Šiandien pasirinkau būtent tokį pavadinimą. Intriguojantis? Galbūt. Bet ar teisingas? Žiauriai bjaurių temų nebūna. Tema „žiauriai bjauri“ tampa tik tuomet, kai sakoma ne visa tiesa, kai specialiai vengiama išdėstyti pagrindinius faktus arba tiesiog bijoma išvardinti absoliučiai visus argumentus.
Buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos svarstymas dėl valstybinių mokyklų kitataučiams Lietuvoje pagrįstumo išprovokavo per daug triukšmingas diskusijas. Mes kaip akis išdegę puolėme smerkti buvusį valstybės pareigūną, tepasakiusį, jog Lietuvoje valdiškos mokyklos kitataučiams tampa savotiškais „švietimo getais“.
Oponentų sąrašas – ilgas. Tarp atsiribojusiųjų – naujoji VSD vadovybė („Primename, kad G. Grina dirbo VSD iki 2015 metų balandžio mėnesio. Šiuo metu jo reiškiama pozicija yra piliečio asmeninė nuomonė“).Tarp kritikavusiųjų – filosofas Gintautas Mažeikis, įžvelgęs „Kremliaus provokaciją“. Tarp pasipiktinusiųjų – ir filosofas Leonidas Donskis, susirūpinęs, kad tik Lietuvoje nebūtų naikinama viena iš prestižiškiausių žydiškų mokyklų – Šalomo Aleichemo gimnazija. Lietuvos slavų gailestingumo draugijos vadovę Olgą Gorškovą buvo „ištikęs lengvas šokas“. O Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas Sergejus Dmitrijevas buvusio saugumo vadovo žodžiuose įžvelgė net „tautinės nesantaikos kurstymo elementų“.
Bet ar G.Grina ištarė absoliučiai neteisingus, nepriimtinus, smerktinus, gėdingus žodžius? Jis tiesiog pasiūlė mažytei Lietuvai elgtis taip, kaip elgiasi didžiosios, įtakingosios pasaulio valstybės. Daug kur pasaulyje nėra valstybinių – tautinių mokyklų. Ir niekad nebus. Ir niekas tų galybių nekritikuoja dėl per mažos meilės tautinėms mažumoms. Tuo tarpu mažytė Lietuva kryptingai, atkakliai prievartaujama mylėti visus aplink esančius labiau nei save pačią. Ciniška dar ir tai, kad, verčiama mylėti visus aplinkinius, Lietuva net neturi teisės prašyti „abipusės pagarbos ir supratimo“.
Beje, G.Grina turėjo mažų mažiausiai vieną pretekstą svarstymams dėl Lietuvoje atsirandančių „švietimo getų“. Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išlaikomų rusakalbių mokyklų moksleiviai pastaruoju metu ėmė įtartinai dažnai svečiuotis Rusijoje rengiamose kultūrinėse, istorinėse ar net sukarintose stovyklose. Pavyzdžiui, šią vasarą Visagino skautai važiavo į Rusijos jaunųjų žvalgybininkų organizacijos stovyklą, kur mokėsi žygiuoti, šaudyti ir svaidyti granatas.
Įsidėmėkime, susimąstykime, įsiklausykime: iš valstybės biudžeto remiamų rusiškų mokyklų mokiniai noriai keliauja į grobuoniškus karus prieš Moldovą, Gruziją ir Ukrainą kariaujančią Rusiją. Vaizdžiai tariant, mūsų piliečiai iš rusakalbių mokyklų noriai svečiuojasi teroristinėje valstybėje. Ar įmanomas dar didesnis, dar rimtesnis skandalas?
Kelionę į šiandieninę Rusiją būtų galima pateisinti nebent tokiu atveju: Visagino skautai susiruošė kelionėn po dabartinę Kaliningrado sritį domėtis išlikusiais Mažosios Lietuvos pėdsakais. Bet juk Visagino skautams neįdomūs dabartinėje Kaliningrado srityje naikinami arba bent jau per mažai prižiūrimi Mažosios Lietuvos istoriniai bei kultūriniai paminklai. Tad ar mums, įskaitant ne tik buvusį VSD vadovą, neturėtų būti įdomu, kas dedasi valstybės išlaikomose rusiškose mokyklose, jei jų kelionių prioritetas – būtent sukarintos kaimynes puldinėjančios valstybės stovyklos?!
Vargu ar teisus filosofas L.Donskis, įžvelgiantis didelę problemą, „kada saugumo karininkas pradeda spręsti švietimo sistemos klausimus“ (BNS). Valstybės saugumo reikalai tampriai susiję su švietimo sistemos klausimais. Valstybės slaptosioms bei specialiosioms tarnyboms negali nerūpėti, kokios vertybės puoselėjamos rusakalbėse mokyklose. Juk būtent nuo jaunąjai kartai puoselėjamų vertybių priklauso, kas išaugs – valstybei lojalus ar jai priešiškas žmogus. Mūsų saugumui dar turėtų rūpėti, ar Visagino skautai sukarintoje stovykloje tikrai buvo mokomi vien žygiuoti ir svaidyti granatas?
Neteisus ir filosofas G.Mažeikis, pareiškęs, esą „Ukrainos Rados sprendimas iš rusų kalbos atimti regioninės kalbos statusą paskatino neramumus Donbase“ (BNS). Neramumus Donbase paskatino ne pažemintas rusų kalbos statusas, o Kremliaus intrigos. Jeigu oficialusis Kijevas nebūtų iš rusų kalbos bandęs pagrįstai atimti regioninės kalbos privilegijų, Kremlius būtų suradęs šimtus kitokių pretekstų pulti rytinius Ukrainos rajonus. Vladimiro Putino nebūtų sulaikę net ir didžiausios ukrainietiškos nuolaidos.
Mano supratimu, G.Grinos pasiūlymą taikliausiai apibūdino Edvardas Čiuldė, lrytas.lt portale paskelbęs straipsnį „Gediminas Grina – ne blondinas, o tik balta varna“. E.Čiuldė mano, jog buvęs VSD vadovas „nepasakė nieko tokio, kas leistų anąjį apkaltinti peržengus civilizuoto dialogo sampratą“. E.Čiuldė taip pat įsitikinęs, jog iš valstybės biudžeto finansuojamos bendrojo lavinimo mokyklos tautinėms bendrijoms „turėtų būti reta išimtis, o ne taisyklė“. Jei vadovausimės būtent šia taisykle, akivaizdu, kad Lietuva akivaizdžiai persistengia, besirūpindama rusų bei lenkų kalbos puoselėjimu.
O štai Dovydo Pancerovo žodžiai (15mi.lt), esą „ne Visagino skautai, šią vasarą dalyvavę Rusijos jaunųjų žvalgų stovykloje, turėtų ieškoti santykio su Lietuvos visuomene, o mes turėtume priminti tiems žmonėms, kad jie yra tokie patys lietuviai“, – nustebino. Taip, mes privalome ieškoti nuoširdaus, abipusiai pagarbaus bendravimo su Visagino rusakalbiais būdų. Tačiau draugystė negali būti vienpusė. Visaginiečiai taip pat privalo ieškoti gražaus santykio su Lietuvos visuomene. Visaginiečiai apart teisių dar turi ir pareigų.
Tačiau D.Pancerovo straipsnyje, iš kurio, beje, pasiskolinau „žiauriai bjaurios temos“ pavadinimą, neužsimenama apie visaginiečių pareigas gerbti Lietuvos valstybingumą, istoriją ir kultūrą. D.Pancerovo publikacijoje nė nesvarstoma versija, jog savo vizitu į Rusijoje sukarintą stovyklą visaginiečiai įskaudino Lietuvą ir turėtų mažų mažiausiai visų mūsų viešai atsiprašyti padarę neapgalvotą kvailystę.
Kai kurių lietuvių skubėjimas atsiriboti nuo buvusio VSD vadovo žodžių glumina dar ir dėl to, kad išties egizstuoja dalykų, kuriuos derėtų kuo greičiau pasmerkti.
Omenyje turiu kad ir neseniai Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos organizuotą konferenciją apie „ES tautinių mažumų kalbines teises“. Ji buvo surengta Vilniuje. Į ją, regis, sugužėjo tik tie, kurie mano, jog Lietuva neva skriaudžia savo tautines mažumas, jog lietuvių kalba, lyginant su rusų ir lietuvių kalbomis, neva per daug priviligijuota. Šią diskusiją taikliai apibūdino „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Anatolijus Lapinskas: „konferencija tapo Lietuvos užsipuldinėjimų vieta“.
Štai nuo tokių renginių išties vertėtų atsiriboti. Juolab kad Varšuvoje lietuviams niekas neleidžia surengti konferencijų, kuriose būtų kalbama apie tikrą (ne tariamą) Punske ir Seinuose lenkinamų lietuvių skausmą. Ir Maskvoje niekas mums neleidžia organizuoti konferencijų, kuriose būtų užjaučiami Kaliningrado srityje tikrai (ne tariamai) rusinami lietuviai.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.12.14; 08:49
