Tauta kiekvienam žmogui yra uždavinys ir idealas. Didvyriška Lietuvos istorija mums – skydas ir kalavijas. Tauta yra gyva tol, kol pagarbiai mini savo praeitį.
Kam rūpi istorija, tam rūpi ateitis, todėl Žalgirio mūšio 600 metinių proga publikuojami straipsniai, monografijos, rašomi istoriniai romanai, kuriamos poemos, svarbiausios lietuvių ginklo pergalės kūrėjo Vytauto Didžiojo garbei.
Nesnaudžia ir tie, kurie iš kailio neriasi įrodinėdami, jog neverta Žalgirio pergale didžiuotis. Apgailėtina, kad žinomas lietuvių istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas mus mulkina: esą net Žalgirio mūšio kultas yra ne lietuviškos kilmės, o primestas Maskvos. Kada? 1938 metais, moko mus istorijos ekspertas. Koks sąmoningas lietuvis nenustėrsta tokią “naujieną” išgirdęs?
Deja, tenka dar mokytis, kaip šią garbią datą kasmet minėti, kaip ruošti karinius paradus, tautos šventes. Lenkai kasmet kviečia mūsų valdžią dalyvauti Žalgiriui skirtose iškilmėse. Dalyvaujame. O aukščiau minėtas istorikas, kad ir nepritardamas tautai, neklysta: “Jei šiandien paklaustume bet kurio lietuvio, kas geriausias Lietuvos tūkstantmečio žmogus, visi vienbalsiai atsakytų, kad Vytautas Didysis”. Tačiau tuojau pats nesivaržo drėbti: “O juk jis (Vytautas Didysis) išties buvo genialus sukčius”. Jau nesidrovi savo bendraminčio, Valstybinės premijos laureato, prof. E.Gudavičiaus nesuvokiamos neapykantos – mūsų didvyrį šunsnukiu išvadinti, buvusios didžiausios Europos valstybės valdovą vertinti žemiau eilinio Lietuvos 1918 metų savanorio.
Profesorius prisipažįsta, jog geidžia visų aukštinamą Lietuvos karžygį “pastatyti ant žemės”. Gal šitokį geismą pakurstė lenkų paminklas, skirtas Žalgiriui, kur Jogaila aukštai iškeltas ant žirgo, o Vytautas Didysis, neabejotinas pergalės strategas ir kovotojas, pažemintas ant žemės pėsčias. Dabar šių profesorių mokiniai irgi nepraleidžia progos žeminti Lietuvą. Vytautą Didįjį jie susimokę kaltina savanaudiškumu (siekė karališkos karūnos), rūpinosi savo įvaizdžiu (teigiamu), nemylėjo savo giminaičio (buvo įtarus), buvo negilestingas nusikaltėliams (įsakinėjo patiems žudytis, nes budelio valstybėje nebuvo), nesirūpino belaisvių maitinimu. Piktinasi priešams duoto žodžio nesilaikymu, išvadino kryžiuočių ordino mokiniu. Nepamiršo net papeikti, jog be karaliaus Jogailos leidimo drįso pradėti visų reikšmingiausią mūšį.
Istorinių tekstų, sakoma, net Dievas nepaneigia, tačiau kiekviena tauta viską vertina savaip. Apie Žalgirį lietuvių požiūris vienoks, lenkų, rusų ir vokiečių – kitoks. Didelė gėda laisvai tautai svetima mintimi gyventi.
Kiek Vytauto Didžiojo – tiek Lietuvos.
Kas atsakingas už į mūsų kalbą išverstą Europos istoriją, kurioje Vytauto Didžiojo vardo nėra, net Žalgirio pergalė nepaminėta. Jogaila ir Vorsklos katastrofa čia nepamiršta. Dar daugiau – ten lietuviškai užrašyta, kad be tokios antistorijos dabar – nė žingsnio. Nedrįskite!
Istorija – ne anekdotas. O ką reiškia beribis A.Bumblausko įžūlumas, garbingą lietuvių istoriją skirstantis į iki Gudavičiaus ir po Gudavičiaus. Mūsų tautai būdingo kuklumo bei drovumo čia nė kvapo.
Kažkodėl net vyskupo pagirtas už teisingumą A.Bumblauskas didvyriškos Lietuvos istorijos kulminacija skelbia ne pergalę Žalgirio mūšyje, o Lenkijos gegužės 3-osios konstituciją. Jam kas, kad Lietuvos vardo joje nėra. Ši konstitucija – pragertos, prauliotos bajorų valstybės pakrikimo dokumentas, skelbiantis Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.
Susvetimėję istorikai bruka mintį, jog pragaištinga Liublino unija yra patas, kad lenkai mums buvo ir lieka pavyzdys. Juk į Europą danginamės per Augustavą. Ar Augustavas yra istorinė Lenkijos teritorija?
Marksizmu dvokia ir nusikalsti skatina mūsų istorikų peršama mintis, jog viskas priklauso nuo vietos, laiko ir sąlygų, kad etnines grafines sienas kas kaip nori, taip ir braižo. Tada ir istorija istorikams nėra idealios tiesos amatas, o “laisva kūryba”.
Skelbti viešai, jog jokio lietuviškumo iki XIX a. pabaigos nėra buvę – klaikus nemokšiškumas, o lietuviui tai – tiesiog savinieka. Svarbiausia esą raštas. Bet juk yra, kas už knygą svarbiau. Kristus, Buda, Mahometas savo raštų nepaliko. Už raštą svarbiau žmogus. Lietuvis ne raštuose, o širdyje išlaikė seniausią Europos kalbą – indoeuropiečių prokalbę, šventojo sanskrito motiną. Jis įsiminė ir nepamiršo seniausios planetos polifoninių dainų dainos – sutartinės.
Lietuviai jaučia savyje amžių kultūrinį palikimą. Jaučia tai ir nuožmūs mūsų priešai. Kurioje pasaulio šalyje, kada tautai okupantai draudė kalbėti, rašyti, skaityti gimtąja kalba?! Kuri tauta žino, ką reiškia knygnešys? Kokia niekšybė lietuviams šį šventą žodį gretinti su kontrabanda!
Veltui Lietuvos istorijos niekingi perrašinėtojai peikia A.Šapoką, kad jis visur vien lietuvių ieškojo. O kaip kitaip? Veltui jis “užjaučiamas” nacionalizmo (ne tautiškumo) epochoje gyvenęs. Lietuvio lietuviškumas nėra ir negali būti rudas nacionalizmas, negali būti gretinamas su neapykanta ir žiaurumu. Pasididžiuokime – mes pirmieji nuteisėme fašizmą 1934 metais Kaune.
Laisvoje Lietuvoje niekada nebuvo tautinės neapykantos, niekas neskriaudė tautinių mažumų. Betgi kas iš lietuvių gali pripažinti, kad “lenkai natūraliai ėjo į Vilnių”? A.Bumblauskas tvirtina, jog Vilnius buvo teisėtai užgrobtas. Kad yra Vilniaus (tolerantiška, kultūringa) Lietuva ir Kauno (dogmatiška). Tokį “istoriką” įvertino svetimieji – jam medalį užkabino…
Pasaulį dar valdo idealistai, tautos sąvoka gyva. Lietuva su poetu Justinu Marcinkevičiumi atsidūsta: “Skausmo niekam neatiduosiu./ Jis liudija mane”. Ir mums skaudu girdėti, jog lietuviai Klaipėdą, kaip ir Vilnių, okupavę… Skaudu, jog nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabar mūsų beribė tolerancija ritasi į išdavystę. Reikia žinoti, reikia atsilaikyti, nes nemarumą ir amžiną šlovę suteikia tik tėvynė.
Mums Tėvynės meilė yra vienintelis dalykas, suteikiantis gyvenimui prasmę. Kova už lietuviškumą nesibaigia. Mums Žalgirio mūšis buvo, yra ir bus Lietuvos amžinos šlovės ir stiprybės viršūnė. Tikėtina, jog mūsų istorijos ekspertai žino Aristotelio mintį: “Didvyrio didybė pasirodo tokiu ryškumu, kad jos akivaizdoje turi nutilti visokia kritika, iškilti nuostaba”.
Apmaudu, kad Lietuvos garbės ir galybės kūrėjas Vytautas Didysis mūsų istorikų negerbiamas ir nemylimas.
Laikraštis “XXI amžius”
Vytauto Visocko nuotraukose:
1.Fragmentas iš Jano Mateikos paveikslo “Žalgirio mūšis”,
2.Paminklas Žalgirio mūšio vietoje,
3 – 4.Žalgirio mūšio inscenizacija 2008-aisiais,
5.Išvykstant į Žalgirio mūšį 2010-aisiais,
6 – 7.Vytautas Didysis Vilniaus Arkikatedroje,
8.Petro Rimšos Vytauto Didžiojo medalis,
9.Vytautas Didysis Perlojoje,
10.Vytautas Didysis Kernavėje (skulptorius Antanas Kmieliauskas),
11.Vytautas Didysis (dailininkas Jonas Sidaravičius),
12.Prie Vytauto Didžiojo paminklo Perlojoje,
13.Gedimino Jokubonio Vytautas Didysis Birštone.
2010.07.15
