Ką čia kalbėt: gražu pažiūrėti, kai jauni vyrai, žygiuodami Gedimino prospektu, drebina gatvės grindinį, net nekokybiškos plytelės skilinėja. Didžiulis orkestras trenkia maršus vieną po kito. Stengiuosi neatsilikti ir vis žvilgčioju į šaligatviuose karių paradą stebinčias gražuoles. Gėlių po kojom jos nemėto (kaip Dolskio dainoj), bet, aiškiai matau, nėra abejingos tvirtiems, gražiai aprengtiems vyrams. Arkikatedros aikštėje matėme, kaip mikliai, tarsi kokie žonglieriai, jie mėto savo šautuvus, kai kada sutartinai tarsi netyčia iš jų paleidžia vieną kitą salvę…
Šioje aikštėje pirmą trumpą kalbą ne Seimo rūmuose pasakė “Darbo” partijos ir Butkevičiaus pagimdytas Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. O Krašto apsaugos ministrės pareigas laikinai dar einanti Rasa Juknevičienė – paskutinę. Kalbėjo ir kariuomenės vadas Arvydas Pocius.
Paprastai tokios proginės kalbos būna nenuoširdžios, mažai ką pasakančios, pompastiškos. Kokie mes dabar saugūs! Kaip niekada anksčiau! Nes esame po stipriausios demokratinių valstybių organizacijos (NATO) skėčiu. Nors aplinkui pliaupia lietus – jokios audros mums nebaisios. Saugūs, bet svarbiausia – tas saugumas mums beveik nieko nekainuoja.
Tikriausiai šitoj vietoj labai netaktiškai pasielgsiu, pacituodamas Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei “dėl katastrofiškos padėties krašto apsaugos sistemoje, susidariusios dėl jai skiriamo nepakankamo finansavimo”. Štai kas rašoma tame laiške: “Šiuo metu Lietuvos išlaidos krašto gynybai sudaro 0,76 procento bendrojo visuomeninio produkto (BVP) palyginus su 1,4 procento BVP NATO vidurkio. Be Islandijos, kuri neturi kariuomenės, esame paskutinėje vietoje tarp visų NATO šalių. Tuo ne tik rodome, kad mums patiems nesvarbus mūsų šalies saugumas, bet ir atvirai tyčiojamės iš savo NATO partnerių.”
Bet šventės praeina, orkestrai nutyla, o pavojai lieka. R.Juknevičienė sakė maždaug taip: didžiausi pavojai slypi mumyse pačiuose. Ką ji turėjo omeny? Neseniai ji sakė: ”Gali būti, kad veidmainystė, sąžinės nešvara, melas, gobšumas, atsakomybės stoka, valdžios siekis bet kokia kaina yra tarp svarbiausių iššūkių mūsų nacionaliniam saugumui šiandien”.
Jeigu dar pridėsime, kad į valdžią ateina, jau atėjo, tie, kurie yra labai drąsūs ir visai nebijo kaimynų, “visais Lietuvos istorijos laikotarpiais savo imperiniais užmojais siekusių ištrinti mūsų valstybę, mūsų kalbą ir mūsų tautą” – vaizdzialis nikoks. Vis kartojame – kas nemaitina savo kariuomenės, tas maitina svetimą – bet iš estų, latvių nepasimokome. Nepamirškime, kad per devyniasdešimt ketverius metus svetimą kariuomenę maitinome penkiasdešimt metų.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.11.24
