viešai paskelbti apskundusi šį nuosprendį ir reikalaujanti pakeisti nusikaltimo kvalifikaciją. Kaip vertinate tokį prokuratūros žingsnį?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Manau, niekam neturėtų kilti abejonių, kad nusikaltimo perkvalifikavimas į nusikaltimą žmoniškumui be įrodymų, po 20-ies metų, atbuline tvarka laiko atžvilgiu, niekada neatstos, nepakeis ir negali pakeisti Medininkų byloje nesamų, skubotai sudėliotų nuteistojo asmens veiksmų ir kaltės įrodymų. Veikos perkvalifikavimas įrodymų nesukuria.

Dėl šių išvardintų priežąsčių toks ir kiti panašaus pobūdžio Lietuvos Respublikos prokuratūros pareigūnų vieši pareiškimai akivaizdžiai liudija, jog jie ne tik puikiai žino ir supranta tikrąją Medininkų byloje per 20 metų “surinktos” medžiagos teisinę – procesinę vertę, bet ir aiškiai suvokia 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio kokybę, tokio, Lietuvos Respublikos vardu priimto ir paskelbto dokumento teisinę – istorinę reikšmę, bei jo įtaką visai Lietuvos Teisingumo sistemai ir mūsų Tėvynės tarptautiniam prestižui, juo labiau, kad niekas netrukdė prokuratūrai savalaikiai kokybiškai ištirti šį nusikaltimą ir tinkamai jį kvalifikuoti bent jau prieš ketverius metus.

Gintaras Visockas. Ar nekyla minčių, jog viešais komentarais ir pareiškimais ypač rezonansinėse bylose teisinės sistemos institucijų pareigūnai pirmiausia siekia pateisinti save ir apsaugoti nuosavus žinybinius ir net asmeninius interesus?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Pastarųjų metų teisėsaugos institucijų vadovų vieši pareiškimai, komentarai ir veiksmai, ne vien Medininkų žudynių, bet ir kitose ne mažiau rezonansinėse bylose, verčia rimtai susimastyti, ar Įstatymų leidėjas tinkamai nustatė ir tikslai reglamentavo Lietuvos teisinės sistemos institucijų bei jų pareigūnų veiklos tikslus ir uždavinius bei jų veiklos ir įgaliojimų ribas. Tikiuosi, neatskleisiąs naujienos, jog visų Lietuvos Respublikos valstybės, o ypač teisinės sitemos institucijų pareigūnų ir tarnautojų pirmaeiliu rūpesčiu privalėtų būti profesionaliai ir atsakingai užtikrinta ne jų asmeninių, o būtent Valstybės ir visuomenės interesų maksimali apsauga.

Gintaras Visockas. Regis, viskas paprasta ir aišku, tačiau kaip, Jūsų nuomone, visą tai būtų galima pasiekti nacionalinėje Lietuvos teisinėje sistemoje?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Tokios apsaugos turinys ir mechanizmas pakankamai nesudėtingi, be to, dar ir nuo seno žinomi. Pirmiausia ypač svarbu, jog bet kurio asmens kaltė būtų neabejotinai ir nedviprasmiškai pagrįsta aiškiais įrodymais. Antra, kad nė vienas kaltas asmuo neišvengtų savalaikės atsakomybės, o nekaltas asmuo niekada nebūtų persekiojamas ir nepatirtų valstybinės prievartos. Trečia, kad būtų aiškiai ir užtikrintai atriboti vieni nuo kitų prokuratūros ir teismų veiklos tikslai, uždaviniai ir funkcijos. Teismai ir teisėjai negali būti aklais valstybės kaltinimo pozicijų proteguotojais ir rėmėjais. Ketvirta, gynybos institutas ir jo pozicijos teismo procesuose teisėjams privalo būti tiek pat, realiai, o ne vien tik deklaratyviai, lygiaverčiai, kaip ir valstybės kaltintimo institutas su jų pozicijomis ir nuomonėmis. Būtina kuo skubiau visam laikui išgyvendinti baudžiamųjų bylų procesuose pakankamai dažnai pasireiškiantį atskirų prokurorų ir net teisėjų absurdišką požiūrį į advokatus, tarsi kažkokius “nusikaltimo bendrininkus”, kurių vieta proceso metu ne kur kitur, o tik “kaltinamųjų suole”, konvojaus pareigūnų priežiūroje.

Gintaras Visockas. Nuosekliai stebint proceso eigą Medininkų žudynių byloje, iš tiesų kaip niekad buvo apstu nesuvokiamai keistų reikalavimų advokatams ir net įžeidžių pareiškimų, neetiškų pastabų ir replikų advokatų atžvilgiu iš prokurorų, pirmininkaujančiosios teisėjos ir net gi posėdžių sekretorės lūpų. Buvo tiesiog nejauku girdėti nuolatinius reikalavimus advokatams pasiaiškinti dėl klausimų kiekių liudytojams, dėl vieno ar kito klausimo reikšmės bylai arba teisiamojo gynybai, dėl advokatų klausimų kiekių ir apklausų trukmės, dėl daiktinių įrodymų apžiūros ir tvarkos, pagaliau dėl Jūsų prašymų atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus, paskirti ir atlikti ekspertizes, apklausti specialistus ir ekspertus bei iškviesti ir apklausti gynybos liudytojus. Nuolat sulaukdavote priekaištų dėl proceso vilkinimo. Susidarė įspūdis, kad šiame procese buvo teisiami ne kas kitas, bet būtent advokatai už siekį nuodugniai ir visapusiškai išsiaiškinti visas Lietuvą sukrėtusios tragedijos aplinkybes ir K. Michailovui (Nikulinui) pareikštų kaltinimų pagrįstumą, vadinant tai proceso vilkinimu. Ar tai yra normalu ir priimtina teisinės valstybės teismuose?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Nesu aptikęs nei baudžiamojo proceso kodekse, nei Lietuvos teismų praktikoje, nei Aukščiausiojo teismo Senato apžvalgose ir kokiuose nors kituose teisės aktuose, kad valstybės kaltinimo institucijos atstovai teismo proceso metu turėtų daugiau teisių už gynėjus. Neradau nė vieno teisės akto ar kokio nors išaiškinimo, kuris leistų teismui proceso metu ignoruoti šalių lygiateisiškumo principą. Kol kas dar niekur neradau, kad teismas turėtų teisę priimti nuosprendį neištyręs visų nusikaltimo aplinkybių, t.y. nepaskyręs ir negavęs visų privalomai būtinų ekspertizių išvadų, tinkamai neapžiūrėjus ir neištyrus įvykio vietos ir daiktinių įrodymų, nepaklausęs visų valstybės kaltinimo liudytojų, kurių parodymais, prokuratūros teigimu, neva yra pagrįstas kaltinamojo laikymas suimtu bei jam pareikštasis kaltinimas. Niekur nepasisekė aptikti, kad yra leidžiama teismui nuteisti žmogų griežčiausia bausme, neapklausus gynybos liudytojų, nepaisant seniai pasibaigusių senaties terminų, esant nustatytam kaltinamojo alibi faktui. Lygiai taip pat niekur neradau nė vienos teisės normos, leidžiančios nuteisti žmogų dėl bet kokio nusikaltimo, remiantis ne byloje esančiais įrodymais, o teismui vien tik aklai “pasitikint prokurorais”.

Ir kokiu tuomet pagrindu teismas netiki advokatais? Kas tokią teisę ar prievolę teismui nustatė arba suteikė? Juo labiau, kad niekur neteko aptikti, jog išsamus bylos ir nusikaltimo aplinkybių tyrimas teisme, o juolab pagrįstas gynybos reikalavimas tai atlikti ne atsainiai, o prideramai kruopščiai, yra, būtų arba galėtų būti vertinamas bylos vilkinimu sprendžiant istorinės teisybės klausimus ir lemiant žmogaus likimą. Ar galime sau leisti skubėti vien dėl to, kad nusikaltimas savalaikiai nebuvo ir nėra ištirtas, o net ir naujai įvestas 20 metų senaties terminas jau baigėsi? Ar dėl to galime sau leisti ramia sąžine paaukoti žmogaus, jo šeimos ir artimųjų gyvenimus? Ar toks dabar yra tas savarankiškos Lietuvos Teisingumas, kuomet net ir jam nustatyti teisybės nebereikia? Todėl padėtis, kuomet teisėjai atskirose, tam tikrų kategorijų bylose, kaip, pavyzdžiui, Medininkų žudynių, patys savo iniciatyva arba dėl savo padėties ir ją sąlygojančių veiksnių tiesiog yra priversti iš anksto vadovautis šiame procese ne sykį teismo kolegijos lūpomis pagarsintu principu: “Mes tikime prokurorais”, niekaip negali būti toleruojama valstybėje, deklaruojančioje teisinės valstybės principus. Įsigilinkime į šitokio teismo pareiškimo turinio esmę. Ką reiškia toks pasakymas? Kuo tiki teismas: prokurorais ar byloje per 20 metų surinktais įrodymais?

Gintaras Visockas. Iš tiesų, kuomet įvairiausių valstybinės ir politinės valdžios institucijų atstovai du dešimtmečius iš eilės, metai iš metų be teismo ir įrodymų viešai pastoviai kartoja, o mokinukams net istorijos vadovėliuose teigiama, kad Lietuvos Respublikos policijos ir muitinės pareigūnus Medininkų pasienio poste nužudė būtent Rygos omonininkai, po 20-ies metų suvokti ir patikėti, jog taip nėra, yra nepaprastai sunku. Ypač kai tie patys teisėjai yra tos pačios mūsų visuomenės, įtikėjusios profesionaliai kryptingai skleistu mitu, dalis. Galbūt tai ir nulėmė būtent apkaltinamąjį nuosprendžio pobūdį?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Būtų neįmanoma nesutikti, jog teisėjai yra mūsų šalies visuomenės atstovais arba kad jų neįtakoja visuomeniniai-politiniai procesai. Tačiau būtina nepamiršti, kad teisėjo statusas ir juo sąlygotos pareigos reikalauja vadovautis ir remtis ne kažkokiomis nuojautomis, prielaidomis, spėlionėmis bei teorinėmis tikimybėmis ar aklu įtikėjimu kažkieno neklystamumu arba tiesiog politinių skersvėjų pasėkmių baime, o konkrečiais, byloje esamais įrodymais ir nustatytais faktais. Priešingu atveju neturėsime nei Teisingumo, nei savo valstybės tikrosios istorijos. Kyla klausimas, ar tokiu atveju, nežinodami Lietuvos tikrosios istorijos, galime tikėtis savo Tautos ir valstybės ateities? Ar yra žmonių, kuriuos tenkintų šitokia padėtis, nežinau.

Gintaras Visockas. Tokiu atveju neišvengiamai tenka pastebėti, kad pastarojo laikotarpio rezonansiniai ikiteisminiai ir teismų procesai, pavyzdžiui, Gatajevų šeimos, Eglės Kusaitės, Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso bei Medininkų žudynių bylose, atskleidė ir išryškino iki šiol nuo visuomenės kruopščiai slėptas prokuratūros ir teismų tandemo ydas bei įpročius, kenkiančias tiek Lietuvos teisingumui ir visuomenei, tiek pačiai teisinei sistemai, tiek ir tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui bei autoritetui. Kaip įveikti šias negeroves, jei nei Lietuvos Respublikos Prezidentė, nei Seimas, nei Teisingumo ministerija neturi teisės kištis į teisingumo procesus ir prokuratūos bei teismų veiklą?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. Jūsų pastebėtos problemos pakankamai vaizdžiai atskleidžia naturalų, tačiau labai nelengvą ir sudėtingą Lietuvos Respublikos nacionalinės teisinės sistemos vystymosi kelią po Nepriklausomybės atkūrimo. Manau, kad jos nėra neišsprendžiamos, jei aišku neatidėliotinai bus imtasi jas spręsti. Tokios vilties suteikia viešai išsakytas valstybės vadovės Jos Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentės požiūris į pribrendusį poreikį ir būtinumą pertvarkyti šalies teisinės sistemos institucijų veiklos organizavimo principus. Įstatymų leidėjas – Lietuvos Respublikos Seimas – taip pat turi galią imtis neatidėliotinai taisyti mūsų valstybės teisinėje sistemoje esamą padėtį ir ją pakeisti į gerąją pusę. Būtent tai, mano įsitikinimu, dar gali atkurti ir užtikrinti Lietuvos teisinės sistemos institucijų prestižą, pakelti ir sustiprinti Lietuvos visuomenės pasitikėjimą bei užtikrinti pagarbą savo Valstybei, jos teisinėms institucijoms bei pareigūnams. Tačiau tam neišvengiamai yra būtina sąlyga, kurios iki šiol ne visuomet arba nelabai buvo paisoma įstatymų leidybos procese, kuomet įstatymų projektai būdavo patikimi kurti tiems patiems subjektams, kurių veiklai reglamentuoti būdavo skirti rengiami įstatymai arba jų pataisos. Šiuo atveju Įstatymų leidėjui būtų naudinga neužsisklęsti siaurų žinybinių darbo grupių rėmuose, o įtraukti į jas ir advokatūros, ir kitų visuomeninių organizacijų, ginančių Žmogaus teises Lietuvoje, atstovus. Taigi viskas yra mūsų pačių rankose, todėl kam nors kištis į Lietuvos prokuratūros vykdomus ikiteisminius tyrimus ar teismuose vykstančius procesus konkrečiose bylose ne tik nėra jokio reikalo, Ne tik nėra jokio reikalo, bet ir negalima.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius, Medininkų žudynių byloje ginantis buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus.

2011.08.29


Prisijunkite prie diskusijos